Ką skaitėme lietuviškai iki XIX a. vid.?
Nuo pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – pasirodymo 1547 m. iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m., išleista apie 5,5 tūkst. lietuviškų spaudinių. Daugiau kaip 1,2 tūkst. jų saugoma Senųjų ir retų spaudinių skyriuje, daugiausia išleistų spaudos draudimo metais.
Lietuviško rašto pradžia – religiniai tekstai
Manoma, kad pirmieji lietuviški tekstai galėjo rastis jau XIII a. Lietuvai priėmus krikštą, atsirado būtinybė to meto visuomenę mokyti tikėjimo tiesų. Šiam tikslui pasiekti pirmiausia reikėjo parengti svarbiausių dogmų ir maldų sąvadus. Kad krikščionybė naujoje teritorijoje imtų sparčiai plisti ir įsitvirtintų, tikėjimo imtasi mokyti ne tik lotynų ar lenkų kalbomis, vartotomis LDK kanceliarijoje, tačiau ir paprastiems gyventojams suprantama lietuvių kalba. Todėl pirmieji lietuviškai parašyti tekstai buvo religinio turinio. XV a. užrašyti poteriai – tai seniausi lietuviški tekstai, išlikę iki mūsų dienų.
Karaliaučiuje 1547 m. išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“ jau formaliai žymėjo rašto lietuvių kalba pradžią. Iki XIX a. Karaliaučiuje ir Vilniuje, svarbiausiuose knygų leidimo centruose, spausdinti įvairūs religinės tematikos veikalai: katekizmai, maldaknygės, giesmynai, Biblijos leidimai, šventųjų gyvenimai, religinės moralės leidiniai. Religinė spauda būdavo verčiama iš vokiečių, lenkų, lotynų kalbų.
Pasaulietinė literatūra
XVIII–XIX a. pastebima vis daugiau pasaulietinės literatūros lietuvių kalba: leidžiami Prūsijos karalystės įsakai, elementoriai, kalendoriai, grožinė didaktinė proza, namų ūkio patarimų leidiniai.
Štai S. Daukantas parašo pirmąsias Lietuvos istorijos knygas lietuvių kalba – Lietuvos istorijos veikalą „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“, taip pat lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Įdomu, kad šioje knygoje Daukantas vienas pirmųjų pamini aukštaičius kaip atskiro regiono gyventojus, vadindamas juos kalnėnais.
Anot dr. Brigitos Speičytės, pirmojoje lietuvių kultūros istorijoje pateikiamas dar ir šiandien mums aktualus bei patrauklus S. Daukanto požiūris – skatinti atsakomybę ir laisvą laikyseną. S. Daukantas akcentuoja, kad lietuviai patys atsakingi už tai, kas atsitiko jų valstybei, nes neplėtojo amatų, prekybos, nesirūpino kultūra, nekūrė įžvalgios užsienio politikos ir leido sustiprėti agresyviems kaimynams, degradavo moraliai ir prarado valstybę (daugiau mokslininkės minčių galima rasti straipsnyje Simonas Daukantas ir jo lietuviškas būdas adresu http://naujienos.vu.lt/laisvalaikis/simonas-daukantas-ir-jo-lietuviskas-budas/).
Šiandieninio lietuviško kalendoriaus ištakos taip pat siekia XIX a., kai buvo išleisti pirmieji L. Ivinskio kalendoriai. Dabartiniais terminais kalbant, tuo metu kalendoriai atliko edukacinę, švietėjiškąją funkciją: juose buvo spausdinami praktiniai patarimai valstiečiams, grožiniai kūriniai, tautosaka.
Kaip grožinės prozos kūrėją galima minėti ir vyskupą M. Valančių. Būdamas dvasininku jis rašė ne tik religinius tekstus, bet intensyviai ėmėsi didaktinės prozos vaikams kūrimo. Taip pat mėgo pasakoti apie įvairių Lietuvos vietų gamtą, vaizduoti valstiečių buitį ir papročius – visa tai atspindėjo savo kūrinyje „Palangos Juzė“.
M. Valančiaus ir kitų autorių pavyzdžiai rodo, kad XIX a. vien tik religiniai tekstai jau neatitiko modernėjančios visuomenės poreikių.
Šiuos leidinius galite rasti portale epaveldas.lt
Parengė vyr. bibliotekininkė Ramunė Dambrauskienė, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė.