Informacija
iBiblioteka
DUK

Senųjų ir retų leidinių mėgėjams virtualios parodos

Skyriaus „Senieji ir reti spaudiniai” teminės leidinių parodos

Prisimenant literatūrologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo bei dėstytojo, karo metų Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio (1903 12 09 – 1974 11 28) kaunietiškąjį biografijos tarpsnį į akis krenta jo atkaklumas ir pasitikėjimas savo jėgomis net ir tada, kai likimo mesti išbandymai atrodė labai nepalankūs. Jaunuolis, nusprendęs savo gyvenimą susieti su lietuvių kalba ir literatūra, pasirinko studijas Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto) Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje ne tiek dėl katalikiškos mokslų krypties, kiek dėl autoritetų, dirbusių šiame fakultete. J. Ambrazevičius buvo didelis Jono Mačiulio-Maironio gerbėjas, filosofas Stasys Šalkauskis ir Maironis buvo didžiausi jo dvasiniai autoritetai. Universitete jo noras iš arčiau pažinti lietuvių literatūros klasikus persipynė su gilesniu, filosofiniu jų kūrybos suvokimu. Bet J. Ambrazevičius neapsiribojo studijomis.

1923–1927 m. jis dirbo „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje, buvo vienas iš pagalbinių redaktorių, rūpinęsis kultūrinių įvykių apžvalgomis. Tai buvo ne tik uždarbis Marijonų bendrabutyje Laisvės al. 61 (dabar Laisvės al. 101 A) gyvenusiam studentui, bet ir galimybė tobulinti savo rašymo įgūdžius, kurių greitai prireikė vertinant kitų rašančiųjų kūrybą. 1926 m. buvo vienas ateitininkų „Šatrijos“ meno draugijos steigėjų, pabaigęs studijas bandė redaguoti „Jaunimo vadą“, o 1928–1929 m. redagavo moksleivių ateitininkų žurnalą „Ateitį“. Su spauda jo gyvenimas ir darbas buvo susietas visą gyvenimo Kaune laikotarpį. Daugiausia bendradarbiavo rašydamas literatūrologinius straipsnius bei įvairių autorių knygų recenzijas „Židinio“ ir „Naujosios Romuvos“ žurnalams bei laikraščiui „XX amžius“, o karo metų laikraščiui „Į laisvę“ net suteikė pavadinimą (pridėjo prielinksnį „į“, tai nuoroda į laisvės siekiamybę).

Kaunietiškasis J. Ambrazevičiaus laikotarpis taip pat neatsiejamas nuo pedagoginio darbo. Dar nebaigęs studijų, 1927 m. rugsėjo 9 d., įsidarbino mokytoju praktikantu Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Pabaigus studijas jam nuo 1928 m. sausio 1 d. leista mokėti XI kategorijos mokytojo atlyginimą, bet netrukus šį darbą reikėjo derinti su pedagoginiu darbu Vytauto Didžiojo universitete. 1933 m. gavęs vyresniojo asistento darbą VDU Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, jį iki pat 1943 m. laikė pagrindiniu, o gimnazijos mokytojo pareigas – antraeilėmis. Tai buvo įteisinta 1934 m. sausio 16 d. Švietimo ministro įsakymu, kuriame nurodyta, jog J. Ambrazevičius yra laisvai samdomas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokytojas. Bet tai jam netrukdė būti labai populiariu, veikliu ir mylimu mokytoju, kelių vadovėlių vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms autoriumi. 1937 m. laisvai samdomam mokytojui buvo suteiktas vidurinės mokyklos vyresniojo mokytojo vardas [1].

J. Ambrazevičius, nors buvo didelis įvairių menų (ne tik literatūros) gerbėjas, nesirengė nei laisvai, nei dabitiškai – visad dėvėjo klasikinį kostiumą, kaklaraištį, nerūkė ir beveik nevartojo alkoholio. Jo rimtumą, solidumą gimnazistėms norėjosi išbandyti, bet jų išdaigos prie naujojo mokytojo tiesiog „nelipo“. Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą, o kai kurios net buvo jį įsimylėjusios (žinoma, be atsako, nes pasak paties J. Ambrazevičiaus žodžių studijų laikų draugui Vincui Kazlauskui, jis turįs tiek rašto darbų taisyti, kad žmonai nebūtų laiko [2]).

Atvirai apie laikus, kai J. Ambrazevičius buvo jos mokytojas, straipsnyje „Žydinti sala“ pasidalino rašytoja Kotryna Grigaitytė [3], vėliau ne kartą lankiusis tiek J. Ambrazevičiaus namuose Ugniagesių gatvėje (Tėvų Marijonų namuose, tuo metu Ugniagesių g. 6, dabar pastatų kompleksas J. Gruodžio g. 10, Laisvės al. 101A), tiek jo namuose išeivijoje. K. Grigaitytė rašė, jog J. Ambrazevičius tarsi nepastebėdavo jį įsimylėjusių gimnazisčių ir apie jas sklandančių kupletų, o pati K. Grigaitytė nenorėjo būti viena iš jų ir į Monikos Mironaitės gundymus pabučiuoti simpatiškąjį mokytoją atsakiusi, jog tada negalės su juo bendrauti, kaip iki tol. M. Mironaitė, pasak K. Grigaitytės, pati bandė patraukti J. Ambrazevičiaus dėmesį, bet taip pat neišsidavė, jog jam simpatizavo.

