Informacija
iBiblioteka
DUK

Senųjų ir retų leidinių mėgėjams virtualios parodos

Senųjų ir retų spaudinių grupės teminės leidinių parodos

I dalis

Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga (federacija) „Pavasaris“

Šventes lydi saviti apeiginiai veiksmai, ceremonijos, atmosfera, kuriamà pasitelkiant vaizdus, kvapus, garsus ir pan. Tradicinės lietuviškos šventės (šeimos, kalendorinės) neatsiejamos nuo dainos arba giesmės. Muzika, dainos kūrė reikiamą nuotaiką, šventinę atmosferą, kartais tai buvo konkuravimo būdas (kas gražiau, daugiau, linksmesnių ar kandesnio turinio dainų sudainuos), individo ar bendruomenės saviraiškos priemonė ir pan.

Pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikusios įvairios organizacijos palaikė tradiciją savo šventes, ypač jubiliejines, švęsti su dainomis. Galima sakyti, kad dainos, giesmės visose organizacijose buvo švenčių sudedamoji dalis. Turėta ir kilnių kultūrinių tikslų. Šviesuomenė manė, kad liaudies dainavimo tradicija nyksta ir ją reikia palaikyti, gaivinti per chorinį dainavimą. Daina, dainavimo tradicija buvo suprantama kaip tautinio, kultūrinio tapatumo raiškos priemonė.

Organizacijos jubiliejinių švenčių (kongresų, sąskrydžių ir pan.) metu stengdavosi ne vien apibendrinti nuveiktus darbus, bet ir kuo įvairiapusiškiau pristatyti savo veiklą, suruošti šventę ne tik sau, bet ir visuomenei. Dažna šventės sudedamoji dalis, reprezentavusi organizacijos kultūrinę veiklą, buvo dainų šventė, kurioje dalyvavo organizacijos narių chorai iš įvairių Lietuvos vietų. Ruošiantis šventėms labai pagyvėdavo chorinė veikla, buvo kuriami nauji chorai, senieji daugiau repetuodavo, mokėsi naujų dainų. Ruošti ir mokymai chorvedžiams. Lokalios dainų šventės ženkliai prisidėjo prie chorinės kultūros ugdymo ir galimybės surengti vis gausesnes, aukštesnio meninio lygio respublikines Dainų šventes, nes organizacijų chorai aktyviai dalyvavo ir jose. Pavyzdžiui, iš 86 chorų, dalyvavusių pirmojoje respublikinėje Dainų šventėje (Dainų dienoje), sąjungai „Pavasaris“ priklausė 11 (galime pridėti dar 23 bažnytinius chorus, kuriuose dalyvavo nemažai pavasarininkų), Šaulių sąjungai – 8, ateitininkų organizacijai – 6 chorai (Pirmoji Dainos Diena… 1924). Antroje Dainų šventėje iš 173 dalyvavusių chorų 51 buvo bažnytinis, 20 įvairių draugijų, 19 organizacijų chorų (Šidlauskas 2018a). Trečiosios Dainų šventės sąrašuose užregistruota 200 chorų, juose – 8391 dainininkas. Daugiausia buvo bažnytinių chorų – per 60, Šaulių sąjungai atstovavo 30 chorų. Kaip ir ankstesnėse dviejose šventėse, aktyvūs buvo pavasarininkai su 23 chorais, ateitininkai dainavo devyniuose choruose (Šidlauskas 2018b).

Pažymint respublikinės Dainų šventės šimtmetį, manau, yra prasminga prisiminti tuos, kurie reikšmingai prisidėjo prie chorinės kultūros ugdymo ir galimybės surengti Dainų šventę Lietuvoje. Šioje parodoje plačiau apžvelgsime pavasarininkų dainų šventes. Tokią savo jubiliejiniame kongrese jie surengė pirmieji, tradiciją tęsė ir vėliau bei buvo aktyvūs chorinio dainavimo puoselėtojai, respublikinių Dainų švenčių dalyviai.

Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga (nuo 1933 m. – federacija) „Pavasaris“, veikusi 1912–1940 m., surengė tris jubiliejinius kongresus su dainų šventėmis. Pirmasis kongresas, skirtas sąjungos dešimtmečiui pažymėti, įvyko Šiauliuose 1924 m. liepos 5–7 d. Kiti du dideli kongresai su dainų šventėmis vyko Kaune 1927 m. liepos 2–4 d. (skirtas 15 metų jubiliejui) ir 1938 m. birželio 28–29 d. (skirtas 25 metų jubiliejui). Dainų šventė buvo reikšminga kongreso sudedamoji dalis, organizacijos kultūrinės veiklos atspindys.

Ruošiant virtualią parodą remtasi pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio spauda („Liepsnos“, „Pavasaris“, „Pavasarininkų vadas“, „Jaunimo vadas“, „XX amžius“, „Tėvynės sargas“, „Šaltinis“, „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „Iliustruotoji Lietuva“ ir „Naujas žodis“).

Pirmąją pavasarininkų dainų šventę organizuoti buvo pavesta dainininkui, dirigentui, pedagogui Apolinarui Likerauskui, kuris buvo ir Dainų dienos organizacinio komiteto narys.

Pavasarininkų Dainų šventė vyko Miesto sode liepos 5 ir 6 dienų vakarais, nuo 17.00 val. Buvo pastatyta estrada tūkstantiniam chorui. Iš viso dalyvavo 20 chorų (vietoj žadėtų 24), iš kurių du – svečių teisėmis, tai – Šiaulių „Garso“ ir Telšių „Kanklių“ chorai. Dainų šventėje chorai dainavo atskirai ir bendrame jungtiniame chore, kurį sudarė apie 950–970 žmonių.

Į šventės vietą chorai žygiavo iškilminga eisena, nešini kuopų vėliavomis. Visiems susirinkus estradoje, vyko teatralizuotas šventės ženklų įteikimas, pradedant nuo pavasarininkų sąjungos pirmininko Juozo Ereto ir Dainų šventės vadovo A. Likerausko ir baigiant chorų dalyviais. Publiką ypač sužavėjo jungtinio choro atliekamos dainos, kurios sutapo su respublikinės Dainų dienos repertuaru. Iš pavasarininkų spaudoje paskelbtų straipsnių matosi, kad jie didžiavosi savo dainų švente ir kai kas ją net prilygino respublikinei Dainų dienai, kuri turėjo vykti rugpjūčio mėnesį. Pirmojo pavasarininkų jubiliejinio kongreso Dainų šventė buvo džiugus, reikšmingas įvykis organizacijos nariams, šventė Šiaulių miesto gyventojams ir repeticija prieš pirmąją respublikinę Dainų šventę (Dainų dieną).

Antrasis katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongresas įvyko 1927 m. Kaune. Šis kongresas pavasarininkų spaudoje buvo daug plačiau aprašytas nei pirmasis, gerokai daugiau dėmesio skirta pasiruošimui – informacijai apie chorų kūrimąsi, repertuaro mokymąsi, chorvedžių mokymus ir pan.

Dainų šventė vyko dvi popietes – sekmadienio (liepos 3 d. nuo 17.30 val.) ir pirmadienio (liepos 4 d. 16.00 val.), tačiau Valstybės teatre liepos 2 d. vakarą ir 4 d. rytą dar tarpusavyje konkuravo 20 chorų ir 2 orkestrai. Pirma premija ir atminimo dovanos buvo skirtos keturiems chorams ir orkestrui: 1) Rygos „Šviesos“ chorui; 2) Utenos chorui; 3) Jurbarko chorui; 4) Telšių Valančiaus liaudies universiteto chorui ir 5) Telšių rajono orkestrui.

Dainų šventė vyko Petro Vileišio aikštėje, kuri, anot spaudos, buvo pilnutėlė žiūrovų. Šventę atidarė prezidentas A. Smetona. Sugiedojus valstybės himną, generolui Silvestrui Žukauskui iškilmingai įteiktas auksinis kardas. Įduodamas šią brangią dovaną Amerikos lietuvių katalikiškos organizacijos „Lietuvos vyčiai“ pirmininkas Kazys Viesulas linkėjo greitai praskinti kelią į Vilnių.

Didžiausią įspūdį vėl paliko jungtinio choro koncertas, kuriame dainavo 3000 atlikėjų. Ieškota įvairesnių atlikimo formų. A. Likerausko iniciatyva sukurti „liaudies chorai“ puoselėjo ne tik liaudies dainas, bet ir liaudišką dainavimo būdą (vedant ir turavojant). Bet to, tai leido į šventę sukviesti didesnį būrį dainininkų. Masiškumas buvo svarbus visose Dainų šventėse. Siekis parodyti, kiek daug dainininkų dalyvavo šventėje, atsispindi ir fotografijose bei jų komentaruose, pažymint, kad matosi tik dalis jungtinio choro dalyvių.

Trečiasis pavasarininkų kongresas įvyko 1938 m. taip pat Kaune. Buvo sudarytas Kongreso rengimo komitetas, kuriam pirmininkavo organizacijos vadovas Juozas Leimonas. Vyriausiojo kongreso Šefo pareigas ėjo Juozas Eretas, kuris aktyviai skelbė įvairias iniciatyvas, rašė katalikiškoje spaudoje. Už dainų šventę buvo atsakingas Konradas Kaveckas.

Išsamioje programoje, išspausdintoje žurnale „Pavasaris“ kovo mėnesį ir vėliau pakartotoje dienraštyje „XX amžiuje“ birželio mėnesį, matome, kad su atvykimu, pasiruošimu numatytos 4 kongreso dienos – birželio 26–29. Prieš prasidedant kongresui įvairiuose leidiniuose išspausdintose programose bei tekstuose nurodomos tik dvi kongreso dienos – birželio 28–29 d.

Išanalizavus prieššventinių pavasarininkų ir kitų katalikiškų leidinių turinį, aiškiai matomas noras į kongresą pritraukti kuo daugiau dalyvių. Skelbiamos įvairios akcijos, rašomi atsišaukimai, straipsniai, apeliuojantys į organizacijos narių pareigą bei garbę, reklamuojantys kongreso pažintinę ir kitokias naudas, siūlantys rekomendacijas, kaip sutaupyti kelionei ir pan. Masiškumas sietas su organizacijos sutelktumu, įtaka visuomeniniam gyvenimui bei jos veiklumo įrodymu. J. Eretas skelbė akciją „Tūkstantis švenčių nuo Sekminių iki Šeštinių“ – tai buvo kvietimas organizuoti pavasarininkų renginius, kurių metu būtų reklamuojamas kongresas, renkamos lėšos pasiruošimui ir pan.

Kaip niekad didelis dėmesys buvo skiriamas ir Dainų šventėje dalyvausiančių chorų skaičiui. Iš spaudos tikslų jų skaičių nustatyti sunku, bet panašu, kad galėjo būti apie 200–240, o jungtinį chorą sudarė apie 6000 dainininkų (ne katalikiškoje spaudoje nurodomi gerokai mažesni skaičiai). Kaip ten bebūtų, tai buvo masiškiausia pavasarininkų dainų šventė, chorų skaičiumi pranokusi Dainų dieną ir, galimai, antrąją respublikinę Dainų šventę.

