Informacija
iBiblioteka
DUK

Kauno entuziastų virtualios parodos

KAUNISTIKOS skaitykla pristato visą gausybę virtualių parodų, skirtų Kauno miesto entuziastams. Šios unikalios ekspozicijos kviečia jus į nepakartojamą kelionę per mūsų miesto kultūrą ir istoriją, atskleisdama įvairiausius požiūrius į Kauną.

Aplankykite virtualių parodų erdves, kuriose jus pasitiks įvairių formų informacija – nuo fotografijų ir piešinių iki dokumentų ir žemėlapių. Kiekvienas eksponatas – tai pasakojimas apie Kauną, įkvėptas jo unikalumo bei istorinio paveldo.

Virtualiose parodose paskelbtas nuotraukas, tekstus kopijuoti ir platinti be kūrinio autoriaus, autorių teisių turėtojo sutikimo draudžiama.

Kilus klausimams dėl šioje interneto svetainėje esančios informacijos panaudojimo, prašom kreiptis el. paštu kaunistika@azuolynobiblioteka.lt, telefonu +370 37 32 42 44.

   Kauno ąžuolynas – šimtametis gamtos paminklas

Šioje virtualioje parodoje kviečiame pažvelgti į vieną iš Kauno savasties ženklų – Kauno ąžuolyną, kuris yra didžiausias Europos mieste esantis ąžuolynas. Kadaise jis jungėsi su Varluvos, Karmėlavos, Rumšiškių bei Kaišiadorių miškais. XIX a. pabaigoje prasidėjus Kauno tvirtovės statyboms, Žaliakalnio ir Aukštųjų Šančių ąžuolynai buvo atskirti tvirtovės plento (dab. Tunelio ir K. Baršausko g.) bei VI forto. 1910 m. Žaliakalnio ąžuolyno pietrytinėje dalyje įrengta Kauno tvirtovės kibirkštinė radiotelegrafo stotis. XX a. 3 deš. prasidėjo intensyvus Žaliakalnio ąžuolyno urbanizavimas, ėmė kurtis sodybinių namų kvartalai Vydūno, Perkūno al. ir kt. 1924 m. pastatytas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos stadionas. 1938 m. dalis Girstupio slėnio atiduota kuriamam Zoologijos sodui.

Kauno ąžuolynas yra nepaprasto grožio gamtos kampelis, teikiantis kauniečiams ir miesto svečiams poilsį ir atgaivą nuo miesto šurmulio. Šiuo metu išlikęs 78 ha pagrindinis Ąžuolyno parkas Žaliakalnyje ir dar apie 40 ha ąžuolynas Aukštuosiuose Šančiuose. 1986 m. Kauno ąžuolynas buvo paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Dėl itin retų vabzdžių populiacijos (Ąžuolyne aptiktas niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita) Ąžuolynas priskirtas Europos gamtai svarbių teritorijų tinklui „Natura 2000“. 2006 m. Kauno ąžuolyno parkas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Virtualią parodą parengė Mindaugas Balkus, Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas, 2015 m.

   Kaunas – upių miestas

Paroda skirta ilgametei miesto ir upių „bičiulystei“. Joje apžvelgiama Kauno istorija, atskleidžiama potvynių grėsmė, supažindinama su svarbiausiais kultūros paveldo objektais (Kauno pilimi, Vytauto bažnyčia, Pažaislio vienuolynu, Aleksoto tiltu). Ji nukels mus į skirtingus istorijos laikotarpius, atskleis senas fotografijos tradicijas, akivaizdžiai parodys, jog upės visais amžiais buvo neatsiejama miesto gyvenimo dalis. Daugeliui kauniečių jų pakrantės, nors ir pasikeitusios, bet puikiai pažįstamos.

Parodoje eksponuojamos fotografijos ir atvirukai iš Stanislovo Sajausko, Romo Vilkelio, Henriko Kebeikio, Antano Burkaus, Nerijaus Mikelionio, Dainiaus Junevičiaus asmeninių rinkinių bei albumų, Kauno apskrities viešosios bibliotekos (nuo 2024 01 19 – Ąžuolyno bibliotekos) fondų. Po fotografijomis pateikiami trumpi komentarai, nurodomas (jei pavyko nustatyti) fotografas ir metai.

Parodą parengė Dalia Giniuvienė, Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyr. bibliografė, 2010 m.

Miesto prie upės panorama visais laikais viliojo menininkus.

„Kaunas guli Nemuno ir Neries upių santakoje, 54°53’5 šiaurės platumoje, 21°32’47 į rytus nuo Paryžiaus meridiano, Kauno slėnyje, iš visų pusių apsuptame kalnais. Kalnai, kartu su plačiavagėmis Nemuno ir Neries upėmis, sudaro gražiausį gamtišką Kauno papuošalą, kokiu galėtų didžiuotis ir kokių labai nedaug turi išgarbinti Vakarų Europos miestai. Anksčiau Kaunas buvo mažutis miestelis, įsikūręs prie pat Nemuno ir Neries santakos, dabar toli nusitiesęs Panemuniais ir iš dalies Paneriu. Nebesutilpdamas slėnyje, pradėjo gatvių gatvėmis kopti į kalnus, nuo kurių viršūnių kiekvieno akim atsidengia žavinga miesto panorama.“

[Ar jūs žinot, kas yra Kaunas? / Edm. Dantas. – Diena. – 1934, vasario 4, p. 8.]

Upių simbolika naujajame Kauno miesto herbe

Kauno miesto herbas buvo kuriamas atsižvelgiant į didingą Kauno, kaip miesto tarp didžiųjų upių, praeitį bei galvojant apie ateitį – siekį plėtoti laivininkystę. Simbolikos pasirinkimą lėmė tai, kad Kauno istoriniuose dokumentuose šv. Mikalojus buvo laikomas miesto globėju ir teisingumo gynėju. Herbą supa skydininkas – aukso spalvos laivas sidabrinėmis burėmis. Virš skydo, centrinėje raudonos spalvos sidabro kontūrais burėje, pavaizduoti trys auksiniai rutuliai. Viršutinėje herbo dalyje, aukso spalvos juostoje, įrašytas lotiniškas devizas: „Diligite justitiam qui judicatis terram“ (Mylėkite teisumą, žemės valdovai).

[Liter.: Kauno istorijos metraštis. – [T.] 10 (2009), p. 4.]

Kaunas piešiniuose, graviūrose ir litografijose

Daugelyje senųjų Kauno graviūrų vaizduojamos upės. Graviūras sąlyginai galėtume vadinti „informacinėmis“, reprezentacinėmis, nes jos gana patikimai liudija LDK miesto urbanistinį vaizdą, perteikia vaizduojamų pastatų architektūrą, gamtovaizdžius.

Žvilgsnis į Nemuną nuo Aleksoto

Šį albumą sudaro vaizdo nuo Linksmadvario (Aleksoto) pusės į Kauno senamiestį fotografijos. Vaizdas užfiksuotas tuo pačiu rakursu, bet skirtingais laikotarpiais. Nuotraukos atskleidžia savitą miesto grožį ir urbanistinio kraštovaizdžio kaitą. Senosiose panoraminėse fotografijose Kaunas atsiskleidžia kaip upių miestas. Daugelį šimtmečių kurtu Kauno senamiesčio panoraminiu peizažu, santakos slėniu galima pasigrožėti ir šiandien iš Aleksoto apžvalgos aikštelės, įrengtos ant stataus Nemuno šlaito.

„Dailus mūs Nemunas pas Kauną,
Kada atšviečia gelmėse
Būrius žvaigždžių, kad vilnyse
Mėnulio veidą tyliai plauna…
Žiūrėk, kaip jis apjuosia miestą!..
Matai, kaip žveigždės kelią riestą
Voriai gesina gilume?!
Kaip tyliai valtis besiūbuoja!..
Kaip saldžiai dainos jį liūliuoja!..
Kokis ramumas visame!..
Kaip puikiai viskas harmonuoja!“

(E. Steponaitis)

Nemunas buvo svarbus veiksnys, formavęs Kauną. Po 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Kaunas atiteko Rusijai, o kairysis Nemuno krantas su Aleksotu – Prūsijai.

„Kauno pakalnėj per lygumą jaukią, Tulpių, narcizų slėniu, Neris plaukia…“

[A. Mickevičius. „Konradas Valenrodas“]

Nuo senų laikų Neries upė skyrė Kauną ir Vilijampolę, kuri iki 1919 m. buvo savarankiškas miestelis. Sudurtinis žodis Vilijampolė reiškia Vilijos miestą: lenkiškai ir rusiškai kalbėję Lietuvos gyventojai Vilija vadino Neries upę, nors pats upėvardis Vilija yra baltiškas ir kalbininkai jį sieja su žodžiais vilnis, vilnyti.

„Nemunas Nerį galingai pagrobia,
Sriautų verpetais į tolį dangina,
Neša apglėbęs, kaip žavimą lobį,
Ją ir save jūros gyly skandina“

[A. Mickevičius „Konradas Valenrodas“. – Kaunas, 1972. – P. 47.]

Nemuno ir Neries santaka, viena poetiškiausių ir labiausiai apdainuotų Kauno vietų, gilioje senovėje buvo laikoma šventa. Santakoje gyventa nuo seniausiųjų laikų. Čia prasidėjo miesto istorija. Šiandien tai mėgiama kauniečių pasivaikščiojimo vieta.

„Kaunas stovi labai gražioje vietoje miestas yra slėnyje, tarp Neries ir Nemuno. Nemunas teka pro didelę, mišku apaugusią aukštumą, stūksančią virš aukščiausių miesto namų ir matomą beveik iš kiekvienos gatvės. Slėnys užsibaigia apvaliai, gaivus ir derlingas“, – taip 1793 m. kelionės po Kauną įspūdžius aprašė iš Magdeburgo kilęs vokiečių literatas bei mokytojas Fryderik Schulz.

[Kraštas ir žmonės : Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.) / parengė Juozas Jurginis, Algirdas Šidlauskas. – Vilnius, 1983. – P. 92, 96–98.]

Vienas svarbiausių ir seniausių miesto simbolių yra Nemuno ir Neries santakoje stovinti Kauno pilis – XIV–XVII a. architektūros paminklas. Ilgą laiką ji buvo laikoma seniausia mūrine lietuvių pilimi. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kauno pilis paminėta 1361 m. (oficiali miesto įkūrimo data). Netrukus ji buvo sugriauta, tačiau XIV–XV a. sandūroje iškilo antroji pilis, pritaikyta gynybai. XV a. čia apsistodavo kunigaikščiai. XVII–XVIII a. pirmoje pusėje pilis buvo nuplauta Neries. 1930 m. pradėti archeologiniai tyrimai. Vėliau pilis buvo konservuojama, restauruojama bei tvarkoma. Šiandien pilies bokšte įsikūręs Kauno miesto muziejaus skyrius.

Apie Kauno pilį, jos požemius, kunigaikštį Vaidotą sukurta daug legendų, kuriose Nemuno ir Neries upių santakos slėnis buvo vadinamas Gojumi, o netoli Kauno pilies esanti šventykla su aukuru aukoms deginti – Perkūno slėniu.

„Kauno miesto pakalnėj tįso slėnis Perkūno…“ [A. Mickevičius „Konradas Valenrodas“. – Kaunas, 1972. – P. 63.]

XV a. Kaunas tapo vienu svarbiausių prekybos ir amatų centrų. Nemunas ir jo intakas Neris buvo bene pagrindinis Kauno susisiekimo ir ypač prekybos kelias. Hanzos sąjungos pirklius miestas prie Nemuno ir Neries priviliojo po 1408 m., kai Vytautas suteikė miestui Magdeburgo teises. 1441–1532 m. Kaune veikė Hanzos pirklių (Dancingo, dabar vadinamo Gdansku) kontora. Prekyba su Hanza buvo svarbiausias Kauno augimo ir stiprėjimo veiksnys. Nors Kaunas niekad netapo Hanzos miestu, tačiau savo prekybiniais ryšiais Baltijos regione niekas Lietuvoje neprilygo Kaunui.

Krantinė

Vykdant 1851 m. caro patvirtintą Nemuno ir Neries krantinių sutvirtinimo projektą, 1855 m. išgrįsta granitu Nemuno krantinė, vadinamoji „cimbruvka“, suformuotos patogios prieigos prie upės. Krantinės pavadinimai ne kartą keitėsi. Cariniu laikotarpiu ji vadinosi Bulvarnaja, vokiečių okupacijos laikotarpiu – Uferstraße, tarpukariu – Nemuno krantinė, Prieplaukos krantinė, sovietmečiu – J. Janonio gatvė, Pergalės krantinė, o nuo 1991 m. – Karaliaus Mindaugo prospektas. Šiuo metu dėl krantinės panaudojimo nuolat diskutuoja urbanistai ir architektai. Anot jų, Kaunui žūtbūt reikia atsigręžti į upes, sugrįžti prie jį gausiai skalaujančio vandens. Dabar Nemuno krantinė – viena populiariausių miesto viešųjų erdvių: čia esančiame Vasaros amfiteatre vyksta džiazo koncertai, įvairūs renginiai, iš prieplaukos vasarą nuolat plaukioja laivai.

Prieplaukos, uostas

Nuo neatmenamų laikų Kaune, prie Nemuno, vyko intensyvus gyvenimas. Cariniais laikais supiltas aukštas pylimas – damba tarp dabartinių Birštono ir Aleksoto gatvių. Krantinėje galėjo švartuotis visi tuo metu upe plaukioję laivai. Nemuno saloje (tiksliau, pusiasalyje) įsikūręs Žiemos uostas tęsėsi nuo Karmelitų bažnyčios iki dabartinės Birštono gatvės. Buvusioje Nemuno senvagėje žiemodavo garlaiviai ir kiti laivai. Saloje buvo pastatytos laivų remonto dirbtuvės, nutiestas platusis geležinkelis sunkiems kroviniams gabenti. Ant kranto laivus užtraukdavo bėgiais. Anuomet iš Nemuno aukštupio į Kauno žiemos uostą plukdydavo rąstus; ten jie buvo sutraukiami į lentpjūves. Nemuno krantuose buvo įsikūrusios kelios prieplaukos: krovininė arčiau Karmelitų bažnyčios, keleivinė – prie Vytauto bažnyčios, taip pat Panemunėje, Vilijampolėje, Lampėdžiuose.

Tiltai, pasak istoriko E. Gudavičiaus, yra taurūs statiniai. Jie ne skiria, bet jungia. Be pagrindinės savo paskirties – sujungti du krantus, kai kurie jų dėl įspūdingų techninių, architektūrinių, meninių sprendimų ar su jais susijusių istorinių įvykių, dažnai tampa neatskiriama kraštovaizdžio ir miesto istorijos dalimi, o neretai ir simboliu. Kaune tiltai statomi nuo seno (kol jų nebuvo, gyventojus per Nemuną ir Nerį keldavo keltai). Pradžioje buvo statomi laikini, vėliau pastovūs tiltai. Jie palengvino susisiekimą tarp atskirų Kauno miesto dalių, priemiesčių (dabartinių mikrorajonų). Kiekvienas tiltas turi savo istoriją (kartais legendą), pavadinimą. Šiandien kauniečiai be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Juk tiltai dažnai sujungia ne vien krantus, bet ir gyvenimus.

Tiltai per Nemuną

Pro Kauną teka didžiausia Lietuvos upė – Nemunas. Šiuo metu per jį pastatyti 8 tiltai (du iš jų pėsčiųjų), kurie sujungia atskiras miesto dalis. Užtvenkus Nemuną, pastatyta Kauno hidroelektrinė, suformuotas didžiausias Lietuvoje tvenkinys – Kauno marios.

Aleksoto (Vytauto Didžiojo) tiltas

Aleksotas – Kauno miesto dalis kairiajame Nemuno krante. Carizmo laikais jis priklausė Lenkijos karalystei, o Kaunas – Rusijos imperijai. Abiejuose krantuose buvo skirtingi įstatymai ir kalendoriai. Juos jungiantis tiltas buvo juokais vadinamas ilgiausiu pasaulyje, nes jį pereiti prireikdavo net trylikos dienų.

Geležinkelio (Žaliasis) tiltas

1859–1862 m. tiesiant Sankt-Peterburgo-Varšuvos geležinkelį ties Žemutine Freda buvo pastatytas Žaliasis (geležinkelio) tiltas. Pirmasis garvežys tiltu pravažiavo 1862 02 27. Dėl savo žalios spalvos jis vadinamas Žaliuoju tiltu. Per I ir II pasaulinius karus tiltas buvo sugriautas.

Panemunės tiltas

1928 12 22 pastatytas Panemunės tiltas per Nemuną (1916 m. vokiečių kariuomenės pastatytas pirmasis laikinasis tiltas). Iki 1928 m. buvo medinis tiltas. 1941 06 23 atsitraukianti sovietų kariuomenė tiltą susprogdino. 1957 m. ant senų atramų pastatytas dabartinis gelžbetoninis tiltas.

