Informacija
iBiblioteka
DUK

Leidiniai lietuvių kalba

Ką skaitėme lietuviškai iki XIX a. vid.?

Nuo pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – pasirodymo 1547 m. iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m., išleista apie 5,5 tūkst. lietuviškų spaudinių. Daugiau kaip 1,2 tūkst. jų saugoma Senųjų ir retų spaudinių skyriuje, daugiausia išleistų spaudos draudimo metais.

Lietuviško rašto pradžia – religiniai tekstai

Manoma, kad pirmieji lietuviški tekstai galėjo rastis jau XIII a. Lietuvai priėmus krikštą, atsirado būtinybė to meto visuomenę mokyti tikėjimo tiesų. Šiam tikslui pasiekti pirmiausia reikėjo parengti svarbiausių dogmų ir maldų sąvadus. Kad krikščionybė naujoje teritorijoje imtų sparčiai plisti ir įsitvirtintų, tikėjimo imtasi mokyti ne tik lotynų ar lenkų kalbomis, vartotomis LDK kanceliarijoje, tačiau ir paprastiems gyventojams suprantama lietuvių kalba. Todėl pirmieji lietuviškai parašyti tekstai buvo religinio turinio. XV a. užrašyti poteriai – tai seniausi lietuviški tekstai, išlikę iki mūsų dienų.

Karaliaučiuje 1547 m. išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“ jau formaliai žymėjo rašto lietuvių kalba pradžią. Iki XIX a. Karaliaučiuje ir Vilniuje, svarbiausiuose knygų leidimo centruose, spausdinti įvairūs religinės tematikos veikalai: katekizmai, maldaknygės, giesmynai, Biblijos leidimai, šventųjų gyvenimai, religinės moralės leidiniai. Religinė spauda būdavo verčiama iš vokiečių, lenkų, lotynų kalbų.

Pasaulietinė literatūra

XVIII–XIX a. pastebima vis daugiau pasaulietinės literatūros lietuvių kalba: leidžiami Prūsijos karalystės įsakai, elementoriai, kalendoriai, grožinė didaktinė proza, namų ūkio patarimų leidiniai.

Štai S. Daukantas parašo pirmąsias Lietuvos istorijos knygas lietuvių kalba – Lietuvos istorijos veikalą „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“, taip pat lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Įdomu, kad šioje knygoje Daukantas vienas pirmųjų pamini aukštaičius kaip atskiro regiono gyventojus, vadindamas juos kalnėnais.

Anot dr. Brigitos Speičytės, pirmojoje lietuvių kultūros istorijoje pateikiamas dar ir šiandien mums aktualus bei patrauklus S. Daukanto požiūris – skatinti atsakomybę ir laisvą laikyseną. S. Daukantas akcentuoja, kad lietuviai patys atsakingi už tai, kas atsitiko jų valstybei, nes neplėtojo amatų, prekybos, nesirūpino kultūra, nekūrė įžvalgios užsienio politikos ir leido sustiprėti agresyviems kaimynams, degradavo moraliai ir prarado valstybę (daugiau mokslininkės minčių galima rasti straipsnyje Simonas Daukantas ir jo lietuviškas būdas adresu http://naujienos.vu.lt/laisvalaikis/simonas-daukantas-ir-jo-lietuviskas-budas/).

Šiandieninio lietuviško kalendoriaus ištakos taip pat siekia XIX a., kai buvo išleisti pirmieji L. Ivinskio kalendoriai. Dabartiniais terminais kalbant, tuo metu kalendoriai atliko edukacinę, švietėjiškąją funkciją: juose buvo spausdinami praktiniai patarimai valstiečiams, grožiniai kūriniai, tautosaka.

Kaip grožinės prozos kūrėją galima minėti ir vyskupą M. Valančių. Būdamas dvasininku jis rašė ne tik religinius tekstus, bet intensyviai ėmėsi didaktinės prozos vaikams kūrimo. Taip pat mėgo pasakoti apie įvairių Lietuvos vietų gamtą, vaizduoti valstiečių buitį ir papročius – visa tai atspindėjo savo kūrinyje „Palangos Juzė“.

M. Valančiaus ir kitų autorių pavyzdžiai rodo, kad XIX a. vien tik religiniai tekstai jau neatitiko modernėjančios visuomenės poreikių.

Šiuos leidinius galite rasti portale epaveldas.lt

Parengė vyr. bibliotekininkė Ramunė Dambrauskienė, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė.

Uždraudus spaudą išleista daugiau kaip 4000 lietuviškų knygų!

Po 1863 m. sukilimo uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, lietuviškai spaudai vystytis susidarė nepalankos sąlygos. Ir iš tiesų jos trukdė, bet jokiu būdu nesustabdė lietuviškos leidybos augimo. Per visą spaudos draudimo laikotarpį buvo išleista daugiau kaip 4000 lietuviškų leidinių lotyniškomis raidėmis! Tiesa, užsienyje. Ir vos 66 buvo išspausdinti kirilika. Taigi nors caro valdžios įvestos represijos 40 metų ir sustabdė knygų leidybą Lietuvoje, bet akivaizdu, kad lietuviškoji spauda gyvavo.