Ypač daug pagyrimų susilaukė moterų chorai – tiek dėl puikaus kūrinių atlikimo (gražių balsų, susidainavimo), tiek dėl tautinės aprangos. Fotografijose taip pat stengtasi parodyti jungtinio choro masiškumą bei moterų tautinių apdarų grožį. Fotografų dėmesio susilaukė ir publika, ypač žymūs svečiai. Žiūrovų gausa ir aukštų valstybės bei bažnyčios pareigūnų dalyvavimas rodė renginio sėkmę, organizacijos prestižą.

Nuorodos:
  1. Bružas, Ant. (red.), 1924, Pirmoji Dainos Diena, 1924: programa ir straipsnių rinkinys, Dainos dienai ruošti komitetas, Kaunas, p. 34–52.
  2. Eretas, J. 1938, „Tūkstantis švenčių nuo Sekminių iki Šeštinių“, Pavasaris, nr. 5, p. 66–69.
  3. Šidlauskas, A. 2018a. „Antroji Dainų šventė“, Muzikos barai, nr. 5–6, p. 24–25.
  4. Šidlauskas, A. 2018b. „Trečioji Dainų šventė“, Muzikos barai, nr. 7–8, p. 16–17.

Parodos medžiagą parengė metodininkė, dr. Asta Venskienė.

Velykų šventės atspindžiai tarpukario periodinėje spaudoje

Žiniasklaida visada buvo ne tik visuomenės informavimo, bet ir jos formavimo priemonė. Informacijos pateikimo pobūdis, dažnumas bei kiti ypatumai sąmoningai ar nesąmoningai daro įtaką žmonių mąstymui ir elgesiui. Žiniasklaidoje pateikiama informacija konstruoja ir kasdienybės bei šventės santykį, formuoja jos turinį, šventiškumo suvokimą. Šioje virtualioje parodoje pamėginsime pateikti apibendrintą vaizdą apie tai, kaip pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio spaudoje buvo aprašoma Velykų šventė, kaip kurtas šventiškumo jausmas.

Kalendorinių švenčių ar atskirų jų simbolinių aspektų sklaida bei raiška lietuviškoje periodinėje spaudoje susilaukė nemenko etnologų dėmesio. Išsamiausią ir plačiausias laiko ribas apimančią (nuo pirmosios lietuviškos periodinės spaudos XIX a. antroje pusėje iki XX a. antros pusės (1990 m.) įvairių kalendorinių švenčių analizę rasime Dalios Senvaitytės tiriamuosiuose darbuose[1]. Juose pateikiamas švenčių paminėjimų kontekstas, aptariama diskursų priklausomybė nuo ideologinės leidinio pakraipos, istorinio laikotarpio politinės, ekonominės padėties ir pan. Šiai parodai aktualiausias minėtos autorės straipsnis „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“. D. Senvaitytė temai atskleisti pasirinko oficialių Lietuvos vyriausybės dienraščių „Lietuva“ (leistas 1919–1928 m.) ir jį pakeitusio „Lietuvos aido“ (1917–1940 m.) turinio analizę. Kaip Lietuvių tautininkų sąjungos ir Lietuvos vyriausybės oficiozas, „Lietuvos aidas“ buvo didžiausiu tiražu leidžiamas Lietuvos Respublikos dienraštis. Siekiant objektyvumo, apžvelgti ir opozicijoje buvusių partijų pagrindiniai spaudos leidiniai – valstiečių liaudininkų laikraštis „Lietuvos žinios“ (leistas 1922–1940 m.) ir Krikščionių demokratų partijos dienraštis „XX amžius“ (leistas 1936–1940 m.)[2]. Kiti tyrėjai apsiribojo tam tikros švenčių grupės (šventinio ciklo), vienos šventės ar šventinio simbolio periodinėje spaudoje analize. Metinių švenčių diskursą ir jo kaitą pirmosios sovietinės okupacijos (1940–1941) metais „Tiesoje“ ir „Komjaunimo tiesoje“ nagrinėjo G. Dusevičiūtė[3]. Eglutės simbolio reikšmę bei jo pokyčius, remdamasi vaikų periodiniais leidiniais „Žiburėlis“ (1920–1939) ir „Genys“ (1954–1989), analizavo Evelina Atminytė[4]. Tarpukario spaudoje ieškota Užgavėnių gaivinimo ir įpaveldinimo įrodymų[5]. Lina Petrošienė, remdamasi XX a. pirmosios pusės (1905–1940) spauda, analizavo Užgavėnių papročius miestuose[6] bei aiškinosi, kokią reikšmę lietuviškų Užgavėnių šventimo papročiams galėjo turėti periodinėje spaudoje skelbiami straipsniai bei vaizdai apie analogiškas šventes užsienyje[7]. Požiūrio į valstybines šventes formavimo savitumus, remdamasis dienraščiais „Lietuva“ (1919–1928) ir „Lietuvos aidas“ (1918–1919; 1928–1940), analizavo Žilvytis Šaknys[8].

D. Senvaitytės atlikta dienraščių „Lietuva“, „Lietuvos aido“, „Lietuvos žinios“ ir „XX amžius“ turinio analizė parodė, kad dažniausiai minėtos kalendorinės šventės: Kalėdos, Naujieji metai ir Velykos. Visų trijų švenčių diskurse galime įžvelgti pasikartojimus: sveikinimai šventės proga, šventiniai reklaminiai sveikinimai ir skelbimai, informaciniai straipsniai apie buvusius ar būsimus įvykius, susijusius su švente, religiniai, filosofiniai, grožinės literatūros tekstai, pritaikyti šventei, šventės proga publikuoti analitiniai ar apžvalginiai straipsniai, nagrinėjantys šalies ar pasaulio politinę, ekonominę ar kultūrinę situaciją, aktualius to meto įvykius, straipsniai, kuriuose aptariama ir (ar) analizuojama šventės kilmė, papročiai, simboliai[9]. Šioje parodoje pamatysite vaizdų tiek iš didžiųjų dienraščių, tiek iš mažiau oficialių, moterims, pramogoms, laisvalaikiui skirtų laikraščių ir žurnalų[10]. Kadangi tai virtuali paroda, rinkomės gausiau iliustruotus leidinius. Periodinėje spaudoje turinys Velykų tematika buvo spausdinamas šv. Velykų dienos numeryje, o jei leidinys tą dieną nebuvo leidžiamas – prieššventiniame numeryje.

Galime teigti, kad ir mažesnės apimties, ne tokiems oficialiems periodiniams leidiniams būdingos D. Senvaitytės išskirtos švenčių siužetinės linijos. Tik, atsižvelgiant į leidinių specifiką (pvz., leidiniuose moterims), dar gali atsirasti papildomų, su šventiniu pasiruošimu, buities sutvarkymu, maisto gaminimu susijusių temų ir pan. Taip pat minėta autorė pastebėjo, kad spaudoje pabrėžiamas Velykų šventės linksmumas, tačiau nesigilino į nuotaikingą šventinių leidinių turinį – humoristinius tekstus ir vaizdus (karikatūras, šaržus).

Leidinys prasideda nuo viršelio, tad mūsų paroda taip pat prasidės nuo jo.

Viršelis paprastai išduoda, kad leidinys yra skirtas šv. Velykoms. Dažnai viršelyje buvo vaizduojama moteris ir šventės simbolis – dažytas arba margintas kiaušinis. Moteris į jį žiūri, laiko rankose, margina ir pan. Nors kiaušinius, ypač skutinėjimo technika, margino ir vyrai, tačiau dažniausiai už velykinį stalą buvo atsakingos moterys. Gal todėl jos ir puikuojasi leidinių viršeliuose? Taip pat tituliniai šventinių leidinių puslapiai iliustruoti Velykų tradicijas atspindinčiais vaizdais, pvz., šventinio stalo, supimosi sūpuoklėse.

Šventiniai periodinių leidinių numeriai išsiskiria ir dažniausiai tituliniame puslapyje arba kitur leidinio pradžioje spausdintais redakcijos sveikinimais, linkėjimais skaitytojams. Juos rasime dar XX a. pradžios periodikoje. Priklausomai nuo laikmečio ir leidinio pobūdžio, tai galėjo būti tik trumpas lakoniškas sakinys be šventinio turinio arba sveikinimas, papildytas Velykų tematiką ir nuotaiką atitinkančiomis iliustracijomis, eilėraščiais, pasaulietiniais ar religiniais grožinės literatūros tekstais. Oficialiuose dienraščiuose, tokiuose kaip, pavyzdžiui, „Lietuva“, rasime tik lakonišką „Sveiki sulaukę Velykų švenčių!“[11] ar dar trumpą straipsnelį apie nelinksmas velykines realijas[12]. Šventinio „Lietuvos aido“ tituliniame puslapyje spausdinti ne tik sveikinimai, linkėjimai skaitytojams, bet ir laikraščio darbuotojams – „Linkime linksmų Velykų švenčių“;[13] „Linksmų Velykų švenčių mūsų brangiems skaitytojams!“[14], „Sveikiname savo gerb. skaitytojus ir bendradarbius Velykų švenčių!“[15] ir pan. Minėtame dienraštyje sveikinimus papildo religiniai-filosofiniai tekstai arba religinio turinio paveikslėlis, bet paprastai jie neužima viso titulinio puslapio. O krikščioniškos pakraipos dienraščio „XX amžius“ tituliniame puslapyje randame ne tik prasmingus palinkėjimus skaitytojams, bet ir visą pirmą puslapį, užpildytą šventiniu turiniu – religiniais tekstais, eilėraščiais, vaizdais[16]. Nuo 1932 m. laikraščio „Ūkininkų patarėjas“ šventiniai viršeliai ypač turtingi spalvų, vaizdų ir tekstų. Pradžioje sveikinimai ir velykiniai vaizdai pirmame puslapyje dar dalijasi vieta su einamosiomis naujienomis, ūkio aktualijomis, bet nuo 1933 iki 1940 m. visas turinys skiriamas tik šv. Velykoms. Kartais (pvz., 1935 m., nr. 16) tame pačiame puslapyje spausdinami, rodos, dviejų skirtingų religijų, skirtingų pasaulėžiūrų tekstai – apie Kristaus meilę, prisikėlimą ir „senovės lietuvių pavasario šventę“. Karo metais (1942–1944 m.) sveikinimai Velykų proga išlieka, tačiau šventiniai vaizdai ir tekstai dalį puslapio užleidžia karo aktualijoms. Nuo XX a. 3 dešimtmečio pabaigos įvairiuose leidiniuose sveikinimai skaitytojams dažnai iliustruojami nukryžiavimo, prisikėlimo scenas vaizduojančių paveikslų reprodukcijomis. Prie redakcijos sveikinimų pasitaikydavo ir pasaulietinio turinio vaizdų, o humoristinio žanro leidiniuose sveikinimus lydėdavo šmaikštūs piešiniai.

