Senųjų ir retų leidinių mėgėjams virtualios parodos
Antaną Giedraitį-Giedrių (1892–1977 m.) galime vadinti vaikų periodinės spaudos pradininku. Mokytojas siekė žadinti vaikų smalsumą, plėsti jų akiratį, todėl 1920 m. Jurbarke pradėjo leisti žurnalą vaikams „Žiburėlis“. Pirmieji jo numeriai buvo neišvaizdūs, mažai iliustruoti, tačiau pradžia buvo padaryta. Vėliau Giedraičio inicijuoto ir redaguoto žurnalo „Saulutė“ meninis ir poligrafinis lygis buvo ženkliai geresni. Leidinys buvo gausiai iliustruotas nespalvotais ir spalvotais piešiniais, kuriuos piešė žinomi to meto dailininkai Kazys Šimonis, Adomas Smetona.
Lietuvių katalikių moterų draugija 1920–1940 m. leido mėnesinį, vėliau dvisavaitinį, laikraštį „Moteris“, kuriame buvo atskira skiltis, skirta namų šeimininkėms. Jos pavadinimas laikui bėgant keitėsi – „Namų ūkis“, „Šeimininkės kampelis“, „Šeimininkėms“. Šioje skiltyje spausdinti patarimai apie namų tvarkymą, įvairius „moteriškus“ darbus, vienas kurių buvo maisto gaminimas. Prieš šventes čia buvo galima rasti prabangesnių valgių receptų bei prisiminti senokai gamintus tradicinius patiekalus. Virtualioje parodoje išvysite 1921–1939 metais trijuose prieššventiniuose laikraščio numeriuose publikuotus Kūčių ir šv. Kalėdų valgių receptus.
Krašto apsaugos ministerija 1919 m. gegužę pradėjo spausdinti laikraštį „Kariškių žodis“, kuris nuo 1920 m. spalio leistas „Kario“ pavadinimu. Nuo 1929 m. jo leidybą perėmė Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyrius, o nuo 1941 m. – Savisaugos dalinių inspekcija. „Karys“ leistas 1920–1945 metais. Jo tikslas buvo ne tik skleisti karo mokslą, bet ir ugdyti meilę tėvynei, kelti karinę dvasią, karių kultūrinį lygį. Siekta, kad laikraštis būtų įdomus ne tik kariams, bet ir civiliams. Jame spausdinta nemažai grožinių kūrinių, prisiminimų iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, istorinių straipsnių. Laikraštis turėjo kariuomenės gyvenimo, sporto, mokyklinio jaunimo, humoro rubrikas.
Pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikusios įvairios organizacijos palaikė tradiciją savo šventes, ypač jubiliejines, švęsti su dainomis. Galima sakyti, kad dainos, giesmės visose organizacijose buvo švenčių sudedamoji dalis. Turėta ir kilnių kultūrinių tikslų. Šviesuomenė manė, kad liaudies dainavimo tradicija nyksta ir ją reikia palaikyti, gaivinti per chorinį dainavimą. Daina, dainavimo tradicija buvo suprantama kaip tautinio, kultūrinio tapatumo raiškos priemonė.
Lietuvos Šaulių sąjunga įkurta 1919 m. birželio 27 d. Kaune. Pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu ši organizacija visuotinai bei iškilmingai šventė savo įkūrimo dešimtmetį ir dvidešimtmetį. Iškilmės vyko Kaune. Jos buvo plačiai aprašytos ne tik Šaulių sąjungos Centro valdybos leistame „Trimito“ žurnale, bet ir dienraščiuose, Lietuvos kariuomenės žurnale „Karys“ ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose.
Dainų šventė buvo sudėtinė Šaulių sąjungos šventinių renginių programos dalis. Parodai atrinkome tik dainų šventės arba su ja susijusius nesikartojančius vaizdus (pvz., šventėje dalyvavusių chorų, šventės dirigentų ir pan.). Išimtis padaryta tik į bendrą visumą sujungtoms fotografijoms, savotiškiems koliažams, kuriuos dažnai galime pamatyti XX a. I pusės spaudoje.
Paroda skirta paminėti net kelias sukaktis. 1924 m. rudenį Antanas Gustaitis gavo Aviacijos viršininko leidimą ir 1924–1925 m. žiemą pradėjo statyti savo pirmąjį lėktuvą. Taigi sukanka 100 metų nuo ANBO gimimo.