VDU J. Ambrazevičius dėstė lietuvių literatūrą, literatūros teoriją bei vedė lietuvių literatūros pratybų seminarus (1933–1937 m.), o 1938–1939 m. dar dėstė lietuvių kalbos ir literatūros metodiką, lietuvių tautosaką, 1938 m. vasario 19 d. sutartimi J. Ambrazevičius nuo 1938m. sausio 1 d. patvirtintas neetatiniu lektoriumi su docento atlyginimu [4]. 1939 m., įgyvendindamas sutarties sąlygas, J. Ambrazevičius šalia minėtųjų disciplinų dar skaitė Naujosios lietuvių literatūros, XIX a. lietuvių literatūros kursus. Apie jo darbą VDU žinoma nedaug, tik tiek, kad jo kursai buvo mėgstami studentų, kvalifikaciniais sugebėjimais neabejota (tai liudija ir VDU teologijos – filosofijos fakulteto komisijos protokolai, priimant jį į darbą VDU), o jo literatūrinės studijos, vadovėliai svariai papildė universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto publikacijų kaupyklą. Kaip ir visiems darbams, VDU dėstytojo darbui J. Ambrazevičius stropiai rengėsi. Manydamas, jog kvalifikacinių sugebėjimų jam dar trūksta, 1931–1932 m. literatūros žinias gilino Bonos universitete. 1940 m. J. Ambrazevičiaus veikalą apie Vaižgantą bandyta prilyginti disertacijai, gautas principinis V. Mykolaičio – Putino sutikimas, jog šis darbas, jį kiek pakoregavus, atitinka disertacijai keliamus reikalavimus [5]. Tačiau atėjus naujiems laikams ir naujiems iššūkiams to nebuvo padaryta. Vis dėlto nuo 1941 m. spalio 1 d. J. Ambrazevičius patvirtintas laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus VDU pareigas [6], tuo lyg ir pripažįstant jo mokslinę kvalifikaciją.

Kaip rimtus iššūkius, reikalaujančius daug darbo ir pastangų, jis taip pat priėmė pasiūlymus būti Valstybės teatro dramos repertuaro komisijos nariu (1939), Lituanistikos instituto literatūros skyriaus patarėju (1939–1940), Tautosakos komisijos nariu (1938–1940). Neabejotinai didžiausias iššūkis jam buvo darbas Lietuvos laikinojoje vyriausybėje 1941 m. Pakviestas būti šios vyriausybės švietimo ministru, jis netrukus gavo įpareigojimą laikinai eiti šios vyriausybės ministro pirmininko pareigas. Aplinkybės susiklostė taip, jog Kazys Škirpa, daug prisidėjęs prie Tautos sukilimo rengimo, pats jame tiesiogiai negalėjo dalyvauti ir negalėjo užimti Laikinosios vyriausybės vadovo posto. Visus 1941 m. sukilimo ir Laikinosios vyriausybės veiklos aspektus neabejotinai įvertino ir dar įvertins istorikai, kai atsiras galimybė pažvelgti iš dar didesnio laiko atstumo, atsikratant tiek įsigalėjusių stereotipų, tiek vienos ar kitos pusės subjektyvių vertinimų. Bet jau dabar galima teigti, kad J. Ambrazevičius-Brazaitis buvo tinkamiausia figūra būti Laikinosios vyriausybės vadovu, jis buvo šviesus, tolerantiškas žmogus, intelektualas, suprantantis laikmečio situaciją ir jos keliamus reikalavimus. Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui, sugebėtų išlaviruoti sudėtingoje politinėje situacijoje tuo pačiu įgyvendindamas esminius Lietuvos laisvės siekius (nors ir suprasdamas jų laikinumą). 2009 m. birželio 20 d. VDU (K. Donelaičio g. 52) II a. vestibiulyje atidengti bareljefai ir atminimo lenta: „Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę ir paskelbė laikinosios vyriausybės sudėtį. Svarbiausi lietuvių aktyvistų fronto vadovai buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis. Lietuvos laikinajai vyriausybei vadovavo Juozas Ambrazevičius“ [7]. O 2012 m. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje atgulė iš JAV į Tėvynę parskraidinti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Daug valdžios atstovų tuomet neišdrįso dalyvauti perlaidojimo ceremonijoje dėl prieštaringai vertintos Laikinosios vyriausybės veiklos, bet laikas parodė, jog jie neteisūs. Tamsios dėmės tiesiog „nelipo“ prie kovotojo idealisto kūno, kaip „nelipo“ gimnazisčių išdaigos prie savo darbą mylinčio mokytojo.

  1. Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo Juozo Ambrazevičiaus tarnybos lapas. Kaunas. 1928 12 30 – 1943 03 31. Pasirašė gimnazijos direktorė A. Skrupskelienė. KRVA, f. R-1016, ap. 3, b. 18, l. 5-6.
  2. Esi herojus, tapk šventuoju: studentiški prisiminimai apie Juozą Ambrazevičių – Brazaitį / Vincas Kazlauskas // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 84–87, 96.
  3. Žydinti sala: Profesoriui J. Brazaičiui atminti // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 88–96.
  4. VDU Teologijos – filosofijos fakulteto dekano ord. prof. dr. P. Malakauskio ir Juozo Ambrazevičiaus sutartis penkeriems metams dėl J. Ambrazevičiaus priėmimo neetatiniu lektoriumi lietuvių literatūrai ir jos padedamiesiems mokslams dėstyti ir vesti pratybas nuo 1938 01 15. Kaunas. 1938 02 19.  LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 27.
  5. Mykolaičio laiškas VDU Teologijos – filosofijos fakulteto sekretoriui Z. Ivinskiui dėl veikalo „Vaižgantas“ atitikimo disertacijai daktaro laipsniui gauti. Kaunas. 1940 03 08. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 44.
  6. Raštas dėl J. Ambrazevičiaus paskyrimo Filosofijos fakulteto lietuvių literatūros katedros laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus pareigas nuo 1941 10 01. Pasirašė J. Gravrogkas, rektorius, Z. Gūra, kanceliarijos viršininkas. Kaunas. 1941 10 23. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 53.
  7. VDU bus įamžintas Birželio sukilimo vadų atminimas // https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/vdu-bus-iamzintas-birzelio-sukilimo-vadu-atminimas-n296796.

 

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

Šioje parodoje pristatomas šveicarų gydytojo, patologo ir farmakologo Johanno Jakobo Wepferio (1620–1695) veikalas apie nuodingąją nuokaną „Historia cicutae aquaticae et noxae“. J. J. Wepferis gimė Šafhauzene. Baigęs medicinos mokslus Strasbūre, Bazelyje, Padujoje ir Romoje dirbo Šafhauzeno miesto gydytoju (ten atliko Bazelio universiteto praktiką), po to dirbo Reinau vienuolyno gydytoju bei asmeniniu Viurtembergo hercogo, Badeno-Durlacho markgrafo ir Pfalco kunigaikščio gydytoju. Turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurią anūkai po jo mirties pardavė už 600 guldenų.

J. J. Wepferis parašė keletą anatomijos, farmakologijos ir toksikologijos veikalų. Jis tyrinėjo nuodų poveikį širdžiai bei kraujo apytakai, atliko įvairių augalų bei medikamentų nuodingumo eksperimentinių tyrimų. Knyga apie nuodingąją nuokaną yra kaip tik iš šios srities. Tai istorinis žvilgsnis į vieną nuodingiausių augalų, augantį ir Lietuvoje, jo paplitimą bei poveikį žmogui ir aplinkai. Autorius atliko sisteminius šio nuodingo augalo tyrimus, pagrįstus eksperimentais su gyvūnais, ir parengė tokių tyrimų metodiką.

J. J. Wepferio tyrinėjimus paskatino net aštuonių vaikų apsinuodijimai nuodingąja nuokana 1670 m. kovą Almanshofeno kaime, netoli dabartinio Donauverto, Vokietijoje (du atvejai baigėsi mirtimi). Veikale apie nuodingąją nuokaną įdėtas tos vietos Dunojaus slėnyje žemėlapis. J. J. Wepferis palygino apsinuodijimų simptomatiką su Platono „Faidone“ aprašytos Sokrato mirties simptomatika [1] ir rado panašumų. Jis spėjo, kad Sokrato nuodų taurėje galėjo būti augalinės kilmės nuodų, tokių kaip nuodingoji nuokana, pirmiausia sukeliančių kojų sunkumą, stingimą, kaip aprašyta Platono veikale, o po to ir kitų simptomų (vėmimas, viduriavimas, ataksija ir kt.). Tirdamas nuodingosios nuokanos nuodų poveikį mokslininkas eksperimentavo su gyvūnais (daugiausiai šunimis, taip pat su vilkais, katėmis, balandžiais, pelėmis), lygindamas šio ir kitų nuodingų augalų ar nuodingų cheminių medžiagų sukeliamą simptomatiką. Veikale „Historia cicutae aquaticae et noxae“ yra daug istorinės medžiagos apie nuodingosios nuokanos paplitimą, apsinuodijimo atvejus, pateiktos kitų autorių apžvalgos apie nuodingąsias medžiagas ir jų poveikį. Tai reikšmingas veikalas toksikologijos mokslo raidai.

Šią knygą Bazelyje išleido Johannas Rodolphas Kӧnigas, o ją išspausdino Johannas Rodolphas Genathas. Genathai – žymi Bazelio leidėjų, spaustuvininkų dinastija. Jai pradžią davė Johannas Jacobas Genathas (1582–1654), vadovavęs spaustuvei 1602–1615 m. Po to spaustuvę perėmė Bartolomӓus Genathas ir jo žmonos, vėliau – jo sūnus Johannas Rudolphas Genathas, savarankiškai vadovavęs spaustuvei nuo 1664 m.

Durhamo universiteto profesorius Andreas-Holger Maehle 1987 m. parengė didelę mokslinę studiją apie J. J. Wepferio toksikologijos veikalą „Historia cicutae aquaticae et noxae“ [2], kurioje ne tik išanalizavo knygą, bet ir pateikė jos lotyniškas ištraukas su vertimu į vokiečių kalbą ir anotacijomis, išplėtojo J. J. Wepferio tyrimus su kitais nuodingais augalais ir medžiagomis. A. H. Maehle įvertino ir J. J. Wepferio nuopelnus toksikologijos mokslui, taip pat paminėjo etinį jo tyrinėjimų aspektą.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje yra saugomas 1679 m. „Historia cicutae aquaticae et noxae“ leidimas. Knygą autorius dovanojo (dedikavo) medicinos profesoriui, botanikui, chemikui, anatomui Moritzui Hofmannui (1621–1698), su kuriuo susipažino Padujoje. Vėliau knyga pateko į filosofijos magistro, dvarininko Konstantino Gorskio asmeninę biblioteką. Iš jos – į Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką, tada į Kauno apskrities viešąją biblioteką. Nors „Historia cicutae aquaticae et noxae“ jau yra suskaitmenintas Bazelio universiteto bibliotekoje, Biologinės įvairovės paveldo skaitmeninėje bibliotekoje JAV ir kt., Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje turimas egzempliorius vertingas dėl J. J. Wepferio autografo savo studijų kolegai, profesoriui M. Hofmannui ir įklijos, liudijančios, jog knyga pabuvojo ir Lietuvos didiko bei mokslininko K. Gorskio asmeninėje bibliotekoje.