M. K. Čiurlionio tiltas

2002 m. greta Žaliojo geležinkelio tilto atidarytas M. K. Čiurlionio tiltas, jungiantis Kauno miesto centrą su Freda ir Aleksotu. Jis buvo statomas daugiau kaip dešimt metų. Tilto ilgis – 375 m

Kauno hidroelektrinės tiltas

Ant Nemuno vagos, aukščiau Kauno miesto, 1959 m. pastatyta Kauno hidroelektrinė, suformuotas didžiausias Lietuvoje tvenkinys – Kauno marios. Tiltas pastatytas 1961 m., užtvenkus Nemuną ir pastačius Kauno hidroelektrinę. Jo ilgis – 70,2 m. Po tiltu įrengtos turbinos gamina elektros energiją.

Lampėdžių (Česlovo Radzinausko) tiltas

Tiltas pradėtas statyti 1980 m. Kauno vakariniame aplinkkelyje Via Baltica magistralėje. Pirmoji jo dalis atidaryta 1993 m., antroji – 1997 m. Jo ilgis – 446 m. 1998 m. pavadintas Lietuvai nusipelniusio kelininko Č. Radzinausko vardu.

Tiltai į Nemuno salą

Siekiant pagerinti susisiekimą su statoma arena, 2008 m. ir 2010 m. pastatyti tiltai.

Tiltai per Nerį

Dešiniajame Nemuno ir Neries krante, netoli santakos, buvusiose Radvilų valdose buvo įkurta Vilijampolė. 1795 m. žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, miestelis atiteko carinei Rusijai. Rusų valdžia pareikalavo, kad tarp Kauno ir Slabados (Vilijampolės) kasmet būtų statomas laikinas tiltas per Nerį.

Vilijampolės (Petro Vileišio) tiltas

Nuo 1902 m. Vilijampolės gyventojai stengėsi gauti leidimą statyti nuolatinį tiltą per Nerį, bet nesėkmingai. 1915 m. pasitraukdami iš Kauno rusų kariai suardė plaustinį tiltą, o miestą užėmusi vokiečių kariuomenė pastatė medinį tiltą per Nerį į Slabadą.

Varnių tiltas

1983 m. pastatytas Varnių tiltas per Nerį, jungiantis Vilijampolę ir Žaliakalnį. Tilto ilgis – 328 m, plotis – 25 m

Kleboniškio tiltas

Kauno miesto šiaurinę dalį kertančioje A1 automagistralėje greta vienas kito pastatyti du gelžbetoniniai tiltai per Neries upę. Pirmasis tiltas pastatytas 1964 m., o antrasis tiltas pastatytas 1981 m. Tilto ilgis – 348,7 m

Pėsčiųjų tiltai

Pėsčiųjų tiltai per Nemuną mėgiami kauniečių, norinčių pasigrožėti tekančia upe ar pailsėti poilsio zonose.

Iš Lietuvos didžiųjų miestų nuo potvynių labiausiai nukentėjo Kaunas, įsikūręs prie dviejų didžiausių Lietuvos upių santakos. Jos gynė Kauną nuo priešų, jomis atplaukdavo ir išplaukdavo laivai su kroviniais. Tačiau kartais tokia kaiminystė tapdavo pavojinga: pavasario potvyniai būdavo grėsmingi, ir upės pasiimdavo duoklę už tai, ką davė miestui. Tarpukariu didesni potvyniai buvo 1926, 1931, 1936 m., pokariu – 1946 m. Tik 1959 m. pastačius Kauno hidroelektrinę, potvyniai kauniečiams tapo negrėsmingi. Labiausiai nuo potvynių kentėdavo kairiajame Nemuno krante esanti Marvelė, taip pat Vilijampolė, Senamiestis, Vytauto bažnyčia (jos durys būdavo užmūrijamos vieno metro aukščio sienele), Jonavos gatvės pradžia.

Tarpukario spauda rašė: „Neriai sugriovus iki tol buvusį medinį tiltą, gyventojai nebeturi arterialio susisiekimo su Kaunu. Yra atsitikimų, kad norintieji atsiekti Kauną pėsčiomis ar važiuoti priversti keliauti per Jonavą.“

[Nemuno dabartinis stovis // Rytas. – 1926, kovo, 14, p. 2.]

Pavasariais vanduo Nemune smarkiai pakildavo ir sulaužydavo upę kaustantį ledą. Tuomet prasidėdavo kritiškiausias potvynio momentas – slinkdamos upe ledo lytys susigrūsdavo, sulaikydamos iš Nemuno aukštupio plūstantį vandenį, ledų kalnai dar labiau išaugdavo, o vanduo dar labiau pakildavo.

1926 m. Kauno potvynį plačiai aprašė prof. S. Kolupaila: „Apsemtomis gatvėmis judėjimas buvo palaikomas kaip Venecijoje – valtimis. Gondoljerai buvo pastatyti Kauno miesto valdybos (su baltomis juostomis ant rankovių) visose gatvėse, kur tik kito kelio nebuvo […] Gyventojai, pasislėpę antrajame aukšte, lipo nuo balkonų į valtis.“

[Kosmos. – 1926, Nr. 2–3, p. 96.]

To meto spauda rašė, kad pirmiausia potvynis užliejo Jonavos gatvę, Žuvų rinką ir Vilijampolės žemumas, vėliau Daugirdo, Kalvių, Daukšos ir kitas gatves. Pajudėjus ledams Neryje susidarė didelės sangrūdos, vanduo pakilo iki 6,84 m. Daug žmonių paliko savo butus. Nukentėjusių, netekusių pastogės buvo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių.

[„Rytas“, 1936, kovo 11, p. 2.]

„Daugiausia vanduo, užliejo Jonavos gatvės rajone. Vietomis vanduo gatvėje pasiekė net iki 2 ir daugiau metrų […]. Kai kurie namai Jonavos g. rajone apsemti iki langų ir aukščiau. Daug kur iš vandens kyšo tik pačios viršūnės kiemų tvorų […].“

[„Lietuvos aidas“, 1936, kovo 11, p. 1.]

 

Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis – vienintelis Lietuvoje barokinis ašinės kompozicijos ansamblis, pasižymintis tobula gamtovaizdžio ir architektūros darna. Tai vienas lankomiausių kultūros paveldo objektų Kauno regione. Pažaislis smalsuolius žavi ne tik išskirtine architektūra, vaizdinga aplinka, bet ir legendomis apipinta daugiau nei trijų šimtmečių istorija. Pasak legendos, kartą medžiodamas girioje Kauno apylinkėse LDK didikas Kristupas Zigmantas Pacas, vėliau tapęs kancleriu, pamatęs elnią su tarp ragų švytinčiu kryžiumi. Pamanęs, kad tai Dievo ženklas, nusprendė Pažaislyje pastatyti vienuolyną. Vietą jam statyti pasirinko netoli Kauno, tarp miškų, stačiame Nemuno (dab. Kauno marių) krante.

Tarpukario nuotraukose užfiksuota nemažai miestovaizdžių iš paukščio skrydžio. Vertingiausi kadrai iš žinomo topografo M. Šulco palikimo yra šešios Kauno panoramos, užfiksuotos 1927 m. nuo Radiofono stiebo, iš 150 metrų aukščio. Nuotaukose matosi upių apsuptos svarbiausios, reprezentacinės Kauno erdvės – centras ir senamiestis. Jose atsispindi tarpukario Kauno išsidėstymas kraštovaizdyje, gerai atsiskleidžia miesto visuma, urbanistinė struktūra.

   Kauno miesto dvarai ir dvareliai

Virtualios parodos „Kauno miesto dvarai ir dvareliai“ tikslas – supažindinti vartotojus su išlikusiais Kauno dvarais ir dvareliais, liudijančiais apie praėjusių amžių bajoriškąją kultūrą ir gyvenimo būdą bei atkreipti visuomenės dėmesį į dvarų kaip kultūros paveldo vertybių likimą ir jų išsaugojimą.

Kauno miestas per savo daugiau negu šešis šimtmečius trunkančią istoriją nuolatos plėtėsi, tokiu būdu į jo teritoriją pateko įvairūs pakaunėje buvę dvarai ir dvareliai. Dvarai kaip ūkiniai-ekonominiai vienetai tebefunkcionavo iki pat Pirmosios Lietuvos Respublikos pabaigos 1940 m. Sovietmečiu daugelis dvarų ir jų paveldas buvo brutaliai naikinamas, pastatai neretai naudoti neūkiškai ir ne pagal paskirtį, dėl ko prarasdavo savo reprezentatyvumą, sunykdavo.
Nūdienos tyrinėtojai Kauno miesto teritorijoje priskaičiuoja net iki trijų dešimčių buvusių dvarų ir palivarkų sodybų. Daugelio Kaune ir Pakaunėje buvusių dvarų jau nebeišvysime. Antai 1996 m. archeologai E. Ivanauskas ir A. Strazdas kasinėjimų Pažaislyje metu atrado dvi buvusias dvarvietes, kurių buvimo pėdsakus laikas jau buvo spėjęs paslėpti (aptikti tik pastatų pamatai su rūsiais). Apie Kartofliškių palivarką, A. Mickevičiaus g. stovėjusį medinį namelį, kuriame neva gyveno Adomas Mickevičius, žino tik nedaugelis kauniečių. Marvos dvaro rūmus per dešimtmetį kaip termitai sugriaužė statybinių medžiagų vagys. 2006 m. brutaliai nugriovus kelis šimtmečius skaičiavusį seną medinuką (Jonavos g. 30) baigėsi vadinamojo Aleksejevų dvarelio istorija. 2011 m. iš miesto panoramos dingo (buvo nugriautas) beviltiškai apleistas vadinamasis Petravičių dvarelis, stovėjęs Baritonų g. 6. Daugelis mūsų dienas pasiekusių Kauno dvarų ir dvarelių gerokai nukentėjo nuo laiko ir žmonių poveikio (pvz., arkivyskupo J. Skvirecko išpuoselėtą Linkuvos dvarą nustekeno jame sovietmečiu veikęs mokomasis ūkis). Kai kuriems dvarams labiau pasisekė ir jie daugmaž išsaugojo savo autentišką struktūrą (Aukštosios Fredos dvaras), o nedaugeliui pasisekė sulaukti tikro „renesanso“ ir jie buvo vykusiai pritaikyti nūdienos gyvenimo poreikiams (pvz., vadinamasis Miesto dvarelis L. Zamenhofo g. 7/9).

Pristatomi Aukštosios Fredos, Aukštosios Panemunės, Frykų (Idalinos), Legeckių, Linkuvos, Marvos, Miesto, Romainių, Sargėnų, Tirkiliškių ir Vytėnų dvarai ir dvareliai.

Virtualią parodą parengė Mindaugas Balkus, Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas, 2012 m.

Aukštosios Fredos dvaras

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovo Aleksandro dovanotose valdose XVI a. pradžioje Aukštosios Fredos dvarą įkūrė LDK iždo raštininkas Henrikas Šliageris. Vėliau jis šias žemes pardavė kunigaikščiui Mykolui Glinskiui, kuris 1508 m. jas perpardavė Kauno miestui. XVIII a. Kauno miesto magistratas, stokodamas pinigų skoloms padengti, Fredą ne kartą buvo įkeitęs įvairiems asmenims.

1795 m. po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Freda (kairysis Nemuno krantas) atsidūrė Prūsijos valstybės teritorijoje. 1799 m. Aukštosios Fredos dvarą iš Kauno miesto magistrato įsigijo Juozapas Godlevskis. Su J. Godlevskio vardu siejamas dvaro „aukso amžius“: jis pasistatė puošnius klasicistinio stiliaus rūmus, perplanavo peizažinį parką, jo užsakymu buvo iškasti tvenkiniai, sudarantys apverstų didžiųjų raidžių JG kompoziciją. XIX a. II-oje pusėje Fredos dvaras priklausė Stanislovui Govronskui.

1883 m. dvaras nusavintas kuriamai Kauno tvirtovei, greta dvaro buvo pastatyti centriniai įtvirtinimai, suformuoti pylimai, iškasti grioviai, dvaro kompleksą papildė keletas naujų statinių (tarp jų stačiatikių cerkvė). 1887 m. dvaro rūmai tapo Kauno tvirtovės komendantų rezidencija. 1915–1919 m. Aukštosios Fredos dvare šeimininkavo kaizerinės Vokietijos okupacinė kariuomenė. 1920 m. dvare įsteigta Žemesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla. 1923 m. dalis dvaro žemių atiteko kuriamam Botanikos sodui. Buvusį dvaro parką botanikos sodo reikmėms perplanavo vokiečių architektas Karolis Rauthas. 1923–1940 m. botanikos sodui vadovavo žymus botanikų giminės atstovas, profesorius Konstantinas Regelis, jo iniciatyva pastatytos oranžerijos.

Sovietmečiu buvusio dvaro komplekso pastatai padalinti tarp Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Botanikos sodo ir I. Mičiurino sodininkystės-daržininkystės technikumo, dėl to dvaro ansamblis neteko dalies kompozicinio vieningumo. 1992 m. botanikos sodas atiteko atkurtajam Vytauto Didžiojo universitetui (VDU). Dvaro parke galima aplankyti didžiausią Lietuvoje oranžeriją, išvysti vertingas egzotiškų augalų kolekcijas. 2001 m. parkas įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Rekonstruotoje dvaro oficinoje įrengtos VDU Gamtos mokslų fakulteto laboratorijos.

1. Aukštosios Fredos ansamblis / V. Levandauskas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1984, geg. 13, p. 5.
2. Aukštosios Fredos ansamblis: architektūrinės vertės likimas / V. Levandauskas. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 1985, Nr. 1, p. 22–25.
3. Aukštosios Fredos dvaras. – Iliustr. // Lietuvos dvarai ir pilys / [sudarytojai Vytautas Kandrotas ir Ingrida Veliutė]. – Kaunas, [2015]. – P. 192–195.
4. Aukštosios Fredos dvaras : nuo unikalių tvenkinių iki legendomis apipintų jo savininkų / Indrė Sekevičienė. – Iliustr. // Žaliasis pasaulis. – 2016, vas. 25, p. 1, 3.
5. Aukštosios Fredos dvaras / sudarytojai D. Kandrotienė ir V. Kandrotas // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 210–211.
6. Aukštosios Fredos dvaro parkas / L. Januškevičius. – Iliustr. // Lietuvos parkai. – Kaunas, 2004. – P. 78–81.
7. Aukštosios Fredos dvaro sodyba Botanikos g. 2, 3, 4, 6, 10 (Muzikos g. 5, 7/5, Vilties g. 1, 3, 4, 5) / V. Levandauskas. – Iliustr., brėž. // Kauno architektūra. – Vilnius, 1991. – P. 70–77.
8. Birutė / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980, p. 386–414.
9. Botanikos parko kūrimas dvaro sodybos teritorijoje: Lietuvos dvarų sodybų išsaugojimo ir socialinio gyvybingumo link / I. Gražulevičiūtė-Vileniškė, V. Kinderytė // Jaunųjų mokslininkų darbai. – Šiauliai, 2009, Nr. 3(24), p. 33–43.
10. Freda / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980, p. 374–385.
11. Fredos istorinė raida nuo XV a. iki 1940 m. / E. Rūkas. – Bibliogr. išnašose // Kauno istorijos metraštis. – T. 1 (1998), p. 132–146.
12. Juzefas Godlevskis ir Fredos dvaras / V. Skučiatė. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, spal. 23, p. 28.
13. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–27.
14. Pakaunės dvarų likimai / A. Staškevičius. – Iliustr. // XXI amžius. – 1997, lapkr. 5, p. 5–6.
15. Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas = Kaunas Botanical Garden of Vytautas Magnus University. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl. // Lietuvos botanikos sodai. – Vilnius, 2009. – P. 69–103.

Aukštosios Panemunės dvaras

Manoma, jog Aukštosios Panemunės dvaras įkurtas vykdant Valakų reformą (1559 m. pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose). XVI a. dvaras priklausė Martynui Podsendkovskui, vėliau – Simonui Kruševskiui. XVIII a. Aukštosios Panemunės savininkas Vitebsko kaštelionas Simonas Sirutis dvaro sodybą persistatė ir pavertė reprezentacine. Po Simono Siručio mirties 1747 m. dvaras atiteko jo sesers sūnui Juozapui Prozorui. Jam 1787 m. mirus, Aukštąją Panemunę paveldėjo jo sūnus Karolis Prozoras, paskutinis LDK kariuomenės stovyklos viršininkas. Šis didikas, siekdamas paremti 1794 m. Tado Koščiuškos rengtą sukilimą, įkeitė Aukštosios Panemunės dvarą ir gautus pinigus paaukojo sukilėliams. 1800 m. Aukštąją Panemunę jis pardavė vokiečiui Petrui Lebrechtui Frentzeliui. 1859 m. Panemunės dvaro savininku tapo Frentzelio žentas vokietis Hassfortas. Hassfortų duktė Žozefina 1894 m. ištekėjo už būsimo Lietuvos kariuomenės vado Silvestro Žukausko.