Caro draudimai, galima sakyti, netgi paskatino ieškoti naujų lietuviškos spaudos leidimo būdų ir vietų. Knygų leidybos centrais tapo Mažoji Lietuva ir JAV. Draudžiamos lietuviškos knygos daugiausia buvo leidžiamos Tilžėje, Priekulėje, Bitėnuose, Klaipėdoje, Karaliaučiuje, Šilutėje, Ragainėje. Vėliau knygos imtos leisti ir JAV – Plimute, Mahanoi Sityje, Šenandore, Niujorke ir Brukline, Čikagoje.

Kadangi lietuviška spauda buvo uždrausta tik nuo 1864 m., Lietuvoje veikiančiose spaustuvėse imta sąmoningai gudrauti  knygose įrašant ankstesnių metų, t. y. iki 1864 m., datą. Tokių, neva anksčiau išleistų knygų, vadinamų kontrafakcijomis, cenzūra negalėdavo drausti – jų spaudos draudimo laikotarpiu išspausdinta 833.

Ar žinojote, kad spaudos draudimo metais daugiausia lietuviškų knygų leido būtent vokiečių spaustuvininkai? Gyveno jie Mažojoje Lietuvoje ir, žinoma, turėjo komercinių tikslų. Populiariausia tarp skaitytojų tuo metu buvo religinė literatūra – maldaknygės, katekizmai, giesmynai, šventųjų gyvenimai. Religiniai leidiniai slaptųjų mokyklų mokytojų, daraktorių, buvo naudojami ir kaip mokomosios knygos.

Populiariausia informacinės literatūros rūšis buvo kalendoriai. Juose spausdinta daug patarimų, mokslo žinių, grožinės literatūros kūrinių. Skaitomi buvo ir praktinės paskirties leidiniai. Juose galima rasti patarimų gyvulių auginimo, bitininkystės, įvairių amatų, namų ūkio temomis. O grožinė literatūra – lietuvių autorių kūriniai ir užsienio rašytojų vertimai – sudarė tik apie 15 proc. to laikotarpio spaudos produkcijos.

Leidiniai „graždanka“

Numalšinusi sukilimą ir ieškodama būdų apsaugoti lietuvių tautą nuo polonizacijos, caro valdžia ėmėsi iniciatyvos lotynišką raidyną pakeisti rusiškuoju.

Kirilikos įvedimo iniciatoriai – Lenkijos karalystės valstybės sekretorius Nikolajus Miliutinas bei slavų praeities ir raštijos tyrinėtojas istorikas Aleksandras Hilferdingas – suprato šią priemonę kaip  galimybę lietuvių tautą rusifikuoti. A. Hilferdingas stengėsi įrodyti, kad lietuvių ir rusų tautas sieja bendra istorija ir fonetikos atžvilgiu lietuvių kalbai labiau tinka rusų civiliniams raštams naudojamas „pilietinis šriftas“ (graždanka), o ne lotyniškos raidės.

Pagrindinis lietuviškos spaudos lotyniškuoju raidynu draudimo organizatorius buvo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas. Jo nurodymu 1864.06.17 uždrausta lotynišku šriftu spausdinti elementorius, o vėliau ir kitus leidinius.

Jo įpėdinio generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano įsakais prasidėjo pirmųjų lietuviškų knygų (vadovėlių mokykloms) leidyba graždanka.  Vietinė administracija mokyklas siekė paversti religinės propagandos įrankiu, todėl elementoriai turėjo palengvinti išmokti rusų kalbą, o religinių knygų perrašymas kirilika – prisidėti prie lietuvių tapimo stačiatikiais.

Apie spaudos „graždanka“ įvedimą rašė J. Tumas-Vaižgantas.

Per 40 spaudos draudimo metų rusišku raidynu arba „graždanka” buvo išleisti tik 66 leidiniai: 20 elementorių, 15 religinių knygų, 14 kalendorių, 7 grožinės literatūros ir tautosakos, 1 praktinio pobūdžio knygelė,  9 valdžios potvarkiai ir kiti smulkesni leidiniai. Dauguma jų – transliteruotos anksčiau išleistos knygos.

Lietuvių pastangos išsaugoti ir atgauti lietuvišką spaudą iš tiesų buvo prasmingos. Galiausiai 1904 m. carui Nikolajui II patvirtinus (kaip teigiama, carui suteikus malonę), spaudos draudimas buvo panaikintas. Peterburge tais pačiais metais išleistas pirmas legalus lietuviškas periodinis leidinys „Lietuvių laikraštis“. Lietuvoje pirmas toks leidinys  „Vilniaus žinios“ pasirodė tik metų pabaigoje.

Leidiniai „graždanka“, saugomi Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde:

1. Białobrzeski, Marcin
Ишгульдимай Швенту Еванелiю : ант вису неделю иръ швенчю иштису мету. – [Vilnius] : [s.n.], 1869-1870 (Вильнюй : спаустувеъ А.Г. Сыркина). – 4 d.

D. 1, Далисъ пирма. – 1869. – VIII, 300 p.
D. 2, Далисъ антра. – 1869. – [4], 426 p.
D. 3, Далисъ тречя. – 1870. – [4], 327 p.
D. 4, Далисъ кетвирта. – 1870. – [4], 278 p.