 

1.  Faidonas, arba Apie sielą / Platonas; Iš graikų k. vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė. – Vilnius: Aidai, 1999, p. 118.
2.  Johann Jakob Wepfer (1620–1695) als Toxikologe: die Fallstudien und Tierexperimente aus seiner Abhandlung über den Wasserschierling (1679) / Andreas Holger. – Aarau: Sauerlӓnder, 1987.

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

Adomas Galdikas (1893 m. spalio 18 d. Giršinų kaime, Mosėdžio valsčius – 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke) buvo tapytojas, grafikas, pirmasis lietuvis ofortininkas, scenografas, pedagogas, profesorius. 1922 m. mokytojavo Kauno piešimo kursuose, o 1923–1940 (su pertrauka 1929–1930 m.) buvo Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas.

Pirmoji apžvalginė dailės paroda, kurioje dalyvavo ir A. Galdikas, vyko Kaune 1920 m. [1]. Iš šioje parodoje eksponuotų A. Galdiko darbų penki buvo atrinkti tuo metu kuriamiems Meno rūmams (laikinajai M. K. Čiurlionio dailės galerijai, dabar A. Mackevičiaus g. 27). Vėliau jo paveikslai demonstruoti parodose Lietuvoje (1924 m. parodoje Kaune [2], 1928 m. parodoje Kaune [3], 1938 m. IV-oje rudens dailės parodoje Kaune [4] ir kt.) bei užsienyje (1931 m. personalinėje A. Galdiko parodoje Paryžiuje [5]).

A. Galdikas taip pat buvo vienas lietuvių dailininkų grupės „Ars“, veikusios 1932–1935 m. Kaune, iniciatorių, dalyvavo jos parodose 1932 m. ir 1934 m. Kaip senimo atstovas priklausė Nepriklausomųjų dailininkų draugijai (veikė 1930–1935 m. Kaune), vienijusiai daugiausiai jaunus dailininkus, dalyvavo jų 1931 m. parodoje.

Prieš pasitraukdamas į Vakarus A. Galdikas dar sudalyvavo 1942 m. Lietuvos dailininkų apžvalginėje parodoje, kurioje pristatė 11 savo darbų [6].

A. Galdikas aktyviai darbavosi ir taikomosios dailės srityje, kūrė dekoracijas ir kostiumus operos ir dramos spektakliams, baletui, taip pat dalyvavo valstybės organizuojamuose konkursuose pašto ženklų, pinigų, prekinių ženklų kūrimui, iliustravo nemažai knygų. Pirmoji jo iliustruota knyga buvo 1919 m. išleistas Balio Sruogos kūrinys „Deivė iš ežero“. Vėliau A. Galdikas sukūrė viršelius Kazio Binkio knygai „Eilėraščiai“ (1920), Juozo Tysliavos eilėraščių knygai „Žaltvykslės“ (1922), viršelį ir vinjetes „Lietuvos albumui“ (1921) bei iliustravo Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (1921), Prano Mašioto „Senio pasakas“ (1922), „Niolos“ bendrovės išleistą Radjardo Kiplingo „Drambliūkštį“ (1923). Jis ne tik pats iliustravo knygas, bet ir subūrė kitus knygų iliustruotojus Kauno meno mokyklos grafikos studijoje. Jo vadovaujami keli dailininkai iliustravo pasakų rinkinį „Seku seku pasaką“ (1932). Vienas brandžiausių A. Galdiko darbų knygų iliustravimo srityje yra lietuviškos pasakos, išleistos Oskaro Milašiaus Paryžiuje (1933).

A. Galdikas sukūrė vienus pirmųjų pašto ženklų (antrųjų Nepriklausomybės metinių skatikų ir auksinų bei pirmąją litų standartinių ženklų laidą, 1926 m. pašto ženklų seriją, skirtą karo našlaičių ir vaikų prieglaudų šelpimui), kūrė dizainą bankų (pvz. Lietuvos prekybos ir pramonės banko), kitų bendrovių akcijoms. A. Galdikas sukūrė ir 1930 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos medalius, keletą kitų proginių medalių. 1924 m. Lietuvos bankas nusprendė į apyvartą išleisti didžiausio nominalo 1000 litų banknotą, kurio kūrimas patikėtas A. Galdikui (banknotas apyvartoje pasirodė 1926 m.). Vėliau dailininkas sukūrė didžiąją dalį litų banknotų: 1928 m. laidos 50 ir 100 litų banknotus, 1929 m. laidos 5 litų banknotą, 1930 m. laidos 20 litų banknotą. 1938 m. A. Galdikas sukūrė ir proginį 10 litų banknotą. Deja, jis niekada nebuvo išleistas. Banknotuose pavaizduoti Lietuvai svarbūs asmenys, pastatai, kultūros objektai, taip pat yra alegorinių figūrų, vaizduojančių Lietuvą ir jos ūkio pasiekimus, tautinių elementų.

Teatro pasaulyje A. Galdikas nebuvo toks produktyvus ir žinomas, kaip, pavyzdžiui, Liudas Truikys, bet taip pat sukūrė įsimintinų operos, dramos, baleto spektaklių dekoracijų, artistų kostiumų. Dauguma jo dekoracijų ir kostiumų eskizų neliko popieriuje – buvo panaudoti daugiausiai Valstybės teatro Kaune pastatymams.