1894 m. carinė valdžia išpirko iš Hassfortų giminės Aukštosios Panemunės dvarą (prie Sėmenos upelio) ir greta buvusį miestelį. Dvaro žemėje buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje oro uostas, pastatyti oro balionų ir lėktuvų angarai. Dvaro patalpose iki 1993 m. gyveno rusų kariškiai. 2001 m. dvaro rūmų liekanas įsigijo kaunietis inžinierius Kęstutis Linkus.

1. Aukštoji Panemunė / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980. – P. 357–361a.
2. Kauno priemiesčiai: praeitis ir problemos : Panemunė carinės imperijos laikais // E. Rūkas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, liep. 15, p. 22.
3. Inžinierius nusipirko dvaro griuvėsius / A. Dambrauskas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, lapkr. 27, p. 4.
4. Iš Panemunės istorijos iki XIX a. pradžios / E. Rūkas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, birž. 10, p. 18.
5. Panemunė / J. Totoraitis // Sūduvos Suvalkijos istorija D. 1. – Marijampolė, 2003. – P. 404–406.
6. Užnemunės miestai ir miesteliai / A. Miškinis. – Iliustr. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 1999. – T. 1, p. 343–352.
7. Zuikinė / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980. – P. 334–348.

Frykų (Idalinos) dvarelis

Vadinamasis Frykų (Idalinos) dvarelis randasi Naujamiestyje, K. Būgos g. 8. Tikėtina, jog šiuos vienaaukščius mūrinius namus apie 1845 m. pasistatė baronas Osten–Sakenas. 1878 m. dvarelį paveldėjo Idalija Frykienė, nuo kurios vardo dvarelis imtas vadinti Idalinos vardu. XIX a. pabaigoje dvarelio valdas sudarė apie 40 ha, į kurias įėjo ir dabartinė degtinės gamyklos „Stumbras” teritorija. Be mūrinio pastato šio dvarelio teritorijoje anuomet buvo keletas medinių namų, didelė mūrinė oranžerija, ant kalno stovėjo medinis malūnas. Šio dvarelio istorija betarpiškai susijusi su dviejų žymių Kauno architektų Edmundo Emiljono ir jo sūnaus Edmundo Alfonso Frykų gyvenimais.

XX a. trečiojo dešimtmečio pabaiga atnešė Frykų dvareliui daug permainų. Po Edmundo Emiljono Fryko mirties jo vaikai pasidalino dvarelio valdas, jis neteko savo vientisumo. 1928 m. paveldėjusi pagrindinį dvarelio pastatą Marija Frykaitė-Klokockienė jį pardavė inžinieriui Česlovui Mikuckui. Butą dvarelyje kurį laiką nuomojo Šveicarijos konsulatas. Gavęs dalį tėvų palikimo architektas Edmundas Frykas apsigyveno ant kalno likusioje dvarelio sklypo dalyje (mediniame name), per keleta metų pertvarkė ūkinius pastatus, įrengė vandentiekio bokštą, Bažnyčios g. tąsoje pastatė laiptus su sargo nameliu. Po 1933 m. architektas pradėjo dalinti dvarelio teritoriją sklypais ir juos pardavinėti. Buvusių takų vietoje formavosi naujos gatvės (1937 m. viena iš jų pavadinta Frykų vardu). Iki šių dienų išlikęs pagrindinis dvarelio pastatas (K. Būgos g. 8), medinis namas ant kalno (Fryko g. 23) bei sargo namelis prie laiptų.

1. Frykų arba Idalinos dvarelis (K. Būgos g. 8) / N. Lukšionytė–Tolvaišienė. – Iliustr. // Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. – Kaunas, 2001. – P. 141–144.
2. Frykų „dvarelis“ K. Būgos g. 8 / N. Lukšionytė–Tolvaišienė. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, saus. 20, p. 23.
3. Frykų dvarelis laikmečio lūžiuose / N. Lukšionytė–Tolvaišienė. – Iliustr., port. – Bibliogr. išnašose // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 3, 2002, p. 91–98.
4. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.

Legeckių dvarelis

Vadinamasis Legeckių dvarelis išsidėstęs Vytauto kalno pašlaitėje, kiek užgožtas didelių ąžuolų ir klevų. Dvarelio namas (K. Būgos g. 4) statytas 1850 m. (tikėtina, jog Matuševičių giminės). Pastatas ištęsto stačiakampio plano, dengtas pusvalminiu stogu, name įrengti du butai. 1897 m. sodybą iš Barboros Matusevičienės nusipirko bajoras Marijonas Legeckis. Namas sulaukė pertvarkymų 1926–1927 m., kuomet jį įsigijo Antanas Lapinskas. Naujasis savininkas uždengė skardinį stogą, vidaus erdves padalino į nedidelius 2-3 kambarių butus. Sovietmečio pradžioje namas iš A. Lapinsko nacionalizuotas, tačiau 1945 m. grąžintas. 1948 m. savininkas ketvirtąją dalį namo pardavė. Sovietmečiu ši valda išsaugojo privatų statusą. Ši miestietiško dvarelio sodyba iki šiol neblogai išlikusi, gana gerai prižiūrima, sklypas išsaugojęs istorines ribas.

Legeckių dvarelis (K. Būgos g. 4) / N. Lukšionytė-Tolvaišienė. – Iliustr., bibliogr. išnašose // Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. – Kaunas, 2001. – P. 140–141.

Linkuvos dvaras

Linkuvos dvaro (dabar Mosėdžio g. 62) ištakos siekia XVI a. pirmąją pusę. Žinoma, jog tuomet jis priklausė bajorui Jonui Vydrai. XVII a. dvarą valdė Mlodzianovskių giminė. 1660 m. jėzuitas Andrius Mlodzianovskis dalį dvaro padovanojo Kauno jėzuitų kolegijai. 1773 m. dvaras atiteko valstybės iždui. Dvarą XVIII a. kurį laiką valdė pavieto iždininkas Mykolas Končius, vėliau dvarą įsigijo bajoras Juozapas Fergisas, kuris dvaro rūmus perstatė į trijų aukštų svirną. XVIII a. pabaigoje buvo iškasti keturi tvenkiniai, kurių didžiausias išlikęs iki šiol. Nuo 1797 m. dvaro valdytojas buvo Anupras Zabiela. XIX a. pr. dvare buvo apsistoję Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariai, dalis jų po nesėkmingo žygio buvo netoliese palaidoti. XX a. pradžioje dvarą valdė Strumilų šeima. Per Pirmąjį pasaulinį karą jame vokiečiai buvo įrengę belaisvių stovyklą, per karą mediniai dvaro rūmai sudegė.

1926 m. įgyvendinant žemės reformą dvaras buvo išparceliuotas, jo žemės išdalintos Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriams, bežemiams valstiečiams. 1927 m. dvaro centras su 46 ha žemės sklypu atiteko Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui. Tuomet prasidėjo dvaro „renesansas“: arkivyskupas senąjį mūrinį svirną perstatė į reprezentacinius dvaro rūmus, suremontavo apleistus ūkinius pastatus, atgaivino sodą, užveisė vynuogyną. Dvare arkivyskupo iniciatyva pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplytėlė, Marijos Maloningosios, „Poilsio“ (vaizdavo sėdintį arkivyskupą) skulptūros. 1941 m. dvaras pasipuošė Lietuvos krikšto 550-ies metų jubiliejaus proga sukurta Kristaus Karaliaus skulptūrine kompozicija (autorė vienuolė sesuo Leonarda (Marija Šmulkštytė). 1951 m. dvaro pastatuose įkurtas Veterinarijos akademijos mokomojo ūkio „Bolševikas“ gamybinis cechas. Sovietmečiu dvare pridygo menkaverčių ūkinių pastatų. 1992 m. dvaro sodybos pastatus perėmė Kauno miesto savivaldybė. Šiandien Linkuvos dvaro rūmuose gyvena keliolika šeimų. 1996 m. Veršvos upelio slėniui kartu su Linkuvos dvaro kompleksu suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas, dvaro sodyba  įrašyta į kultūros vertybių registrą. Pastaraisiais metais buvusiuose dvaro rūmuose gyvenantys žmonės žymiai pasistūmėjo į priekį tvarkydami iki tol labai apleistą dvaro aplinką.

1. Dviračiu po Vidurio ir Šiaurės Lietuvą / K. Marcinauskas. – Kaunas, 1998. – [D.] 6. – P. 26–27.
2. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.
3. Linkuva manor estate: between the past and the present / Sima Šimkutė, Eglė Litvinaitė, Paulius Šimkus, Vilma Diržytė. – Iliustr. // The Baltic Sea Project newsletter. – 2007, no. 1/2, p. 21–22.
4. Linkuva / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 213.
5. Linkuvos dvaras / sudarytojai D. Kandrotienė ir V. Kandrotas // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 70–71.
6. Mozaika Linkuvos dvaro tema / L. Stebulė. – Iliustr. // Artuma. – 2005, Nr. 11, p. 16–18.
7. Pakaunės dvarų likimai / A. Staškevičius. – Iliustr. // XXI amžius. – 1997, lapkr. 5, p. 5–6.
8. Sesers Leonardos skulptūros Linkuvėlės dvaro parke / G. Jankevičiūtė. – Iliustr. // Kultūros barai. – 2001, Nr. 2, p. 70–72.
9. Šilainiai – neįgyvendintų idėjų mikrorajonas / Agnė Smolienė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2015, birž. 10, p. 1, 4–5.

Marvos dvaras

Marvos vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1514 m. Manoma, jog XVI a. jau galėjo būti Marvos dvarvietės užuomazgos. Dvaras itin nukentėjo XVIII a. pradžioje Šiaurės karo metu siautėjant švedams. 1795 m. Užnemunė atiteko Prūsijai, dvarą kurį laiką valdė vokiečiai. 1815 m. dvaras atiteko rusų generolui Šachovskiui. XIX a. dvaras priklausė Prūsijos didikui Lorchei. XIX a. vid. Marvos dvaras buvo valdomas valstybės. Vėliau dvaro savininku tapo Viktoras Gavronskis. Jam mirus dvaras atiteko broliui Stanislovui. Jo dukrai Kamilei ištekant už Rusijos imperijos kariuomenės pulkininko Voicecho Falevičiaus Marvos dvaras buvo atiduotas jai kaip kraitis.

Pirmojo pasaulinio karo metu dvare buvo apsistojęs feldmaršalas Paulis fon Hindenburgas. Atkūrus Lietuvos valstybę dvaras buvo nusavintas ir išparceliuotas, kadangi jo savininkas generolas V. Falevičius tarnavo Lenkijos kariuomenėje. 1920 m. Marvos dvare buvo įsteigta Bakteriologijos ir serologijos stotis,  kurioje buvo vykdomi vieni pirmųjų mikrobiologinių tyrinėjimų Lietuvoje. Dvaro rūmus su didžiąją žemių dalimi (80 ha) įsigijo Petras Maikauskas. Tarpukariu dvaro rūmuose mėgdavo lankytis aukšti svečiai, neretai vasarodavo ir pats prezidentas Antanas Smetona. 1930 m. dalyje Marvos dvaro pastatų įkurta senelių prieglauda.

1940 m. dvaro pastatuose įsikūrė Valstybinis kurčiųjų-nebyliųjų institutas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metu Marvos dvare buvo įkurta ligoninė. Dvaro laukų dirbti iš Kauno geto buvo atvaromi žydai. Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu dvaro rūmuose veikė 5-ieji vaikų namai. 1961 m. Marvos dvare įsikūrė Žemės ūkio akademijos mokomasis ūkis.

1991 m. greta dvaro pastatų pradėti statyti Kauno miesto vandenvalos įrenginiai. Tai turėjo katastrofiškų padarinių tolesniam dvaro rūmų likimui: gyventojus iškeldinus iš dvaro rūmų jie tapo neprižiūrimi, siaubiami vandalų, benamių ir per dešimtmetį buvo galutinai sugriauti. Iš dvaro sodybos teišliko keletas raudonplyčių ūkinių pastatų (dab. Marvelės g. 219, 221).

1. Akademija / Petras Garnys, Rasa Masiokaitė. – Iliustr. // Pakaunės dešimtmečiai. – Kaunas, 2015. – P. 31–50.
2. Domeikavos kraštas XVIII a. pabaigoje – XIX a. / Jonas Brigys. – Faks., lent., plan., iliustr. – Bibliogr.: 122 pavad. // Domeikava / [sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius]. – Kaunas : Naujasis lankas, 2013. – P. 90–92.
3. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.
4. Marva / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980. – P. 443–450.
5. Marva / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 229.
6. Marvos dvaras / A. E. Paslaitis. – Iliustr. // Dvarų piešiniai [albumas]. – Vilnius, 2010. – P. 270.
7. Marvos dvaras: [apie 1514 m. Žygimanto Augusto Andriui Ilgauskui padovanotą dvarą] / J. Totoraitis // Sūduvos Suvalkijos istorija D. 1. – Marijampolė, 2003. –  P. 97–98.
8. Senoje dvarvietėje… / S. Mingaila // Lietuvos aidas. – 1938, lapkr. 10, p. 4.
9. Tarp trijų auklių – vaikas be galvos / H. Labanauskas. – Iliustr. // Diena. – 1995, lapkr. 11, p. 16.

Miesto dvarelis

Dvarelio kompleksas yra pačioje Kauno Senamiesčio širdyje, L. Zamenhofo ir Kurpių g. kampe (L. Zamenhofo g. 7, 9), netaisyklingo trikampio formos sklype. Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1627 m. šioje vietoje stovėjo namas, tačiau jis sudegė 1655 m. (išliko tik skliautiniai rūsiai).

Kelis amžius po pražūtingojo gaisro sklypas nebuvo užstatytas, jame buvo sodelis. 1850 m. tuometinis sklypo savininkas Jeckelis L. Neviažskis greta Zamenhofo g. pastatė žydų sinagogą, kurioje pirmame aukšte meldėsi vyrai, o antrame buvo įrengta moterims skirta maldykla (sovietmečiu ši sinagoga paversta sandėliu). 1852 m. sklypo kampinėje dalyje pastatytas trapecijos formos plano gyvenamasis namas, kuriame veikė žydų mokykla bei košerinio maisto valgykla. Sklypo dalyje prie dabartinės Kurpių g. 1852–1860 m. pastatyti du sandėliai, vėliau tose patalpose įrengti butai. Išlikę pastatai po 1990 m. (buvusi sinagoga, gyvenamasis namas bei palei šiaurinį sklypo pakraštį išsidėstę mūrine tvora sujungti sandėliai) buvo atiduoti Kauno žydų religinei bendruomenei. 2001 m. dvarelio kompleksą įsigijo bendrovė „Ratvilas“, dvarelio pastatai buvo kapitaliai rekonstruoti ir pritaikyti modernaus gyvenimo reikmėms. Dabar juose įsikūrusios sveikatos priežiūros bei gydymo įstaigos.

1. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.
2. Kauno senamiesčio perlas prikeltas iš šiukšlių ir griuvėsių / V. Savičiūnaitė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2004, liep. 19, priedas „Būstas“, p. 8.
3. Miesto dvarelio kompleksas / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 233–234.

Romainių dvaras

Romainių dvaro ištakos siekia XVI a. Dvaras suklestėjo XVIII a., kuomet jį valdė Vitebsko kaštelionas, Kauno seniūnas Simonas Sirutis (jam taip pat priklausė ir Aukštosios Panemunės dvaras). Jo valdymo laiku buvo restauruoti senieji dvaro rūmai, šiaurinėje jų pusėje pastatyta kolonada, puošnūs marmuriniai laiptai.

1756 m. dvarą paveldėjo Juozapas Prozoras. XVIII a. pabaigoje Romainių dvaras atiteko jo sūnui Ignotui. 1801 m. Romainių dvare gimė Ignoto Prozoro sūnus Mauricijus Prozoras – vienas iš 1831 m. sukilimo Kauno apylinkėse vadų, sukilimui pralaimėjus emigravo į Paryžių, o po 1855 m. amnestijos grįžo į Tėvynę. Jį siejo artima draugystė su poetu Adomu Mickevičiumi, kuris 1819–1823 m. gyvendamas ir dirbdamas Kaune ne kartą lankėsi Romainių dvare.

1836 m. Romainių dvaro žemės buvo padalintos Anai Prozor, Samueliui Medekšai ir Feliksui Nartovskiui. 1850 m. Romainių dvarą įsigijo Benediktas Emanuelis Tiškevičius. XIX a. pab. Romainių dvarą valdė grafų patikėtinis Česlovas Bieleckas. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro rūmus nusiaubė vokiečių kariuomenė.