Antroji sukaktis ne mažiau svarbi Lietuvos aviacijai – sukako 90 metų nuo grandiozinio ANBO eskadrilės žygio per Europą 1934 m. birželio 25 d. – liepos 19 d.
Naujai susikūrusi Lietuvos valstybė gana greitai suprato sporto ir fizinio lavinimo svarbą. Visgi jauna šalis turėjo ir kitų rūpesčių, todėl iš pradžių sporto gyvenimas vystėsi atskirų žmonių ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Nors sąlygos buvo sunkios, ypač dėl salių, aikščių trūkumo, mokyklose kūno kultūra jau 1924 m. Švietimo ministerijos patvirtintame mokymo plane buvo įtraukta kaip mokomasis dalykas.
Olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko 1924 m. VIII vasaros žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės.
Žiniasklaida visada buvo ne tik visuomenės informavimo, bet ir jos formavimo priemonė. Informacijos pateikimo pobūdis, dažnumas bei kiti ypatumai sąmoningai ar nesąmoningai daro įtaką žmonių mąstymui ir elgesiui. Žiniasklaidoje pateikiama informacija konstruoja ir kasdienybės bei šventės santykį, formuoja jos turinį, šventiškumo suvokimą. Šioje virtualioje parodoje pamėginsime pateikti apibendrintą vaizdą apie tai, kaip pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio spaudoje buvo aprašoma Velykų šventė, kaip kurtas šventiškumo jausmas.
XX a. I pusėje, kuriantis Lietuvos valstybei, formuojant tautinius įvaizdžius, simbolius, kurie turėjo vienyti visuomenę, dėmesio sulaukė ir moters išvaizda, ypač plaukai, šukuosena. Tai nestebina, nes įvairiais istoriniais laikotarpiais, įvairiose kultūrose plaukams buvo skiriamas didelis dėmesys. Moteriai jie buvo ne tik estetinis, bet ir lyties, gentinis ar etninis požymis. Tačiau kuriamas lietuvaitės įvaizdis susidūrė su jam prieštaraujančia laikmečio mada, ir tai sukėlė diskusiją tarp tradicijų ir tautinio įvaizdžio puoselėtojų bei mados šalininkų. Šios diskusijos pagrindinės tendencijos puikiai atsispindėjo spaudoje, tad siūlome su jomis susipažinti.
Tarpukario Kaunas paveldėjo kelis kino teatrus, veikusius iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Trys jų, „Oaza“, „Olimpas“ ir „Triumfas“, faktiškai nebuvo nutraukę savo veikimo ir rodė filmus jau 1918 m. 1922 m. Kaune buvo 5 kino teatrai: „Oaza“, „Olimpas“, „Palas“, „Triumfas“ ir tais pačiais 1922 m. užsidaręs „Spindulys“ Šančiuose. Senieji arba 1919 – 1924 m. įsteigti kino teatrai veikė ne specialiai kino teatrams statytuose, bet tik jiems pritaikytuose pastatuose.
Prisimenant literatūrologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo bei dėstytojo, karo metų Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio (1903 12 09 – 1974 11 28) kaunietiškąjį biografijos tarpsnį į akis krenta jo atkaklumas ir pasitikėjimas savo jėgomis net ir tada, kai likimo mesti išbandymai atrodė labai nepalankūs. Jaunuolis, nusprendęs savo gyvenimą susieti su lietuvių kalba ir literatūra, pasirinko studijas Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto) Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje ne tiek dėl katalikiškos mokslų krypties, kiek dėl autoritetų, dirbusių šiame fakultete. J. Ambrazevičius buvo didelis Jono Mačiulio-Maironio gerbėjas, filosofas Stasys Šalkauskis ir Maironis buvo didžiausi jo dvasiniai autoritetai.
Šioje parodoje pristatomas šveicarų gydytojo, patologo ir farmakologo Johanno Jakobo Wepferio (1620–1695) veikalas apie nuodingąją nuokaną „Historia cicutae aquaticae et noxae“. J. J. Wepferis gimė Šafhauzene. Baigęs medicinos mokslus Strasbūre, Bazelyje, Padujoje ir Romoje dirbo Šafhauzeno miesto gydytoju (ten atliko Bazelio universiteto praktiką), po to dirbo Reinau vienuolyno gydytoju bei asmeniniu Viurtembergo hercogo, Badeno-Durlacho markgrafo ir Pfalco kunigaikščio gydytoju. Turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurią anūkai po jo mirties pardavė už 600 guldenų.
