Aukštosios Fredos dvaras
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovo Aleksandro dovanotose valdose XVI a. pradžioje Aukštosios Fredos dvarą įkūrė LDK iždo raštininkas Henrikas Šliageris. Vėliau jis šias žemes pardavė kunigaikščiui Mykolui Glinskiui, kuris 1508 m. jas perpardavė Kauno miestui. XVIII a. Kauno miesto magistratas, stokodamas pinigų skoloms padengti, Fredą ne kartą buvo įkeitęs įvairiems asmenims.
1795 m. po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Freda (kairysis Nemuno krantas) atsidūrė Prūsijos valstybės teritorijoje. 1799 m. Aukštosios Fredos dvarą iš Kauno miesto magistrato įsigijo Juozapas Godlevskis. Su J. Godlevskio vardu siejamas dvaro „aukso amžius“: jis pasistatė puošnius klasicistinio stiliaus rūmus, perplanavo peizažinį parką, jo užsakymu buvo iškasti tvenkiniai, sudarantys apverstų didžiųjų raidžių JG kompoziciją. XIX a. II-oje pusėje Fredos dvaras priklausė Stanislovui Govronskui.
1883 m. dvaras nusavintas kuriamai Kauno tvirtovei, greta dvaro buvo pastatyti centriniai įtvirtinimai, suformuoti pylimai, iškasti grioviai, dvaro kompleksą papildė keletas naujų statinių (tarp jų stačiatikių cerkvė). 1887 m. dvaro rūmai tapo Kauno tvirtovės komendantų rezidencija. 1915–1919 m. Aukštosios Fredos dvare šeimininkavo kaizerinės Vokietijos okupacinė kariuomenė. 1920 m. dvare įsteigta Žemesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla. 1923 m. dalis dvaro žemių atiteko kuriamam Botanikos sodui. Buvusį dvaro parką botanikos sodo reikmėms perplanavo vokiečių architektas Karolis Rauthas. 1923–1940 m. botanikos sodui vadovavo žymus botanikų giminės atstovas, profesorius Konstantinas Regelis, jo iniciatyva pastatytos oranžerijos.
Sovietmečiu buvusio dvaro komplekso pastatai padalinti tarp Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Botanikos sodo ir I. Mičiurino sodininkystės-daržininkystės technikumo, dėl to dvaro ansamblis neteko dalies kompozicinio vieningumo. 1992 m. botanikos sodas atiteko atkurtajam Vytauto Didžiojo universitetui (VDU). Dvaro parke galima aplankyti didžiausią Lietuvoje oranžeriją, išvysti vertingas egzotiškų augalų kolekcijas. 2001 m. parkas įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Rekonstruotoje dvaro oficinoje įrengtos VDU Gamtos mokslų fakulteto laboratorijos.
1. Aukštosios Fredos ansamblis / V. Levandauskas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1984, geg. 13, p. 5.
2. Aukštosios Fredos ansamblis: architektūrinės vertės likimas / V. Levandauskas. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 1985, Nr. 1, p. 22–25.
3. Aukštosios Fredos dvaras. – Iliustr. // Lietuvos dvarai ir pilys / [sudarytojai Vytautas Kandrotas ir Ingrida Veliutė]. – Kaunas, [2015]. – P. 192–195.
4. Aukštosios Fredos dvaras : nuo unikalių tvenkinių iki legendomis apipintų jo savininkų / Indrė Sekevičienė. – Iliustr. // Žaliasis pasaulis. – 2016, vas. 25, p. 1, 3.
5. Aukštosios Fredos dvaras / sudarytojai D. Kandrotienė ir V. Kandrotas // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 210–211.
6. Aukštosios Fredos dvaro parkas / L. Januškevičius. – Iliustr. // Lietuvos parkai. – Kaunas, 2004. – P. 78–81.
7. Aukštosios Fredos dvaro sodyba Botanikos g. 2, 3, 4, 6, 10 (Muzikos g. 5, 7/5, Vilties g. 1, 3, 4, 5) / V. Levandauskas. – Iliustr., brėž. // Kauno architektūra. – Vilnius, 1991. – P. 70–77.
8. Birutė / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980, p. 386–414.
9. Botanikos parko kūrimas dvaro sodybos teritorijoje: Lietuvos dvarų sodybų išsaugojimo ir socialinio gyvybingumo link / I. Gražulevičiūtė-Vileniškė, V. Kinderytė // Jaunųjų mokslininkų darbai. – Šiauliai, 2009, Nr. 3(24), p. 33–43.
10. Freda / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980, p. 374–385.
11. Fredos istorinė raida nuo XV a. iki 1940 m. / E. Rūkas. – Bibliogr. išnašose // Kauno istorijos metraštis. – T. 1 (1998), p. 132–146.
12. Juzefas Godlevskis ir Fredos dvaras / V. Skučiatė. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, spal. 23, p. 28.
13. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–27.
14. Pakaunės dvarų likimai / A. Staškevičius. – Iliustr. // XXI amžius. – 1997, lapkr. 5, p. 5–6.
15. Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas = Kaunas Botanical Garden of Vytautas Magnus University. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl. // Lietuvos botanikos sodai. – Vilnius, 2009. – P. 69–103.
Aukštosios Panemunės dvaras
Manoma, jog Aukštosios Panemunės dvaras įkurtas vykdant Valakų reformą (1559 m. pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose). XVI a. dvaras priklausė Martynui Podsendkovskui, vėliau – Simonui Kruševskiui. XVIII a. Aukštosios Panemunės savininkas Vitebsko kaštelionas Simonas Sirutis dvaro sodybą persistatė ir pavertė reprezentacine. Po Simono Siručio mirties 1747 m. dvaras atiteko jo sesers sūnui Juozapui Prozorui. Jam 1787 m. mirus, Aukštąją Panemunę paveldėjo jo sūnus Karolis Prozoras, paskutinis LDK kariuomenės stovyklos viršininkas. Šis didikas, siekdamas paremti 1794 m. Tado Koščiuškos rengtą sukilimą, įkeitė Aukštosios Panemunės dvarą ir gautus pinigus paaukojo sukilėliams. 1800 m. Aukštąją Panemunę jis pardavė vokiečiui Petrui Lebrechtui Frentzeliui. 1859 m. Panemunės dvaro savininku tapo Frentzelio žentas vokietis Hassfortas. Hassfortų duktė Žozefina 1894 m. ištekėjo už būsimo Lietuvos kariuomenės vado Silvestro Žukausko.
1894 m. carinė valdžia išpirko iš Hassfortų giminės Aukštosios Panemunės dvarą (prie Sėmenos upelio) ir greta buvusį miestelį. Dvaro žemėje buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje oro uostas, pastatyti oro balionų ir lėktuvų angarai. Dvaro patalpose iki 1993 m. gyveno rusų kariškiai. 2001 m. dvaro rūmų liekanas įsigijo kaunietis inžinierius Kęstutis Linkus.
1. Aukštoji Panemunė / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980. – P. 357–361a.
2. Kauno priemiesčiai: praeitis ir problemos : Panemunė carinės imperijos laikais // E. Rūkas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, liep. 15, p. 22.
3. Inžinierius nusipirko dvaro griuvėsius / A. Dambrauskas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, lapkr. 27, p. 4.
4. Iš Panemunės istorijos iki XIX a. pradžios / E. Rūkas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, birž. 10, p. 18.
5. Panemunė / J. Totoraitis // Sūduvos Suvalkijos istorija D. 1. – Marijampolė, 2003. – P. 404–406.
6. Užnemunės miestai ir miesteliai / A. Miškinis. – Iliustr. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 1999. – T. 1, p. 343–352.
7. Zuikinė / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980. – P. 334–348.
Frykų (Idalinos) dvarelis
Vadinamasis Frykų (Idalinos) dvarelis randasi Naujamiestyje, K. Būgos g. 8. Tikėtina, jog šiuos vienaaukščius mūrinius namus apie 1845 m. pasistatė baronas Osten–Sakenas. 1878 m. dvarelį paveldėjo Idalija Frykienė, nuo kurios vardo dvarelis imtas vadinti Idalinos vardu. XIX a. pabaigoje dvarelio valdas sudarė apie 40 ha, į kurias įėjo ir dabartinė degtinės gamyklos „Stumbras” teritorija. Be mūrinio pastato šio dvarelio teritorijoje anuomet buvo keletas medinių namų, didelė mūrinė oranžerija, ant kalno stovėjo medinis malūnas. Šio dvarelio istorija betarpiškai susijusi su dviejų žymių Kauno architektų Edmundo Emiljono ir jo sūnaus Edmundo Alfonso Frykų gyvenimais.