1919 m. Romainių dvarą perėmė valstybė, siekdama kariškius aprūpinti žeme. 1921 m. Romainių dvarą įsigijo generolas Jonas Galvydis-Bykauskas. Jis išpuoselėjo dvaro sodybą. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. XX a. 6 deš. dvarininko name įsikūrė „Pergalės“ kolūkio kultūros namai, bibliotekėlė. Išlikę dvaro rūmai (dab. Romainių g. 67) itin pakitę, be ryškesnių architektūrinių bruožų, juose įrengti butai. Greta yra parko likučiai.

1. Dviračiu po Vidurio ir Šiaurės Lietuvą / K. Marcinauskas. – Kaunas, 1998. – [D.] 6. – P. 32–34.
2. Kauno rajonas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 47–55.
3. Romainiai / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980. – P. 180–191.
4. Romainiai / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 352.
5. Romainių dvareliai – išlikęs ir išnykęs / Jolanta Kriūnienė. – Kaunas, 2016. – 135, [1] p.

Sargėnų dvaras

Sargėnų vietovardis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1782 m. Sargėnų dvaras XIX a. II-oje pusėje priklausė bajorams Macianskiams. Dvarininkas Leonas Macianskis buvo vienas iš 1831 m. sukilimo vadų Kauno apylinkėse. 1889 m. dvarą valdė jo našlė Aleksandra Macianskienė. Žinoma, jog 1898 m. Sargėnų dvaro savininkas Ignatijus Karlovičius Macianskis gavo leidimą statyti plytinę, kuri suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet karo nuniokotam šalies ūkiui atstatyti reikėjo daug plytų. 1912 m. buvo pastatytas medinis gyvenamasis dvarininko namas (dab. Panerių g. 263).

1921 m. dvaro žemes paveldėjo Evelina Macianskienė bei jos sūnūs Jonas ir Leonas. 1922 m. šie paveldėtojai dvarą pasidalino, didžioji dalis žemių atiteko Evelinai Macianskienei. 1923 m. ji pardavė po žemės reformos jai likusią dvaro dalį (80 ha) Amandai Pudymaitytei-Šodienei, tačiau tikėtina, kad tikruoju dvaro savininku buvo jos vyras Jonas Šodė. Šodienė nemažai dvaro žemių išpardavė ūkininkams. 1938 m. buvo išparceliuota žemės reformos metu valstybei atitekusi dvaro dalis. Tarpukariu dvaras buvo labai rūpestingai prižiūrimas, netgi įtrauktas į pavyzdinių ūkių sąrašą. 1931 m. dvare buvo filmuojamas vienas pirmųjų lietuviškų vaidybinių filmų „Onytė ir Jonelis“.

1941 m. nusavintame dvare įsteigtas Veterinarijos akademijos mokslinis ūkis. Sovietmečiu Sargėnų dvaro sodyba neteko savo ramios užmiesčio dvasios, iš šiaurės ją apsupo Šiaurinis Kauno aplinkkelis (dab. Islandijos plentas), iš pietų priartėjo Šilainių daugiabučiai. Iki šių dienų buvusio dvaro sodyba neišsaugojo kompozicinio vientisumo, ji buvo padalinta į atskiras privačias valdas. Kadaise čia buvusį dvarą mena tik keletas varganų medinių pastatų bei dviaukštis mūrinis raudonų plytų karvelidės pastatas (dabar Panerių g. 263e), perdarytas į gyvenamąjį namą.

1. Kauno Aliaska / V. Skučaitė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, spal. 17, p. 1, 19.
2. Sargėnai / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 361.
3. Sargėnų dvaras liks išsaugotas tik atsiminimuose? / Laima Petrauskienė. – Iliustr. – B. d. // Kauno diena. – 2017, vas. 17, priedas „Santaka“, p. 4–5.
4. 1922 metų žemės reforma Domeikavos krašte / Jonas Brigys. – Plan. // Domeikava / [sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius]. – Kaunas, 2013. – P. 234–237.

Tirkiliškių dvaras

Tirkiliškių dvarelis yra Kauno miesto Aleksoto seniūnijoje, greta Kazliškių gyvenvietės (dabar Kalvarijos g. 72). Dvarelis kūrėsi XX a. pradžioje. 1928 m. dvarą nusipirko žymus XX a. pr. Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, politikas Martynas Yčas (1941 m. emigravo į Braziliją, kurioje ir mirė). Iki šių dienų išlikęs dvarelio dviejų aukštų medinis namas, sandėlis, pirtis ir arklidės. Tirkiliškių dvaro sodybą per pastaruosius keletą dešimtmečių iš visų pusių apsupo besiplečiančios sodų bendrijos.

1. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–31.
2. Tirkiliškiai / sudarytoja I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – P. 420.

Vytėnų dvaras

Vytėnų dvaras (dabar Vytėnų g. 95) buvo įkurtas XX a. trečiajame dešimtmetyje, kuomet vykdant žemės reformą ir dalinant Sargėnų dvaro žemes dalį jų (apie 76 ha) 1925 m. įsigijo nepriklausomybės kovų dalyvis, savanoris Leonas Račiūnas. Jis sukūrė pavyzdingą dvaro ūkį, pasistatė išraiškingą, nedidelius rūmus primenantį namą. Tarpukariu jo interjeras priminė naujausio lietuvių meno galeriją. Šiame name taip pat gyveno dvaro savininko brolis kompozitorius Antanas Račiūnas, kuris gyvendamas Vytėnuose sukūrė operą „Saulės miestas“. Dvare lankėsi žymus rusų operos dainininkas Fiodoras Šaliapinas, dainavęs net dvaro balkone.

1940 m. nacionalizavus Vytėnų dvarą jame įsikūrė Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis. 1957–1959 m. joje dirbo Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. 1969 m. bandymų stotis iš Vytėnų perkelta į Babtus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vytėnų dvaras grąžintas Račiūnų šeimai.

1. Kauno Aliaska / V. Skučaitė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, spal. 18, p. 25.
2. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, 1938–2008 m. / sudarytojas Klemensas Palaima. – Babtai, 2008. – P. 14–17.
3. Saloninio interjero ypatumai / Lina Preišegalavičienė. – Iliustr. // Lietuvos tarpukario interjerai, 1918–1940. – Kaunas, 2016. – P. 52–53.
4. 1922 metų žemės reforma Domeikavos krašte / Jonas Brigys. – Plan. // Domeikava / [sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius]. – Kaunas, 2013. – P. 234–237.

Virtualioje parodoje pristatomų Kauno miesto dvarų ir dvarelių lokalizacija, žr. priedą → (.pdf, 296 KB)

   Žymių žmonių viešnagės Kaune: XIX a.–XX a. I pusė

Kauną per pastaruosius keletą šimtmečių aplankė visa eilė pasauliniu mastu žymių žmonių – politinių lyderių, karvedžių, menininkų, dvasininkų ir kt. Vieni iš jų viešėdami jau buvo plačiai žinomi pasaulyje (Napoleonas I, Fritjofas Nansenas ir kt.), kiti tik praėjus kuriam laikui pasiekė šlovės viršūnę (Achilė Ratis). Kviečiame iš arčiau susipažinti su Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I žygio per Kauną 1812 m. triumfu ir tragedija, įdomiais Rusijos carų kelionių nutikimais, garsiojo operos dainininko Fiodoro Šaliapino viešnagės akimirkomis ir daugeliu kitų epizodų iš žymių žmonių apsilankymų Kaune.

Parengė Mindaugas Balkus, Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas, 2017 m.

1812 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas I (pranc. Napoléon I; 1769–1821 m.) ėmėsi įgyvendinti savo planą nubausti Rusiją už tai, kad ji nesilaikė Didžiosios Britanijos kontinentinės blokados. Sutelkęs daugiau negu pusės milijono vyrų armiją per Varšuvos kunigaikštystę 1812 m. birželio 24 d. jis pasiekė Aleksotą. Kitapus Nemuno buvo jau kita valstybė – Rusijos imperija. Pagrindinė armijos stovykla įsikūrė Naugardiškių kaime. Likus dienai iki persikėlimo, Napoleonas kartu su keletu karininkų nujojo į Aleksotą, kur apžvelgė Kauną ir jo apylinkes. Pasakojama, jog jam grįžtant į štabą, žirgas (vardu Frydlandas) pasibaidė staiga iššokusio kiškio ir imperatorius nukrito. Napoleonas nieko netaręs, greitai atsikėlė, užšoko ant žirgo ir juokaudamas pasakė: „Jei būčiau romėnas, dabar pasukčiau atgal“. Lydintys karininkai šį įvykį palaikė blogu ženklu.

Per Nemuną buvo nutiesti keturi tiltai. Nuo kalvos greta Jiesios upelio, kuri dabar vadinama Napoleono kalnu, imperatorius stebėjo per Nemuną persikeliančią kariuomenę. Napoleono palydoje buvo ir lietuvių – kunigaikščiai Eustachijus Sanguška, Romualdas Giedraitis, grafai Liudvikas Pacas bei Gabrielius Oginskis. Tuomet per Nemuną persikėlė ir per Kauną pražygiavo apie 220 tūkst. karių. Napoleono armija kėlėsi keturias dienas. Pasak istoriko Arvydo Pociūno, „perkėla per Nemuną buvo viena geriausių persikėlimo operacijų pasaulinėje karybos istorijoje. Per trumpą laiką organizavus tiltų nutiesimą ir perkėlus dešimtis tūkstančių žmonių, žirgų, kito karinio turto, ne tik nežuvo nė vienas karys ar žirgas, bet nebuvo prarastas nė vienas vežimas.“

Kauniečiai nesutiko Napoleono iškilmingai kaip išvaduotojo, jo kariai ėmė apiplėšinėti miestiečius. Dalis gyventojų skubiai pasitraukė iš miesto. 1812 m. Kaune buvo apie 5 tūkst. gyventojų, apie 600 pastatų.

Napoleonas mieste praleido tris dienas. Birželio 24–26 d. jis buvo apsistojęs Karmelitų vienuolyne, čia buvo įsikūręs jo štabas. Vėliau persikėlęs į Kauną Napoleonas kurį laiką praleido Echelio name (dab. Muitinės g. 14, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto korpusas). Vėliau Napoleonas, sėdęs į karietą, išvyko Vilniaus link. Napoleono Kaune palikta įgula įrengė keletą karinių įtvirtinimų, buvo pastatyti pastovūs tiltai per Nerį ir Nemuną.

Napoleono kariuomenei persikeliant per Nerį (atsitraukiantys kazokai buvo sugriovę tiltą) amžininkai užfiksavo dramatišką įvykį. Napoleono gvardijos lenkų eskadronas vykdydamas įsakymą plaukė per upę. Ties upės viduriu kavaleristus pradėjo nešti srovė ir jų rikiuotę išsklaidė. Žirgai ėmė skęsti. Kavaleristai iš visų jėgų bandė kovoti su srove, bet nesėkmingai. Būdami jau „beveik panirę į vandenį ir nebesistengdami išsikapstyti jie pasukę galvas Napoleono pusėn šaukė: „Tegyvuoja imperatorius!“.

Pralaimėjęs karą Rusijoje, persekiojamas caro kariuomenės ir atšiaurios žiemos, Napoleonas ir jo didžiosios armijos likučiai skubiai traukėsi. Į Kauną jis atvyko 1812 m. gruodžio 7 d. ankstų rytą, trumpam apsistojo minėtame Echelio name. Mieste ilgai neužtruko, pervažiavo tiltu per Nemuną ir buvo priverstas sustoti prie senojo kelio, vedusio stačiu šlaitu į Aleksotą. Karietoje buvusiems pakeleiviams teko išlipti ir stumti karietą į kalną. Vėliau imperatorius tęsė kelionę ir vakare atvyko į Marijampolę. Tomis dienomis Kaunas patyrė išbadėjusių, demoralizuotų prancūzų kareivių siautėjimą. Persekiojami rusų kariuomenės prancūzų armijos likučiai gruodžio 14 d. padegė miestą ir persikėlė per Nemuną. Po dviejų dienų rusų kariuomenė užėmė Kauną. Per šį karą Kaune buvo sunaikinta apie penktadalis namų.

Paradnaja (dab. Rotušės) aikštėje 1843 m. buvo atidengtas paminklas 1812 m. Rusijos pergalei prieš Napoleoną atminti. 1917 m. paminklą nugriovė vokiečių kariuomenė.

1992 m. birželio 23 d. ant buvusio Karmelitų vienuolyno sienos (dab. Kaunakiemio g. 40) atidengta memorialinė lenta (skulpt. Zigmas Survila), kurioje pažymėta, jog vienuolyne 1812 m. birželio 24–26 d. buvo apsistojęs Napoleonas.

Literatūra

1. Aleksotas / Pranas Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės [Rankraštis]. – Kaunas, 1980. – P. 428–429.
2. Iš Armano de Kolenkūro atsiminimų / Armanas de Kolenkūras. – Iliustr. // Napoleono armija Lietuvoje. – Vilnius : Mintis, [2011]. – P. 30.
3. Husarų baladė apie karą ir taiką Kaunakiemio gatvėje / Audronė Vaitkutė. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1992, birž. 25, p. 1.
4. Kaunas atvirukuose Pirmojo pasaulinio karo metais = Kaunas in Ansichtskarten zur Zeit des Ersten Weltkrieges = Каунас в открытках в годы Первой мировой войны : iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus atvirukų rinkinio / [sudarytojai Arvydas Pociūnas, Arvyda Navickienė]. – Kaunas, 2011. – P. 149.
5. Lietuva ir Napoleonas / Virgilijus Pugačiauskas ; Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2012. – P. 29–36.
6. Napoleonas Bonapartas Lietuvoje 1812 metais / Ovidijus Jurkša, Kristina Jurkšienė // Aleksoto istorija laiko tėkmėje. – Kaunas : [s.n.], 2016. – D. 1, p. 38–40.
7. Napoleono ir Didžiosios armijos istorija 1812 metais / Philippe-Paul de Ségur. – Vilnius : Eugrimas, [2012]. – T. 1, p. 102–103.
8. Napoleono lobių ir nakvynės Kaune mįslė : Prancūzijos imperatorius ir jo kariauna paliko mieste iki šiol vaizduotę kaitinančių pėdsakų / Virginija Skučaitė. – Nuotr. // Kauno diena. – 2004, gruod. 11, priedas „Aukštyn žemyn“, p. 5.
9. Prancūzijos kariuomenės persikėlimas per Nemuną ties Kaunu [1812 m.] / Arvydas Pociūnas – Pab. Pradžia: saus. 31 // Voruta. – 1998, vas. 7, p. 6.
10. Prancūzmetis Kaune / Virgilijus Pugačiauskas. – Dalis teksto lenk. // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 11 (2011), p. 221–222.
11. Šančių praeities takais : [prisiminimai] / Jurgis Vanagas. – 2-oji patais. ir papild. laida. – Kaunas, 2009. – P. 44.
12. 1812-tieji Lietuvoje / Algimantas Kasparavičius. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1992, birž. 27, p. 9.

1836 m. baigus įrengti kelią (pašto traktą) Sankt Peterburgas–Varšuva, išaugo Kauno kaip svarbaus tranzitinio punkto, jungiančio Rusiją su Vakarų Europa, reikšmė. Minėtasis kelias ėjo dab. Savanorių pr., pro senamiestį ir persikėlus per Nemuną tęsėsi dab. Veiverių gatvės trasa. Kauno rotušėje 1837 m. buvo įrengti apartamentai Rusijos imperatoriui Nikolajui I (rus. Николай I Павлович; 1796–1855 m.). Jų įrengimas kainavo itin didelius pinigus. Antai, 1841 m. Rotušės antrojo aukšto įrengimui bajorai turėjo surinkti 81 tūkstantį sidabro rublių (už šią sumą buvo galima įsigyti didžiulį dvarą). Už juos 6 kambariai Rotušėje buvo įrengti labai prabangiai: raudonmedžio baldai, paauksuoti sietynai, puošnūs veidrodžiai, kilimai, imperatoriškosios šeimos portretai. Kauno miestiečiams tekdavo mokėti ir už Rotušės remontą bei už Jo didenybės vaišes.

Valdovo atvykimui į Kauną būdavo specialiai ruošiamasi. Antai, 1837 m. prieš caro atvykimą miestas buvo kruopščiai išvalytas, o daugelis namų fasadų išbaltinti. Tuomet gubernijos valdžia žemesniųjų luomų gyventojams uždrausdavo „valkiotis pakelėse“. Atvykę carai mieste būdavo iškilmingai sutinkami.