Šiuos leidinius galite rasti  epaveldas.lt

2. Кантычкась, арба Книнга гесмю / паръ Мотњю Волончевски вискупа парвейзета иръ ишнауе ишспауста. – [S.l.] : [s.n.], 1865 (Вильнюй : спаустувенъ А. Сыркина). – 748 p.  
Šis leidinys yra  epaveldas.lt

3. Сенасъ аукса алторюсъ, арба Суринкимасъ ивайрю малдунъ иръ гесмюнъ, дева баймингамъ каталикуй высокюнсы атсыэимунсы рейкалингу : парвейзетасъ иръ су придеиму трумпу памокима апей сакрамента пакутосъ ш. иръ некурюнъ рейкалингесню малдунъ ирь гесмюнъ ишъ науя спаустувенъ падуотасъ. – [S.l.] : [s.n.], 1866 (Вилнюе : спаустувенъ Р.М. Ромма). – 627 p.  

4. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II (1868-1918) manifestai

Tekstai skelbiami rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis. Lietuviškas tekstas išspausdintas graždanka.
–    1896 m. gegužės 14 d. manifestas apie įvairias malones gyventojams, suteiktas caro Nikolajaus II karūnavimo proga

5. Высочайшiй манифестъ = Najwyższy manifest = Аукшчяусяс манифестас : божіею милостію мы, Николай вторый, императоръ и самодержецъ Всероссійскій, царь Польскій, великій князь Финляндскій, и прочая, и прочая, и прочая. Объявляемъ всемъ вернымъ нашимъ подданнымъ  / [Николай = Mikołaj = Микалоюс]. – [S.l.] : [s.n.], [1896] ([Сувалки] : печатано въ типографіи Сувалкскаго Губернскаго правленія). – 20 p.

–    1904 m. rugpjūčio 1 d. manifestas, kuriuo mažametis caraitis Aleksejus Nikolajevičius paskelbiamas įpėdiniu, o caro mirties atveju iki caraičio pilnametystės valdžia perduodama caro Nikolajaus II broliui kunigaikščiui Michailui Aleksandrovičiui

6. Высочайшiй манифестъ = Najwyższy manifest = Аукшчяусeс манифестас : божіею милостію мы, Николай вторый, императоръ и самодержецъ Всероссійскій, царь Польскій, великій князь Финляндскій, и прочая, и прочая, и прочая. Въ неуклонномъ попеченiи объ охраненiи и утвержденiи спокойствiя и благоденствiя государства …  / Николай = Mikołaj = Микалоюс. – [S.l.] : [s.n.], [1904]. – 1 p.

Parengė vyr. bibliotekininkė Ramunė Dambrauskienė, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė

Knygos lietuvių kalba, išleistos 1905–1917 m.

Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimas 1904 m. gegužės 7 d. buvo vienas svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių, turėjęs didelės įtakos visai XX a. lietuvių knygos istorijai – lietuvių inteligentija stengėsi atkurti legalią lietuvišką spaudą. Lietuviškų knygų leidybos centras iš Mažosios Lietuvos persikėlė į Didžiąją Lietuvą,  spauda ir leidyba pradėjo sparčiai augti JAV. Aktyvėjant visuomeniniam gyvenimui ir švietimui, didėjo knygos poreikis, kuris skatino leidybą.

Knygas pradėjo leisti susikūrusios legalios kultūros ir švietimo draugijos – „Aušra“, „Šviesa“, Lietuvių mokslo draugija, Šv. Kazimiero draugija, „Žiburys“ ir kt. Taip pat leidyba užsiėmė privatūs leidėjai, tokie kaip P. Vileišis ir kt.; knygynai (M. Šlapelienės, L. Jakavičiaus, J. Masiulio ir kt.), periodinių leidinių redakcijos, spaustuvės.  Iki Lietuvos nepriklausomos valstybės įkūrimo (1905–1917) išleista daugiau kaip 5000 lietuviškų knygų ir brošiūrų ir per 4000 smulkiųjų spaudinių. Keitėsi repertuaro struktūra – apie 75–80 proc. knygų produkcijos sudarė pasaulietinės knygos, t. y. grožinė, mokslo populiarinimo, informacinė ir mokomoji literatūra. Autoriai ir leidėjai orientavosi į skaitytojų poreikius, kurių dauguma buvo menkai išsilavinę kaimo gyventojai, todėl didžiausią paklausą turėjo kalendoriai, nedidelės apimties, buities žinias populiarinančios knygelės.

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugome daugiau kaip 1500 pavadinimų 1905–1917 m. išleistų lietuviškų leidinių, kurie išsamiai iliustruoja visą XX a. pradžios tautinio atgimimo laikotarpio lietuviškų knygų repertuarą.

Grožinė literatūra

Mokslo populiarinimo leidiniai

Patarimų knygelės ūkininkams

Mokomoji literatūra

Tautosaka

Kalendoriai

Religinė literatūra

Parengė vyr. bibliotekininkė Ramunė Dambrauskienė, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė

Jonas Jablonskis (slapyv. Rygiškių Jonas)Rygiškių Jono lietuvių kalbos gramatikos darbai

Jonas Jablonskis (slapyv. Rygiškių Jonas) už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai visada liks Lietuvos atmintyje. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse.