XX a. trečiojo dešimtmečio pabaiga atnešė Frykų dvareliui daug permainų. Po Edmundo Emiljono Fryko mirties jo vaikai pasidalino dvarelio valdas, jis neteko savo vientisumo. 1928 m. paveldėjusi pagrindinį dvarelio pastatą Marija Frykaitė-Klokockienė jį pardavė inžinieriui Česlovui Mikuckui. Butą dvarelyje kurį laiką nuomojo Šveicarijos konsulatas. Gavęs dalį tėvų palikimo architektas Edmundas Frykas apsigyveno ant kalno likusioje dvarelio sklypo dalyje (mediniame name), per keleta metų pertvarkė ūkinius pastatus, įrengė vandentiekio bokštą, Bažnyčios g. tąsoje pastatė laiptus su sargo nameliu. Po 1933 m. architektas pradėjo dalinti dvarelio teritoriją sklypais ir juos pardavinėti. Buvusių takų vietoje formavosi naujos gatvės (1937 m. viena iš jų pavadinta Frykų vardu). Iki šių dienų išlikęs pagrindinis dvarelio pastatas (K. Būgos g. 8), medinis namas ant kalno (Fryko g. 23) bei sargo namelis prie laiptų.
1. Frykų arba Idalinos dvarelis (K. Būgos g. 8) / N. Lukšionytė–Tolvaišienė. – Iliustr. // Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. – Kaunas, 2001. – P. 141–144.
2. Frykų „dvarelis“ K. Būgos g. 8 / N. Lukšionytė–Tolvaišienė. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, saus. 20, p. 23.
3. Frykų dvarelis laikmečio lūžiuose / N. Lukšionytė–Tolvaišienė. – Iliustr., port. – Bibliogr. išnašose // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 3, 2002, p. 91–98.
4. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.
Legeckių dvarelis
Vadinamasis Legeckių dvarelis išsidėstęs Vytauto kalno pašlaitėje, kiek užgožtas didelių ąžuolų ir klevų. Dvarelio namas (K. Būgos g. 4) statytas 1850 m. (tikėtina, jog Matuševičių giminės). Pastatas ištęsto stačiakampio plano, dengtas pusvalminiu stogu, name įrengti du butai. 1897 m. sodybą iš Barboros Matusevičienės nusipirko bajoras Marijonas Legeckis. Namas sulaukė pertvarkymų 1926–1927 m., kuomet jį įsigijo Antanas Lapinskas. Naujasis savininkas uždengė skardinį stogą, vidaus erdves padalino į nedidelius 2-3 kambarių butus. Sovietmečio pradžioje namas iš A. Lapinsko nacionalizuotas, tačiau 1945 m. grąžintas. 1948 m. savininkas ketvirtąją dalį namo pardavė. Sovietmečiu ši valda išsaugojo privatų statusą. Ši miestietiško dvarelio sodyba iki šiol neblogai išlikusi, gana gerai prižiūrima, sklypas išsaugojęs istorines ribas.
Legeckių dvarelis (K. Būgos g. 4) / N. Lukšionytė-Tolvaišienė. – Iliustr., bibliogr. išnašose // Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. – Kaunas, 2001. – P. 140–141.
Linkuvos dvaras
Linkuvos dvaro (dabar Mosėdžio g. 62) ištakos siekia XVI a. pirmąją pusę. Žinoma, jog tuomet jis priklausė bajorui Jonui Vydrai. XVII a. dvarą valdė Mlodzianovskių giminė. 1660 m. jėzuitas Andrius Mlodzianovskis dalį dvaro padovanojo Kauno jėzuitų kolegijai. 1773 m. dvaras atiteko valstybės iždui. Dvarą XVIII a. kurį laiką valdė pavieto iždininkas Mykolas Končius, vėliau dvarą įsigijo bajoras Juozapas Fergisas, kuris dvaro rūmus perstatė į trijų aukštų svirną. XVIII a. pabaigoje buvo iškasti keturi tvenkiniai, kurių didžiausias išlikęs iki šiol. Nuo 1797 m. dvaro valdytojas buvo Anupras Zabiela. XIX a. pr. dvare buvo apsistoję Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariai, dalis jų po nesėkmingo žygio buvo netoliese palaidoti. XX a. pradžioje dvarą valdė Strumilų šeima. Per Pirmąjį pasaulinį karą jame vokiečiai buvo įrengę belaisvių stovyklą, per karą mediniai dvaro rūmai sudegė.