Itin saugomam carui kelionėse kartais tekdavo patirti ir ekstremalių išgyvenimų. Štai 1846 m. gruodžio 8 d. keliantis per Nemuną ties Kaunu, imperatoriaus Nikolajaus I šešių arklių traukiama karieta buvo užkelta ant specialių medinių skydų, kurie turėjo sumažinti spaudimą Nemuno ledui. Ant neužšąlusios upės dalies buvo įrengtos specialios pervažos. Šis persikėlimas turėjo vykti kaip įprastai, tačiau atsitiko nelaimė. Policijos viršininkas pulkininkas Magnuševskis nepaklausė perkėlos prižiūrėtojo patarimų ir liepė karietą lydėti maždaug pusšimčiui žmonių. Silpnas ledas neatlaikė didelio svorio ir imperatoriaus karieta pakrantėje atsidūrė vandenyje. Imperatorius Nikolajus I iš Nemuno išbrido tik su grafo Orlovo pagalba. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto, išlipęs ant kranto imperatorius ėmė žegnotis ir dėkojo Dievui už išgelbėjimą. Pažvelgęs į Vytauto bažnyčią paklausė:
– O kas čia?
– Bažnyčia, Jūsų Didenybe!
– Cerkvė! – tarė Nikolajus I. Ir taip tuometinė pranciškonų bažnyčia tapo cerkve.

XIX a. 7 deš. pradžioje per Kauną nutiesus geležinkelį Rusijos carams jau nebereikėjo su karietomis keltis per Nemuną, o mieste jau nebebūdavo rengiamos iškilmingos valdovo sutiktuvės.

 

Praėjus daugiau negu šimtmečiui nuo Napoleono žygio, 1913 m. rugpjūčio 15 d. į Jiesią greta Kauno traukiniu atvyko Rusijos imperatorius Nikolajus II (rus. Николай II Алекса́ндрович; 1868–1918 m.) su šeima. Šiam svarbiam įvykiui buvo kruopščiai ruošiamasi: Napoleono kalne iškirsti krūmai, netgi dalis medžių. Iki kalno viršaus buvo įrengti mediniai laiptai, kurie prieš atvykstant carui buvo iškloti kilimais. Carui atvykus, aplink kalną kelioms eilėmis išsirikiavo kareiviai. Valdovas su šeima ir maždaug septynių žmonių palyda užkopė į kalną ir stebėjo plačiai atsivėrusius Kauno ir apylinkių vaizdus bei vietą, kurioje kėlėsi didžioji Napoleono armija. Jiesios kaimo žmonėms iš anksto buvo nurodyta užsidangstyti langus ir neiti iš namų. Tačiau lankydamasis caras teiravosi, kodėl apylinkėse nematyti nė vieno vietinio žmogaus. Reaguodami į šią valdovo pastabą žandarai pradėjo lakstyti po namus, ragindami kaimiečius išeiti į lauką ir rinktis prie Napoleono kalno. Kai kurie žmonės dėl gausos buvo atvaryti iš gretimų kaimų. Susirinkusiai miniai liepta šaukti „ura“ (liet. valio!). Taip įvyko greitomis surežisuotas Rusijos valdovo susitikimas su Kauno apylinkių gyventojais.

Literatūra

1. Kauno senamiestis : mažasis keliautojo žinynas / Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. – Kaunas, 2012. – P. 39.
2. Imperatoriškojo dvaro kelionių tarpukelė : [iš istorijos apie Kaune viešėjusius šalies vadovus] / Remigijus Civinskas – Iliustr // Kauno diena. – 1996, spal. 5, p. 18.
3. Iš Vytauto bažnyčios „istorijų“ : Kastiol – Cerkov / Vaižgantas // Raštai. – Vilnius, 2011. – T. 22, p. 405–406.
4. Aleksotiškės rankraščiuose išguldytos Jiesios legendos ir prisiminimai / Iveta Skliutaitė. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2008, bal. 5, p. 11.
5. Aleksoto istorija laiko tėkmėje / Ovidijus Jurkša, Kristina Jurkšienė. – Kaunas, 2016. – D. 1, p. 143–144.

1915 m. rugpjūčio mėn. kaizerinės Vokietijos kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę, kuri buvo viena iš pačių didžiausių Rusijos imperijoje. Šią pergalę pažymėti į Kauną atvyko Vokietijos imperatorius Vilhelmas II (vok. Wilhelm II; 1859–1941 m.). Jis apsistojo buvusioje Kauno gubernatoriaus rezidencijoje (dab. Vilniaus g. 33; Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra Kaune). 1915 m. rugsėjo 16 d. įvyko iškilmingas karinis paradas Paradų (dab. Rotušės) aikštėje. Vėliau  Vokietijos kaizeris užsuko į Šv. Apaštalų Petro ir Povilo katedrą (dab. arkikatedra bazilika). Jį pasitiko kanauninkas Pranciškus Pacevičius ir aprodė Vilhelmui II katedros vidų. Vokietijos imperatorių sudomino gražūs katedros gotikiniai tinkliniai skliautai. Svečias domėjosi Žemaičių vyskupija, katedros pastato istorija. Nusistebėjo, kad krašte taip vėlai buvo priimta krikščionybė (XIV a. pab.). Domėjosi, kiek Kaune yra bažnyčių, kiek mieste pasiliko gyventojų. Vizitas katedroje užtruko apie 20 minučių.

Pirmojo pasaulinio karo metais Nikolajaus prospektas (dab. Laisvės alėja) buvo vadinama Kaizerio Vilhelmo gatve (vok. Kaizer Wilhelmstrasse).

Literatūra

1. Kaunas atvirukuose Pirmojo pasaulinio karo metais = Kaunas in Ansichtskarten zur Zeit des Ersten Weltkrieges = Каунас в открытках в годы Первой мировой войны : iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus atvirukų rinkinio / [sudarytojai Arvydas Pociūnas, Arvyda Navickienė]. – Kaunas, 2011. – P. 162.
2. Kauno senamiestis : mažasis keliautojo žinynas / Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. – Kaunas, 2012. – P. 98–99.
3. Kauno miesto planai [Kartografija] : XIX a.–XX a. I p. / [sudarytojos Nijolė Ambraškienė, Vilija Girčytė ; redakcinė kolegija: Gintaras Dručkus … [et al.] ; teksto autorė ir konsultantė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė]. – [Kaunas] : Naujasis lankas, 2007. – P. 39.

Vokietijos imperijos armijos Rytų fronto vadas generolas feldmaršalas Paulis fon Hindenburgas (vok. Paul von Hindenburg; 1847–1934 m.) į Kauną atvyko netrukus po to, kai 1915 m. rugpjūčio mėn. buvo užimta Kauno tvirtovė. Tuomet feldmaršalas buvo apsistojęs Kauno tvirtovės komendanto rūmuose (dab. Gedimino g. 25, Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų štabas), kuriuose veikė Vokietijos kariuomenės Rytų fronto štabas.

Per 1916 m. Šv. Velykas Kaune vėlgi buvo laukiama atvykstant vyriausiojo Rytų fronto vado. Prieš jo atvykimą okupacinė valdžia išleido griežtą įsakymą, kad visi Kauno gyventojai išvalytų gatves ir kuo gražiausiai išpuoštų namus.

Į Kauną atvykęs gen. P. fon Hindenburgas buvo labai iškilmingai sutiktas. Vokiečių valdžia privertė gyventojus jam kelti triukšmingas ovacijas ir atiduoti pagarbą. Feldmaršalas apsigyveno Tilmansų namuose Griunvaldo gatvėje.

Pirmąją Šv. Velykų dieną pagrindinėje vokiečių Įgulos bažnyčioje Kaune (dab. Šv. Arkangelo Mykolo Įgulos bažnyčia) įvyko iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo gen. P. fon Hindenburgas ir visa vokiečių okupacinė valdžia. Po pamaldų vokiečių kariai buvo išrikiuoti ties geležinkelio tiltu (pavadinto „Rechsbrücke“), kurio atstatymas buvo baigtas 1916 m. balandžio 14 d.

Į tilto atidengimo iškilmės atvyko feldmaršalas gen. P. fon Hindenburgas. Kaip rašo Henrikas Kebeikis, „jis užveržė simbolinę paskutinę veržlę, po kuria buvo padėta varinė šešiakampė poveržlė su užrašu „Exzelenz General-feldmarschal von Hindenburg“.“ Tikėtina, jog ji išliko tilto konstrukcijose iki 1941 m., kai tiltas atsitraukiančios Raudonosios armijos buvo susprogdintas.

1925 m. P. fon Hindenburgas tapo Vokietijos Respublikos prezidentu. Jam 1929 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona suteikė Vyties Kryžiaus ordino pirmos rūšies pirmojo laipsnio insignijas.

Literatūra

1. Hindenburgas Kaune // Diena. – 1934, rugpj. 5, p. 1.
2. Kaunas atvirukuose Pirmojo pasaulinio karo metais = Kaunas in Ansichtskarten zur Zeit des Ersten Weltkrieges = Каунас в открытках в годы Первой мировой войны : iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus atvirukų rinkinio / [sudarytojai Arvydas Pociūnas, Arvyda Navickienė]. – Kaunas, 2011. – P. 230.
3. Lietuvos karžygiai = Lithuanian war heroes : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940) / Vilius Kavaliauskas. – Vilnius : Daigai [etc.]. – T. 2 : E – J. – 2009, p. 327–328.
4. Velykos Kaune 1916 metais // Karys. – 1935, Nr. 16–17, p. 374–376.
5. Žaliasis geležinkelio tiltas per Nemuną Kaune / Henrikas Adolfas Kebeikis. – Iliustr. – Teksto aut. nurodyti p. [266] // Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai. – Kaunas : Terra publica, [2013]. – P. 62–64.

1920 m. sausio 29 d. 6 val. iš Vilniaus į Kauną traukiniu po 10 val. trukusios komplikuotos kelionės atvyko Varšuvos nuncijus ir apaštalinis vizitatorius Rytų Europos kraštams arkivyskupas Achilė Ratis (ital. Achille Ratti; 1857–1939 m.). Žalumynais ir gėlėmis išpuoštoje Kauno geležinkelio stotyje garbingąjį svečią sutiko Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Pranas Liatukas, Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas ir vicepirmininkas, Vasario 16-osios akto signataras kun. Justinas Staugaitis, komendantas plk. Adolfas Birontas, dvasininkijos atstovai ir didelis būrys kauniečių. Vėliau svečias buvo palydėtas į Žemaičių vyskupo rūmus (dab. M. Valančiaus g. 6, Kauno arkivyskupijos muziejus), kur jam buvo paruošta vieta apsistoti. Čia jau laukė susirinkusi Žemaičių vyskupijos kapitula ir keli vyskupo pakviesti svečiai.

Rytojaus dieną arkivyskupas A. Ratis su savo palydovais aplankė Benediktinių vienuolyną. 11 val. prasidėjo apaštalinio vizitatoriaus laikomos šv. Mišios Kauno katedroje. Į jas atvyko Lietuvos valstybės Prezidentas Antanas Smetona bei keletas kitų aukštų valstybės pareigūnų. Vėliau arkivyskupas A. Ratis, vyskupo P. Karevičiaus ir kitų dvasininkų lydimas, aplankė Žemaičių kunigų seminariją. Ten jį sutiko rektorius prel. Jonas Mačiulis-Maironis. Išpuoštoje salėje jau laukė susirinkę profesoriai ir klierikų choras, kuris pagiedojo „Gratulamur Tibi“. Maironis lotyniškai tarė sveikinimo žodį. Po rektoriaus kalbos choras pagiedojo „Tu Es Petrus“. Arkivyskupas A. Ratis iš širdies dėkodamas sakė, kad „gražesnio sutikimo jis negalėjęs laukti, nes, kur širdis, ten daugiau nieko nereikia.“

Vėliau garbingasis svečias nuvyko vizituoti Valstybės prezidentą A. Smetoną, revizituoti užsienio reikalų ministrą A. Voldemarą, Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministrus. Netrukus su atsakomuoju vizitu atvyko Prezidentas, ministrai ir kiti svečiai. Po to aukštajam svečiui pagerbti vyskupas P. Karevičius suruošė iškilmingus pietus, kuriuose dalyvavo Valstybės Prezidentas A. Smetona, Valstybės tarybos pirmininkas S. Šilingas, ministrai L. Noreika, A. Voldemaras, V. Čarneckis, visi kapitulos nariai. Po pietų Jo Ekscelencija skubėjo traukiniu grįžti į Vilnių. Sausio 30 d. vėlai naktį aukšti svečiai jau buvo Vilniuje.

Arkivyskupas A. Ratis Kaune lankėsi ir vėliau. Antai 1920 m. kovo 18–19 d. jis nakvojo vysk. P. Karevičiaus rezidencijoje, po to traukiniu išvyko į Latviją.

Kai 1922 m. vasario 6 d. kardinolas A. Ratis buvo išrinktas popiežiumi, Žemaičių kunigų seminarijos rektorius J. Mačiulis-Maironis didžiojoje seminarijos salėje ties Katedra pastatė marmuro lentą su lotynišku tekstu, skelbiančiu, kad iš šios vietos yra kalbėjęs popiežius Pijus XI, tebebūdamas dar apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai.

Literatūra

1. Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai / Pranciškus Karevičius ; [parengė Aldona Gaigalaitė, Algimantas Katilius] ; Lietuvių katalikų mokslo akademija. – Vilnius, 2006. – P. 271–279.
2. Istorinis apaštališkasis būsimojo Popiežiaus vizitas Lietuvoje / Irena Petraitienė. – Iliustr. // XXI amžius. – 2016, kovo 25, p. 3, 6.

Šiaurės ašigalio tyrinėtojas, Tautų Sąjungos įgaliotinis belaisvių ir tremtinių reikalams Fritjofas Nansenas (norv. Fridtjof Nansen; 1861–1930 m.) į Kauną atvyko 1920 m. rugsėjo mėn., kuomet jame buvo surengta tarptautinė konferencija tremtinių ir karo belaisvių grąžinimo reikalams. Į laikinąją sostinę atvyko atstovų iš Sovietų Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kt. valstybių. Visą laiką konferencijoje pirmininkavo F. Nansenas ir kapitonas Finė. Konferencijos tikslas buvo ištirti, kaip tarp įvairių valstybių būtų galima apsikeisti karo belaisviais ir tremtiniais. Buvo siekiama grąžinti juos į tėvynes. Kaune buvo dedamos pastangos, kad būtų galima keistis karo belaisviais per Rygą ir Lietuvos teritoriją. Kauno konferencijoje įsteigtas „Nanseno pagalbos komitetas“. F. Nansenas paruošė didelį ir apgalvotą belaisvių grąžinimo planą.

Politiniu atžvilgiu F. Nanseno apsilankymas Lietuvoje turėjo didelės reikšmės, nes jis, susipažinęs Lietuva ir lietuviais, prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės palaikymo. Šiuo klausimu F. Nansenas teigė: „kaip Norvegų atstovas, palaikysiu Tautų Sąjungos artimiausiam posėdy […] Lietuvos priėmimą. Aš turėjau progos pažint lietuvius, kurių būdas man sako, kad Lietuva verta priimt į Tautų Sąjungą.“

Fritjofas Nansenas išvyko iš Kauno rugsėjo 17 d.

Literatūra

1. …Kaunan atvyko Norvegas Nansenas… // A. Eidintas. – Iliustr. // Švyturys. – 1979, Nr. 9, p. 19–20.
2. Lietuvių enciklopedija / [redakcija: Vaclovas Biržiška – vyriausias redaktorius … et al.]. – Boston (Mass.) : Lietuvių enciklopedijos l-kla (J. Kapočius). – T. 19 : Mintis-Naronowicz / [redagavo J. Puzinas, Pr. Čepėnas]. 1959. – P. 512.
3. Prof. Nansenas Kaune // Lietuva. – 1920, rugs. 17, p. 3.
4. Nansenas / Juozas Jurginis. – [Kaunas] : Spaudos fondas, [1939] ([Kaunas] : koop. „Raidės“ sp.). – 316, [1] p., [5] iliustr. lap.
5. „Фрам” в Полярном море / Фритьоф Нансен ; ред. пер. и примеч. М.Б. Черненко. – Москва, 1956. – Ч. 1, [11] iliustr. lap. : iliustr., portr., žml.

1922 m. gegužės 13–14 d., pakviestas Lietuvos meno kūrėjų draugijos, iš Maskvos į Kauną atvyko dailininkas modernistas Markas Šagalas (rus. Марк Захарович Шагалов; 1887–1985 m.). Draugystė su Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje Jurgiu Baltrušaičiu jam padėjo gauti ne tik vizą į Lietuvą, bet ir persiųsti diplomatiniu paštu 65 tapytas drobes, guašo darbus, piešinius ir įvairius rankraščius.

M. Šagalas Kaune surengė savo retrospektyvinę darbų parodą, kuri buvo pirmoji po Rusijoje praleistų metų. Ji veikė Lietuvos meno kūrėjų draugijos salėje (dab. Maironio g. 11). Gegužės 14 d. Kaune dailininkas skaitė paskaitą apie savo kūrybą.