Su Velykomis susijusių vaizdų – piešinių, fotografijų – buvo ne tik leidinių viršeliuose, bet ir tolesniuose puslapiuose. Čia norėtume daugiau atkreipti dėmesį į pasaulietinio turinio vaizdus, kurie skirti šventinei nuotaikai sukurti, o ne šventės realijoms fiksuoti. Velykinių papročių elementai – margučiai, kiaušinių slėpimas gūžtose, supimasis sūpuoklėse, daužavimas – pasitelkiami pakiliai, romantiškai šventinei nuotaikai sukurti. Periodinėje tarpukario spaudoje dažniausiai naudoti natūralių arba dažytų, margintų kiaušinių vaizdai, gyvūnų, dažniausiai jų jauniklių, atvaizdai (vyravo viščiukai, kiškiai, ėriukai), pavasariniai augalai – dažniausiai „kačiukais“ pasipuošusios gluosnio šakelės, narcizai. Su minėtais pavasario atributais dažnai vaizduoti vaikai, rečiau suaugusieji (paprastai merginos, jaunos moterys). Nuo XX a. 4 deš. natūralių kiaušinių bei kiškių vaizdai vis dažniau keičiami šokoladiniais. Spaudoje pripažįstama, kad kiškis (zuikis) nėra lietuviškų Velykų simbolis, o „atšokavo“ iš germaniškos tradicijos, tačiau jis vis plačiau vaizduotas. Pasaulietinio turinio iliustracijos kuria įspūdį, kad Velykos yra džiugi vaikų šventė, kuri vis labiau įgauna komercinį atspalvį.

Grožiniai tekstai. Šventinė nuotaika buvo kuriama spausdinant įvairius tekstus velykine tematika. Juos galima suskirstyti į prozos ir poezijos kūrinius, kurių turinys galėjo būti tiek religinis, tiek pasaulietinis. Galime rasti rimtų teologinių, filosofinių svarstymų ir pasaulietinių pavasariško džiugesio kupinų apsakymų, lengvo turinio pasakojimų bei feljetonų, įvairių humoristinių vaizdelių, kuriuose pašiepiami netinkami šventės papročiai, žmonių ydos. Be abejonės, tekstų tematikai turėjo įtakos leidinio idėjinė pakraipa. D. Senvaitytė pastebėjo, kad „Lietuvos žiniose“ publikuotuose tekstuose Velykos dažniau sietos ne su Kristaus prisikėlimu, o su gamtos atgimimu. Tuo tarpu krikščioniškas vertybes propaguojančiame dienraštyje „XX amžius“ – priešingai, vyrauja biblinis šv. Velykų diskursas.

Eilėraščiai. Eugenijus Škliaras, analizuodamas Velykų motyvus lietuvių poezijoje, pažymi, kad nepaisant įsitikinimų, kūrybinių srovių ir krypčių, beveik kiekvienas Lietuvos poetas Velykoms yra parašęs „iškilmingos nuotaikos kūrinių“, o „Velykos ir pavasaris – lietuvių poetų simbolizuojama kaip kažkas bendra“[17]. Išties šventiniuose spaudos numeriuose galime rasti B. Brazdžionio, V. Sirijos Giros, F. Kiršos, S. Krasausko, V. Nemunėlio, S. Santvaro, A. Vaičiulaičio, P. Vaičiūno, S. Valiulio ir kt. poetų eilėraščių, skirtų šv. Velykoms, bundančiai gamtai.

Spaudoje sau tinkantį eilėraštį galėjo rasti įvairaus amžiaus bei pažiūrų skaitytojai. Vaikams skirti pavasariški, linksmi eilėraštukai. Vyresni skaitytojai turėjo platų eilėraščių tematikos pasirinkimą. Tai – ir šventą prisikėlimą, atgimimą šlovinančios religinės eilės, ir pasaulietinio turinio eiliuoti kūriniai, kuriuose džiaugiamasi pavasariu, šventė siejama su laikmečio geopolitinėmis realijomis. Išskyrus katalikiškos pakraipos spaudą, labai mėgti Velykoms skirti humoristiniai eilėraščiai – „velykiniai margučiai“.

Proza. Šv. Velykų proga labai dažnai periodiniuose leidiniuose spausdinti lietuvių ir užsienio autorių prozos kūriniai. Pavyzdžiui, publikuoti žinomo prancūzų poeto ir novelisto F. Coppée (1842–1908)[18], italų romanisto, novelisto, eseisto G. Papinio (1881–1956) kūriniai[19]. Prozos kūrinių tematika, kaip ir eilėraščių, religinė, pasaulietinė, dažniausiai susieta su laikmečio realijomis, aktualiomis temomis. Galima rasti vaikams skirtų tekstų kartu su dainelėmis, pvz., žurnale „Motina ir vaikas“[20]. Labai mėgti įvairūs humoristiniai kūriniai, kuriuose atsispindi tiek šalies aktualijos, tiek tarptautiniai įvykiai, pašiepiami kai kurie Velykų papročiai, ypač nesaikingumas valgant ir geriant bei „vizitai“. Čia rasite tik keliolika trumpų, į vieną spaudos puslapį tilpusių, prozos kūrinių, kuriuos pasitelkus buvo kuriama velykinė nuotaika pirmosios Lietuvos Respublikos periodinėje spaudoje.

Praktiniai patarimai šventiniam stalui. Šv. Velykos, kaip ir kitos šventės, buvo neįsivaizduojamos be gausaus vaišių stalo. Kadangi už tvarką namuose ir šventinio stalo paruošimą buvo atsakingos moterys, daugiausiai šios srities patarimų randame moterims skirtoje periodinėje spaudoje. Pavyzdžiui, leidiniuose „Moteris“, „Šeimininkė“ vis spausdinti receptai, patarimai, tačiau prieš šventes buvo siūloma pasigaminti tik tai šventei būdingų ar prabangesnių valgių. Taip pat patariama, kaip gražiai padengti, moderniai dekoruoti Velykų stalą. Velykų šventėms ruošta daug ir įvairaus maisto. Persivalgymas ir girtuoklystė buvo peikiami spaudoje, išjuokiami feljetonuose ir karikatūrose, tačiau šis paprotys buvo labai gajus. Pavyzdžiui, 1932 metų „Ūkininko patarėjo“ šventiniame numeryje primenama, kad krizės metu per šventes „nereikia išsišokti“, tačiau čia pat vardijama, kokie produktai „einant papročiais dažniau dedami ant Velykų stalo“, ir sąrašas tikrai įspūdingas (žr. iliustraciją).

Šventinės kasdienybės aprašymai, vaizdai, kaitos fiksavimas. XX a. 3 deš. pabaigoje pradeda atsirasti tiriamojo, aprašomojo pobūdžio straipsnių apie lietuviškas kaimiškas Velykų šventimo tradicijas. Autoriai tai darė skirtingai. Pavyzdžiui, prof. Eduardas Volteris, rašydamas apie margučius ar kitus Velykų simbolius, neapsiriboja vien lietuviškais papročiais, bet supažindina skaitytoją ir su kitų tautų tradicijomis[21]. Balys Buračas daugiau rašo apie Lietuvos ar lokalias tradicijas, dažnai apgailestaudamas dėl jų nykimo[22]. Velykinių tradicijų nykimą rodo ir spaudoje atsirandantis prisiminimų žanras, kur žmonės rašo, kaip buvo švenčiama anksčiau, jų jaunystėje, o kalbamuoju momentu taip jau nedaroma arba daroma retai.

Spaudoje pastebima aiški skirtis tarp Kauno ir likusios Lietuvos dalies šventimo. Panašu, kad kaimiškos tradicijos miestui nelabai tiko ar patiko, o „miestietiškos“ kūrėsi lėtai. Žinome, kad kauniečiai, kaip ir kaimo gyventojai, mėgo ridenti kiaušinius. Populiariausia vieta buvo Rotušės aikštė, kurioje susirinkdavo įvairaus amžiaus pramogautojai, tačiau „čia jie neritinėjo kaip kad kaime – iš margučių“, o žaidė iš pinigų. Vietoj margučio reikėjo sumokėti penkis centus[23]. Kaimo tradicija per šventes aplankyti artimuosius mieste tapo nemalonia prievole, nenuoširdžiu pagarbos išraiškos būdu, vadinamaisiais „vizitais“, kurie spaudoje buvo plačiai kritikuojami. Raginta juos pakeisti labdaringomis aukomis. Spaudoje pastebima, kad kaunietiškos Velykos neturi tokių tradicijų kaip kaime ir viskas apsiriboja komerciniu šurmuliu (perkant apdarus, maistą, gėrimus, gražinantis) prieš Velykas ir ėjimu į bažnyčią bei gausiomis šventinėmis vaišėmis. Beje, panašu, kad Kauno bažnyčios lenktyniavo, kuri gražiau, prabangiau papuoš „Kristaus karstą“, ir tai susilaukė katalikiškos spaudos dėmesio.

Periodinėje spaudoje tiek rašiniuose, tiek iliustracijose plačiausiai atsispindėjo žaidimai su kiaušiniais, ypač jų ridenimas. Tyrinėtojai fiksavo ir ragino išlaikyti kiaušinių marginimo paprotį, laikydami jį ne tik apeigine Velykų tradicija, bet ir lietuvių liaudies meno išraiška. Kiek mažiau dėmesio susilaukė supimosi paprotys, o Žemaitijoje gyvavusi persirengėlių tradicija labiau pristatoma kaip išskirtinis reiškinys.

Nors 1938 m. „Sekmadienio“ laikraštyje priekaištaujama prekybininkams, kad jų „biznieriškas aktyvumas tepasireiškia tik grūdimu kalnų prekių į vitrinas. Jokio išradingumo, originalumo reklamoje, jokios gyvesnės minties…“[24], tačiau tarpukario periodinėje spaudoje reklamų tikrai gausu. Viena iš reklamos formų – sveikinimai, linkėjimai vartotojams Velykų proga. Jie dažniausiai lakoniški, formatu primenantys vizitines korteles, kurios to meto visuomenėje buvo naudojamos ir kaip pagarbos pareiškimo, dėmesio parodymo, pasveikinimo priemonė (užrašant ant vizitinės kortelės atitinkamą tekstą). Minėto formato neatitiko tik, pvz., „Shell“ firmos palinkėjimai su žaismingu piešiniu. Periodiniuose leidiniuose tokie sveikinimai, linkėjimai buvo maketuojami pavieniai ir blokais. Kartais jiems skiriamas atskiras puslapis.

Reklamos, kuriose siūlomos prekės Velykoms. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu vartotojiška kultūra per šventes jau buvo gana plačiai įsigalėjusi. Ypač tai tinka kalbant apie maisto produktus, gėrimus, tačiau taip pat pirktos dovanos, puoštasi. Jūsų dėmesiui išrinkome tik tas reklamas, kuriose minimos Velykos, ir ne visus variantus, tik būdingus atskirų firmų pavyzdžius. Stebėtinai mažai maisto produktų reklamų, bet panašu, kad šių prekių reklamuoti ir nereikėjo. Anot „Lietuvos žinių“ korespondento, prieš šventes „mėsos gaminių jau negalima buvo gauti pasirinktinai“, pyragaičių prie kavos irgi nėra[25]. Prieš Velykas nemažai knygynų, leidyklų skelbia naujienų sąrašus ir siūlo dovanoti šventėms knygą, tačiau jau minėto dienraščio žurnalistas, pasiteiravęs, kaip Kauno knygynuose perkamos knygos, padarė išvadą, kad „dvasios penu kur kas mažesnis susidomėjimas negu kūno maistu“ ir „knygoms pirkti išleidžiami pinigai nesudaro nė vienos tūkstantosios dalies alkoholiniams dalykams išleidžiamų pinigų“[26]. Nors gėrimus ir pirko, tačiau prieš šventes jie plačiai reklamuoti. Tiesa, nelabai išradingai. Pavyzdžiui, M. Turino reklamose tas pat tekstas buvo rašomas kelerius metus iš eilės, tik pakeičiant šriftus, išdėstymą. Aktyviai reklamuota avalynė ir jai daromos velykinės nuolaidos, audiniai, įvairios maitinimo įstaigos reklamavo savo šventinius patiekalus bei programas.