1926 m. įgyvendinant žemės reformą dvaras buvo išparceliuotas, jo žemės išdalintos Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriams, bežemiams valstiečiams. 1927 m. dvaro centras su 46 ha žemės sklypu atiteko Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui. Tuomet prasidėjo dvaro „renesansas“: arkivyskupas senąjį mūrinį svirną perstatė į reprezentacinius dvaro rūmus, suremontavo apleistus ūkinius pastatus, atgaivino sodą, užveisė vynuogyną. Dvare arkivyskupo iniciatyva pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplytėlė, Marijos Maloningosios, „Poilsio“ (vaizdavo sėdintį arkivyskupą) skulptūros. 1941 m. dvaras pasipuošė Lietuvos krikšto 550-ies metų jubiliejaus proga sukurta Kristaus Karaliaus skulptūrine kompozicija (autorė vienuolė sesuo Leonarda (Marija Šmulkštytė). 1951 m. dvaro pastatuose įkurtas Veterinarijos akademijos mokomojo ūkio „Bolševikas“ gamybinis cechas. Sovietmečiu dvare pridygo menkaverčių ūkinių pastatų. 1992 m. dvaro sodybos pastatus perėmė Kauno miesto savivaldybė. Šiandien Linkuvos dvaro rūmuose gyvena keliolika šeimų. 1996 m. Veršvos upelio slėniui kartu su Linkuvos dvaro kompleksu suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas, dvaro sodyba įrašyta į kultūros vertybių registrą. Pastaraisiais metais buvusiuose dvaro rūmuose gyvenantys žmonės žymiai pasistūmėjo į priekį tvarkydami iki tol labai apleistą dvaro aplinką.
1. Dviračiu po Vidurio ir Šiaurės Lietuvą / K. Marcinauskas. – Kaunas, 1998. – [D.] 6. – P. 26–27.
2. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.
3. Linkuva manor estate: between the past and the present / Sima Šimkutė, Eglė Litvinaitė, Paulius Šimkus, Vilma Diržytė. – Iliustr. // The Baltic Sea Project newsletter. – 2007, no. 1/2, p. 21–22.
4. Linkuva / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 213.
5. Linkuvos dvaras / sudarytojai D. Kandrotienė ir V. Kandrotas // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 70–71.
6. Mozaika Linkuvos dvaro tema / L. Stebulė. – Iliustr. // Artuma. – 2005, Nr. 11, p. 16–18.
7. Pakaunės dvarų likimai / A. Staškevičius. – Iliustr. // XXI amžius. – 1997, lapkr. 5, p. 5–6.
8. Sesers Leonardos skulptūros Linkuvėlės dvaro parke / G. Jankevičiūtė. – Iliustr. // Kultūros barai. – 2001, Nr. 2, p. 70–72.
9. Šilainiai – neįgyvendintų idėjų mikrorajonas / Agnė Smolienė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2015, birž. 10, p. 1, 4–5.
Marvos dvaras
Marvos vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1514 m. Manoma, jog XVI a. jau galėjo būti Marvos dvarvietės užuomazgos. Dvaras itin nukentėjo XVIII a. pradžioje Šiaurės karo metu siautėjant švedams. 1795 m. Užnemunė atiteko Prūsijai, dvarą kurį laiką valdė vokiečiai. 1815 m. dvaras atiteko rusų generolui Šachovskiui. XIX a. dvaras priklausė Prūsijos didikui Lorchei. XIX a. vid. Marvos dvaras buvo valdomas valstybės. Vėliau dvaro savininku tapo Viktoras Gavronskis. Jam mirus dvaras atiteko broliui Stanislovui. Jo dukrai Kamilei ištekant už Rusijos imperijos kariuomenės pulkininko Voicecho Falevičiaus Marvos dvaras buvo atiduotas jai kaip kraitis.