Iš Kauno jis per Berlyną išvyko į Paryžių, kuriame išgarsėjo pasauliniu mastu.

Literatūra

1. Marco Chagallo pėdsakas Kaune / Vereta Rupeikaitė. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2003, liep. 7, p. 6.
2. Marko Šagalo parodos ir paskaitos įspūdžiai / V. Bičiūnas // Lietuva. – 1922, geg. 25, p. 4–5.
3. Tapytojo Šagalo kūrinių paroda // Lietuvos žinios. – 1922, geg. 13, p. 3.
4. Tapytojo Šagalo paroda // Tėvynės balsas. – 1922, geg. 13, p. 3.
5. Моя жизнь / Марк Шагал ; пер. с фр. Н. С. Мавлевич. – Москва : Эллис Лак, 1994. – P. 179–180.
6. Шагал. Возвращение мастера : по материалам выставки в Москве к 100-летию со дня рождения художника : [альбом-каталог / составитель М.А. Бессонова ; авторы статей И.А. Антонова … [et al.]]. – 2-е изд. – Москва : Советский художник, 1989. – 326, [1] p.

1923 m. rugpjūčio 23 d. į Kauną atvyko žymus danų rašytojas, filologas ir etnologas Ogė Mejeris Benediktsenas (dan. Åge Meyer Benedictsen; 1866–1927 m.) su žmona. Anot dienraščio „Lietuva“, jis lietuviams buvo „labai prielankus, nuo senų laikų lietuvių tauta, jos dvasia, troškimais ir atbudimu susidomėjęs“. O. M. Benediktsenas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi dar 1893 m. Tuomet susipažino su Antanu Baranausku, Jurgiu Zauerveinu, Vincu Kudirka, Petru Kriaučiūnu, pas kurį Plokščiuose netgi kurį laiką gyveno. Viešėdamas domėjosi krašto istorija, papročiais, liaudies menu, neblogai pramoko lietuvių kalbos, netgi galėjo susikalbėti. Anot jo, Kaunas XIX a. pab. „buvęs tik „gubernatoriaus“ miestas ir lietuviškumo jame nesimatė. Dabar Kaunas yra Lietuvos sostinė!“ 1895 m. O. M. Benediktsenas parašė knygą „Bundanti tauta: Lietuvos kultūros vaizdai“ (dan. „Et folk, der vaagner: kulturbilleder fra Litaven“). Joje aprašyta Lietuva, jos žmonės, kalba, mitai, legendos, religija, papročiai, šventės ir kt. O. M. Benediktsenas prisidėjo prie lietuvių tautos garsinimo Danijoje, rėmė lietuvių siekius išsikovoti laisvę.

Jo lankymosi proga 1923 m. rugpjūčio mėn. Lietuvių klube, Trijų kunigaikščių kambaryje („Metropolio“ viešbutis) buvo surengta iškilminga vakarienė, kurioje dalyvavo Antanas Smetona, prof. Kazimieras Būga, Petras Vileišis, Marijona Rakauskaitė, Adomas Jakštas-Dambrauskas ir kiti.

Literatūra

1. A. Benedictsenas, G. Brandesas ir Lietuvos kelias į Europą XX a. pirmaisiais dešimtmečiais / Silvestras Gaižiūnas // Åge Meyeris Benedictsenas ir jo knyga „Lietuva. Bundanti tauta“ = Åge Meyer Benedictsen and his book „Lithuania. The awakening of a nation“ : konferencijos pranešimai, 1999 m. rugsėjo 25 d., Vilnius / Vilniaus Vytautų klubas ; [redaktorių kolegija: Vytautas Tulevičius … [et al.]. – Vilnius, 2000. – P. 101.
2. Danų rašytojas A. M. Benediktsenas Kaune / J. Str. // Lietuva. – 1923, rugpj. 26, p. 1–2.
3. Danų rašytojas Benediktsenas Kaune // Lietuvos žinios. – 1923, rugpj. 25, p. 3.
4. Kai kurie O. Benediktseno-Mejerio apsilankymai Lietuvoje. – Portr., iliustr. // Lietuvos aidas. – 2006, spal. 10, p. 1, 7.
5. Lietuva. Bundanti tauta : studija apie lietuvių tautos praeitį ir dabartį / Åge Meyer Benedictsen ; iš anglų kalbos vertė Skirmantė Ramanauskaitė ; su danišku originalu palygino Daiva Novikovaitė. – Vilnius : Tyto alba, 1997. – P. 18.
6. Lietuviškoji enciklopedija / [vyriausioji redakcija: Vacl. Biržiška – vyr. redaktorius … [et al.]. – Kaunas. – T. 3 : Batoras-Bohatta. – [1935], p. 461–462.
7. Prof. A. M. Benedictsen. – Iliustr. // Krivulė. – 1923, Nr. 3, p. 3.

1927 m. rugpjūčio 5 d. į Kauną iš Paryžiaus Buržė (Le Bourget) aerodromo atskrido prancūzų lakūnai broliai Alfredas ir Rene de Vitroliai (pranc. Alfred de Vitrolles (1897–1940 m.) ir René de Vitrolles (1899–1996 m.)). Jie skrido be nusileidimo 10 val. 30 min. ir įveikė 1800 kilometrų. Artėdami prie Kauno pirmiausia išvydo radijo stoties stiebus. Lietuvių lakūnai buvo pasiryžę sutikti keliautojus padangėje. Jų pasitikti pakilo vyresnysis leitenantas Č. Januškevičius. Jam ir teko garbė pasveikinti bei palydėti iki nusileidimo vietos prancūzų aviatorius. Kauno aerodrome jie nutūpė 3 val. 45 min. po pietų. Čia lakūnų jau laukė Lietuvos aviacijos karininkai ir būrelis nekantraujančių entuziastų. Jie atskrido į Kauną Prancūzijos vyriausybės pavedimu susipažinti su Lietuvos aviacija. Kaune apsistojo „Lietuvos“ viešbutyje.

Svečiams buvo paruoštas iškilmingas priėmimas. Juos priėmė Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, Ministras pirmininkas, Užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas, vyriausiojo štabo viršininkas ir kt. Respublikos Prezidentas pakvietė prancūzų lakūnus papietauti.

Juos sveikino minios kauniečių. Karininkų ramovėje svečiams buvo surengta vakarienė. Joje dalyvavo karo aviacijos vadovybė. Aviacijos viršininkui gen. štabo pulk. leit. S. Pundzevičiui prancūzų lakūnai įteikė simbolinę dovaną – Lietuvos ir Prancūzijos vėliavėles, taip pat Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge Petro Klimo laišką. Rugpjūčio 6 d. broliai de Vitroliai padėjo vainiką prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Ant jų dvimotorio žalios spalvos lėktuvo Breguet 19 kairiojo šono buvo užrašyti aplankytų miestų vardai: „Rome, Mayence, Oslo, Stockholm, Copenhague, Bruxelles“ [Roma, Maincas, Oslas, Stokholmas, Kopenhaga, Briuselis]. Netrukus greta jų turėjo atsirasti užrašas „Kaunas“.

Broliai A. ir R. de Vitroliai tapo 1927 m. aviacijos šventėje sensacija. Jie gerai įvertino Lietuvos aviaciją, pabrėžė lietuvių lakūnų pasiruošimą ir profesionalumą.

Rugpjūčio 8 d. karo lakūnus A. ir R. de Vitrolius Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona apdovanojo II rūšies 3-ojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais.

Išbuvę Kaune 4 dienas, rugpjūčio 9 d. 7 val. ryto prancūzų lakūnai išskrido atgal į Paryžių.

Literatūra

1. Kilkime… : Lietuvos karo aviacijos švenčių apybraižos / Gintautas Deksnys. – [Kaunas], 2009. – P. 27–43.
2. Lakūnai de Vitrolles atskrido į Kauną // Lietuva. – 1927, rugpj. 6, p. 2.
3. Lietuvos karžygiai = Lithuanian war heroes : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918-1940) / Vilius Kavaliauskas. – T. 6 : Šim − Ž. – Vilnius, 2014, p. 494–495.
4. Prancūzų lakūnai Kaune // Lietuvos ūkininkas. – 1927, Nr. 32, p. 4.
5. Rugpjūčio 5 d. į Kauną iš Paryžiaus atskrido prancūzų lakūnai leitenantai broliai de Vitroliai // Trimitas. – 1927, Nr. 31, p. 979.

1930 m. birželio mėn. į Kauną atvyko žymus rusų poetas simbolistas Konstantinas Balmontas (rus. Константи́н Дми́триевич Бальмо́нт; 1867–1942 m.) su žmona. Jis nuo seno palaikė ryšius su lietuvių literatais. Iš Vinco Krėvės-Mickevičiaus raštų ir Liudo Giros poezijos pramoko lietuvių kalbos. Tyrinėjo lietuvių mitologiją, tautosaką, kalbą, istoriją, atliko poezijos vertimų. Su lietuviška tematika susijusios net trys jo poezijos knygos: „Ugnies paukštė“, „Paukščiai ore“ ir „Šiaurės pašvaistė“. K. Balmontas savo šaknis siejo su baltais, teigdamas, jog jo prosenelis buvo kilęs iš Prūsijos lietuvių.

Pirmąją savo viešnagės dieną Balmontai aplankė Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodą, kurioje ypač susidomėjo Vytauto Didžiojo paviljonu. Taip pat užsuko pabendrauti į šalia buvusią skautų stovyklą. Skautus poetas pasveikino lietuvišku skautišku pasveikinimu „Budėk!“.

Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis svečią ir jo žmoną pakvietė pietums, kurie buvo surengti „Metropolio“ viešbučio Trijų kunigaikščių kambaryje. Juose dalyvavo poeto plunksnos draugai – Liudas Gira, Vincas Krėvė-Mickevičius, Petras Vaičiūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša, Eugenijus Škliaras, o taip pat Valstybės teatro direktorius Andrius Oleka-Žilinskas.

Liepos 1 d. Vasaros teatre įvyko K. Balmonto poezijos vakaras, kuriame poetas skaitė visą eilę savo eilėraščių apie Lietuvą ir Rusiją. Poezijos vakaras turėjo didelį pasisekimą. Vasaros teatro salė buvo beveik pilnutėlė.

Per viešnagę Lietuvoje K. Balmontas turėjo progos susipažinti su Kauno kultūriniu gyvenimu. Spektaklis „Šarūnas“ padarė jam didelį įspūdį, o aktorių Petrą Kubertavičių netgi pavadino „liepsningu“ aktoriumi.

K. Balmontas taip atsiliepė apie tuometinę laikinąją sostinę: „Kaunas man atrodo labai simpatiškas miestas. Jis man primena Ukrainos miestus, nes čia toki pat kontrastai. Šalia didelių namų – sukrypusios lūšnos.“

Apie K. Balmonto viešnagę aktorė Teofilija Vaičiūnienė paliko tokius atsiminimus: „Tokios įžymybės atvykimas į tuometinę mūsų skurdžią sostinę Kauną buvo didžiulis įvykis. […] Būdavo, vakare nusiveda juos [K. Balmontą ir jo žmoną – M. B.] į „Metropolį“ pavakarieniauti. Sėdi iki programos pabaigos. Svečiai išsiskirsto, ir restoranas uždaromas. Bet Balmontas nenori eiti namo – veskit jį dar į naktinį barą. Kad ir kiek jam palydovai aiškina, jog tokio baro pas mus dar nėra, jis vis vien šaukia: veskit į naktinį barą, ir tiek.“

Literatūra

1. Atvažiavo poetas Balmontas // Lietuvos žinios. – 1930, birž. 23, p. 3.
2. Balmontas Lietuvoje // Lietuvos aidas. – 1930, birž. 25, p. 3.
3. Balmonto poezijos vakaras Vasaros teatre // Lietuvos žinios. – 1930, liep. 2, p. 3.
4. Du įsimintini susitikimai / T. Vaičiūnienė // Pergalė. – 1988, Nr. 8, p. 145–148.
5. Ką sako K. Balmontas. – Portr. // Diena. – 1930, birž. 29, p. 1.
6. Lietuva – jo vienintelė išrinktoji… / Kazimieras Pūras // Respublika. – 1992, gruod. 22, p. 4.
7. Literatų gatvė : kultūrinis gidas / Milda Ivanauskienė. – [Vilnius] : Modernaus meno centras, [2014] ([Vilnius]. – P. 321.
8. Konstantinas Balmontas – ar tik bičiulis Lietuvos? = Konstantin Balmont – merely a friend of Lithuania? / Vladas Turčinavičius. – Iliustr. // Mano miestas. – 2007, Nr. 2 (liepa), p. 39.
9. Poetas Balmontas Kaune // Lietuvos aidas. – 1930, birž. 23, p. 6.
10. Стихотворения / К.Д. Бальмонт ; вступительная статья, составление, подготовка текста и примечания Вл. Орлова. – [Ленинград] : Советский писатель. Ленинградское отделение, 1969. – 709, [2] p., [7] iliustr. lap. : portr., iliustr.

Žymus rusų operos dainininkas, bosas Fiodoras Šaliapinas (rus. Фёдор Ива́нович Шаля́пин; 1873–1938 m.) iš Berlyno į Kauną traukiniu atvyko 1934 m. gegužės 19 d. Apsigyveno geriausiame Kauno viešbutyje – „Metropolyje“. Jo buvimas laikinojoje sostinėje sukėlė sensaciją. Einantį Laisvės alėja F. Šaliapiną lydėdavo smalsuolių minios, praeiviai sveikino šūksniais „valio!“.

Kauno žurnalistams jis papasakojo apie savo pirmąjį apsilankymą Kaune 1895 metais: „Benuobodžiaudamas Kauno [geležinkelio] stotyje, bufete pamačiau apdulkėjusius kažin kokius butelius. Kas čia? – paklausiau. Vynas! – sako man. – Kiek jis kaštuoja? – Penki rubliai bonka. – Na, sakau, palaukit, pamaniau, pamėginsiu ir parodysiu jiems, ką reiškia už pasenusį vyną tokias kainas plėšti. Pamėginau. Pasirodo, kad tai tikras nektaras, tirštas, skanus ir stiprus. Ėmiau ir išgėriau visą butelį. Paskui atėjo kažin koks traukinys, įlipau į vagoną, atsiguliau ir rytą man konduktorius pasakė, kad nuvažiavau visai į kitą pusę. Turėjau važiuoti į Berlyną, o atsidūriau Daugpilyje.“

1934 m. gegužės mėn. viešnagės Kaune metu F. Šaliapinas dainavo viename koncerte ir du kartus Šarlio Guno operoje „Faustas“, kurioje atliko Mefistofelio vaidmenį (Fausto vaidmenyje buvo jo draugas K. Petrauskas). Valstybės teatre, kuriame daugiausia sutilpdavo 750 žmonių, pasak Kazio Binkio, per F. Šaliapino pasirodymus susigrūdo „visas 1000 laimingųjų ir tiek pat liko nuskriaustųjų, kurie nebegalėjo į teatrą patekti. Apsukrūs Kauno žulikai nepraleido progos ir, užuot padirbinėję banknotus, padirbinėjo… suklastotus bilietus, kurių apie 50 pardavė. Senesnieji, kurie buvo girdėję F. I. Šaliapiną, pasiaukojo ir užleido savo vietas jaunimui: „Eikite ir klausykite, kad ir jūs pasenę galėtumėte pasakyti savo vaikams: ir aš girdėjau F. I. Šaliapiną“.“

Didįjį operos dainininką pagerbė ir Lietuvos valdžia – gegužės 26 d. Respublikos Prezidentas Antanas Smetona jam įteikė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pirmojo laipsnio ordiną.

Paskutiniame spektaklyje F. Šaliapinas, įteikdamas gėles savo bičiuliui Kiprui Petrauskui, pasakė: „Brangus drauge ir bendradarbi, kai mes anais laikais abu dirbome scenoje, aš nemaniau, kad likimas mums leis susitikti šiame puikiame Tavo teatre. Aš daug mačiau teatrų, bet Tavo teatras yra tikras teatras, kurio visi bendradarbiai dega viena kūrybos ugnimi. Tai dabar reta. Sveikindamas Tave, aš sveikinu visus Tavo draugus ir šią mielą publiką, kuri Jūsų pastangas taip kilniai moka įvertinti“. Anot K. Binkio, „tai buvo brandos atestato įteikimas mūsų operai ir didžiųjų nuopelnų pripažinimas jos kūrėjui Kiprui.“ Gegužės 27 d., paviešėjęs Kaune devynias dienas, Fiodoras Šaliapinas išvyko.