Karikatūros velykine tematika. Velykos yra gražus, linksmas metas, kai galima smagiai pasijuokti iš savų ir svetimų ydų, su šypsena pažvelgti į sudėtingus, skaudžius gyvenimo momentus. Jau minėjau, kad velykiniuose periodinių leidinių numeriuose gausu humoristinių tekstų, tačiau ne ką mažiau ir vaizdų. Karikatūros mėgtos spausdinti ne tik humoristiniuose leidiniuose, bet ir kituose, ypač skirtuose laisvalaikiui. Tačiau jų beveik nerasime moterims skirtoje spaudoje. Kad būtų patogiau žiūrėti, karikatūras suskirstysime į dvi grupes. Pirmoje bus karikatūros, susijusios su Lietuvos realijomis, o antroje – orientuotas į tarptautinius įvykius, tarptautinę politiką.

Šventinio laikotarpio karikatūroms būdingas Velykinių simbolių naudojimas. Dažniausiai pasitelkiamas kiaušinis, iš kurio išsiperi, prasikala visokie gyviai, veikėjai, objektai ir t.t. Įvairūs herojai labai mėgsta kiaušiniais daužauti. Kartais naudojamas velykinių sūpuoklių vaizdinys. Lietuviškoms aktualijoms skirtose karikatūrose išjuokiami ydingi Velykų šventės aspektai, pvz., „vizitai“, perdėtas vaišingumas ir girtuoklystė. Gausu karikatūrų apie to meto garsiausias korupcijos bylas, politinius nesutarimus, partijų rietenas ir pan.

Lietuvos tarptautinę situaciją XX a. 4 deš. taikliai atspindi „Kuntaplyje“ 1934 m. išspausdinta karikatūra, kur Lietuvai siūloma pasirinkti, „arba supsim…“. Taip pat šmaikščiai vaizduojama ir Klaipėdos krašto padėtis. Jau nuo 1935 m. karikatūrose matome karo nuojautą, o 1940 m. „velykiniai margučiai byra iš lėktuvų“. Kad ir kokia sunki padėtis būtų, Velykiniu laikotarpiu žmonės mėgino iš jos pasišaipyti ir išsaugoti viltį tikėdami sulaukti atgimimo.

Nuorodos:

[1] Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių pristatymas Lietuviškoje periodinėje spaudoje XIX a. – XX a. pradžioje“, Res humanitariae, t. 13, p. 267–285; Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“, Soter, nr. 45(73), p. 115–138; Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių diskursas sovietinėje Lietuvos periodikoje. I dalis: 1945–1964 metai“, Lituanistica, nr. 2, p. 101–121; Senvaitytė, D. 2014, „Kalendorinių švenčių diskursas sovietinėje Lietuvos periodikoje. II dalis: 1964–1990 m.“, Lituanistica, 2014, nr. 2, p. 118–133;
[2] Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“, Soter, nr. 45(73), p. 116.
[3] Dusevičiūtė, G. 2013, „Metinių švenčių diskursas Lietuvos periodikoje 1940–1941 m. pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu“, Res humanitariae, t. 13, p. 124–135.
[4] Atminytė, E. 2023, „Simbolių konfliktas sovietmečio Lietuvoje: opozicinis Kalėdų ir Naujųjų Metų eglutės santykis“, Res humanitariae, t. 31, p. 195–212.
[5] Aleknaitė, E. 2011,“ Užgavėnių gaivinimas ir įpaveldinimas tarpukariu Lietuvoje: įpaveldinimo atgarsiai periodinėje spaudoje“, Tradicija ir dabartis, 6, p. 25–35.
[6]Petrošienė, L. 2013, „Užgavėnių šventės atgarsiai lietuviškoje XX a. pirmosios pusės periodikoje: kaip šventė miestiečiai?“ Istorija, nr. 90, p. 14–21.
[7] Petrošienė, L. 2018, „XX a. pradžios Lietuvos periodika apie žiemos – pavasario karnavalą pasaulyje“, Res humanitariae, t. 23, p. 83–103.
[8] Šaknys, Ž. 2018, „Valstybės (Tautos) švenčių formavimo ypatumai 1918–1940 m. Lietuvoje“, Lietuvos etnologija, Lietuvos Istorijos institutas, Vilnius, t. 18 (27), p. 129–154.
[9] Senvaitytė, D. 2013, „Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje“, Soter, nr. 45(73), p. 131.
[10] Peržiūrėtų leidinių sąrašas: Aitvaras (1927–1928), XX amžius (1936–1940), Jaunųjų pasaulis (1930–1934), Iliustruotoji apžvalga (1926–1940), Iliustruotoji Lietuva (1926–1928), Kuntaplis (1933–1940), Lietuva (1919–1928), Lietuvos aidas (1928–1940), Lietuvos žinios (1922–1940), Laiko žodis (1933–1937), Moteris (1921–1940), Moteris ir pasaulis (1937–1940), Motina ir vaikas (1929–1940), Naujas žodis (1925–1933), Naujoji spaktyva (1938–1939), Sekmadienis (1928–1940), Spaktyva (1924–1933), Šeimininkė (1937–1940), Ūkininko patarėjas (1925–1944), Vapsva (1928–1932), Vėpla (1928).
[11] 1920, Lietuva, nr. 75.
[12] 1919, Lietuva, nr. 83.
[13] 1928, Lietuvos aidas, nr. 55.
[14] 1931, Lietuvos aidas, nr. 75.
[15] 1935, Lietuvos aidas, nr. 90.
[16] 1937, XX amžius, nr. 68.
[17] Škliaras, E. 1931, „Velykų motyvai lietuvių poezijoje“, Sekmadienis, nr. 14, p. 7.
[18] Coppée, F. 1925, „Varpai ir alyvos“, Moteris, nr. 5, p. 73–74.
[19] Papini, G. 1940, „Kristus kėlės, kad prisikeltume!“, XX amžius, nr. 66, p. nenumeruotas.
[20] Manumaitytė, L. 1936, „Motina ir vaikas kartu“, Motina ir vaikas, nr. 4, p. 14–15.
[21] Volteris, E. 1927, „Velykų margučiai“, Iliustruotoji Lietuva, nr. 15, p. 114–115; Volteris, E. 1928, „Margučių kilmė“, Lietuvos aidas, nr. 55, p. 5–6.
[22] Buračas, B. 1935, „Kupiškėnų Velykos“, Ūkininko patarėjas, nr. 16, p. 2; Buračas, B. 1939, „Velykų džiaugsmai Dzūkijoje“, Ūkininko patarėjas, nr. 14, p. 2; Buračas, B. 1940, „Linksmieji Velykų lalauninkai“, Ūkininko patarėjas, nr. 13, p. nenumeruotas.
[23] J-s…, 1939, „Kaip Kaune praėjo Velykos“, Lietuvos aidas, nr. 161, p. 4.
[24] Tektas, D. 1938, „Kauno gatvėse prieš Velykas“, Sekmadienis, nr. 16, p. 15.
[25] Autorius nenurodytas. 1939, „Pavasario švenčių nuotaikos Kaune“, Lietuvos žinios, nr. 80, p. 6.
[26] Op. cit.

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkė, dr. Asta Venskienė.

XX a. I pusėje, kuriantis Lietuvos valstybei, formuojant tautinius įvaizdžius, simbolius, kurie turėjo vienyti visuomenę, dėmesio sulaukė ir moters išvaizda, ypač plaukai, šukuosena. Tai nestebina, nes įvairiais istoriniais laikotarpiais, įvairiose kultūrose plaukams buvo skiriamas didelis dėmesys. Moteriai jie buvo ne tik estetinis, bet ir lyties, gentinis ar etninis požymis. Tačiau kuriamas lietuvaitės įvaizdis susidūrė su jam prieštaraujančia laikmečio mada, ir tai sukėlė diskusiją tarp tradicijų ir tautinio įvaizdžio puoselėtojų bei mados šalininkų. Šios diskusijos pagrindinės tendencijos puikiai atsispindėjo spaudoje, tad siūlome su jomis susipažinti.

Renkant informaciją, daryta prielaida, kad daugiausia tekstų moterų mados, šukuosenų, plaukų priežiūros temomis galima rasti moterims ir jaunimui skirtuose periodiniuose leidiniuose. Tokius leidinius padėjo atsirinkti J. Čepytės ir Ž. Garnienės sudaryti periodinių leidinių moterims Lietuvoje 1918–1940 m. ir minėtos periodikos publikacijų (1929–1940) sąrašai[1]. Šmaikščių pasisakymų, karikatūrų apie šukuosenas ieškota satyriniuose leidiniuose. Išsamiai arba iš dalies peržiūrėti 38 pavadinimų spaudiniai[2]. Iš viso užfiksuotos 33 žinutės bei straipsniai, kuriuose rašoma vien apie plaukus arba jie tik paminimi aptariant mados tendencijas. Gausiausiai informacijos apie šukuosenų madas spausdinta leidiniuose „Naujas žodis“, „Moteris ir pasaulis“, „Naujoji vaidilutė“, „Moteris“. Juose skelbtos sezono madų apžvalgos bei karščiausios madų naujienos, madingų drabužių, skrybėlaičių, šukuosenų nuotraukos ir jų aprašymai. Plačiau apie XX a. pirmosios pusės spaudoje skelbtus straipsnius moterų kosmetikos naudojimo, plaukų sutvarkymo temomis galite skaityti nurodytoje literatūroje[3], o čia per atrinktus charakteringus vaizdus ir tekstų ištraukas pasistengsime parodyti moteriškos šukuosenos kaitą ir jos siejimą su etnokultūriniu tapatumu.