A. Galdikui buvo artima V. Krėvės-Mickevičiaus kūryba. 1929 m. jis sukūrė dekoracijų ir kostiumų V. Krėvės-Mickevičiaus dramai „Šarūnas“ (pastatė Andrius Oleka-Žilinskas Valstybės teatre, dalį šio spektaklio dekoracijų sukūrė dailininkas Jonas Gregorauskas). Lietuviams sėkmingoje 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už šios dramos dekoracijas A. Galdikas gavo aukso medalį (parodoje pagrindiniu prizu taip pat buvo įvertintas jo triptikas „Lietuva“). A. Galdikas sukūrė dekoracijas ir dar vienam A. Olekos-Žilinsko dramos pastatymui: 1931 m. nupiešė eskizus J. Žulavskio dramai „Sabbatai Cevi“ (išvertė P. Vaičiūnas).

Dar 1924 m. A. Galdikas nupiešė dekoracijas Maironio draminei trilogijai „Kęstučio mirtis“ (pastatyta Valstybės teatre, režisierius B. Dauguvietis), o 1927 m. sukūrė dekoracijas ir kostiumus B. Dauguviečio režisuotai penkių veiksmų ir septynių paveikslų K. Gocci pasakai „Princesė Turandot“ (išvertė Faustas Kirša).

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje A. Galdikas nupiešė 20 kostiumų eskizų V. Šekspyro komedijai „Vasarvidžio nakties sapnas“. Gerai žinomos ir kelios A. Galdiko operos spektaklių dekoracijos: 1930 m. A. Galdikas sukūrė scenos dekoracijas Ž. Masnė operai „Verteris“, 1933 m. – dekoracijų eskizus Jurgio Karnavičiaus operai „Gražina“. Vienas įsimintiniausių dekoracijų A. Galdikas sukūrė Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ premjerai Valstybės teatre 1933 m. gegužės 19 d. Su kompozitoriumi J. Gruodžiu (kaip ir su teatro pastatymų režisieriumi A. Oleka-Žilinsku) A. Galdiką siejo draugiški santykiai, abu jie buvo dažni svečiai Adomo ir Magdalenos Galdikų namuose.

Adomas ir Magdalena Galdikai Kaune gyveno nuo 1922 m., o 1927 m. įsigijo iš Vinco, Jono ir Mečislovo Satkevičių vieno aukšto mūrinį ir vieno aukšto medinį namus [7] (dabar išlikęs apleistas mūrinis namas Savanorių pr. 83). Namas, kuriame daug metų gyveno Adomas ir Magdalena Galdikai, mena laikus, kai jame rinkdavosi iškilūs meno, kultūros, politikos žmonės. Šis namas buvo gražus ir iš išorės, ir viduje. Jame apsilankę svečiai pasijusdavo tarsi muziejuje, nes Galdikai buvo sukaupę daug meno vertybių: paveikslų, skulptūrų, keramikos dirbinių, A. Galdiko surinktų etnografijos eksponatų. Nors name nebuvo meno kolekcionieriams būdingos prabangos, bet kambarius puošė tautiško stiliaus Jono Prapuolenio baldai. Visa tai dingo dar karo ir pokario metais, o dabar liko tik sienos, pridengtos šiais laikais padarytu stogu, kurios niekam nerūpi, nors ir yra ženklas, nurodantis, kad jos saugomos valstybės. Likimo ironija, kad 1942 m. A. Galdikas gavo baudą už be leidimo prie namo pastatytą 2 m aukščio tvorą [8], o dabar kiek žemesnė tvora saugo nuo landžiojimo į apleistą pastatą.

1. Lietuvių meno apžvalgos paroda: [apie parodoje dalyvavusį A. Galdiką rašoma p. 281–283] / A. Jakštas // Draugija. – 1920, Nr. 7/8, p. 276–287.
2. Penkių paroda: [1924 03 10 A. Galdiko, V. Didžioko, P. Kalpoko, J. Janulio ir K. Šklėriaus] / E. R. // Tautos vairas. – 1924, Nr. 2, p. 17–18.
3. J. Vienožinskio, A. Galdiko ir J. Šileikos paveikslų paroda // Mūsų dienos. – 1928, Nr. 5, p. 5.
4. IV Rudens dailės paroda / M. Vorobjovas // Naujoji Romuva. – 1938, Nr. 50, p. 980–982.
5. A. Galdiko kūrinių paroda Paryžiuj // Židinys. – 1931, Nr. 5/6, p. 502.
6. Adomas Galdikas // Lietuvos dailininkų apžvalginė dailės paroda. – Kaunas: V. D. Kultūros muziejus, 1942, p. 28.
7. Kauno m. valdybos raštas Kauno m. Finansų skyriui. 1927 02 04. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 6272, l. 5.
8. Kauno miesto savivaldybės statybos skyriaus protokolas Nr. 43. Kaunas. 1942 06 01. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 6931, l. 15.

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

Felicija BortkevičienėValstiečių liaudininkų spauda buvo leidžiama ilgą laiką, turėjo platų bendradarbių ir korespondentų tinklą bei dar iki Nepriklausomybės subrandintą skaitytoją ir leidybos tradicijas. Dviejų pagrindinių valstiečių liaudininkų periodinių leidinių „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ ilgametė redaktorė buvo Felicija Bortkevičienė (1873–1945). Ji rūpinosi „Lietuvos ūkininko“ leidybos atnaujinimu 1918 m., o sutvarkiusi šio žurnalo leidybos organizacinius reikalus jo vairą perleido kitiems. Iš pradžių F. Bortkevičienė dar pasirašinėjo „Lietuvos ūkininko“ redaktore (nors iš tiesų žurnalą redagavo A. Rimka, J. Strimaitis, V. Oškinis), bet jau nuo 1927 m. oficialusis ir faktiškasis redaktoriai sutapo – juo tapo Vincas Oškinis, o žurnalą leido „Varpo“ akcinė bendrovė.