Apie Lietuvą ir Kauną F. Šaliapinas paliko itin šviesius atsiminimus. Anot jo, „žmogaus laimė kiekvieno vis kitaip suprantama. Aš manau, kad Kaune dauguma gyventojų norėtų nuvykti į Paryžių, laiko didele laime ten gyventi. O aš svajoju kaip patekti į Kauną, nes po visų triukšmingų miestų, Klaipėda ir Kaunas yra stebuklinga poilsio vieta! Čia vis taip ramu ir jauku…“ Jis teigė, jog Lietuvoje norėtų įsigyti ūkį ir jame vasaroti.

1934 m. lapkričio-gruodžio mėn. F. Šaliapinas dar keletą kartų aplankė laikinąją sostinę. Gruodžio 5 d. Valstybės teatras vėl buvo perpildytas, jame maestro dainavo operoje „Borisas Godunovas“. Iš Kauno F. Šaliapinas paskutinį kartą išvyko 1934 m. gruodžio 7 d.

Kauno valstybinis muzikinis teatras 2003 m. pastatė kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir rašytojo Herkaus Kunčiaus operetę „Kipras, Fiodoras ir kiti“ (režisierius Gytis Padegimas), kurioje pasakojama apie tarpukario Kauno menininkų gyvenimą, paliečiama ir didžiojo rusų menininko asmenybė.

1934 m. Fiodoras Šaliapinas aplankė Vytėnų dvare gyvenusį kompozitorių Antaną Račiūną, netgi padainavo dvaro rūmų balkone.

Literatūra

1. [Apie F. I. Šaliapino gastroles Kaune] / [K. Binkis] // Raštai / Kazys Binkis. – Vilnius : Pradai, 1999. – [T.] 5, p. 399–400.
2. Feodoras Šaliapinas Kaune // Naujoji Romuva. – 1934, Nr. 176–177, p. 429.
3. Fiodoro Šaliapino gastrolės / G. Pilaitis. – Iliustr. // Švyturys. – 1985, Nr. 10, p. 16–17.
4. Fiodoro Šaliapino pėdos Lietuvos žemėje : istoriko žvilgsnis / Jonas Aničas. – Nuotr., iliustr. – Pabaiga. Pradžia: 2012, Nr. 4. // Naujoji Romuva. – 2013, Nr. 1, p. 10–24.
5. F. Šaliapinas Kaune: pažymint gimimo 100-ąsias metines / Apžvalgininkas. – Portr. // Kauno tiesa. – 1973, vas. 17, p. 3.
6. Garsusis Šaliapinas viešėjo Kaune // Mūsų rytojus. – 1934, geg. 29, p. 5.
7. Šaliapinas Kaune / A. Vidmantas // Lietuvos žinios. – 1934, lapkr. 29, p. 6.
8. 1922 metų žemės reforma Domeikavos krašte / Jonas Brigys. – Plan. // Domeikava / [sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius]. – Kaunas, 2013. – P. 234-237.
9. Повести о жизни : страницы из моей жизни : маска и душа / Федор Шаляпин ; [коммент. Е.А. Грошевой, И.Ф. Шаляпиной]. – Пермь : Пермское книжное издательство, 1969. – 371 р., [26] portr. lap. : portr.

1938 m. balandžio 21–28 d. Kaune viešėjo žymus rusų rašytojas Ivanas Buninas (rus. Иван Алексеевич Бунин; 1870–1953 m.), 1933 m. gavęs Nobelio literatūros premiją. Balandžio 22 d. restorane „Metropolis“ Rašytojų draugija I. Bunino garbei surengė iškilmingus pietus, kurių metu visa salė buvo „skersai ir išilgai nustatyta puikiai serviruotais stalais, lūžtančiais nuo lietuviškų vaišių“. Daugybė svečių – rašytojai, aktoriai, dailininkai, visuomenės atstovai – I. Buniną pasitiko aplodismentais. Pirmasis susirinkusiųjų vardu svečią pasveikino Rašytojų draugijos pirmininkas Liudas Gira.

Aktorė Teofilija Vaičiūnienė apie I. Bunino viešnagę Kaune prisiminimuose bylojo: „Metropolio“ restorane, antrame aukšte, buvo didelis, gražiai apstatytas kambarys. Ant sienų kabojo trijų kunigaikščių portretai: Gedimino, Kęstučio ir Vytauto. […] Atidarydavo tą kambarį tik prireikus aukštus svečius priimti. […] Jonas Graičiūnas padarė Buninui staigmeną, rusų kalba padeklamavęs jo eilėraštį „Собака“. Visa ta atmosfera Buninas buvo sužavėtas ir vis kartojo: mažasis Paryžius, mažasis Paryžius.“

Balandžio 24 d. Valstybės teatre I. Buninas skaitė paskaitą apie žymiuosius rusų rašytojus – Levą Tolstojų, Antoną Čechovą, Maksimą Gorkį, Leonidą Andrejevą, dainininką Fiodorą Šaliapiną ir kt. Balandžio 27 d. kino teatro „Metropolitain“ salėje skaitė paskaitą apie meilės problematiką savo kūryboje. Abi paskaitos sutraukė gausų būrį klausytojų. Ivano Bunino viešnagės Kaune metu pasirodė jo apysakos „Mitės meilė“ vertimas į lietuvių kalbą.

Literatūra

1. Buninas ir angažieriai // Dienovidis. – 1938, Nr. 4, p. 189.
2. Buninas lietuvių rašytojų tarpe // Lietuvos aidas. – 1938, bal. 23, p. 3.
3. Iv. Buninas Kaune / J. R. – Portr. // Kultūra. – 1938, Nr. 4, p. 285–286.
4. J. A. Buninas apie Šaliapiną, Gogolį ir Tolstojų / Sv. // Lietuvos aidas. – 1938, bal. 25, p. 6.
5. J. Bunino pirmieji įspūdžiai Lietuvoje. Svečio mintys apie nūdienės literatūros būklę / S. M. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1938, bal. 22, p. 10.
6. Kaune viešėjo Nobelio premijos laureatas Buninas. – Portr. // Trimitas. – 1938, Nr. 17, p. 418.
7. Стихотворения / Иван Бунин ; [вступительная статья, подготовка текста и примечания А.К. Тарасенкова]. – Ленинград : Советский писатель, 1956. – 486, [1] p., [1] portr. lap. : portr.

1938 m. gegužės mėn. į Kauną traukiniu atvyko garsus prancūzų rašytojas Žiulis Romenas (pranc. Jules Romains; 1885–1972 m.). Jo viešnagę laikinojoje sostinėje surengė Lietuvių-prancūzų draugija ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Žiulis Romenas pasaulyje išgarsėjo savo didžiuliu 27 tomų romanu „Geros valios žmonės“, kuriame pavaizduota daugiau kaip 400 veikėjų išgyvenimai, tarp kurių visa eilė tikrų istorinių asmenybių – Vokietijos imperatorius Vilhelmas II, Prancūzijos prezidentas Raimonas Puankarė (prac. Raymond Poincaré), Prancūzijos Ministras pirmininkas Žoržas Klemanso (pranc. Georges Clemenceau) ir kt. Nobelio literatūros premijai rašytojas buvo nominuotas net 16 kartų.

Gegužės 9 d. Vytauto Didžiojo Universiteto salėje Žiulis Romenas skaitė paskaitą tema „Autoriai ir personažai“. Į paskaitą atvyko švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas, Prancūzijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvai Georges Dulong, taip pat Universiteto profesoriai, rašytojai, žurnalistai, visuomenės veikėjai ir kt. Prieš paskaitą Universiteto rektorius prof. Mykolas Römeris pasveikino svečią Universiteto ir visuomenės vardu, pažymėjo lietuvių ir prancūzų kultūrinius ryšius. Ž. Romenas turiningoje ir įtraukiančioje paskaitoje atskleidė, kaip rašytojai kuria personažus, panaudoja autobiografinių detalių. Paskaitos pabaigoje rašytojas paskaitė pilną sąmojo fragmentą iš savo kūrybos pjesės „Knockas“.

Po paskaitos svečiui pagerbti Lietuvių-prancūzų draugija ir Lietuvos rašytojų draugija pakvietė arbatos. Žiulis Romenas gyrė Lietuvoje pasiektą pažangą, sutiktus malonius žmones, aukštai vertino M. K. Čiurlionio kūrinius.

Literatūra

1. J. Romains paskaita / Km. // Lietuvos aidas. – 1938, geg. 10, p. 2.
2. Jules Romaine Kaune. – Portr. // Trimitas. – 1938, Nr. 19, p. 466.
3. Jules Romainsas Kaune Gegužės 9 d. skaitys paskaitą // Lietuvos aidas. – 1938, bal. 20, p. 4.
4. Jul. Romainsas išvyko kupinas gražių įspūdžių // Lietuvos aidas. – 1938, geg. 10, p. 10.
5. Une femme singuliére / Jules Romains. – [Paris] : Flammarion, [1964]. – 246,[4] p. – (Cercle du bibliophile).

Lietuvių-britų draugijos, Lietuvos karo aviacijos, Lietuvos aeroklubo bei Lietuvos moterų tarybos kvietimu 1939 m. vasario 22 d. į Kauną traukiniu iš Rygos atvyko Naujosios Zelandijos lakūnė Džina Baten (angl. Jean Batten; 1909–1982 m.). Tuomet ji buvo viena garsiausių lakūnių pasaulyje. 1934 m. atliko pirmąjį moters pilotės skrydį iš Anglijos į Australiją. 1935 m. pasiekė pasaulio rekordą, skrisdama iš Anglijos į Braziliją. 1936 m. atliko pirmąjį skrydį tarp Anglijos ir Naujosios Zelandijos.

Kauno geležinkelio stotyje Džina Baten susirinkusiems pareiškė: „Džiaugiuosi […] sužinojus, kad čia Pabaltijo kraštuose dedama pastangų kelti ir ugdyti civilinę aviaciją. Mano tėvynėj Anglijoj civilinėje aviacijoje uoliai dirba ne tik vyrai, bet ir moterys.“

Džina Batten Kaune susipažino su Lietuvos karo ir civiline aviacija. Ypač ji susidomėjo gen. Antano Gustaičio konstrukcijos „Anbo“ lėktuvais, pripažindama, kad jie yra vieni iš geriausių lengvojo skraidymo lėktuvų pasaulyje.

Vasario 23 d. Karininkų ramovės salėje Džina Batten skaitė paskaitą, kurioje papasakojo kauniečiams savo įspūdžius, patirtus skrydžio į Naująją Zelandiją metu ir kitus lakūniškus nuotykius.

Vasario 25 d. ji traukiniu išvyko iš Kauno.

Literatūra

1. Kaune svečiavosi žymioji lakūnė Džina Batten // Ūkininko patarėjas. – 1939, kovo 2, p. 13.
2. „Lietuvos sparnų“ atstovo pasikalbėjimas su p-le Jean Batten. – Iliustr. // Lietuvos sparnai. – 1939, Nr. 5, p. 96–97.
3. Pasaulinio garso lakūnė mūsų viešnia. – Portr. // Lietuvos žinios. – 1939, vas. 21, p. 10.

Laisvės alėjos metamorfozės

Pristatoma vienos gražiausių Kauno gatvių – Laisvės alėjos – istorija: istorinės datos, Laisvės alėjoje gyvenę ir dirbę žymūs žmonės, atskirų pastatų istorija, įvairių laikotarpių nuotraukos (gubernijos, tarpukario, sovietmečio, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę).

Parengė Rita Vaitilavičienė, Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyresn. bibliografė, 2004 m.

  • 1847 m. – vasario 21 d. caro patvirtintame miesto vystymo plane buvo numatyta platesnė bulvaro tipo gatvė – Nikolajaus prospektas (vėliau tapęs Laisvės alėja).
  • 1851 m. – didesnėje Laisvės alėjos atkarpoje (iki Nepriklausomybės aikštės) pasodintos liepos, rytinėje dalyje – topoliai. Pradžioje alėja apsodinta tik iki A. Mickevičiaus gatvės. Toliau medžių sodinimas tęsėsi dalimis iki Miesto sodo.
  • 1859 m. – Laisvės alėja išgrįsta akmenimis.
  • 1880 m. – gatvę imta formuoti intensyviau. Pradėti statyti dviaukščiai, triaukščiai mūriniai namai.
  • 1887 m. – šveicarų inžinieriui E. O. Diuponui duota koncesija arklių tramvajui („konkei“) įrengti.
  • 1892 m. – Laisvės alėja nuo geležinkelio stoties iki rotušės pradėjo kursuoti arklių tramvajus.
  • 1918 m. – gatvė pavadinta Kaiserwilhelmstrasse (Kaizerio Vilhelmo gatve).
  • 1919 m. – pavadinta Laisvės alėja. Jos krikštatėvis – teisininkas Kazimieras Oleka.
  • 1929 m. balandžio 15 d. – įvyko paskutinė „konkės“ (arklių tramvajaus) kelionė per Laivės alėją. Ja iškilmingai važiavo miesto aukštuomenė.
  • 1940 m. rugpjūčio 11 d. – LSSR vidaus reikalų ministras patvirtina Kauno miesto burmistro nutarimą Kauno Laisvės alėją pervardinti Stalino prospektu.
  • 1958 m. – paklota nauja asfaltbetonio danga, šaligatviai, pažymėtos pėsčiųjų perėjos.
  • 1961 m. – gatvei sugrąžintas pavadinimas Laisvės alėja.
  • 1973 m. – imta svarstyti alėjos perspektyvą. Tuometinis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną.
  • 1975 m. – padaryti pirmieji žingsniai – uždraustas eismas vienoje alėjos pusėje tarp E. Ožeškienės ir V. Majakovskio (dabartinės I. Kanto) gatvių. Čia įrengta paprastų betono plytelių danga.
  • 1976 m. – metais uždarytas transporto eismas tarp V. Majakovskio (I. Kanto) ir Maironio gatvių.
  • 1977 m. – prasidėjo požeminių tinklų rekonstrukcija. Pradėtos gaminti penkių tipų betono plokštės, iš kurių bandyta sudaryti atskiras įvairaus rašto dangos zonas. Paklota 61, 4 tūkst. kv. m betoninių plokščių, 10,5 tūkst. kv. m asfaltbetonio dangos, įrengtos 198 apšvietimo atramos. Alėjos ilgis – 1621 m.
  • 1982 m. – (lapkričio 6 d.) baigta rekonstrukcija. „Alėjos tik pėstiesiems Kaune atidarymas 1982 metais buvo įvykis ne tik Lietuvoje. Tai buvo antroji (pirmoji – Šiaulių) pėsčiųjų zona visoje Sovietų Sąjungoje. Ji buvo statoma patyliukais, nesiafišuojant, apeinant tuometinius įstatymus“, – taip teigė darbus koordinavę buvę miesto vadovai. Iš viso rekonstrukcijos darbai kainavo 3,141 milijono rublių. Tuo pačiu metu buvo remontuojami gatvės pastatai.
  • Antinis Robertas (1898–1981), dailininkas, skulptorius – Laisvės al. 48.
  • Biržiška Mykolas (1882–1962), Nepriklausomybės Akto signataras, profesorius, lietuvių literatūros istorikas, „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius (1922–1930) – Laisvės al. 95.
  • Dovydaitis Pranas (1886–1942), pirmasis lietuviškos „Aušros“ gimnazijos Kaune direktorius – Laisvės al. 95.
  • Indra Juozas (1918–1968), kompozitorius, dirigentas ir dainininkas – Laisvės al. 81.
  • Yčas Martynas (1885–1941), bankininkas, pirmasis Lietuvos finansų ministras – Laisvės al. 10.
  • Kunčius Anicetas (1935–1990), Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas – Laisvės al. 110.
  • Merkys Antanas (1887–1955), Kauno burmistras, Lietuvos respublikos Ministras pirmininkas – Laisvės al. 30.
  • Mikutavičius Ričardas (1935–1998), Kauno garbės pilietis, kunigas, poetas – Laisvės al. 9.
  • Pundzius Bronius (1907–1959), skulptorius – Laisvės al. 24.
  • Sleževičius Mykolas (1882–1939), Lietuvos respublikos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras, Steigiamojo Seimo atstovas, advokatas – Laisvės al. 89.
  • Tallat-Kelpša Juozas (1889–1949), kompozitorius ir dirigentas – Laisvės al. 69.
  • Venckūnas Jurgis (1891–1970), balneologas, Kauno kurorto, Šančių versmės mineralinio vandens gydyklos įkūrėjas – Laisvės al. 26.
  • Zvanterdijkas Janas (1896–1976), Nyderlandų konsulas – Laisvės al. 29 ir 42.
Įgulos Soboras – Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia (Nepriklausomybės a. 14)
  • 1890 m. patvirtintas karo inžinieriaus Konstantino Limarenkos projektas, kurį koregavo Peterburgo architektas akademikas D. Grimas.
  • 1895 m. rugsėjo 17 d. Soboras užbaigtas statyti ir pašventintas.
  • Pirmojo pasaulinio karo metu juo naudojosi vokiečių kariuomenė.
  • Nuo 1919 m. pertvarkytas į Šv. Arkangelo Mykolo Lietuvos kariuomenės įgulos bažnyčią.
  • Kulto reikalams pastatas naudotas iki 1962 m.
  • 1965 m. pertvarkytas į Vitražo ir skulptūros galeriją.
  • 1991 m. pabaigoje pastatas grąžintas Bažnyčiai.
  • 1992 m. birželio 1 d. čia aukotos pirmosios mišios
M. Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12)

Pasaulinio karo metai. Aikštės gilumoje – gyvenamieji namai. Dabar šioje vietoje – M. Žilinsko galerija, pastatyta 1983–1988 m. Projektą paruošė archit. Eugenijus Miliūnas, Kęstutis Kisielius ir Saulius Juškys.