Jonas Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio mėn. 30 dieną Kubilių kaime, kuris yra 3 km nuo Naumiesčio. J. Jablonskio tėvas Juozas turėjo Kubilių kaime ūkį, buvo vyras rimtas ir sumanus. Motina buvo Jonieška Šipaliūtė. Gimtajame kaime J. Jablonskis gyveno iki dvylikos metų, nuo septyniolikos metų jis gyveno Rygiškių kaime, Griškabūdžio parapijos, kur tėvas buvo pirkęs kitą ūkį. Nuo Rygiškių kaimo pavadinimo yra kilęs Jablonskio slapyvardis – Rygiškių Jonas. Tėvai, kaip ir kiti kaimiečiai, norėdami, kad J. Jablonskis taptų kunigu, paskatino sūnų mokytis gimnazijoje Marijampolėje. 1881 metais J. Jablonskis baigė gimnaziją, išbuvęs joje devynerius metus. Nestojo į kunigų seminariją, bet nuvažiavo į Maskvos universitetą, kuriame studijavo filologiją, senovės kalbas. Maskvos universitetą J. Jablonskis baigė 1885 metais.

J. Jablonskiui būnant universitete, pasirodė „Aušra“, į kurią J. Jablonskis rašė straipsnius kalbos klausimais. Kartu su pirmaisiais „Aušros“ spinduliais J. Jablonskis dalyvavo didžiuosiuose žygiuose: „Vilniaus Žinios“, Didysis Vilniaus Seimas, Lietuvių mokslo draugija, Didžiojo karo lietuvių pabėgėlių organizavimas ir šelpimas, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas, Lietuvos universitetas ir dar galėtume paminėti daugybę kitų politikos ir kultūros žygių, kuriuose dalyvavo šis kalbininkas1.

Didžiausias J. Jablonskio nuopelnas yra tas, kad jis pirmas parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“ (pasirašė Petro Kriaušaičio slapyvardžiu), kurioje kalba pasižymi gausybe gyvų ir gražių pavyzdžių, iš kurių vienų jau gali daug pasimokyti kalbos2.  Gramatika išleista 1901 metais Tilžėje. Visa, kas žmonių kalbos pavyzdžiais atrodė neįprasta, svetima arba nepagrindžiama, jis šalino iš rašomosios kalbos ir keitė savais žodžiais bei posakiais.

„Aušros“ laikais buvo vartojami ne visai vykę naujadarai „ateitinė“ (ateitis), „dirbtuvas“ (mašina), „oramieris“ (barometras), „pakabas“ (medalis), „rėdikas“ (redaktorius), „savininkas“ (egoistas), „šviesūnas“ (filosofas), „tvirtynė“ (tvirtovė), „vaidintuvė“ (vaizduotė) ir kt. išnyko arba įgijo tinkamesnę reikšmę. Taip pat J. Jablonskio dėka žodžiai „atvirlaiškis“, „atvirutė“, „bedarbė“, „daugiskaitlis“, „dievmeldystė“, „dvarponis“, „įdomautis“, „išdirbinys“, „įtekmė“, „langinyčia“, „melturgis“, „neprigulmybė“, „paišelis“, „pirmyneiga“, „sandarbininkas“, „savistoviai“, „skaitlinė“, „viršžmogis“ buvo pakeisti atviruku, pamaldomis, dvarininku, domėtis, dirbiniu, įtaka, langine, prekymečiu, nepriklausomybe, pieštuku, pažanga, bendradarbiu, savarankiškai, skaitmeniu, antžmogiu. „Aušros“ laikais lietuvių rašytinėje kalboje buvo gausu nereikalingų svetimybių ir kitų nenorminių žodžių, su kuriais kovojo J. Jablonskis. Seniau vartoti skoliniai „ambona“, „apart“, „bakūžė“, „balana“, „bujoti“, „čestavoti“, „činauninkas“, „gazieta“, „grabė“, „gryčia“, „iškada“, „jomarkas“, „kuknia“, „kupčius“, „kvartūkas“, „liekarstva“, „nabašninkas“, „nedėlia“, „padielnikas“, „prietelius“, „sereda“, „sudas“, „svodba“, „žalnierius“ buvo pakeisti savais žodžiais arba naujadarais – sakykla, be, trobelė (pirkelė, lūšnelė), skala, klestėti, keroti, vaišinti, valdininkas, laikraštis, griovys, troba (pirkia), prijuostė, vaistas, velionis, savaitė, pirmadienis, bičiulis, trečiadienis, teismas, kareivis3.

Pirmą kartą lietuvių kalbotyros istorijoje nuodugniai nagrinėtos linksnių reikšmės, kai 1911 metais Seinuose buvo išleista J. Jablonskio „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir Kaune 1928 metais Kaune išleista knyga „Linksniai ir prielinksniai“.

Jono Jablonskio mokymo periodas yra ilgas – apie pusšimtį metų. J. Jablonskiui teko pereiti įvairius Lietuvos gyvenimo etapus nuo spaudos draudimo su smarkiausiais persekiojimais už gimtojo žodžio vartojimą ir jo paties ištrėmimu iki Nepriklausomybės atgavimo. Lietuvių kalbotyroje J. Jablonskis visada buvo vadovas, kuris padėjo įvairių sričių specialistams sukurti daugybę naujų terminų, todėl sunku rasti viešojo gyvenimo sritį, kurioje nebūtų matyti jo darbo rezultatų.