Adomas Galdikas (1893 m. spalio 18 d. Giršinų kaime, Mosėdžio valsčius – 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke) buvo tapytojas, grafikas, pirmasis lietuvis ofortininkas, scenografas, pedagogas, profesorius. 1922 m. mokytojavo Kauno piešimo kursuose, o 1923–1940 (su pertrauka 1929–1930 m.) buvo Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas.
Pirmoji apžvalginė dailės paroda, kurioje dalyvavo ir A. Galdikas, vyko Kaune 1920 m. Iš šioje parodoje eksponuotų A. Galdiko darbų penki buvo atrinkti tuo metu kuriamiems Meno rūmams (laikinajai M. K. Čiurlionio dailės galerijai, dabar A. Mackevičiaus g. 27). Vėliau jo paveikslai demonstruoti parodose Lietuvoje (1924 m. parodoje Kaune, 1928 m. parodoje Kaune, 1938 m. IV-oje rudens dailės parodoje Kaune ir kt.) bei užsienyje (1931 m. personalinėje A. Galdiko parodoje Paryžiuje).
Valstiečių liaudininkų spauda buvo leidžiama ilgą laiką, turėjo platų bendradarbių ir korespondentų tinklą bei dar iki Nepriklausomybės subrandintą skaitytoją ir leidybos tradicijas. Dviejų pagrindinių valstiečių liaudininkų periodinių leidinių „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ ilgametė redaktorė buvo Felicija Bortkevičienė (1873–1945). Ji rūpinosi „Lietuvos ūkininko“ leidybos atnaujinimu 1918 m., o sutvarkiusi šio žurnalo leidybos organizacinius reikalus jo vairą perleido kitiems. Iš pradžių F. Bortkevičienė dar pasirašinėjo „Lietuvos ūkininko“ redaktore (nors iš tiesų žurnalą redagavo A. Rimka, J. Strimaitis, V. Oškinis), bet jau nuo 1927 m. oficialusis ir faktiškasis redaktoriai sutapo – juo tapo Vincas Oškinis, o žurnalą leido „Varpo“ akcinė bendrovė.
Tarpukariu, kaip ir šiais laikais, buvo domimasi įvairių sričių menininkų gyvenimu, aptarinėjama jų profesinė veikla ir asmeninis gyvenimas. Menininkai noriai pozavo tiek foto ateljė, tiek įvairių leidinių foto korespondentams bei fotografams mėgėjams. Spaudoje ir muziejuose galima rasti tiek profesinės veiklos, tiek buitinio gyvenimo momentus (pobūvius, iškylas, draugų susitikimus) užfiksavusių fotografijų. Minėdami fotografijos dieną pažvelkime į kai kurių sričių menininkų gyvenimą per fotografų objektyvą, jų užfiksuotas statiškas ir ekspresyvias akimirkas.
Daug Lietuvos dvarų garsėjo ne tik prabangiais rūmais ir baldais, jų savininkų įvairiapuse veikla, bet ir turtingomis asmeninėmis bibliotekomis, ilgai kauptomis, pagarbiai laikytomis ir, kaip ir jų savininkai, patyrusiomis skirtingus likimus. Dauguma šių bibliotekų sovietmečiu, o kai kurios ir anksčiau, buvo išsklaidytos, pateko į įvairias bibliotekas ar į knygų kolekcionierių namus. Kai kurių dvarų bibliotekų leidinių beveik visai neliko arba jų likimas iki šiol nežinomas.
Šiemet minint iškilių bei prieštaringai vertintų tarpukario Lietuvos veikėjų Juozo Purickio ir Augustino Voldemaro 140-ąsias gimimo sukaktis, verta pažvelgti į netikėtas jų likimų jungtis ir per jubiliejus paprastai neprisimenamus, bet lemtingus jų gyvenimo vingius. Kelionė Lietuvos ir jų gyvenimą sukrėtusių teismo bylų pėdsakais naujais elementais praturtina šių asmenybių pažinimą.