„Centrinis“ viešbutis (Anos Press namai) (Laisvės al. 21 / Nepriklausomybės a. 13)
  • XIX a. pabaigoje teismo valdininko žmona Ana Press (Ona Presienė) pagal 1896 m. Nikolajaus Andrejevo parengtą projektą ėmėsi statyti viešbutį.
  • Statyba baigta 1897 m. Viešbutis O. Presienei priklausė ir III dešimtmetyje. Po jos mirties palikuonių paveldėtas turtas tikriausiai buvo parduotas.
  • IV dešimtmetyje pastate buvo įsikūrusi Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija – savivaldybių, sveikatos, piliečių apsaugos ir kiti departamentai. Pirmame aukšte buvo restoranas ir keletas krautuvių.
  • Sovietmečiu viršutiniuose aukštuose buvo įsikūręs Valstybinės automobilių inspekcijos Kauno skyrius, vėliau Kelių policija, pirmame aukšte – kavinė-valgykla „Lietuviški patiekalai“.
  • Dabar pirmame aukšte – užeiga „Prie akmenų“.
Lapino namas – „Kristi Ana“ parduotuvė (Laisvės al. 30)
  • 1897 m. šioje vietoje sklypą įsigijo gydytojas Abelis Lapinas.
  • Pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą pastatytas puošnus dviejų aukštų namas. Pirmasis aukštas skirtas prekybai, antrasis – įstaigoms, butams.
  • 1924 m. čia įsikūrė Apskrities viršininko įstaiga, policijos nuovada, areštinė.
  • 1928 m. pagal techniko Leono Markovičiaus projektą, vadovaujant inžinieriui Leonui Ritui, užstatytas trečias aukštas.
  • Čia 1936–1940 m. butą trečiame aukšte nuomavo Antanas Merkys, Kauno burmistras (nuo 1933 m.), o vėliau – paskutiniosios Lietuvos vyriausybės ministras pirmininkas.
  • 1940 m. namus nacionalizavo tarybų valdžia.
  • 1941 m. čia atidarytas LTSR Valstybinis knygynas, vėliau pervadintas „Pažangos“ knygynu.
  • 1993 m. pradėta namo renovacija.
  • 2000 m. pirmame aukšte įrengta „Kristi Ana“ parduotuvė.
Donskių namai – „Salamander“ avalynės parduotuvė (Laisvės al. 25–27)
  • 1867 m. Fišeris ir Dvera Donskiai pasistatė du vieno aukšto mūrinius namus ir svirną kieme. Vienam namui (Laisvės al. 25) 1875 m. užstatytas antras aukštas. Šis namas išliko beveik nepasikeitęs.
  • Kito namo (Laisvės al. 27) vietoje savininkų įpėdinis pirklys Lipmanas Donskis apie 1900 m. pastatė dviaukštį pastatą pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą.
  • 1930 m. turtą paveldėjo Beilė Donskytė. Pirmuose namų aukštuose veikė „Radio centro“, „Marginių“, „Higienos“ krautuvės.
  • 1936 m. gautas leidimas namo fasade padidinti vitrinas, pakeisti duris.
  • 1940 m. B. Donskytės-Aškelienės turtas nacionalizuotas.
  • Po karo buvusiame šeimininkų bute įsikūrė komjaunimo komitetas.
  • 1957 m. namas sudalintas į 1–2 kambarių komunalinius butus.
  • Apie 1960 m. dalyje žemutinio aukšto įrengta kavinė „Pasaka“ – pirmoji vaikų kavinė Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje. Interjerą projektavo bei dekoravo Vida Ušinskaitė ir Filomena Ušinskaitė.
  • 1970–1971 m. jos atnaujino kavinę vitražų „nameliais“, sienas dekoravo tinko reljefais. Kavinė veikė iki 1996 m.
  • 1997 m. pirmame aukšte trumpam buvo įsikūrusi kavinė „Michele“.
  • Nuo 2003 m. – „Salamander“ avalynės parduotuvė.
„Konrado“ cukrainė – „Tulpės“ kavinė – drabužių parduotuvė „Mango“ (Laisvės al. 45)
  • 1850 m. kolegijos sekretorius Aleksiejus Dubenkinas pastatė mūrinį dviejų aukštų namą. Darbus prižiūrėjo gubernijos architektas Teodoras Helmholcas.
  • 1852 m. pirmame pastato aukšte įsteigta cukrainė. Antrąjį namo aukštą nuomavo valstybinė įstaiga – Turto rūmai.
  • 1864 m. namą įsigijo I gildijos pirklys Šavelis Vainšteinas, kuris supirkinėjo pastatus, juos atnaujindavo ir nuomodavo.
  • Tarp 1877–1890 m. prie abiejų namo šonų buvo prijungtos naujos dviaukštės dalys. Pastatai buvo perstatomi keletą kartų, kol Šavelio ir Šprincos Vainšteinų nekilnojamas turtas XX a. pradžioje užstatytas Vilniaus Žemės bankui, iš kurio 1907 m. jį nupirko miestiečiai Jankelis Žižmorskis ir Rasia-Dveira Oržechovska. Jų įpėdiniams valda priklausė iki pat 1940 m.
  • 1920 m. dalį pirmojo aukšto užėmė brolių Leonido ir Makso Konradų kavinė-cukrainė. Tarpukariu „Konrado“ kavinę mėgo Kauno inteligentija, ypač menininkai.
  • 1938 m. kavinė rekonstruota.
  • Po karo, 1948–1949 m., „Tulpe“ pavadintos kavinės interjeras buvo pertvarkytas pagal Jono Virako projektą.
  • 1961 m. interjeras vėl atnaujintas, patalpos praplėstos. Projekto autoriai Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas.
  • 2003 m. pertvarkyta į drabužių parduotuvę „Mango“.
Švarcų namas su „Triumf“ kinu – prekybos centras „Merkurijus“ (Laisvės al. 60)
  • 1909 m. pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą sklypo savininkai Dovydas ir Debora Švarcai pastato dviaukštį namą. Jame įrengiamas kinematografas, pavadintas „Triumf“. Tai buvo geriausia tuo metu Kaune kino salė.
  • 1932 m. padarytas kino teatro remontas pagal inžinieriaus Nikolajaus Mačiulskio projektą.
  • Kinas, kurio savininkas buvo Jokūbas Jacovskis, veikė ir per Antrąjį pasaulinį karą.
  • 1970 m. valdos pastatai prieš nugriaunant apmatuoti.
  • 1976 m. pradėtos universalinės parduotuvės statybos.
  • 1983 m. pagal Antano Algimanto Sprindžio projektą čia pastatyta universalinė parduotuvė „Merkurijus“.
  • Šalia parduotuvės įrengtas fontanas (architektė Vanda Peleckienė).
„Metropolio“ restoranas – restoranas „Pizza Jazz“ (Laisvės al. 68 / Daukanto g. 19)
  • Izidorius ir Rachilė Volkovyskiai įsigytame sklype 1899 m. pastatė dviaukštį namą, skirtą viešbučiui ir restoranui. Projektą parengė gubernijos inžinierius Nikolajus Andrejevas.
  • 1910 m. restoraną su viešbučiu išsinuomojo ponia A. V. Bulygina.
  • 1915 m. Volkovyskių šeima pasitraukė į Rusiją.
  • 1922 m. pastatą su viešbučiu, klubu ir restoranu iš Volkovyskių įsigijo Užsienio reikalų ministerija. Pirkimo reikalus tvarkė ministerijos įgaliotinis L. Daukša, vėliau išsinuomavęs „Metropolį“ iš ministerijos ir tapęs AB „Lietuvos viešbutis“ direktoriumi.
  • 1997 m. į „Metropolio“ patalpas (pagrindinę restorano salę) įsikėlė „Kauno Bingo salonas“. 1998 10 08 buvusiose baro patalpose atidarytas restoranas „Pizza Jazz“. Architektas Virginijus Juozaitis, dizainerė Rūta Kreivytė. Restorano šeimininkai Vilmantas ir Eglė Šimoniūčiai.
  • 1999 m. gruodį vėl atgaivintas „Metropolio“ restoranas. Atgaivinimo projekto vadovas Gintautas Stanislovaitis.
  • 1932 m. „Metropolio“ restorane atliktas kapitalinis remontas. Jo savininke tapo Elena Baronienė.
  • 1937 m. pavasarį „Metropolio“ patalpose atidaryta nauja baro patalpa.
  • 1941–1944 m. restoranas atnaujintas lietuviškais motyvais.
  • 1981 m. interjerai perkurti pagal Alvydo Jačiausko ir Rūtos Palytės projektą.
  • 2001 m. restoranas rekonstruotas iš pagrindų. Interjero autorius Rustenis Milaševičius.
  • Dabar šį restoraną su jo šlovinga praeitimi sieja tik pavadinimas. Kitoje pastato dalyje įsikūręs restoranas „Pizza Jazz“.
A. Perkausko cukrainė – „Orbitos“ kavinė – Vilniaus bankas (Laisvės al. 82 / Maironio g. 17)
  • 1897 m. pirklienė Lidija Vitkind, pagal antrą santuoką – Rabinovič, paveldėjo sklypą ir pastatus, kuriuose veikė fotografijos ateljė, bajoro Aleksandro Perkausko cukrainė ir šokolado bei pyragaičių dirbtuvė (įkurta 1896).
  • 1900 m. pagal Nikolajaus Adrejevo projektą savininkė L. Vitkind-Rabinovič pastatė dviejų aukštų namus bei fligelį.
  • 1910 m. namus nupirko Izraelis Kocinas. Pirmame aukšte patalpas ir toliau nuomojo A. Perkauskas.
  • 1925 m. antrame aukšte atidarytas kinas „Palas“.
  • 1928 m. namams užstatytas trečias aukštas, pertvarkyti fasadai, įvestas vandentiekis, centrinis šildymas, įrengta 20 butų, uždaryta 30 metų veikusi A. Perkausko cukrainė.
  • 1931 m., turtą perėmus Terezai Kocienei, kavinė vadinosi „Lituanica“, nuo 1936 m. – „Monika“.
  • 1940 m. tarybų valdžios turtas nacionalizuotas, čia apgyvendinti karininkai.
  • Septintame dešimtmetyje čia veikė „Orbitos“ kavinė ir naktinis baras. Projekto autorius Vytautas Dičius, interjero – Algimantas Mikėnas.
  • 1986 m. Audrys Karalius bei jo vadovaujama architektų grupė patobulino „Orbitos“ interjerą.
  • 1999 m. pastatą pagal architektų Vlado ir Dainoros Lučinskų projektą savo reikmėms rekonstravo Vilniaus bankas. Visiškai pakeista vidaus sandara, įranga, stogas; fasadų dekoras restauruotas.
„Versalio“ viešbutis su restoranu – kelionių agentūra „Delta interservis“, parduotuvė „Kietas stilius“ (Laisvės al. 88 / Vasario 16-osios g. 1)
  • XIX a. viduryje Nieviažskiams priklausiusiame sklype buvo pastatytas dviaukštis namas.
  • 1897 m. pagal Nikolajaus Andrejevo projektą namas perstatytas. Valda tuomet priklausė Isakui Pikeriui, kuris čia įsteigė „Versalio“ viešbutį ir išnuomavo Aronui Ožinskiui.
  • 1900 m. I. Pikerio turtą iš varžytinių nupirko Vilniaus žemės bankas.
  • 1904 m. „Versalį“ įsigijo Dominykas Venckauskas, 1908–1915 m. išrinktas Miesto dūmos nariu. Pirmame aukšte buvo restoranas, parduotuvės.
  • 1920 m. čia įrengtas užsienio svečių klubas. Pasakojama, kad vieną viešbučio kambarį pastoviai nuomojo grafas Tiškevičius (Benediktas Jonas).
  • 1925 m. pastatas šiek tiek modernizuotas.
  • 1928 m. miesto valdybos reikalavimu pastato kampe pritvirtintas žibintas, kurio vietoje vėliau kabojo „Vakaro“ kavinės reklaminis rutulys.
  • 1930 m. „Versalis“ kapitaliai suremontuotas.
  • 1942 m. Kauną okupavę vokiečiai restoraną buvo pavadinę „Viktorija“.
  • 1953 m. „Versalis“ nacionalizuotas. Sovietmečiu čia veikė Užsienio šalių knygynas.
  • Dabar – kelionių agentūra „Delta interservis“, šalia – parduotuvė „Kietas stilius“, „Optikos pasaulis“.
Polzunovų-Rumšiškių namas – Teatro vaistinė – „Utenos trikotažo“ parduotuvė (Laisvės al. 89)
  • Pagal 1847 m. Ivano Slepovronskio parengtą projektą sklypo savininkas Amosas Polzunovas pastatė bene pirmąjį Nikolajaus prospekte (dabartinėje Laisvės alėjoje) mūrinį dviejų aukštų namą.
  • Vėliau valdą įsigijo Peterburgo I gildijos pirklys C. Rumšiškis.
  • 1897 m. namas padidintas ir pertvarkytas pagal Nikolajaus Andrejevo projektą.
  • Atnaujintame name veikė Vokietijos konsulatas, o pirmame aukšte įsikūrė provizoriaus O. Geblerio vaistinė, kuri 1909 m. ir vėliau priklausė R. B. Blinskiui.
  • Po Pirmojo pasaulinio karo valda priklausė Efimui Rumšiškiui.
  • 1927–1929 m. antrame aukšte 9 kambarių butą nuomojo Mykolas Šleževičius – Lietuvos respublikos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras, Steigiamojo Seimo atstovas, advokatas.
  • Po 1930 m. čia atidarytas Zingerio viešbutis „Komerc“.
  • Unikalus namo reliktas vaistinė, gyvuojanti nuo 1897 m., tarpukariu vadinta „Teatro“ vaistine. Ji priklausė provizorei P. Blinskienei.
  • 2002 m. vaistinė uždaryta.
  • Dabar – parduotuvės „Atlantic“, „Beg blues“, „Utenos trikotažas“.
Miesto teatras – Kauno valstybinis muzikinis teatras (Laisvės al. 91)
  • Pastatytas 1891 m. pagal gubernijos architekto Justino Golinevičiaus projektą. Iškilmingas teatro atidarymas įvyko 1892 m. sausio 9 d.
  • 1916 m., vokiečių okupacijos metu, teatras pertvarkytas: padidinta dėžė, perplanuoti aktorių kambariai.
  • 1922–1925 m. pagal architektų Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio projektą teatras atnaujintas.
  • 1930–1933 m. pastatas dar kartą atnaujintas pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą.
  • 1980–1984 m. teatro pastatas atnaujintas pagal architektų-restauratorių Kęstutis Žalnieriaus, Arvydas Staskevičiaus projektus.
  • Dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras.
I. Godlevskio namas (Gubernijos iždinė) – „Vilties“ vaistinė, gyvenamieji butai (Laisvės al. 100)
  • 1858 m. sklypo savininkas Ignotas Godlevskis gavo leidimą statytis dviaukštį mūrinį namą. Statybai vadovavo architektas Valerijonas Kulikovskis (tikriausiai jis parengė ir projektą).
  • 1860 m. I. Godlevskio valdą nupirko Berka Klionskis.
  • Apie 1865 m. pastatą išsinuomojo Gubernijos iždinė, kurios įstaigos čia veikė iki 1914 m.
  • 1878 m. valdą iš B. Klionskio nupirko garbės piliečiai Natanas ir Roza Natansonai, kurie pastatui užstatė trečiąjį aukštą.
  • 1913 m. Natansonai valdą pardavė valstybei (Finansų ministerijai).
  • Nepriklausomoje Lietuvoje valstybinį turtą perėmė Susisiekimo ministerija. Pagrindiniame trijų aukštų name įsikūrė paštas, telegrafas ir telefonas.
  • 1949 m. pastatas perstatytas (architektas Jokūbas Peras), išlaikant pirmykštį plano kontūrą.
  • Dabar čia – „Vilties“ vaistinė, arbatinė ir gyvenamieji butai.