  1. Merkelis, A. Jonas Jablonskis – visuomenininkas. // Mokslo dienos, 1940, Nr. 3, p. 147.
  2. Balčikonis, J. Jono Jablonskio nuopelnai. // Vairas, 1930, Nr. 4, p. 3-7.
  3. Jono Jablonskio nuopelnai ir reikšmė. // Vairas, 1940, Nr. 3, p. 178-182.

Lietuvos teisės istoriko, teisininko, mokslininko, visuomenės ir politikos veikėjo Mykolo Romerio (1880 – 1945) asmenybė Lietuvos istorijai itin reikšminga. Pirmoje savo gyvenimo pusėje M. Romeris buvo visuomenininkas, politikos veikėjas ir publicistas, antrojoje – tapo teisėju ir mokslininku. Tikslą kuo išsamiau atskleisti M. Romerio biografijos etapus iškėlė Zbigniew Solak savo knygoje „Tarp Lenkijos ir Lietuvos: Mykolo Romerio gyvenimas ir veikla“ (2008). Knygoje pateikiami išskirtiniai faktai apie M. Romerio asmeninį gyvenimą, mokymosi Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje ypatumai bei studijų Paryžiuje Politinių mokslų mokykloje subtilybės. Didelė knygos dalis skirta teisininko visuomeninei, redakcinei bei profesinei veiklai Vilniuje.

Z. Solak sako, kad M. Romeriui teisininko diplomo turėjimas niekada nekėlė rūpesčių. O Paryžiaus politinių mokslų mokykloje šalia bendrojo išsilavinimo jis įgijo reikiamą profesinį ir metodologinį pasirengimą, kurį greitai pritaikė rengdamas daugybę mokslinių ir publicistinių studijų visuomeninėmis ir politinėmis temomis.1

Bibliotekoje teisės istorijos tyrinėtojai gali rasti daug Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjo Mykolo Romerio monografijų ir kitų darbų. M. Romeris pirmasis Lietuvoje studentams skaitė konstitucinės teisės paskaitas. Žinomiausi bibliotekoje randami darbai yra „Konstitucinė teisė“ (1931), „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“ (1931), „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“ (1937), „Administracinis teismas“ (1928), „Reprezentacija ir mandatas“, „Valstybė ir jos konstitucinė teisė. Suverenitetas“ (1939), „Valstybinės teisės konspektas“ (1935).  Tarpukariu parašyti M. Romerio moksliniai darbai – itin vertingi, be to, M. Romeris, kaip ir teisės istorikas, advokatas Augustinas Janulaitis, dirbo Vyriausiojo Tribunolo teisėju, 1928 m. paskirtas valstybės tarybos nariu, kurioje dirbo iki 1933 metų. M. Romeris buvo Ministrų Kabineto sudarytos konsultantų komisijos Klaipėdos krašto reikalams narys, kaip ekspertas dalyvavo Tautų Sąjungos darbe.2

Akivaizdu, kad bibliotekoje gausu literatūros konstitucinės teisės, viešosios teisės bei valstybės tarnybos tema. Pavyzdžiui, Petras Vilutis savo darbe „Administracinė teisė“ (1939) nagrinėja ne tik administracinės teisės klausimus, bet apžvelgia Lietuvos valstybės tarnybos raidą, valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas klausimus, akcentuoja konkursų į valstybės tarnautojų pareigas svarbą. Svarbu paminėti, kad P. Vilutis darbe „Administracinė teisė“ remiasi profesoriaus M. Romerio administracinių teisės aktų teorija.

Bibliotekoje tarp skaitytojų itin populiarios A. Janulaičio parašytos knygos – tikras lobis teisės istorijos tyrinėtojams bei teisininkams praktikams. Skyriuje galima rasti žinomiausias A. Janulaičio parašytas knygas  „Simonas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai“ (išleista Vilniuje 1919 metais), „Ignas Danilavičius. Lietuvos bei jos teisės istorikas“ (išleista Kaune 1932 metais), „Lietuvos teisės istorija. Kunigaikščių, ponų ir bajorų gadynės“  (A. Janulaičio dėstytų paskaitų konspektas, išleistas 1933 metais), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amžiuje (1795 – 1863)“ (veikalas paskelbtas Vytauto Didžio universiteto Teisių fakulteto leidinyje 1936 metais), „Lietuvos teisės istorija. Prūsai“ (konspektas išleistas 1933 metais). Reikšmingas A. Janulaičio darbas „Vyriausiasis Lietuvos tribunolas XVI-XVIII a.“, taip pat išleistas „Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbų“ antrajame tome 1927 metais. Apskritai „Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbuose“ išspausdinti reikšmingiausi ir kitų tarpukario teisės mokslininkų (Petro Leono, Vl. Mačio, A. Rimkos, A. Moravskio, M. Tugan-Baranovskio, V. Stankevičiaus)  darbai.