Pirmojo pasaulinio karo metu dvare buvo apsistojęs feldmaršalas Paulis fon Hindenburgas. Atkūrus Lietuvos valstybę dvaras buvo nusavintas ir išparceliuotas, kadangi jo savininkas generolas V. Falevičius tarnavo Lenkijos kariuomenėje. 1920 m. Marvos dvare buvo įsteigta Bakteriologijos ir serologijos stotis, kurioje buvo vykdomi vieni pirmųjų mikrobiologinių tyrinėjimų Lietuvoje. Dvaro rūmus su didžiąją žemių dalimi (80 ha) įsigijo Petras Maikauskas. Tarpukariu dvaro rūmuose mėgdavo lankytis aukšti svečiai, neretai vasarodavo ir pats prezidentas Antanas Smetona. 1930 m. dalyje Marvos dvaro pastatų įkurta senelių prieglauda.
1940 m. dvaro pastatuose įsikūrė Valstybinis kurčiųjų-nebyliųjų institutas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metu Marvos dvare buvo įkurta ligoninė. Dvaro laukų dirbti iš Kauno geto buvo atvaromi žydai. Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu dvaro rūmuose veikė 5-ieji vaikų namai. 1961 m. Marvos dvare įsikūrė Žemės ūkio akademijos mokomasis ūkis.
1991 m. greta dvaro pastatų pradėti statyti Kauno miesto vandenvalos įrenginiai. Tai turėjo katastrofiškų padarinių tolesniam dvaro rūmų likimui: gyventojus iškeldinus iš dvaro rūmų jie tapo neprižiūrimi, siaubiami vandalų, benamių ir per dešimtmetį buvo galutinai sugriauti. Iš dvaro sodybos teišliko keletas raudonplyčių ūkinių pastatų (dab. Marvelės g. 219, 221).
1. Akademija / Petras Garnys, Rasa Masiokaitė. – Iliustr. // Pakaunės dešimtmečiai. – Kaunas, 2015. – P. 31–50.
2. Domeikavos kraštas XVIII a. pabaigoje – XIX a. / Jonas Brigys. – Faks., lent., plan., iliustr. – Bibliogr.: 122 pavad. // Domeikava / [sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius]. – Kaunas : Naujasis lankas, 2013. – P. 90–92.
3. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.
4. Marva / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980. – P. 443–450.
5. Marva / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 229.
6. Marvos dvaras / A. E. Paslaitis. – Iliustr. // Dvarų piešiniai [albumas]. – Vilnius, 2010. – P. 270.
7. Marvos dvaras: [apie 1514 m. Žygimanto Augusto Andriui Ilgauskui padovanotą dvarą] / J. Totoraitis // Sūduvos Suvalkijos istorija D. 1. – Marijampolė, 2003. – P. 97–98.
8. Senoje dvarvietėje… / S. Mingaila // Lietuvos aidas. – 1938, lapkr. 10, p. 4.
9. Tarp trijų auklių – vaikas be galvos / H. Labanauskas. – Iliustr. // Diena. – 1995, lapkr. 11, p. 16.
Miesto dvarelis
Dvarelio kompleksas yra pačioje Kauno Senamiesčio širdyje, L. Zamenhofo ir Kurpių g. kampe (L. Zamenhofo g. 7, 9), netaisyklingo trikampio formos sklype. Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1627 m. šioje vietoje stovėjo namas, tačiau jis sudegė 1655 m. (išliko tik skliautiniai rūsiai).
Kelis amžius po pražūtingojo gaisro sklypas nebuvo užstatytas, jame buvo sodelis. 1850 m. tuometinis sklypo savininkas Jeckelis L. Neviažskis greta Zamenhofo g. pastatė žydų sinagogą, kurioje pirmame aukšte meldėsi vyrai, o antrame buvo įrengta moterims skirta maldykla (sovietmečiu ši sinagoga paversta sandėliu). 1852 m. sklypo kampinėje dalyje pastatytas trapecijos formos plano gyvenamasis namas, kuriame veikė žydų mokykla bei košerinio maisto valgykla. Sklypo dalyje prie dabartinės Kurpių g. 1852–1860 m. pastatyti du sandėliai, vėliau tose patalpose įrengti butai. Išlikę pastatai po 1990 m. (buvusi sinagoga, gyvenamasis namas bei palei šiaurinį sklypo pakraštį išsidėstę mūrine tvora sujungti sandėliai) buvo atiduoti Kauno žydų religinei bendruomenei. 2001 m. dvarelio kompleksą įsigijo bendrovė „Ratvilas“, dvarelio pastatai buvo kapitaliai rekonstruoti ir pritaikyti modernaus gyvenimo reikmėms. Dabar juose įsikūrusios sveikatos priežiūros bei gydymo įstaigos.
1. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.
2. Kauno senamiesčio perlas prikeltas iš šiukšlių ir griuvėsių / V. Savičiūnaitė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2004, liep. 19, priedas „Būstas“, p. 8.
3. Miesto dvarelio kompleksas / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 233–234.
Romainių dvaras
Romainių dvaro ištakos siekia XVI a. Dvaras suklestėjo XVIII a., kuomet jį valdė Vitebsko kaštelionas, Kauno seniūnas Simonas Sirutis (jam taip pat priklausė ir Aukštosios Panemunės dvaras). Jo valdymo laiku buvo restauruoti senieji dvaro rūmai, šiaurinėje jų pusėje pastatyta kolonada, puošnūs marmuriniai laiptai.
1756 m. dvarą paveldėjo Juozapas Prozoras. XVIII a. pabaigoje Romainių dvaras atiteko jo sūnui Ignotui. 1801 m. Romainių dvare gimė Ignoto Prozoro sūnus Mauricijus Prozoras – vienas iš 1831 m. sukilimo Kauno apylinkėse vadų, sukilimui pralaimėjus emigravo į Paryžių, o po 1855 m. amnestijos grįžo į Tėvynę. Jį siejo artima draugystė su poetu Adomu Mickevičiumi, kuris 1819–1823 m. gyvendamas ir dirbdamas Kaune ne kartą lankėsi Romainių dvare.
1836 m. Romainių dvaro žemės buvo padalintos Anai Prozor, Samueliui Medekšai ir Feliksui Nartovskiui. 1850 m. Romainių dvarą įsigijo Benediktas Emanuelis Tiškevičius. XIX a. pab. Romainių dvarą valdė grafų patikėtinis Česlovas Bieleckas. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro rūmus nusiaubė vokiečių kariuomenė.
1919 m. Romainių dvarą perėmė valstybė, siekdama kariškius aprūpinti žeme. 1921 m. Romainių dvarą įsigijo generolas Jonas Galvydis-Bykauskas. Jis išpuoselėjo dvaro sodybą. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. XX a. 6 deš. dvarininko name įsikūrė „Pergalės“ kolūkio kultūros namai, bibliotekėlė. Išlikę dvaro rūmai (dab. Romainių g. 67) itin pakitę, be ryškesnių architektūrinių bruožų, juose įrengti butai. Greta yra parko likučiai.
1. Dviračiu po Vidurio ir Šiaurės Lietuvą / K. Marcinauskas. – Kaunas, 1998. – [D.] 6. – P. 32–34.
2. Kauno rajonas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 47–55.
3. Romainiai / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980. – P. 180–191.
4. Romainiai / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 352.
5. Romainių dvareliai – išlikęs ir išnykęs / Jolanta Kriūnienė. – Kaunas, 2016. – 135, [1] p.
Sargėnų dvaras
Sargėnų vietovardis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1782 m. Sargėnų dvaras XIX a. II-oje pusėje priklausė bajorams Macianskiams. Dvarininkas Leonas Macianskis buvo vienas iš 1831 m. sukilimo vadų Kauno apylinkėse. 1889 m. dvarą valdė jo našlė Aleksandra Macianskienė. Žinoma, jog 1898 m. Sargėnų dvaro savininkas Ignatijus Karlovičius Macianskis gavo leidimą statyti plytinę, kuri suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet karo nuniokotam šalies ūkiui atstatyti reikėjo daug plytų. 1912 m. buvo pastatytas medinis gyvenamasis dvarininko namas (dab. Panerių g. 263).
1921 m. dvaro žemes paveldėjo Evelina Macianskienė bei jos sūnūs Jonas ir Leonas. 1922 m. šie paveldėtojai dvarą pasidalino, didžioji dalis žemių atiteko Evelinai Macianskienei. 1923 m. ji pardavė po žemės reformos jai likusią dvaro dalį (80 ha) Amandai Pudymaitytei-Šodienei, tačiau tikėtina, kad tikruoju dvaro savininku buvo jos vyras Jonas Šodė. Šodienė nemažai dvaro žemių išpardavė ūkininkams. 1938 m. buvo išparceliuota žemės reformos metu valstybei atitekusi dvaro dalis. Tarpukariu dvaras buvo labai rūpestingai prižiūrimas, netgi įtrauktas į pavyzdinių ūkių sąrašą. 1931 m. dvare buvo filmuojamas vienas pirmųjų lietuviškų vaidybinių filmų „Onytė ir Jonelis“.