Prie „Lietuvos žinių“ vairo F. Bortkevičienė liko ilgesnį laiką, nors faktiški laikraščio redaktoriai taip pat buvo kiti asmenys. F. Bortkevičienė prisiėmė vieną svarbiausių opozicinio leidinio prievolių – atsakomybę už laikraštyje skelbiamus straipsnius, karikatūras. 1922–1936 m. ji pasirašinėjo „Lietuvos žinių“ redaktore ir cenzūrai konfiskavus laikraščio numerius, iškėlus bylas jo redakcijai prisiėmė visą atsakomybę dėl skiriamų baudų ar keliamų bylų. Taip dėl gausybės bylų, vaikščiojimo po teismus, cenzūros ir valdžios įstaigas nebuvo trikdomas laikraščio darbas, kuriuo užsiėmė faktiškieji redaktoriai K. Grinius, P. Ruseckas, B. Sruoga, A. Sugintas, P. Dailidė, J. Strimaitis, J. Pronskus. Nuo 1932 m. „Lietuvos žinių“ redaktoriumi tapo Jonas Kardelis, 1936 m. perėmęs ir oficialaus laikraščio redaktoriaus pareigas.

„Lietuvos žinios“ buvo ne tik populiarios, bet ir kovingos – laikraštyje netrūko polemikos, valdžios kritikos. Spaudos bylų skaičiumi laikraštis buvo neabejotinas rekordininkas tarp visų Lietuvoje leidžiamų periodinių leidinių. Tai, kad gausios spaudos bylos laikraščio nenuskandino, galima paaiškinti jo leidėjų, bendradarbių, F. Bortkevičienės autoritetu visuomenėje, leidybine patirtimi, laikraščio išsikovota vieta tarpukario Lietuvos panoramoje. „Lietuvos žinios“ ne kartą buvo laikinai uždarytos, tačiau tais atvejais buvo leidžiamos kitais pavadinimais tol, kol buvo atnaujinamas „Lietuvos žinių“ leidimas. 1928 04 05 – 1928 05 vietoje „Lietuvos žinių“ išėjo „Mūsų Vilniaus žinios“. 1935 06 13 – 1935 07 13 ėjo „Naujoji banga“, 1936 04 23 – 1936 07 09 vietoj „Lietuvos žinių“ ėjo „Žinios“, nes laikraštis eilinį kartą buvo nubaustas šešių mėnesių uždarymu ir 10 000 litų bauda už Benito Musolinio sūnaus pašiepimą [1].

1923 m. F. Bortkevičienė buvo paminėta septyniolikoje bylų dėl „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ūkininko“. Galima būtų išskirti I Seimo rinkimų kompanijos įkarštyje F. Bortkevičienei skirtą 1000 litų baudą už visuomenės kurstymą nepasitikėti valdžia straipsnyje „Rinkimų kova ir Poincare Klaipėdos klausimu“ [2]. Didelį atgarsį turėjo F. Bortkevičienės uždarymas į kalėjimą 1925 m. spalio 13 d. ir „Lietuvos žinių“ Nr. 228 konfiskavimas. Spalio pabaigoje F. Bortkevičienė buvo išpirkta iš kalėjimo, o surinktų lėšų likutis turėjo sudaryti laikraščio baudų fondą [3]. Laikraščio baudų fondas iš tiesų pravertė. Jau 1925 m. Nr. 290 buvo sulaikytas dėl tariamo vyriausybės autoriteto žeminimo [4]. 1926 m. sausį kilo nauja byla dėl V. Petrulio karikatūros „Lietuvos žiniose“ ir straipsnelių apie jį [5]. 1926 m. buvo konfiskuotas Nr. 23 už straipsnį „Naujakuriai ir užsienio paskola“ dėl kunigo J. Vailokaičio skerdyklos [6]. „Lietuvos žinių“ 1926 m. Nr. 43 konfiskuotas dėl straipsnio „Naujų eksperimentų beieškant“, o Nr. 46 – dėl paklausimo, kuo remiantis konfiskuotas Nr. 43 [7]. Tų pačių metų Nr. 69 konfiskuotas už straipsnį „Rasputino dvasia“, o Nr. 93 – už straipsnį „Piktšašiai ant visuomenės kūno“ [8]. 1927 m. „Lietuvos žinios“ nubaustos už tai, kad Nr. 153 vietoje cenzūros išbrauktų frazių paliko tuščią vietą [9]. 1931 m. birželio 27 d. „Lietuvos žinių“ redaktorė F. Bortkevičienė Kauno karo komendanto nubausta 300 Lt bauda už netikrų žinių skleidimą [10].