Teisininko, advokato, mokslininko ir pedagogo, tarpukario Lietuvoje pirmojo teisingumo ministro pareigas ėjusio Petro Leono žinomiausios knygos  bibliotekoje yra „Advokatų profesija ir jų organizacija“ (1930), kurioje nagrinėjami advokato kompetencijos ir profesinės etikos klausimai, „Istorinė žmoniškumo etikos evoliucija“ (1937), „Teisės filosofijos istorija: kinų, Indijos ir Egipto teisė“ (1936). P. Leonas savo darbe advokato profesiją lygina su valstybės tarnautojo profesija teigdamas, kad advokato profesija yra viešoji tarnyba, todėl akcentavo, kad advokatai turi būti baigę teisės mokslus.

Tarpukariu Vytauto Didžiojo universiteto studentus stebino profesoriaus P. Leono darbštumas redaguojant savo paskaitų, kurias jis skaitė, tekstus. P. Leonas daug rūpinosi, norėdamas palengvinti studijas studentams: jis pirmasis iš savo kolegų ėmė rengti mokslinę teisės literatūrą, jau 1924 metais publikavo savo skaitomas teisės enciklopedijos paskaitas, vėliau – teisės filosofijos istorijos bei kitų kursų medžiagą, aprūpindamas teisės studijas reikalingomis priemonėmis lietuvių kalba.3

Siekiant užtikrinti A. Janulaičio, M. Romerio, P. Leono ir kitų teisininkų mokslo darbų, kaip vertingiausių dokumentinio paveldo objektų išlikimą, prieinamumą ir sklaidą visuomenei, nemažai elektroninių darbų kopijų galima skaityti portale www.epaveldas.lt.

  1. Solak, Z. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Romerio gyvenimas ir veikla (1880-1920 metai). Vilnius, 2008. P. 54.
  2. Šapoka, G. Mykolas Romeris apie Klaipėdos krašto autonomiją. // Jurisprudencija. 2005, 64 (56), p. 50-55.
  3. Maksimaitis, M. Petras Leonas: advokatas ir profesorius. // Jurisprudencija. 2016, 23 (1), p. 7-24.

Parengė bibliotekininkė S. Izajeva

KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde saugomos knygos lietuvių kalba, išleistos 1918–1945 m. Dalį šio fondo sudaro grožinė literatūra, taip pat nemažai leidinių švietimo, medicinos, žemės ūkio, istorijos ir visuomenės mokslų tematika, populiarios ir teisės, technikos mokslų knygos. Mažiausiai – filosofijos, politikos mokslų, geografijos knygų ir specialiosios nepopuliarių mokslo sričių literatūros. Nors fondas yra vienas skaitomiausių KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje, tik nedaug jo knygų suskaitmeninta ir atsispindi elektroniniuose kataloguose.

Populiariausia šio fondo dalis – įvairių sričių leidiniai, išleisti Laikinojoje sostinėje 1918–1940 m. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugoma beveik viskas, kas šiuo laikotarpiu Lietuvoje buvo išleista. Paskutiniu metu vis labiau domimasi vertingąja politinių sukrėtimų ir karo paženklinta 1940–1945 m. laikotarpio literatūra.

Platus leidėjų bendrovių tinklas

1918–1945 m. lietuviški leidiniai buvo įvairesnės tematikos, iliustratyvesni negu ankstesnio (1905–1917) laikotarpio. Be to, atspindėjo naujos Nepriklausomos valstybės tapsmą. Tuo metu susiformavo knygų leidėjų bendrovių tinklas, bendrovės pasidalijo spaudos rinką, nusistatė leidybos prioritetus.

Daugiausia 1918–1940 m. išleistų lietuviškų leidinių fonde yra iš kelių stambiausių spaudos bendrovių, pasižymėjusių leidinių gausa ir įvairove. Nenuostabu, kad 1921–1940 m. veikusi „Spaudos fondo“ mokslo ir mokymo priemonių gamybos ir platinimo, knygų leidybos ir prekybos kooperacinė bendrovė (nuo 1924 m. kooperacinė sąjunga „Spaudos fondas“) buvo stambiausia leidybos bendrovė Lietuvoje. Šios valstybės remiamos bendrovės išleistos knygos (857 leidiniai) sudaro nemažą dalį 1918–1940 m. leidinių lietuvių kalba fondo. Tai daugiausia grožinė literatūra ir mokslo populiarinimo knygos, taip pat vadovėliai (apie 150). KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomos pilnos šios bendrovės leistų knygų serijų kolekcijos.  Ne tik turiniu, bet ir gražiai iliustruotais viršeliais ypač vertinga serija „Literatūros panteonas“. Reikėtų paminėti, kad be „Spaudos fondo“ buvo dar keletas konkurencingų spaudos bendrovių. Kai kurios iš jų specializavosi leisdamos tam tikros tematikos, žanro, mokslinės ar populiarios literatūros knygas.