Nacionalinių valstybių kūrimosi laikotarpiu visoje Europoje buvo remiamasi kaimiškąja kultūra manant, kad ji etniškai gryniausia, todėl etaloninė bei saugotina. Lietuvės moters idealusis įvaizdis taip pat buvo kuriamas remiantis šia idėja. Labai svarbiu etnokultūriniu simboliu tapo moters plaukai – jų ilgis, spalva, sušukavimo būdas. Lietuvaitės plaukų etnokultūrinis įprasminimas buvo kuriamas ir palaikomas remiantis lietuvių liaudies dainomis, grožine literatūra. Kalbant apie pastarąją, reiktų išskirti bene plačiausią kultūrinę sklaidą įgavusį Jono Mačiulio-Maironio eilėraštį „Daina“ – „Už Raseinių ant Dubysos / Teka saulė, teka; / Geltonplaukės puikios visos / Šneka ten, oi šneka“ – kuris dar XX a. pab. buvo cituojamas, lauko tyrimų metu paklausus apie lietuvaitės išvaizdą[4]. Šviesūs, ilgi, į kasas supinti plaukai laikyti lietuvaitės grožio idealu, ir buvo tikėtasi, kad moterys stengsis su juo susitapatinti. Tačiau ne visų socialinių sluoksnių moterims buvo priskiriama vienoda atsakomybė už minėtos etnokultūrinės išvaizdos išsaugojimą. Spaudoje plačiai sutinkama nuostata, kad tai – kaimo moterų rūpestis, tuo tarpu miestietėms leidžiama sekti madomis – kirpti trumpai plaukus, naudoti kosmetiką, madingai rengtis – motyvuojant miestiečių ir kaimiečių gyvensenos, estetinio išprusimo skirtumais ir pan.[5] Straipsnyje, kuriame autorius siekia „išnagrinėti įvairiausius grožio tipus pagal tautybes“, rašoma, kad „lietuviškos moters grožio tipas bus išreikštas idiliškos kaimo mergelės asmenybėje“ [išryškinta A. V.].

„Idiliškas kaimo mergelės“ grožis periodikoje paprastai siejamas su neapibrėžta praeitimi, grindžiamas liaudies dainomis. Pavyzdžiui, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ laikraštyje „Jaunoji karta“ publikuotame straipsnyje galime rasti ir praeitimi, folkloru pagrįstą raginimą didžiuotis savo kasomis, ir naujų, neatitinkančių idealo, trumpų plaukų šukuosenų pasmerkimą bei jų priskyrimą miesto kultūrai: „Jau žiloje senovėje lietuvės be galo mėgo ir brangino savo kasas: jomis, papuošusios tautinių spalvų kaspinais ir žaliomis rūtomis, didžiuodavosi. O kaip gražiai ir jausmingai apdainuojamos lietuvaičių gelsvosios kaselės daugelyje mūsų liaudies dainų!“. Toliau autorius, kreipdamasis į kaimo merginas, ragina: „ūkininkaite jaunalietuve, daugiau gerbk savo kaseles; nekirpk jų, nenaikink; nesivaikyk tuščių miesto madų“.[6] Pastebimas noras tarsi užkonservuoti kaimo moters išvaizdą, kad ji atitiktų etnokultūrinį įvaizdį.

Idiliškas ilgakasės lietuvaitės įvaizdis, ypač aprengus moterį tautiniu kostiumu ar istoriniais simboliais puoštu drabužiu, buvo sėkmingai naudojamas spaudoje kuriant idealistinį lietuvės moters, motinos tipą. Karikatūristai jį dažnai naudojo kaip Lietuvos metaforą.

Nors moters plaukų etnokultūrinis įvaizdis buvo idealistinis, nukreiptas į praeitį ir toli gražu neatitiko realaus vaizdo, viešosios nuomonės reakcija į bet kokius moteriškos šukuosenos pokyčius dažnai buvo neigiama. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje laikraštyje „Naujienos“ pasirodo pasipiktinimo kupinas straipsnis apie tai, kad „lietuvaitės šiandien nusižiūrėjusios į <…> miesčenkas, <…> nor į „panas“ pavirst. Plaukai supyti į vieną kasą ir ant viršugalvio sukrauti į didelį kuodą ir prismeigti su kokiais ten žibančiais klemeriais, taip, kad išrodo kaip pempė su kuodu, kaip skepetą uždeda, tai pasitaiko tokia pašiurė pakaušyje, kad but galima nuo lietaus pasislėpti. Ant kaktos draikosi plaukai, nukirpti sulyg antakių, tarytum karčiai „čigono sartosios“[7]. Tekste aiškiai matoma savo ir svetimo skirtis pabrėžiant, kad „lietuvaitės“ madas nusižiūrėjusios nuo svetimtaučių, „miesčenkų“. Skepetos paminėjimas leidžia manyti, kad autorius rašo apie kaimo moterų šukuosenos kaitą, kurios tradiciškai supintus plaukus sukdavo į kuodą, tik jis būdavo sutaisomas ne viršugalvyje, o pakaušyje. Kirpčiukų kaimo moterys taip pat nekirpdavo. Tad „Naujienų“ laikraštis mus ne tik supažindina su moterų šukuosenų naujienomis kaime, bet ir leidžia atsekti jų kilmę, parodo visuomenės reakcijas.

XX a. pradžioje piktintasi kirpčiukais, tačiau jau nuo trečio šio amžiaus dešimtmečio Europoje, kartu ir Lietuvoje, moterys pradeda kirpti plaukus trumpai ir madingiausia šukuosena tampa bubikopfas. Beje, juos mėgo ir vyrai. Reikšmingas sušukavimų stiliaus formavimo vaidmuo teko kino aktorėms. Buvo teigiama, kad ilgi plaukai – „<…> pirminės moters liekana. Bubikopfai – nuolat besikeičiančios spalvų mados padaras, kurį, paprastai, nustato kino žvaigždžių užgaidos. Vakar jie buvo juodi, šiandien geltoni ir niekas ypatingai nenustebs, jei ryt jų spalva bus žalia.“[8] Ypač XX a. 3–4 dešimtmečiais periodiniuose leidiniuose gausiai spausdintos garsių Holivudo aktorių, įvairių tautų gražiausių plaukų savininkių nuotraukos, dailininkų piešti paveikslai, kuriuose vaizduotas „moderniškas moterų stilius“ ir pan. Tai vis buvo „svetimšalių“ mados, kuriomis taip piktinosi kai kurie publikacijų apie plaukų madas autoriai.

Kaip ir kiekviena naujovė, taip ir trumpų plaukų šukuosenos, plaukų dažymas, garbanojimas spaudoje susilaukė įvairių visuomenės vertinimų. Vieni gyrė naujus sušukavimus, laikė tai moderniu reiškiniu, praktiška, higieniška šukuosena, kiti patarė, kaip skoningai prisitaikyti madas, dar kiti peikė ir piktinosi, kad greitai nebeliks geltonkasių lietuvaičių. Nemaža dalis publikacijų buvo informacinio, švietėjiško pobūdžio – spausdinami pranešimai apie šukuosenų mados naujoves, taip pat patariama, kaip individualizuoti naujos mados sušukavimus, kokia šukuosena tinka kasdienai, šventėms ir pan. Gydytojai, kosmetologės patarė plaukų priežiūros ir higienos klausimais [9]. Nors kartais nuo dalykinių patarimų buvo nukrypstama prie etninių stereotipų apie aukštinamus „<…> ilgus, geltonus plaukus. Beveik visose liaudies dainose apdainuojamos linakasės, geltonplaukės, auksaplaukės mergužėlės. Juodi ir kitoki plaukai, matyt, lietuviams netinka“[10], tačiau susilaikoma nuo neigiamų vertinimų, moralizavimo. Švietėjiško, informacinio pobūdžio straipsniuose paprastai nerasime pasipiktinimo naujomis madomis, socialinės priešpriešos. Šukuosena siejama su higiena, estetika, ir jos pokyčiai pateikiami tiesiog kaip faktas: „Anksčiau moterys nešiojo ilgas kasas, dabar užėjo mada jas kirpti ir kone visos kerpa ir laiko tai gražiu dalyku.“[11]

Skaitytojai buvo supažindinami ir su trumpų šukuosenų mados pokyčiais, vykusiais XX a. 3 deš. pabaigoje – 4 deš. Teigta, kad baigiasi berniukiško moters silueto laikai, „moteris turi būti moteriška apsirengime ir susišukavime“. Anot autoriaus, plaukai pailgėja, jie „net apdengia <…> kaklą“, madingos purios garbanos, o „onduliacija“ ypač tinka šviesiems plaukams[12]. Po metų žurnale „Naujas žodis“ taip pat skelbiama bubikopfų eros pabaiga: „Su bubikopfu baigta, ir kas supranta mados siekimus, turės pripažinti, jog moterų mados randasi didelių pasikeitimų angoje. Moderniška ponia jau pakankamai ilgai vaidino mergaitę. Dabar ji suprato ir nori būti moteris. Tai galima spėti iš to, jog „garconne“ fasonai iš madų žurnalų dingo. Tai, kas moterų madose buvo vaikpalaikiško, kas siekė net vyriškumo, dabar turi būti sušvelninta“[13]. Tačiau „moteriškumu“ džiaugtasi neilgai. Jau po poros metų tarptautiniame kirpėjų kongrese Berlyne buvo pranašaujama, kad bubikopfas vėl sugrįš į madą, tik jis „būsiąs paįvairintas“[14]. XX a. 3–4 deš. spauda gana plačiai ir išsamiai supažindino skaitytojus su šukuosenų madomis. Lietuvaičių, ypač miestiečių, šukuosenos nenusileido Holivudo gražuolėms.

Kritinio pobūdžio straipsniuose dažniausiai buvo rašoma apie, autoriaus manymu, netinkamą plaukų tvarkymą, paprastai supriešinant neapibrėžtos praeities ir rašomojo laikotarpio šukuosenas, idealizuojant pirmąsias ir peikiant pastarąsias. Taip pat aiškiai matoma skirtis tarp požiūrio į kaimo ir miesto moterų sekimą mados naujovėmis – „kas tinka miestietei, netinka sodietei“[15].

Pavyzdžiui, autorė rašo, kad „<…> mūsų laikais daugiausiai pagarbos susilaukia žnyplės, vinys ir t.t. Kam tai naudojama, visa kuo geriausia žinome. Matyt, mūsų močiutės mokėjo geriau puošti galvą, jei apie jų gelsvąsias kasas net dainose dainuoja. Iš tikro, galima tikėtis, jei nepasiliaus taip dariusios, nesusiprotės, tai „iš mados išeis gelsvosios kasos“; mes nusvilinsime jas“[16]. Kiti autoriai taip pat kritikavo garbanojimą[17] dėl jo neigiamo poveikio plaukams, be to, pabrėžė, kad garbanas reikėjo tinkamai prižiūrėti, o reta sodietė tai mokėjo. Todėl miestietę sugarbanoti plaukai puošė, o kaimietės grožį gadino[18]. Apgailestaujama, kad „iš mados išėjo gelsvosios kasos, tasai tipingas lietuvaitės pažymys“, o vietoj jų „ant veido bei kaklo draikosi frizuoti plaukai arba jų nėra“[19].

Lietuviškoje periodikoje buvo pateikiamos ne tik vietos autorių nuomonės, bet ir ištraukos iš užsienio spaudoje vykdytų apklausų apie ilgų ir trumpų plaukų estetiką. Analizuojant jų turinį, susidaro įspūdis, kad atrinkti tie pasisakymai, kuriuose romantizuojami, idealizuojami ilgi plaukai, tačiau labai nepeikiami ir trumpi. Jie tiesiog laikomi mados įgeidžiu, kuris atėjo ir praeis[20]. Spaudoje vyravo moterų su trumpais plaukais atvaizdai, tačiau kaip išskirtiniai, susižavėjimo verti pavyzdžiai spausdintos lietuvaičių ilgais plaukais nuotraukos. Pavyzdžiui, mokytojos A. Vitkauskaitės nuotrauka buvo išspausdinta net trijuose skirtinguose leidiniuose[21]. Norint padidinti estetinį įspūdį, fotografuoti palaidi, nesupinti plaukai.