1941 m. nusavintame dvare įsteigtas Veterinarijos akademijos mokslinis ūkis. Sovietmečiu Sargėnų dvaro sodyba neteko savo ramios užmiesčio dvasios, iš šiaurės ją apsupo Šiaurinis Kauno aplinkkelis (dab. Islandijos plentas), iš pietų priartėjo Šilainių daugiabučiai. Iki šių dienų buvusio dvaro sodyba neišsaugojo kompozicinio vientisumo, ji buvo padalinta į atskiras privačias valdas. Kadaise čia buvusį dvarą mena tik keletas varganų medinių pastatų bei dviaukštis mūrinis raudonų plytų karvelidės pastatas (dabar Panerių g. 263e), perdarytas į gyvenamąjį namą.
1. Kauno Aliaska / V. Skučaitė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, spal. 17, p. 1, 19.
2. Sargėnai / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 361.
3. Sargėnų dvaras liks išsaugotas tik atsiminimuose? / Laima Petrauskienė. – Iliustr. – B. d. // Kauno diena. – 2017, vas. 17, priedas „Santaka“, p. 4–5.
4. 1922 metų žemės reforma Domeikavos krašte / Jonas Brigys. – Plan. // Domeikava / [sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius]. – Kaunas, 2013. – P. 234–237.
Tirkiliškių dvaras
Tirkiliškių dvarelis yra Kauno miesto Aleksoto seniūnijoje, greta Kazliškių gyvenvietės (dabar Kalvarijos g. 72). Dvarelis kūrėsi XX a. pradžioje. 1928 m. dvarą nusipirko žymus XX a. pr. Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, politikas Martynas Yčas (1941 m. emigravo į Braziliją, kurioje ir mirė). Iki šių dienų išlikęs dvarelio dviejų aukštų medinis namas, sandėlis, pirtis ir arklidės. Tirkiliškių dvaro sodybą per pastaruosius keletą dešimtmečių iš visų pusių apsupo besiplečiančios sodų bendrijos.
1. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.
2. Tirkiliškiai / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 420.
Vytėnų dvaras
Vytėnų dvaras (dabar Vytėnų g. 95) buvo įkurtas XX a. trečiajame dešimtmetyje, kuomet vykdant žemės reformą ir dalinant Sargėnų dvaro žemes dalį jų (apie 76 ha) 1925 m. įsigijo nepriklausomybės kovų dalyvis, savanoris Leonas Račiūnas. Jis sukūrė pavyzdingą dvaro ūkį, pasistatė išraiškingą, nedidelius rūmus primenantį namą. Tarpukariu jo interjeras priminė naujausio lietuvių meno galeriją. Šiame name taip pat gyveno dvaro savininko brolis kompozitorius Antanas Račiūnas, kuris gyvendamas Vytėnuose sukūrė operą „Saulės miestas“. Dvare lankėsi žymus rusų operos dainininkas Fiodoras Šaliapinas, dainavęs net dvaro balkone.
1940 m. nacionalizavus Vytėnų dvarą jame įsikūrė Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis. 1957–1959 m. joje dirbo Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. 1969 m. bandymų stotis iš Vytėnų perkelta į Babtus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vytėnų dvaras grąžintas Račiūnų šeimai.
1. Kauno Aliaska / V. Skučaitė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, spal. 18, p. 25.
2. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, 1938–2008 m. / sudarytojas Klemensas Palaima. – Babtai, 2008. – P. 14–17.
3. Saloninio interjero ypatumai / Lina Preišegalavičienė. – Iliustr. // Lietuvos tarpukario interjerai, 1918–1940. – Kaunas, 2016. – P. 52–53.
4. 1922 metų žemės reforma Domeikavos krašte / Jonas Brigys. – Plan. // Domeikava / [sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius]. – Kaunas, 2013. – P. 234–237.
Virtualioje parodoje pristatomų Kauno miesto dvarų ir dvarelių lokalizacija, žr. priedą → (.pdf, 296 KB)