Knygų leidybos bendrovė „Sakalas“, veikusi 1924–1940 ir 1943–1944 m. Kaune iki 1940 m. išleido 608 knygas, daugiausia vadovėlius ir originalią ar verstinę grožinę literatūrą. Kita knygoms leisti ir platinti įsikūrusi bendrovė „Dirva“ veikė 1919–1940 m. Marijampolėje (bendrovės leidiniai žymėti kaip išleisti Kaune ir Marijampolėje, Kaune buvo ir „Dirvos“ knygynas) ir ypač pasižymėjo leisdama vadovėlius, knygas vaikams. Šioje srityje buvo viena iš rinkos lyderių. Daugelį bendrovės išleistų knygų vaikams apipavidalino žymusis iliustratorius, dailininkas Kazys Šimonis.

Knygas leido Šv. Kazimiero draugija ir jos įkurta, 1905–1918 m. Kaune veikusi S.Banaičio spaustuvė, o nuo 1918 m. – spaustuvė „Šviesa“. Per visą gyvavimo laikotarpį draugija išleido 740 įvairių žanrų knygų. Natūralu, kad draugija leido nemažai religinės, taip pat švietėjiškos, mokslo populiarinimo literatūros, knygų vaikams.

Kita didelė bendrovė knygoms leisti buvo „Švyturys“, 1918–1923 m. veikusi Vilniuje, o nuo 1924 m. – Kaune. 1928 m. bendrovei bankrutavus jos veiklą perėmė „Spindulio“ akcinės bendrovės leidykla ir spaustuvė, sujungusi „Švyturio“ ir Valstybės spaustuves. Vilniuje „Švyturio“ bendrovė išleido tik keletą knygų, tarp jų Lietuvių mokslo draugijos parengtus vadovėlius. Persikėlus į Kauną pagrindinė „Švyturio“ produkcija išliko vadovėliai, taip pat grožinė literatūra. Iki bankroto 1928 m. „Švyturys“ spėjo išleisti apie 300 pavadinimų knygų, kurias galima rasti KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.

Taip pat skyriuje galima skaityti Švietimo ministerijos leidinių, spausdintų Valstybės spaustuvėje, tačiau išėjusių su akcinės bendrovės „Spindulys“ ženklu. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde yra ir leidinių, išleistų „Varpo“ (veikė 1920–1940), „Vyties“ (1920–1940), „Tulpės“ (1927–1932) akcinėse bendrovėse. Nors „Varpo“ bendrovė buvo viena iš stambesnių Lietuvos spaudos įmonių, tačiau daugiau dėmesio ji skyrė savo periodinei spaudai, knygų išleido apie 110, daugiausia praktinių bei mokslo populiarinimo knygelių, keletą vadovėlių, medicininio švietimo, teisės, ekonomikos leidinių, grožinės literatūros. „Vyties“ ir „Tulpės“ bendrovių leidiniai buvo gražiai apipavidalinti ir tuo išsiskyrė iš kitų. Grožinę literatūrą, vadovėlius, istorijos, medicinos, pedagogikos ir kitų sričių veikalus leido „Vairo“ bendrovė, taip pat pasižymėjusi aukšta knygų leidybos kultūra.

Mūsų fonde saugoma ir keletas kooperatinėje knygų leidybos bendrovėje „Vaiva“ (1922–1926) išleistų knygų. Knygas leido ir kai kurie knygynai. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra „Antikvaro“, „Atžalos“, „Aukuro“, „Aušros“, „Literatūros“, Mokytojų knygyno „Šviesa“, „Pavasario“, A.Ptašeko, „Studijos“, „Šviesos“, „Typolit“ ir kitų knygynų leidinių. Keletą populiarių grožinės literatūros lietuvių autorių ir verstų knygų  (apie 40) išleido „Žaibo“ akcinė bendrovė. Daugiausia grožinę literatūrą taip pat leido spaudos bendrovė „Akiratis“ (visas jos išleistas knygas galima rasti ir KAVB). Lietuvių ir užsienio autorių grožinės literatūros yra išleidusi mokslo kooperacijos bendrovė „Žinija“. Viena iš didesnių ne Kaune veikusių spaudos bendrovių buvo Šiaulių „Kultūra“ (1920–1929). KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje taip pat yra nemažai šios bendrovės išleistų knygų.

Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė

Mažosios Lietuvos lietuviškų giesmynų rinkinys Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje / Ramunė Dambrauskienė // Knygotyra. – Vilnius, 2009. – T. 52, p. 145-152.
[skaityti straipsnį]

Išeivijos spauda – mūsų laisvės atspindys

Lietuvių išeivijos spauda – neatsiejama mūsų politikos, kultūros ir literatūros istorijos dalis. Kai Lietuvoje įsigalėjo okupacinis režimas, po įvairius pasaulio kraštus pasklidusi lietuviškoji spauda tęsė nepriklausomos Lietuvos spaudos tradicijas ir buvo nevaržoma saviraiškos priemonė – teigė mokslininkė Silvija Vėlavičienė. Išeivijos spauda – tai mūsų laisvės atspindys sunkiu Lietuvai metu. Tai ano meto kultūros židinys ir išeivių lietuvių kovos simbolis.

Išeivijos fondą, saugomą Senujų ir retų spaudinių skyriuje, galima suskirstyti į dvi dalis: 1905–1945 m. ir 1946–1989 m. leidinius. Pirmojo laikotarpio knygų lentynose galima rasti daugiau nei 1200 pavadinimų, o antrojo – virš 3000 pavadinimų užsienyje publikuotų lietuviškų knygų.