Humoristai taip pat nepraleido progos pasišaipyti iš moterų trumpų plaukų mados – „Zose, ant tavo peties yra ilgas plaukas, tu turbūt pas vyrą buvai?“[22] Lietuvių pieštose ar iš užsieninių leidinių perspausdintose karikatūrose šaipomasi iš moterų trumpų plaukų šukuosenų, o kartu ir iš laikmečio madų. Pašiepiamas gausus kosmetikos naudojimas, vyrų ir moterų šukuosenų ir aprangos supanašėjimas bei greita mados kaita.

Nuorodos:
[1] Čepytė, J. ir Garnienė, Ž. 1997, Periodika moterims Lietuvoje 1918–1940 metais, Vilniaus universitetas Kauno Humanitarinis fakultetas, Kaunas.
[2] Peržiūrėtų spaudinių sąrašas: Moteris (1921–1940), Naujas žodis (1925–1933), Naujoji vaidilutė (1921–1940), Pavasaris (1912–1940), Moteris ir pasaulis (1937–1940), Lietuvaitė (1910–1914), Darbininkas (1925–1939), Ūkininko patarėjas (1925–1939), Šeimininkė (1937–1940), Mūsų  rytojus (1929–1936), Mūsų laikraštis (1929–1935), Mūsų kraštas (1937), Jaunimo ateitis (1938), Jaunųjų pasaulis (1930–1934), Jaunimo draugas (1930–1937), Trimitas (1932–1940), Žemaičių prietelius (1930), Jaunoji karta (1929–1939), Jaunimas (1911–1913, 1930), Kultūra (1929), Naujienos (1901–1903), Iliustruotoji apžvalga (1926–1940), Iliustruotoji Lietuva (1926–1928), Panevėžio balsas (1930), Šiaulietis (1925), Mūsų Vilnius (1933–1934), Šiaurės Lietuva (1933), Dabartis (1918), Vilniaus Aušra (1935), Nauja lietuwiska ceitunga (1909), Sekmadienis (1928), Laiko žodi (1933–1937), Vapsva (1928–1932), Aitvaras (1927–1928), Vėpla (1928), Spaktyva (1924–1933), Naujoji spaktyva (1938–1939), Juokdarys (1906–1907).
[3] Plačiau skaityti: Venskienė, A. 2004, „Požiūriai į kosmopolitinę madą XX a. pirmosios pusės spaudoje: tarp etninių įvaizdžių ir naujovių“, Liaudies kultūra, nr. 5, p. 34-47; Venskienė, A. 2007, „Lietuvės įvaizdis: tarp modernybės ir stereotipų (pagal XX a. pirmosios pusės spaudą)“ in Rytų Europos kultūra migracijos kontekste, sudarytoja I. R. Merkienė, Versus Aureus, Vilnius, p. 351-378.
[4] Venskienė, A. 2000. „Moteriškos galvos įvaizdis XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių pasaulėjautoje: stereotipo poveikis visuomenei“. Disertacija, Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas.
[5] Y. 1926, „Tegyvuoja skarelė!“ Pavasaris, nr. 1, p. 24-26; Vl. M. 1938, „Kaip mes turime rengtis. Pasikalbėjimas miestietės su kaimiete“, Moteris, nr. 3, p. 39; Viksnė. 1938, „Nesivaikykime madų“, Jaunimo ateitis, rugsėjo mėn., p. 38-39; J. B. 1938, „Sese jaunalietuve, brangink savo kasas“, Jaunoji karta, nr. 38, p. 781-782; Kaimo tetulė. 1938, „Kaimietės atsakymas miestietei“, Moteris, nr. 7, p. 104.
[6] J. B. 1938, „Sese jaunalietuve, brangink savo kasas“, Jaunoji karta, nr. 38, p. 782.
[7] Kl. 1901, „Lietuvos mergėlės“, Naujienos, nr. 10, p. 74.
[8] Autorius nenurodytas, 1931, „Moters grožio žodynas“, Naujas žodis, nr. 2, p. 34.
[9] Žilevičaitė, J. 1924, „Mūsų kaimų mados“, Moteris, nr. 6, p. 83-85; Žilevičaitė, J. 1924, „Rūbai ir mados“, Moteris, nr. 4, p. 51-55; Autorius nenurodytas, 1930, „Kas meterims tinka ir kas netinka“, Naujas žodis, nr. 5, p. 109-110; Autorius nenurodytas, 1932, „Paskutinės mados baliaus sušukavimai“, Naujas žodis, nr. 3, p. 51; Autorius nenurodytas. 1932, „Plaukų šukavimas pakeičia moterį“, Naujas žodis, nr. 8; Autorius nenurodytas, 1937, „Kosmetika seniau ir dabar. (Pasikalbėjimas su Dr. Ragaišiene)“, Moteris ir pasaulis, nr. 9, p. 10-12; Autorius nenurodytas, 1937, „Graži šukuosena  – gražus veidas“, Moteris ir pasaulis, nr. 10, p. 18; Ragaišienė, A. 1938, „Plaukų priežiūra“, Moteris, nr. 1, p. 10; V-nė, 1939, Apie madas, Moteris, nr. 2, p. 23.
[10] Dr. J. 1930, „Plaukai“, Jaunimas, nr. 1, p. 5.
[11] Kukietis. 1927, „Grožis ir sportas“, Šeimininkė, nr. 5, p. 17.
[12] Autorius nenurodytas. 1928, „Plaukų mados“, Sekmadienis, Birž. 17, (Nr. 15), p. 4.
[13] Autorius nenurodytas. 1929, „Moderniškoji ponia vėl nori būti moteris. Šio madų sezono šūkis“, Naujas žodis, nr. 18, p. 17.
[14] Autorius nenurodytas. 1931, „Bubikopfas laimi“, Jaunųjų pasaulis, nr. 2-3, p. 26.
[15] Viksnė, op. cit. p. 38.
[16] Laimutė. 1926, „Ar eini į vakarą?“ Pavasaris, nr. 2, p. 22.
[17] Bijūnas, K. 1930, „Apie madas“, Žemaičių prietelius, nr. 20, p. 7.
[18] M. A. K. 1929, „Kaip kaimo mergaitės turėtų rodytis“, Mūsų rytojus, nr. 52, p. 4.
[19] N-tė. 1925, „Mergaičių papuošalai“, Naujoji vaidilutė, sąs. 4, p. 165-66.
[20] Autorius nenurodytas. 1927, „Apie ilgus ir trumpus plaukus“, Naujas žodis, nr. 2, p. 16; Autorius nenurodytas. 1935, „Moteris – paveikslas“, Laiko žodis, nr. 8, p. 16.
[21] 1926, Pavasaris, nr. 14, p.7; 1926, Iliustruotoji Lietuva, nr. 36, p. 292; 1930, Jaunųjų pasaulis, nr. 7, p. 12.
[22] Autorius nenurodytas. 1928, „Šiais laikais“, Aitvaras, nr. 8, p. 83.

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkė, dr. Asta Venskienė.

Prisimenant literatūrologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo bei dėstytojo, karo metų Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio (1903 12 09 – 1974 11 28) kaunietiškąjį biografijos tarpsnį į akis krenta jo atkaklumas ir pasitikėjimas savo jėgomis net ir tada, kai likimo mesti išbandymai atrodė labai nepalankūs. Jaunuolis, nusprendęs savo gyvenimą susieti su lietuvių kalba ir literatūra, pasirinko studijas Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto) Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje ne tiek dėl katalikiškos mokslų krypties, kiek dėl autoritetų, dirbusių šiame fakultete. J. Ambrazevičius buvo didelis Jono Mačiulio-Maironio gerbėjas, filosofas Stasys Šalkauskis ir Maironis buvo didžiausi jo dvasiniai autoritetai. Universitete jo noras iš arčiau pažinti lietuvių literatūros klasikus persipynė su gilesniu, filosofiniu jų kūrybos suvokimu. Bet J. Ambrazevičius neapsiribojo studijomis.

1923–1927 m. jis dirbo „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje, buvo vienas iš pagalbinių redaktorių, rūpinęsis kultūrinių įvykių apžvalgomis. Tai buvo ne tik uždarbis Marijonų bendrabutyje Laisvės al. 61 (dabar Laisvės al. 101 A) gyvenusiam studentui, bet ir galimybė tobulinti savo rašymo įgūdžius, kurių greitai prireikė vertinant kitų rašančiųjų kūrybą. 1926 m. buvo vienas ateitininkų „Šatrijos“ meno draugijos steigėjų, pabaigęs studijas bandė redaguoti „Jaunimo vadą“, o 1928–1929 m. redagavo moksleivių ateitininkų žurnalą „Ateitį“. Su spauda jo gyvenimas ir darbas buvo susietas visą gyvenimo Kaune laikotarpį. Daugiausia bendradarbiavo rašydamas literatūrologinius straipsnius bei įvairių autorių knygų recenzijas „Židinio“ ir „Naujosios Romuvos“ žurnalams bei laikraščiui „XX amžius“, o karo metų laikraščiui „Į laisvę“ net suteikė pavadinimą (pridėjo prielinksnį „į“, tai nuoroda į laisvės siekiamybę).

Kaunietiškasis J. Ambrazevičiaus laikotarpis taip pat neatsiejamas nuo pedagoginio darbo. Dar nebaigęs studijų, 1927 m. rugsėjo 9 d., įsidarbino mokytoju praktikantu Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Pabaigus studijas jam nuo 1928 m. sausio 1 d. leista mokėti XI kategorijos mokytojo atlyginimą, bet netrukus šį darbą reikėjo derinti su pedagoginiu darbu Vytauto Didžiojo universitete. 1933 m. gavęs vyresniojo asistento darbą VDU Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, jį iki pat 1943 m. laikė pagrindiniu, o gimnazijos mokytojo pareigas – antraeilėmis. Tai buvo įteisinta 1934 m. sausio 16 d. Švietimo ministro įsakymu, kuriame nurodyta, jog J. Ambrazevičius yra laisvai samdomas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokytojas. Bet tai jam netrukdė būti labai populiariu, veikliu ir mylimu mokytoju, kelių vadovėlių vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms autoriumi. 1937 m. laisvai samdomam mokytojui buvo suteiktas vidurinės mokyklos vyresniojo mokytojo vardas [1].

J. Ambrazevičius, nors buvo didelis įvairių menų (ne tik literatūros) gerbėjas, nesirengė nei laisvai, nei dabitiškai – visad dėvėjo klasikinį kostiumą, kaklaraištį, nerūkė ir beveik nevartojo alkoholio. Jo rimtumą, solidumą gimnazistėms norėjosi išbandyti, bet jų išdaigos prie naujojo mokytojo tiesiog „nelipo“. Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą, o kai kurios net buvo jį įsimylėjusios (žinoma, be atsako, nes pasak paties J. Ambrazevičiaus žodžių studijų laikų draugui Vincui Kazlauskui, jis turįs tiek rašto darbų taisyti, kad žmonai nebūtų laiko [2]).