Felicija Bortkevičienė.Valstiečių liaudininkų rinkiminė agitacija „Lietuvos žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“ nedaug kuo skyrėsi nuo agitacinio laikraščio tono ne rinkimų metu. Oponentų darbų demaskavimas ir kritika, laikraščių numerių konfiskacija (ypač „Lietuvos žinių“), galima sakyti, buvo šių periodinių leidinių vizitinė kortelė. „Lietuvos žinių“ rinkimų agitacijoje galima būtų išskirti efektyvų karikatūrų panaudojimą, už kai kurias jų atskiri laikraščių numeriai buvo konfiskuoti, o redaktorei F. Bortkevičienei iškeltos baudžiamosios bylos. Prieš pat rinkimus karikatūros buvo spausdinamos su eiliuotais posmeliais. „Lietuvos ūkininke“ didžioji dalis rinkiminės agitacijos ir karikatūrų buvo persispausdinama iš „Lietuvos žinių“, tai liudijo šio leidinio priklausomybę nuo valstiečių liaudininkų ir „Lietuvos žinių“. „Lietuvos ūkininkas“ daugiau rašė kaimo žmonėms ir nebuvo orientuotas į populiarią kultūrinę-šviečiamąją žurnalistiką, skirtą visų pirma miesto inteligentijai. „Lietuvos ūkininkas“ buvo kiek nuosaikesnės tematikos negu „Lietuvos žinios“, kartais nukentėdavo ne tiek dėl savo pozicijos, kiek dėl atgarsio į „Lietuvos žinių“ aktualijas. „Lietuvos ūkininko“ spaudos bylos buvo labiau ekonominio pobūdžio su politiniu prieskoniu, pvz., P. Karvelio byla su „Lietuvos ūkininko“ redaktore F. Bortkevičiene. „Lietuvos ūkininko“ redakcija suabejojo, iš kur P. Karvelis turi tiek pinigų dvarui pirkti, o šis įsižeidė dėl minėto įtarimo piktnaudžiavus tarnybine padėtimi [11]. Priešrinkiminis straipsnis, kuriame buvo pateikta plati panorama galimų piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi, liko neužbaigtas dėl iškeltos bylos, o byla greit buvo nutraukta rinkimams praėjus.

F. Bortkevičienė buvo ne tik „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ atsakingoji redaktorė, turėjusi pakelti šių leidinių vargus bei spaudos bylas, bet ir viena „Varpo“ akcinės bendrovės ir jos spaustuvės organizatorių, ji rūpinosi spaustuvės reikalais, žurnalų ir laikraščių leidyba. „Varpo“ bendrovės spaustuvė spausdino ne tik valstiečių liaudininkų „Lietuvos ūkininką“ ir „Lietuvos žinias“, bet ir visus varpininkų leidinius. „Varpo“ bendrovės pastate, tuo metu Laisvės al. 60 (dabar Laisvės al. 84, pastatas, kuriame įsikūrusi legendinė spurginė), ji ne tik dirbo, bet ir gyveno, todėl po 1927 m. sprogimo šiame pastate ji patyrė nemažai streso ne tik kaip „Varpo“ bendrovės direktorė bei „Lietuvos žinių“ redaktorė, bet ir kaip tiesioginė liudininkė, sprogimą pajautusi savo kailiu. Neatsitiktinai po šio pasikėsinimo į valstiečių liaudininkų sąjungos būstinę bei jos spaudos centrą pasipylė užuojauta ne tik valstiečiams liaudininkams, „Lietuvos žinioms“, bet ir asmeniškai F. Bortkevičienei. „Varpo“ direktorės ir „Lietuvos žinių“ redaktorės butas buvo numatytas ir naujose patalpose Gedimino g. 38 (dabar Gedimino g. 46). Šiame tarnybiniame bute F. Bortkevičienė negyveno nuolat.

Nors F. Bortkevičienė buvo silpnos sveikatos, jos būdas, kovingumas, atkaklus tikslo siekimas suformavo kietos, „geležinės“ moters įvaizdį. Tokia ji buvo vaizduojama ir karikatūrose – karingai kovojanti už savo prenumeratorius. F. Bortkevičienė buvo mėgiama karikatūristų tiek dėl jos susikurto veiklios valstietės liaudininkės, sugebančios susitarti su vyrais, įvaizdžio, tiek dėl to, kad ji nepyko šaržuojama ar pašiepiama. Valstiečių liaudininkų partijoje F. Bortkevičienė buvo didelis autoritetas, niekad nesiekė jokių postų, buvo kovotoja idealistė. Gal todėl politinėse karikatūrose ji buvo vaizduojama kaip kovojančių pusių taikdarė, tarpininkė, net ir valstiečių liaudininkų partijos skilimo akivaizdoje. Ji visada veikė pagal principą „mažiau kalbų, daugiau darbų“. Neatsitiktinai Lietuvos Steigiamojo Seimo narių autografų albume ji pasirašė prie pasakymo „Mažiau žodžių, mažiau kyšių, bet daugiau darbo ir susipratimo – viskas bus gerai“. [12] Tai galėtų būti ir F. Bortkevičienės viso gyvenimo moto.