Išeivijos leidybos pradžia

Intensyvesnis išeivijos lietuvių kultūrinis gyvenimas ir gausi knygų leidyba 1905–1945 m. buvo ten, kur telkėsi daugiausia lietuvių emigrantų – JAV. Aktyviausias leidybinis gyvenimas vyko Čikagoje, Niujorke. Kitos lietuvių bendruomenės, kurios aktyviai vykdė leidybos veiklą telkėsi Rusijoje, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, Danijoje, Olandijoje, Suomijoje, Švedijoje.

Dievo paukšteliai – kultūros žiburys sunkiu metu

Kultūriniu ir istoriniu požiūriu itin reikšmingą po karo leistų lietuviškų leidinių dalį, tapusią vėlesnės lietuvių išeivių knygos leidybos ištakomis, sudaro 1945–1952 m. Vokietijoje DP (Displaced Persons, sutrumpintai DP) stovyklose leisti spaudiniai. Vis dar nesutariama, kaip pavadinti šių stovyklų žmones. Pasak Šiaulių universiteto vyresniosios bibliotekininkės Alinos Šalavėjienės, jie vadinami tremtiniais, pabėgėliais, išvežtaisiais, emigrantais, politiniais pabėgėliais, dipukais, o patys lietuviai pabėgėliai dažnai akronimą DP versdavo Dievo paukšteliai.

Pabėgėlių stovyklose prieglobstį rado daugiau nei 60 tūkstančių lietuvių, čia atkūrusių kultūrinę autonomiją, savo švietimo sistemą, spaudą. Švietimas buvo vienas pagrindinių veiksnių, stimuliavusių leidybą. Šiuo laikotarpiu Vokietijoje pasirodžiusių knygų tiražai buvo gana įspūdingi – kartais prilygo net prieškario Lietuvos tiražams. Pirmųjų išeivijos metų spauda pažymėta skausmingo praradimo tragizmu, aktualizuojami tautinės vienybės siekiai, pabėgėlius lydi nežinomybės jausmas. Tačiau apie diasporą dar nekalbėta, gyventa viltimi ir tikėjimu greitai sugrįžti.

Prof. Remigijus Misiūnas, tyrinėjęs lietuvių DP leidybą, išskyrė knygas, kurios puikiai reprezentuoja šį laikotarpį ir iki šiol nepraranda savo reikšmės. Senųjų ir retų spaudinių skyrius gali didžiuotis turėdamas dalį šių profesoriaus paminėtų knygų: 1950 m. išleistas „Lietuvių kalbos vadovas“, Kazio Griniaus „Atsiminimai ir mintys“, Vinco Ramono romanas „Kryžiai“, pirmieji  jaunųjų rašytojų Henriko Nagio, A. Nykos-Niliūno, Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio kūriniai. Dipukų knygos ypač vertingos dėl jų leidimo aplinkybių ir knygose išlikusių rankraštinių įrašų – proveniencijų bei marginalijų.

Išeivijos fondo turtai

Gausiausią išeivijos fondo dalį sudaro knygos, leistos Jungtinėse Amerikos Valstijose 1946–1989 m.  Į JAV 1948–1950 m., palikdami pabėgėlių stovyklas, traukęsi lietuviai sudarė didžiausią ir aktyviausiai veikusią diasporą.

Verta paminėti fonde saugomus į JAV pasitraukusio Bernardo Brazdžionio kūrinius, tarp kurių esama ir retų egzempliorių. Fonde gausu vertingų Kanados diasporos poeto Henriko Nagio kūrybos leidinių, kurie į skyrių atkeliavo iš asmeninės Jono Prano Palukaičio kolekcijos. Likusią išeivijos fondo dalį sudaro Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje įsikūrusių ir po Europą (Vokietija, Didžioji Britanija, Austrija) pasklidusių lietuvių išeivių leistos knygos. Išeivijos fondą taip pat papildo Vytauto Skuodžio kolekcija.

Dėl antrojo pasaulinio karo įvykių iš Lietuvos pasitraukusių emigrantų kūryba pasižymėjo intelektine galia, patriotiniu nusiteikimu ir poreikiu refleksijai. Senųjų ir retų spaudinių skyriaus Išeivijos fonde saugoma literatūra įvairi: gausu emigracijos potyrius atspindinčios grožinės literatūros, taip pat vadovėlių ir kitų mokymo procesui skirtų leidinių; esama memuarų, bendro pobūdžio istorijos atpasakojimų, biografinių tyrinėjimų, filosofinės eseistikos bei išeivių lietuvių bendruomenių gyvenimo aktualijas atspindinčių leidinių.Parengė vyresn. bibliotekininkė Austėja Krištaponytė, bibliotekininkė Gabrielė Gibavičienė

Daugiau apie lietuvių išeiviją galite paskaityti:

Alinos Šalavėjienės straipsnis „Dipukai. Išėję sugrįžti“, prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-05-31-alina-salavejiene-dipukai-iseje-sugrizti/83081
Audronės V. Škiudaitės straipsnis „Apie užsienio lietuvių spaudą“, prieiga internete: http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/4049-audrone-v-skiudaite-apie-uzsienio-lietuviu-spauda