Atvirai apie laikus, kai J. Ambrazevičius buvo jos mokytojas, straipsnyje „Žydinti sala“ pasidalino rašytoja Kotryna Grigaitytė [3], vėliau ne kartą lankiusis tiek J. Ambrazevičiaus namuose Ugniagesių gatvėje (Tėvų Marijonų namuose, tuo metu Ugniagesių g. 6, dabar pastatų kompleksas J. Gruodžio g. 10, Laisvės al. 101A), tiek jo namuose išeivijoje. K. Grigaitytė rašė, jog J. Ambrazevičius tarsi nepastebėdavo jį įsimylėjusių gimnazisčių ir apie jas sklandančių kupletų, o pati K. Grigaitytė nenorėjo būti viena iš jų ir į Monikos Mironaitės gundymus pabučiuoti simpatiškąjį mokytoją atsakiusi, jog tada negalės su juo bendrauti, kaip iki tol. M. Mironaitė, pasak K. Grigaitytės, pati bandė patraukti J. Ambrazevičiaus dėmesį, bet taip pat neišsidavė, jog jam simpatizavo.

VDU J. Ambrazevičius dėstė lietuvių literatūrą, literatūros teoriją bei vedė lietuvių literatūros pratybų seminarus (1933–1937 m.), o 1938–1939 m. dar dėstė lietuvių kalbos ir literatūros metodiką, lietuvių tautosaką, 1938 m. vasario 19 d. sutartimi J. Ambrazevičius nuo 1938m. sausio 1 d. patvirtintas neetatiniu lektoriumi su docento atlyginimu [4]. 1939 m., įgyvendindamas sutarties sąlygas, J. Ambrazevičius šalia minėtųjų disciplinų dar skaitė Naujosios lietuvių literatūros, XIX a. lietuvių literatūros kursus. Apie jo darbą VDU žinoma nedaug, tik tiek, kad jo kursai buvo mėgstami studentų, kvalifikaciniais sugebėjimais neabejota (tai liudija ir VDU teologijos – filosofijos fakulteto komisijos protokolai, priimant jį į darbą VDU), o jo literatūrinės studijos, vadovėliai svariai papildė universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto publikacijų kaupyklą. Kaip ir visiems darbams, VDU dėstytojo darbui J. Ambrazevičius stropiai rengėsi. Manydamas, jog kvalifikacinių sugebėjimų jam dar trūksta, 1931–1932 m. literatūros žinias gilino Bonos universitete. 1940 m. J. Ambrazevičiaus veikalą apie Vaižgantą bandyta prilyginti disertacijai, gautas principinis V. Mykolaičio – Putino sutikimas, jog šis darbas, jį kiek pakoregavus, atitinka disertacijai keliamus reikalavimus [5]. Tačiau atėjus naujiems laikams ir naujiems iššūkiams to nebuvo padaryta. Vis dėlto nuo 1941 m. spalio 1 d. J. Ambrazevičius patvirtintas laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus VDU pareigas [6], tuo lyg ir pripažįstant jo mokslinę kvalifikaciją.

Kaip rimtus iššūkius, reikalaujančius daug darbo ir pastangų, jis taip pat priėmė pasiūlymus būti Valstybės teatro dramos repertuaro komisijos nariu (1939), Lituanistikos instituto literatūros skyriaus patarėju (1939–1940), Tautosakos komisijos nariu (1938–1940). Neabejotinai didžiausias iššūkis jam buvo darbas Lietuvos laikinojoje vyriausybėje 1941 m. Pakviestas būti šios vyriausybės švietimo ministru, jis netrukus gavo įpareigojimą laikinai eiti šios vyriausybės ministro pirmininko pareigas. Aplinkybės susiklostė taip, jog Kazys Škirpa, daug prisidėjęs prie Tautos sukilimo rengimo, pats jame tiesiogiai negalėjo dalyvauti ir negalėjo užimti Laikinosios vyriausybės vadovo posto. Visus 1941 m. sukilimo ir Laikinosios vyriausybės veiklos aspektus neabejotinai įvertino ir dar įvertins istorikai, kai atsiras galimybė pažvelgti iš dar didesnio laiko atstumo, atsikratant tiek įsigalėjusių stereotipų, tiek vienos ar kitos pusės subjektyvių vertinimų. Bet jau dabar galima teigti, kad J. Ambrazevičius-Brazaitis buvo tinkamiausia figūra būti Laikinosios vyriausybės vadovu, jis buvo šviesus, tolerantiškas žmogus, intelektualas, suprantantis laikmečio situaciją ir jos keliamus reikalavimus. Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui, sugebėtų išlaviruoti sudėtingoje politinėje situacijoje tuo pačiu įgyvendindamas esminius Lietuvos laisvės siekius (nors ir suprasdamas jų laikinumą). 2009 m. birželio 20 d. VDU (K. Donelaičio g. 52) II a. vestibiulyje atidengti bareljefai ir atminimo lenta: „Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę ir paskelbė laikinosios vyriausybės sudėtį. Svarbiausi lietuvių aktyvistų fronto vadovai buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis. Lietuvos laikinajai vyriausybei vadovavo Juozas Ambrazevičius“ [7]. O 2012 m. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje atgulė iš JAV į Tėvynę parskraidinti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Daug valdžios atstovų tuomet neišdrįso dalyvauti perlaidojimo ceremonijoje dėl prieštaringai vertintos Laikinosios vyriausybės veiklos, bet laikas parodė, jog jie neteisūs. Tamsios dėmės tiesiog „nelipo“ prie kovotojo idealisto kūno, kaip „nelipo“ gimnazisčių išdaigos prie savo darbą mylinčio mokytojo.

  1. Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo Juozo Ambrazevičiaus tarnybos lapas. Kaunas. 1928 12 30 – 1943 03 31. Pasirašė gimnazijos direktorė A. Skrupskelienė. KRVA, f. R-1016, ap. 3, b. 18, l. 5-6.
  2. Esi herojus, tapk šventuoju: studentiški prisiminimai apie Juozą Ambrazevičių – Brazaitį / Vincas Kazlauskas // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 84–87, 96.
  3. Žydinti sala: Profesoriui J. Brazaičiui atminti // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 88–96.
  4. VDU Teologijos – filosofijos fakulteto dekano ord. prof. dr. P. Malakauskio ir Juozo Ambrazevičiaus sutartis penkeriems metams dėl J. Ambrazevičiaus priėmimo neetatiniu lektoriumi lietuvių literatūrai ir jos padedamiesiems mokslams dėstyti ir vesti pratybas nuo 1938 01 15. Kaunas. 1938 02 19.  LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 27.
  5. Mykolaičio laiškas VDU Teologijos – filosofijos fakulteto sekretoriui Z. Ivinskiui dėl veikalo „Vaižgantas“ atitikimo disertacijai daktaro laipsniui gauti. Kaunas. 1940 03 08. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 44.
  6. Raštas dėl J. Ambrazevičiaus paskyrimo Filosofijos fakulteto lietuvių literatūros katedros laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus pareigas nuo 1941 10 01. Pasirašė J. Gravrogkas, rektorius, Z. Gūra, kanceliarijos viršininkas. Kaunas. 1941 10 23. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 53.
  7. VDU bus įamžintas Birželio sukilimo vadų atminimas // https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/vdu-bus-iamzintas-birzelio-sukilimo-vadu-atminimas-n296796.

 

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

Šioje parodoje pristatomas šveicarų gydytojo, patologo ir farmakologo Johanno Jakobo Wepferio (1620–1695) veikalas apie nuodingąją nuokaną „Historia cicutae aquaticae et noxae“. J. J. Wepferis gimė Šafhauzene. Baigęs medicinos mokslus Strasbūre, Bazelyje, Padujoje ir Romoje dirbo Šafhauzeno miesto gydytoju (ten atliko Bazelio universiteto praktiką), po to dirbo Reinau vienuolyno gydytoju bei asmeniniu Viurtembergo hercogo, Badeno-Durlacho markgrafo ir Pfalco kunigaikščio gydytoju. Turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurią anūkai po jo mirties pardavė už 600 guldenų.

J. J. Wepferis parašė keletą anatomijos, farmakologijos ir toksikologijos veikalų. Jis tyrinėjo nuodų poveikį širdžiai bei kraujo apytakai, atliko įvairių augalų bei medikamentų nuodingumo eksperimentinių tyrimų. Knyga apie nuodingąją nuokaną yra kaip tik iš šios srities. Tai istorinis žvilgsnis į vieną nuodingiausių augalų, augantį ir Lietuvoje, jo paplitimą bei poveikį žmogui ir aplinkai. Autorius atliko sisteminius šio nuodingo augalo tyrimus, pagrįstus eksperimentais su gyvūnais, ir parengė tokių tyrimų metodiką.

J. J. Wepferio tyrinėjimus paskatino net aštuonių vaikų apsinuodijimai nuodingąja nuokana 1670 m. kovą Almanshofeno kaime, netoli dabartinio Donauverto, Vokietijoje (du atvejai baigėsi mirtimi). Veikale apie nuodingąją nuokaną įdėtas tos vietos Dunojaus slėnyje žemėlapis. J. J. Wepferis palygino apsinuodijimų simptomatiką su Platono „Faidone“ aprašytos Sokrato mirties simptomatika [1] ir rado panašumų. Jis spėjo, kad Sokrato nuodų taurėje galėjo būti augalinės kilmės nuodų, tokių kaip nuodingoji nuokana, pirmiausia sukeliančių kojų sunkumą, stingimą, kaip aprašyta Platono veikale, o po to ir kitų simptomų (vėmimas, viduriavimas, ataksija ir kt.). Tirdamas nuodingosios nuokanos nuodų poveikį mokslininkas eksperimentavo su gyvūnais (daugiausiai šunimis, taip pat su vilkais, katėmis, balandžiais, pelėmis), lygindamas šio ir kitų nuodingų augalų ar nuodingų cheminių medžiagų sukeliamą simptomatiką. Veikale „Historia cicutae aquaticae et noxae“ yra daug istorinės medžiagos apie nuodingosios nuokanos paplitimą, apsinuodijimo atvejus, pateiktos kitų autorių apžvalgos apie nuodingąsias medžiagas ir jų poveikį. Tai reikšmingas veikalas toksikologijos mokslo raidai.

Šią knygą Bazelyje išleido Johannas Rodolphas Kӧnigas, o ją išspausdino Johannas Rodolphas Genathas. Genathai – žymi Bazelio leidėjų, spaustuvininkų dinastija. Jai pradžią davė Johannas Jacobas Genathas (1582–1654), vadovavęs spaustuvei 1602–1615 m. Po to spaustuvę perėmė Bartolomӓus Genathas ir jo žmonos, vėliau – jo sūnus Johannas Rudolphas Genathas, savarankiškai vadovavęs spaustuvei nuo 1664 m.