1. „Lietuvos žinios“ uždarytos vienam mėnesiui už melagingų žinių skleidimą // Lietuvos aidas. – 1928, bal. 16, p. 6; „Lietuvos žinių“ nubaudimo proga // Lietuvos aidas. – 1928, bal. 17, p. 1.
2. 1000 litų pabaudos „Lietuvos žinioms“ // Lietuvos žinios. – 1923, bal. 4, p. 1; „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ūkininko“ bylos // Lietuvos žinios. – 1923, lapkr. 30, p. 1–2; „Liet. Žinių“ ir „Liet. ūkininko“ redaktorės p. Bortkevičienės bylos // Lietuvos žinios. – 1923, gruod. 13, p. 2.
3. Konfiskuotas „Lietuvos Žinių“ sekmad. 228 numeris. Redaktorė p. Bortkevičienė baudžiama kalėjimu // Lietuvos žinios. – 1925, spal. 13, p. 1; Dėl ko konfiskuotos „L. Žinios“? // Lietuvos žinios. – 1925, spal. 15, p. 1; P. F. Bortkevičienė iš kalėjimo išpirkta // Lietuvos žinios. – 1925, spal. 27, p. 1.
4. Ar „L. Žinios“ žemino vyriaus. autoritetą: 290 Nr. sulaikymo proga // Lietuvos žinios. – 1926, saus. 9, p. 2.
5. Feljetonui medžiaga: Pirmoji karikatūros byla // Lietuvos žinios. – 1926, saus. 20, p. 1.
6. „Lietuvos Žinios“ konfiskuotos dėl kunigo Vailokaičio skerdyklos // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 4, p. 1.
7. Naujų eksperimentų belaukiant // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 23, p. 1; Konfiskuotas šiandienos „Liet. žin.“ numeris: [laikraščio numeris, išėjęs kaip kitas numeris, jau be konfiskuoto straipsnio] // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 23, p. 1; Dėl ko konfiskuota „L. Žinios“: P. Vidaus Reik. Min. Seimo nario K. Kregždės paklausimas // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 25, p. 1–2; Vėl konfiskuotos „L. Žinios“ // Lietuvos žinios. – 1926, vas. 26, p. 1.
8. Už ką konfiskuotas „Lietuvos Žinių“ 69 numeris? // Lietuvos žinios. – 1926, kov. 27, p. 1; Dėl ko konfiskuotas „Lietuvos Žinių“ Nr. 93 iš balandžio 24 d. // Lietuvos žinios. – 1926, geg. 4, p. 2.
9. Nubausta „Liet. Žinios“ // Socialdemokratas. – 1927, liep. 21, p. 4.
10. Nubaudė „Lietuvos Žinių“ redaktorių // Socialdemokratas. – 1931, birž. 27, p. 6.
11. Negalima daugiau tylėti // Lietuvos ūkininkas. – 1924, Nr. 24, p. 2; Nr. 25, p. 2; Nr. 27, p. 2; Nr. 28, p. 3; P. Karvelio byla su „Lietuvos Ūkininko“ Red. dėl įžeidimo // Lietuvos žinios. – 1925, vas. 10, p. 1.
12. Lietuvos Steigiamojo Seimo narių autografų albumas pirmosioms metinėms sukaktuvėms paminėti gegužės 15 d. 1920–1921: [F. Bortkevičienė pasirašė prie pasakymo: „Mažiau žodžių, mažiau kyšių, bet daugiau darbo ir susipratimo – viskas bus gerai“]. – Kaunas: [s.n.], 1921.

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

Tarpukariu, kaip ir šiais laikais, buvo domimasi įvairių sričių menininkų gyvenimu, aptarinėjama jų profesinė veikla ir asmeninis gyvenimas. Menininkai noriai pozavo tiek foto ateljė, tiek įvairių leidinių foto korespondentams bei fotografams mėgėjams. Spaudoje ir muziejuose galima rasti tiek profesinės veiklos, tiek buitinio gyvenimo momentus (pobūvius, iškylas, draugų susitikimus) užfiksavusių fotografijų.

Minėdami fotografijos dieną pažvelkime į kai kurių sričių menininkų gyvenimą per fotografų objektyvą, jų užfiksuotas statiškas ir ekspresyvias akimirkas. Lietuvos teatro, muzikos ir dailės veikėjų fotografijų neskirstome į profesionalias ir mėgėjiškas. To nedarome jau vien dėl to, kad tiek spaudoje, tiek muziejų fonduose lieka daug neišaiškintų fotografijų autorių. Nuoroda, jog fotografijos atliktos žymių fotografų (Karlo Baulo, Zinaidos Bliumentalienės, Paulinos Brėdikytės, Adomo Kliučinsko, Boleslovo Savsenavičiaus, Mejerio Smečechausko, Janinos Tallat-Kelpšienės)  buvo lyg jų kokybės ženklas, bet ir kai kurios nežinomų fotografų nuotraukos patraukia dėmesį tiek savo kokybe, tiek netikėtais rakursais.

Su Laikinosios sostinės fotografais ir kai kuriomis jų užfiksuotomis akimirkomis galite susipažinti Kauno apskrities viešosios bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro virtualioje parodoje „Tarpukario Kauno fotografų veiklos fragmentai“, o šioje parodoje sudėtos nuotraukos iliustruoja dailininkų, skulptorių, teatro artistų, operos dainininkų, baleto šokėjų, kitų dramos ir operos teatro darbuotojų, muzikos kūrėjų ir muzikantų gyvenimą. Šios fotografijos yra tarsi priminimas apie teatro, muzikos ar dailės srityje tarpukariu besidarbavusius žmones bei juos įamžinusius žinomus ir nežinomus fotografus. Nuotraukos iš periodinės spaudos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus, Kauno miesto muziejaus ir jo filialų, Kupiškio etnografijos muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų (publikuotos LIMIS portale) fragmentiškai atskleidžia, kaip teatro, muzikos, dailės gyvenimą matė ano meto fotografai, bet toli gražu nėra pilnas to gyvenimo atspindys.

Taip pat parodoje nekartojame to, kas jau pateikta virtualiame Kauno senosios portretinės fotografijos puslapyje iš KTU bibliotekos Kauno senosios portretinės fotografijos fondų. Kai kurios fotografijos papildomos trūkstama ar patikslinančia informacija, bet parodoje stengiamasi jų nekomentuoti, nepateikiamos menininkų biografijos, kad visi besidomintys virtualios parodos lankytojai be išankstinių nuostatų galėtų patys apžvelgti tiek spaudai skirtus vaizdus, tiek fotografų darbus, atliktus pačių menininkų ar jų organizacijų užsakymu.

Dailė, skulptūra

Drama

Opera, muzika