Durhamo universiteto profesorius Andreas-Holger Maehle 1987 m. parengė didelę mokslinę studiją apie J. J. Wepferio toksikologijos veikalą „Historia cicutae aquaticae et noxae“ [2], kurioje ne tik išanalizavo knygą, bet ir pateikė jos lotyniškas ištraukas su vertimu į vokiečių kalbą ir anotacijomis, išplėtojo J. J. Wepferio tyrimus su kitais nuodingais augalais ir medžiagomis. A. H. Maehle įvertino ir J. J. Wepferio nuopelnus toksikologijos mokslui, taip pat paminėjo etinį jo tyrinėjimų aspektą.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje yra saugomas 1679 m. „Historia cicutae aquaticae et noxae“ leidimas. Knygą autorius dovanojo (dedikavo) medicinos profesoriui, botanikui, chemikui, anatomui Moritzui Hofmannui (1621–1698), su kuriuo susipažino Padujoje. Vėliau knyga pateko į filosofijos magistro, dvarininko Konstantino Gorskio asmeninę biblioteką. Iš jos – į Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką, tada į Kauno apskrities viešąją biblioteką. Nors „Historia cicutae aquaticae et noxae“ jau yra suskaitmenintas Bazelio universiteto bibliotekoje, Biologinės įvairovės paveldo skaitmeninėje bibliotekoje JAV ir kt., Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje turimas egzempliorius vertingas dėl J. J. Wepferio autografo savo studijų kolegai, profesoriui M. Hofmannui ir įklijos, liudijančios, jog knyga pabuvojo ir Lietuvos didiko bei mokslininko K. Gorskio asmeninėje bibliotekoje.

 

1.  Faidonas, arba Apie sielą / Platonas; Iš graikų k. vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė. – Vilnius: Aidai, 1999, p. 118.
2.  Johann Jakob Wepfer (1620–1695) als Toxikologe: die Fallstudien und Tierexperimente aus seiner Abhandlung über den Wasserschierling (1679) / Andreas Holger. – Aarau: Sauerlӓnder, 1987.

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

Adomas Galdikas (1893 m. spalio 18 d. Giršinų kaime, Mosėdžio valsčius – 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke) buvo tapytojas, grafikas, pirmasis lietuvis ofortininkas, scenografas, pedagogas, profesorius. 1922 m. mokytojavo Kauno piešimo kursuose, o 1923–1940 (su pertrauka 1929–1930 m.) buvo Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas.

Pirmoji apžvalginė dailės paroda, kurioje dalyvavo ir A. Galdikas, vyko Kaune 1920 m. [1]. Iš šioje parodoje eksponuotų A. Galdiko darbų penki buvo atrinkti tuo metu kuriamiems Meno rūmams (laikinajai M. K. Čiurlionio dailės galerijai, dabar A. Mackevičiaus g. 27). Vėliau jo paveikslai demonstruoti parodose Lietuvoje (1924 m. parodoje Kaune [2], 1928 m. parodoje Kaune [3], 1938 m. IV-oje rudens dailės parodoje Kaune [4] ir kt.) bei užsienyje (1931 m. personalinėje A. Galdiko parodoje Paryžiuje [5]).

A. Galdikas taip pat buvo vienas lietuvių dailininkų grupės „Ars“, veikusios 1932–1935 m. Kaune, iniciatorių, dalyvavo jos parodose 1932 m. ir 1934 m. Kaip senimo atstovas priklausė Nepriklausomųjų dailininkų draugijai (veikė 1930–1935 m. Kaune), vienijusiai daugiausiai jaunus dailininkus, dalyvavo jų 1931 m. parodoje.

Prieš pasitraukdamas į Vakarus A. Galdikas dar sudalyvavo 1942 m. Lietuvos dailininkų apžvalginėje parodoje, kurioje pristatė 11 savo darbų [6].

A. Galdikas aktyviai darbavosi ir taikomosios dailės srityje, kūrė dekoracijas ir kostiumus operos ir dramos spektakliams, baletui, taip pat dalyvavo valstybės organizuojamuose konkursuose pašto ženklų, pinigų, prekinių ženklų kūrimui, iliustravo nemažai knygų. Pirmoji jo iliustruota knyga buvo 1919 m. išleistas Balio Sruogos kūrinys „Deivė iš ežero“. Vėliau A. Galdikas sukūrė viršelius Kazio Binkio knygai „Eilėraščiai“ (1920), Juozo Tysliavos eilėraščių knygai „Žaltvykslės“ (1922), viršelį ir vinjetes „Lietuvos albumui“ (1921) bei iliustravo Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (1921), Prano Mašioto „Senio pasakas“ (1922), „Niolos“ bendrovės išleistą Radjardo Kiplingo „Drambliūkštį“ (1923). Jis ne tik pats iliustravo knygas, bet ir subūrė kitus knygų iliustruotojus Kauno meno mokyklos grafikos studijoje. Jo vadovaujami keli dailininkai iliustravo pasakų rinkinį „Seku seku pasaką“ (1932). Vienas brandžiausių A. Galdiko darbų knygų iliustravimo srityje yra lietuviškos pasakos, išleistos Oskaro Milašiaus Paryžiuje (1933).

A. Galdikas sukūrė vienus pirmųjų pašto ženklų (antrųjų Nepriklausomybės metinių skatikų ir auksinų bei pirmąją litų standartinių ženklų laidą, 1926 m. pašto ženklų seriją, skirtą karo našlaičių ir vaikų prieglaudų šelpimui), kūrė dizainą bankų (pvz. Lietuvos prekybos ir pramonės banko), kitų bendrovių akcijoms. A. Galdikas sukūrė ir 1930 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos medalius, keletą kitų proginių medalių. 1924 m. Lietuvos bankas nusprendė į apyvartą išleisti didžiausio nominalo 1000 litų banknotą, kurio kūrimas patikėtas A. Galdikui (banknotas apyvartoje pasirodė 1926 m.). Vėliau dailininkas sukūrė didžiąją dalį litų banknotų: 1928 m. laidos 50 ir 100 litų banknotus, 1929 m. laidos 5 litų banknotą, 1930 m. laidos 20 litų banknotą. 1938 m. A. Galdikas sukūrė ir proginį 10 litų banknotą. Deja, jis niekada nebuvo išleistas. Banknotuose pavaizduoti Lietuvai svarbūs asmenys, pastatai, kultūros objektai, taip pat yra alegorinių figūrų, vaizduojančių Lietuvą ir jos ūkio pasiekimus, tautinių elementų.

Teatro pasaulyje A. Galdikas nebuvo toks produktyvus ir žinomas, kaip, pavyzdžiui, Liudas Truikys, bet taip pat sukūrė įsimintinų operos, dramos, baleto spektaklių dekoracijų, artistų kostiumų. Dauguma jo dekoracijų ir kostiumų eskizų neliko popieriuje – buvo panaudoti daugiausiai Valstybės teatro Kaune pastatymams.

A. Galdikui buvo artima V. Krėvės-Mickevičiaus kūryba. 1929 m. jis sukūrė dekoracijų ir kostiumų V. Krėvės-Mickevičiaus dramai „Šarūnas“ (pastatė Andrius Oleka-Žilinskas Valstybės teatre, dalį šio spektaklio dekoracijų sukūrė dailininkas Jonas Gregorauskas). Lietuviams sėkmingoje 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už šios dramos dekoracijas A. Galdikas gavo aukso medalį (parodoje pagrindiniu prizu taip pat buvo įvertintas jo triptikas „Lietuva“). A. Galdikas sukūrė dekoracijas ir dar vienam A. Olekos-Žilinsko dramos pastatymui: 1931 m. nupiešė eskizus J. Žulavskio dramai „Sabbatai Cevi“ (išvertė P. Vaičiūnas).

Dar 1924 m. A. Galdikas nupiešė dekoracijas Maironio draminei trilogijai „Kęstučio mirtis“ (pastatyta Valstybės teatre, režisierius B. Dauguvietis), o 1927 m. sukūrė dekoracijas ir kostiumus B. Dauguviečio režisuotai penkių veiksmų ir septynių paveikslų K. Gocci pasakai „Princesė Turandot“ (išvertė Faustas Kirša).

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje A. Galdikas nupiešė 20 kostiumų eskizų V. Šekspyro komedijai „Vasarvidžio nakties sapnas“. Gerai žinomos ir kelios A. Galdiko operos spektaklių dekoracijos: 1930 m. A. Galdikas sukūrė scenos dekoracijas Ž. Masnė operai „Verteris“, 1933 m. – dekoracijų eskizus Jurgio Karnavičiaus operai „Gražina“. Vienas įsimintiniausių dekoracijų A. Galdikas sukūrė Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ premjerai Valstybės teatre 1933 m. gegužės 19 d. Su kompozitoriumi J. Gruodžiu (kaip ir su teatro pastatymų režisieriumi A. Oleka-Žilinsku) A. Galdiką siejo draugiški santykiai, abu jie buvo dažni svečiai Adomo ir Magdalenos Galdikų namuose.

Adomas ir Magdalena Galdikai Kaune gyveno nuo 1922 m., o 1927 m. įsigijo iš Vinco, Jono ir Mečislovo Satkevičių vieno aukšto mūrinį ir vieno aukšto medinį namus [7] (dabar išlikęs apleistas mūrinis namas Savanorių pr. 83). Namas, kuriame daug metų gyveno Adomas ir Magdalena Galdikai, mena laikus, kai jame rinkdavosi iškilūs meno, kultūros, politikos žmonės. Šis namas buvo gražus ir iš išorės, ir viduje. Jame apsilankę svečiai pasijusdavo tarsi muziejuje, nes Galdikai buvo sukaupę daug meno vertybių: paveikslų, skulptūrų, keramikos dirbinių, A. Galdiko surinktų etnografijos eksponatų. Nors name nebuvo meno kolekcionieriams būdingos prabangos, bet kambarius puošė tautiško stiliaus Jono Prapuolenio baldai. Visa tai dingo dar karo ir pokario metais, o dabar liko tik sienos, pridengtos šiais laikais padarytu stogu, kurios niekam nerūpi, nors ir yra ženklas, nurodantis, kad jos saugomos valstybės. Likimo ironija, kad 1942 m. A. Galdikas gavo baudą už be leidimo prie namo pastatytą 2 m aukščio tvorą [8], o dabar kiek žemesnė tvora saugo nuo landžiojimo į apleistą pastatą.

1. Lietuvių meno apžvalgos paroda: [apie parodoje dalyvavusį A. Galdiką rašoma p. 281–283] / A. Jakštas // Draugija. – 1920, Nr. 7/8, p. 276–287.
2. Penkių paroda: [1924 03 10 A. Galdiko, V. Didžioko, P. Kalpoko, J. Janulio ir K. Šklėriaus] / E. R. // Tautos vairas. – 1924, Nr. 2, p. 17–18.
3. J. Vienožinskio, A. Galdiko ir J. Šileikos paveikslų paroda // Mūsų dienos. – 1928, Nr. 5, p. 5.
4. IV Rudens dailės paroda / M. Vorobjovas // Naujoji Romuva. – 1938, Nr. 50, p. 980–982.
5. A. Galdiko kūrinių paroda Paryžiuj // Židinys. – 1931, Nr. 5/6, p. 502.
6. Adomas Galdikas // Lietuvos dailininkų apžvalginė dailės paroda. – Kaunas: V. D. Kultūros muziejus, 1942, p. 28.
7. Kauno m. valdybos raštas Kauno m. Finansų skyriui. 1927 02 04. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 6272, l. 5.
8. Kauno miesto savivaldybės statybos skyriaus protokolas Nr. 43. Kaunas. 1942 06 01. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 6931, l. 15.

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė