Kauno entuziastų virtualios parodos

Miesto prie upės panorama visais laikais viliojo menininkus.

„Kaunas guli Nemuno ir Neries upių santakoje, 54°53’5 šiaurės platumoje, 21°32’47 į rytus nuo Paryžiaus meridiano, Kauno slėnyje, iš visų pusių apsuptame kalnais. Kalnai, kartu su plačiavagėmis Nemuno ir Neries upėmis, sudaro gražiausį gamtišką Kauno papuošalą, kokiu galėtų didžiuotis ir kokių labai nedaug turi išgarbinti Vakarų Europos miestai. Anksčiau Kaunas buvo mažutis miestelis, įsikūręs prie pat Nemuno ir Neries santakos, dabar toli nusitiesęs Panemuniais ir iš dalies Paneriu. Nebesutilpdamas slėnyje, pradėjo gatvių gatvėmis kopti į kalnus, nuo kurių viršūnių kiekvieno akim atsidengia žavinga miesto panorama.“

[Ar jūs žinot, kas yra Kaunas? / Edm. Dantas. – Diena. – 1934, vasario 4, p. 8.]

Upių simbolika naujajame Kauno miesto herbe

„Dailus mūs Nemunas pas Kauną,
Kada atšviečia gelmėse
Būrius žvaigždžių, kad vilnyse
Mėnulio veidą tyliai plauna…
Žiūrėk, kaip jis apjuosia miestą!..
Matai, kaip žveigždės kelią riestą
Voriai gesina gilume?!
Kaip tyliai valtis besiūbuoja!..
Kaip saldžiai dainos jį liūliuoja!..
Kokis ramumas visame!..
Kaip puikiai viskas harmonuoja!“

(E. Steponaitis)

Nemunas buvo svarbus veiksnys, formavęs Kauną. Po 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Kaunas atiteko Rusijai, o kairysis Nemuno krantas su Aleksotu – Prūsijai.

„Kauno pakalnėj per lygumą jaukią, Tulpių, narcizų slėniu, Neris plaukia…“

[A. Mickevičius. „Konradas Valenrodas“]

Nuo senų laikų Neries upė skyrė Kauną ir Vilijampolę, kuri iki 1919 m. buvo savarankiškas miestelis. Sudurtinis žodis Vilijampolė reiškia Vilijos miestą: lenkiškai ir rusiškai kalbėję Lietuvos gyventojai Vilija vadino Neries upę, nors pats upėvardis Vilija yra baltiškas ir kalbininkai jį sieja su žodžiais vilnis, vilnyti.

„Nemunas Nerį galingai pagrobia,
Sriautų verpetais į tolį dangina,
Neša apglėbęs, kaip žavimą lobį,
Ją ir save jūros gyly skandina“

[A. Mickevičius „Konradas Valenrodas“. – Kaunas, 1972. – P. 47.]

Nemuno ir Neries santaka, viena poetiškiausių ir labiausiai apdainuotų Kauno vietų, gilioje senovėje buvo laikoma šventa. Santakoje gyventa nuo seniausiųjų laikų. Čia prasidėjo miesto istorija. Šiandien tai mėgiama kauniečių pasivaikščiojimo vieta.

„Kaunas stovi labai gražioje vietoje miestas yra slėnyje, tarp Neries ir Nemuno. Nemunas teka pro didelę, mišku apaugusią aukštumą, stūksančią virš aukščiausių miesto namų ir matomą beveik iš kiekvienos gatvės. Slėnys užsibaigia apvaliai, gaivus ir derlingas“, – taip 1793 m. kelionės po Kauną įspūdžius aprašė iš Magdeburgo kilęs vokiečių literatas bei mokytojas Fryderik Schulz.

[Kraštas ir žmonės : Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.) / parengė Juozas Jurginis, Algirdas Šidlauskas. – Vilnius, 1983. – P. 92, 96–98.]

Vienas svarbiausių ir seniausių miesto simbolių yra Nemuno ir Neries santakoje stovinti Kauno pilis – XIV–XVII a. architektūros paminklas. Ilgą laiką ji buvo laikoma seniausia mūrine lietuvių pilimi. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kauno pilis paminėta 1361 m. (oficiali miesto įkūrimo data). Netrukus ji buvo sugriauta, tačiau XIV–XV a. sandūroje iškilo antroji pilis, pritaikyta gynybai. XV a. čia apsistodavo kunigaikščiai. XVII–XVIII a. pirmoje pusėje pilis buvo nuplauta Neries. 1930 m. pradėti archeologiniai tyrimai. Vėliau pilis buvo konservuojama, restauruojama bei tvarkoma. Šiandien pilies bokšte įsikūręs Kauno miesto muziejaus skyrius.

Apie Kauno pilį, jos požemius, kunigaikštį Vaidotą sukurta daug legendų, kuriose Nemuno ir Neries upių santakos slėnis buvo vadinamas Gojumi, o netoli Kauno pilies esanti šventykla su aukuru aukoms deginti – Perkūno slėniu.

„Kauno miesto pakalnėj tįso slėnis Perkūno…“ [A. Mickevičius „Konradas Valenrodas“. – Kaunas, 1972. – P. 63.]

XV a. Kaunas tapo vienu svarbiausių prekybos ir amatų centrų. Nemunas ir jo intakas Neris buvo bene pagrindinis Kauno susisiekimo ir ypač prekybos kelias. Hanzos sąjungos pirklius miestas prie Nemuno ir Neries priviliojo po 1408 m., kai Vytautas suteikė miestui Magdeburgo teises. 1441–1532 m. Kaune veikė Hanzos pirklių (Dancingo, dabar vadinamo Gdansku) kontora. Prekyba su Hanza buvo svarbiausias Kauno augimo ir stiprėjimo veiksnys. Nors Kaunas niekad netapo Hanzos miestu, tačiau savo prekybiniais ryšiais Baltijos regione niekas Lietuvoje neprilygo Kaunui.

Krantinė

Vykdant 1851 m. caro patvirtintą Nemuno ir Neries krantinių sutvirtinimo projektą, 1855 m. išgrįsta granitu Nemuno krantinė, vadinamoji „cimbruvka“, suformuotos patogios prieigos prie upės. Krantinės pavadinimai ne kartą keitėsi. Cariniu laikotarpiu ji vadinosi Bulvarnaja, vokiečių okupacijos laikotarpiu – Uferstraße, tarpukariu – Nemuno krantinė, Prieplaukos krantinė, sovietmečiu – J. Janonio gatvė, Pergalės krantinė, o nuo 1991 m. – Karaliaus Mindaugo prospektas. Šiuo metu dėl krantinės panaudojimo nuolat diskutuoja urbanistai ir architektai. Anot jų, Kaunui žūtbūt reikia atsigręžti į upes, sugrįžti prie jį gausiai skalaujančio vandens. Dabar Nemuno krantinė – viena populiariausių miesto viešųjų erdvių: čia esančiame Vasaros amfiteatre vyksta džiazo koncertai, įvairūs renginiai, iš prieplaukos vasarą nuolat plaukioja laivai.

Prieplaukos, uostas

Tiltai, pasak istoriko E. Gudavičiaus, yra taurūs statiniai. Jie ne skiria, bet jungia. Be pagrindinės savo paskirties – sujungti du krantus, kai kurie jų dėl įspūdingų techninių, architektūrinių, meninių sprendimų ar su jais susijusių istorinių įvykių, dažnai tampa neatskiriama kraštovaizdžio ir miesto istorijos dalimi, o neretai ir simboliu. Kaune tiltai statomi nuo seno (kol jų nebuvo, gyventojus per Nemuną ir Nerį keldavo keltai). Pradžioje buvo statomi laikini, vėliau pastovūs tiltai. Jie palengvino susisiekimą tarp atskirų Kauno miesto dalių, priemiesčių (dabartinių mikrorajonų). Kiekvienas tiltas turi savo istoriją (kartais legendą), pavadinimą. Šiandien kauniečiai be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Juk tiltai dažnai sujungia ne vien krantus, bet ir gyvenimus.

Tiltai per Nemuną

Pro Kauną teka didžiausia Lietuvos upė – Nemunas. Šiuo metu per jį pastatyti 8 tiltai (du iš jų pėsčiųjų), kurie sujungia atskiras miesto dalis. Užtvenkus Nemuną, pastatyta Kauno hidroelektrinė, suformuotas didžiausias Lietuvoje tvenkinys – Kauno marios.

Aleksoto (Vytauto Didžiojo) tiltas

Geležinkelio (Žaliasis) tiltas

Panemunės tiltas

M. K. Čiurlionio tiltas

Kauno hidroelektrinės tiltas

Lampėdžių (Česlovo Radzinausko) tiltas

Tiltai į Nemuno salą

Tiltai per Nerį

Dešiniajame Nemuno ir Neries krante, netoli santakos, buvusiose Radvilų valdose buvo įkurta Vilijampolė. 1795 m. žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, miestelis atiteko carinei Rusijai. Rusų valdžia pareikalavo, kad tarp Kauno ir Slabados (Vilijampolės) kasmet būtų statomas laikinas tiltas per Nerį.

Vilijampolės (Petro Vileišio) tiltas

Varnių tiltas

Kleboniškio tiltas

Pėsčiųjų tiltai

Iš Lietuvos didžiųjų miestų nuo potvynių labiausiai nukentėjo Kaunas, įsikūręs prie dviejų didžiausių Lietuvos upių santakos. Jos gynė Kauną nuo priešų, jomis atplaukdavo ir išplaukdavo laivai su kroviniais. Tačiau kartais tokia kaiminystė tapdavo pavojinga: pavasario potvyniai būdavo grėsmingi, ir upės pasiimdavo duoklę už tai, ką davė miestui. Tarpukariu didesni potvyniai buvo 1926, 1931, 1936 m., pokariu – 1946 m. Tik 1959 m. pastačius Kauno hidroelektrinę, potvyniai kauniečiams tapo negrėsmingi. Labiausiai nuo potvynių kentėdavo kairiajame Nemuno krante esanti Marvelė, taip pat Vilijampolė, Senamiestis, Vytauto bažnyčia (jos durys būdavo užmūrijamos vieno metro aukščio sienele), Jonavos gatvės pradžia.

Tarpukario spauda rašė: „Neriai sugriovus iki tol buvusį medinį tiltą, gyventojai nebeturi arterialio susisiekimo su Kaunu. Yra atsitikimų, kad norintieji atsiekti Kauną pėsčiomis ar važiuoti priversti keliauti per Jonavą.“

[Nemuno dabartinis stovis // Rytas. – 1926, kovo, 14, p. 2.]

Pavasariais vanduo Nemune smarkiai pakildavo ir sulaužydavo upę kaustantį ledą. Tuomet prasidėdavo kritiškiausias potvynio momentas – slinkdamos upe ledo lytys susigrūsdavo, sulaikydamos iš Nemuno aukštupio plūstantį vandenį, ledų kalnai dar labiau išaugdavo, o vanduo dar labiau pakildavo.

1926 m. Kauno potvynį plačiai aprašė prof. S. Kolupaila: „Apsemtomis gatvėmis judėjimas buvo palaikomas kaip Venecijoje – valtimis. Gondoljerai buvo pastatyti Kauno miesto valdybos (su baltomis juostomis ant rankovių) visose gatvėse, kur tik kito kelio nebuvo […] Gyventojai, pasislėpę antrajame aukšte, lipo nuo balkonų į valtis.“

[Kosmos. – 1926, Nr. 2–3, p. 96.]

To meto spauda rašė, kad pirmiausia potvynis užliejo Jonavos gatvę, Žuvų rinką ir Vilijampolės žemumas, vėliau Daugirdo, Kalvių, Daukšos ir kitas gatves. Pajudėjus ledams Neryje susidarė didelės sangrūdos, vanduo pakilo iki 6,84 m. Daug žmonių paliko savo butus. Nukentėjusių, netekusių pastogės buvo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių.

[„Rytas“, 1936, kovo 11, p. 2.]

„Daugiausia vanduo, užliejo Jonavos gatvės rajone. Vietomis vanduo gatvėje pasiekė net iki 2 ir daugiau metrų […]. Kai kurie namai Jonavos g. rajone apsemti iki langų ir aukščiau. Daug kur iš vandens kyšo tik pačios viršūnės kiemų tvorų […].“

[„Lietuvos aidas“, 1936, kovo 11, p. 1.]

Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis – vienintelis Lietuvoje barokinis ašinės kompozicijos ansamblis, pasižymintis tobula gamtovaizdžio ir architektūros darna. Tai vienas lankomiausių kultūros paveldo objektų Kauno regione. Pažaislis smalsuolius žavi ne tik išskirtine architektūra, vaizdinga aplinka, bet ir legendomis apipinta daugiau nei trijų šimtmečių istorija. Pasak legendos, kartą medžiodamas girioje Kauno apylinkėse LDK didikas Kristupas Zigmantas Pacas, vėliau tapęs kancleriu, pamatęs elnią su tarp ragų švytinčiu kryžiumi. Pamanęs, kad tai Dievo ženklas, nusprendė Pažaislyje pastatyti vienuolyną. Vietą jam statyti pasirinko netoli Kauno, tarp miškų, stačiame Nemuno (dab. Kauno marių) krante.

Tarpukario nuotraukose užfiksuota nemažai miestovaizdžių iš paukščio skrydžio. Vertingiausi kadrai iš žinomo topografo M. Šulco palikimo yra šešios Kauno panoramos, užfiksuotos 1927 m. nuo Radiofono stiebo, iš 150 metrų aukščio. Nuotaukose matosi upių apsuptos svarbiausios, reprezentacinės Kauno erdvės – centras ir senamiestis. Jose atsispindi tarpukario Kauno išsidėstymas kraštovaizdyje, gerai atsiskleidžia miesto visuma, urbanistinė struktūra.

Aukštosios Fredos dvaras

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovo Aleksandro dovanotose valdose XVI a. pradžioje Aukštosios Fredos dvarą įkūrė LDK iždo raštininkas Henrikas Šliageris. Vėliau jis šias žemes pardavė kunigaikščiui Mykolui Glinskiui, kuris 1508 m. jas perpardavė Kauno miestui. XVIII a. Kauno miesto magistratas, stokodamas pinigų skoloms padengti, Fredą ne kartą buvo įkeitęs įvairiems asmenims.

1795 m. po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Freda (kairysis Nemuno krantas) atsidūrė Prūsijos valstybės teritorijoje. 1799 m. Aukštosios Fredos dvarą iš Kauno miesto magistrato įsigijo Juozapas Godlevskis. Su J. Godlevskio vardu siejamas dvaro „aukso amžius“: jis pasistatė puošnius klasicistinio stiliaus rūmus, perplanavo peizažinį parką, jo užsakymu buvo iškasti tvenkiniai, sudarantys apverstų didžiųjų raidžių JG kompoziciją. XIX a. II-oje pusėje Fredos dvaras priklausė Stanislovui Govronskui.

1883 m. dvaras nusavintas kuriamai Kauno tvirtovei, greta dvaro buvo pastatyti centriniai įtvirtinimai, suformuoti pylimai, iškasti grioviai, dvaro kompleksą papildė keletas naujų statinių (tarp jų stačiatikių cerkvė). 1887 m. dvaro rūmai tapo Kauno tvirtovės komendantų rezidencija. 1915–1919 m. Aukštosios Fredos dvare šeimininkavo kaizerinės Vokietijos okupacinė kariuomenė. 1920 m. dvare įsteigta Žemesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla. 1923 m. dalis dvaro žemių atiteko kuriamam Botanikos sodui. Buvusį dvaro parką botanikos sodo reikmėms perplanavo vokiečių architektas Karolis Rauthas. 1923–1940 m. botanikos sodui vadovavo žymus botanikų giminės atstovas, profesorius Konstantinas Regelis, jo iniciatyva pastatytos oranžerijos.

Sovietmečiu buvusio dvaro komplekso pastatai padalinti tarp Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Botanikos sodo ir I. Mičiurino sodininkystės-daržininkystės technikumo, dėl to dvaro ansamblis neteko dalies kompozicinio vieningumo. 1992 m. botanikos sodas atiteko atkurtajam Vytauto Didžiojo universitetui (VDU). Dvaro parke galima aplankyti didžiausią Lietuvoje oranžeriją, išvysti vertingas egzotiškų augalų kolekcijas. 2001 m. parkas įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Rekonstruotoje dvaro oficinoje įrengtos VDU Gamtos mokslų fakulteto laboratorijos.

1. Aukštosios Fredos ansamblis / V. Levandauskas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1984, geg. 13, p. 5.
2. Aukštosios Fredos ansamblis: architektūrinės vertės likimas / V. Levandauskas. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 1985, Nr. 1, p. 22–25.
3. Aukštosios Fredos dvaras. – Iliustr. // Lietuvos dvarai ir pilys / [sudarytojai Vytautas Kandrotas ir Ingrida Veliutė]. – Kaunas, [2015]. – P. 192–195.
4. Aukštosios Fredos dvaras : nuo unikalių tvenkinių iki legendomis apipintų jo savininkų / Indrė Sekevičienė. – Iliustr. // Žaliasis pasaulis. – 2016, vas. 25, p. 1, 3.
5. Aukštosios Fredos dvaras / sudarytojai D. Kandrotienė ir V. Kandrotas // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 210–211.
6. Aukštosios Fredos dvaro parkas / L. Januškevičius. – Iliustr. // Lietuvos parkai. – Kaunas, 2004. – P. 78–81.
7. Aukštosios Fredos dvaro sodyba Botanikos g. 2, 3, 4, 6, 10 (Muzikos g. 5, 7/5, Vilties g. 1, 3, 4, 5) / V. Levandauskas. – Iliustr., brėž. // Kauno architektūra. – Vilnius, 1991. – P. 70–77.
8. Birutė / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980, p. 386–414.
9. Botanikos parko kūrimas dvaro sodybos teritorijoje: Lietuvos dvarų sodybų išsaugojimo ir socialinio gyvybingumo link / I. Gražulevičiūtė-Vileniškė, V. Kinderytė // Jaunųjų mokslininkų darbai. – Šiauliai, 2009, Nr. 3(24), p. 33–43.
10. Freda / P. Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980, p. 374–385.
11. Fredos istorinė raida nuo XV a. iki 1940 m. / E. Rūkas. – Bibliogr. išnašose // Kauno istorijos metraštis. – T. 1 (1998), p. 132–146.
12. Juzefas Godlevskis ir Fredos dvaras / V. Skučiatė. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, spal. 23, p. 28.
13. Kauno miestas / I. Semaškaitė. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1, p. 26–27.
14. Pakaunės dvarų likimai / A. Staškevičius. – Iliustr. // XXI amžius. – 1997, lapkr. 5, p. 5–6.
15. Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas = Kaunas Botanical Garden of Vytautas Magnus University. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl. // Lietuvos botanikos sodai. – Vilnius, 2009. – P. 69–103.

Aukštosios Panemunės dvaras

Manoma, jog Aukštosios Panemunės dvaras įkurtas vykdant Valakų reformą (1559 m. pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose). XVI a. dvaras priklausė Martynui Podsendkovskui, vėliau – Simonui Kruševskiui. XVIII a. Aukštosios Panemunės savininkas Vitebsko kaštelionas Simonas Sirutis dvaro sodybą persistatė ir pavertė reprezentacine. Po Simono Siručio mirties 1747 m. dvaras atiteko jo sesers sūnui Juozapui Prozorui. Jam 1787 m. mirus, Aukštąją Panemunę paveldėjo jo sūnus Karolis Prozoras, paskutinis LDK kariuomenės stovyklos viršininkas. Šis didikas, siekdamas paremti 1794 m. Tado Koščiuškos rengtą sukilimą, įkeitė Aukštosios Panemunės dvarą ir gautus pinigus paaukojo sukilėliams. 1800 m. Aukštąją Panemunę jis pardavė vokiečiui Petrui Lebrechtui Frentzeliui. 1859 m. Panemunės dvaro savininku tapo Frentzelio žentas vokietis Hassfortas. Hassfortų duktė Žozefina 1894 m. ištekėjo už būsimo Lietuvos kariuomenės vado Silvestro Žukausko.

1894 m. carinė valdžia išpirko iš Hassfortų giminės Aukštosios Panemunės dvarą (prie Sėmenos upelio) ir greta buvusį miestelį. Dvaro žemėje buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje oro uostas, pastatyti oro balionų ir lėktuvų angarai. Dvaro patalpose iki 1993 m. gyveno rusų kariškiai. 2001 m. dvaro rūmų liekanas įsigijo kaunietis inžinierius Kęstutis Linkus.

Legeckių dvarelis

Vadinamasis Legeckių dvarelis išsidėstęs Vytauto kalno pašlaitėje, kiek užgožtas didelių ąžuolų ir klevų. Dvarelio namas (K. Būgos g. 4) statytas 1850 m. (tikėtina, jog Matuševičių giminės). Pastatas ištęsto stačiakampio plano, dengtas pusvalminiu stogu, name įrengti du butai. 1897 m. sodybą iš Barboros Matusevičienės nusipirko bajoras Marijonas Legeckis. Namas sulaukė pertvarkymų 1926–1927 m., kuomet jį įsigijo Antanas Lapinskas. Naujasis savininkas uždengė skardinį stogą, vidaus erdves padalino į nedidelius 2-3 kambarių butus. Sovietmečio pradžioje namas iš A. Lapinsko nacionalizuotas, tačiau 1945 m. grąžintas. 1948 m. savininkas ketvirtąją dalį namo pardavė. Sovietmečiu ši valda išsaugojo privatų statusą. Ši miestietiško dvarelio sodyba iki šiol neblogai išlikusi, gana gerai prižiūrima, sklypas išsaugojęs istorines ribas.

Marvos dvaras

Marvos vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1514 m. Manoma, jog XVI a. jau galėjo būti Marvos dvarvietės užuomazgos. Dvaras itin nukentėjo XVIII a. pradžioje Šiaurės karo metu siautėjant švedams. 1795 m. Užnemunė atiteko Prūsijai, dvarą kurį laiką valdė vokiečiai. 1815 m. dvaras atiteko rusų generolui Šachovskiui. XIX a. dvaras priklausė Prūsijos didikui Lorchei. XIX a. vid. Marvos dvaras buvo valdomas valstybės. Vėliau dvaro savininku tapo Viktoras Gavronskis. Jam mirus dvaras atiteko broliui Stanislovui. Jo dukrai Kamilei ištekant už Rusijos imperijos kariuomenės pulkininko Voicecho Falevičiaus Marvos dvaras buvo atiduotas jai kaip kraitis.

Pirmojo pasaulinio karo metu dvare buvo apsistojęs feldmaršalas Paulis fon Hindenburgas. Atkūrus Lietuvos valstybę dvaras buvo nusavintas ir išparceliuotas, kadangi jo savininkas generolas V. Falevičius tarnavo Lenkijos kariuomenėje. 1920 m. Marvos dvare buvo įsteigta Bakteriologijos ir serologijos stotis,  kurioje buvo vykdomi vieni pirmųjų mikrobiologinių tyrinėjimų Lietuvoje. Dvaro rūmus su didžiąją žemių dalimi (80 ha) įsigijo Petras Maikauskas. Tarpukariu dvaro rūmuose mėgdavo lankytis aukšti svečiai, neretai vasarodavo ir pats prezidentas Antanas Smetona. 1930 m. dalyje Marvos dvaro pastatų įkurta senelių prieglauda.

1940 m. dvaro pastatuose įsikūrė Valstybinis kurčiųjų-nebyliųjų institutas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metu Marvos dvare buvo įkurta ligoninė. Dvaro laukų dirbti iš Kauno geto buvo atvaromi žydai. Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu dvaro rūmuose veikė 5-ieji vaikų namai. 1961 m. Marvos dvare įsikūrė Žemės ūkio akademijos mokomasis ūkis.

1991 m. greta dvaro pastatų pradėti statyti Kauno miesto vandenvalos įrenginiai. Tai turėjo katastrofiškų padarinių tolesniam dvaro rūmų likimui: gyventojus iškeldinus iš dvaro rūmų jie tapo neprižiūrimi, siaubiami vandalų, benamių ir per dešimtmetį buvo galutinai sugriauti. Iš dvaro sodybos teišliko keletas raudonplyčių ūkinių pastatų (dab. Marvelės g. 219, 221).

Miesto dvarelis

Dvarelio kompleksas yra pačioje Kauno Senamiesčio širdyje, L. Zamenhofo ir Kurpių g. kampe (L. Zamenhofo g. 7, 9), netaisyklingo trikampio formos sklype. Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1627 m. šioje vietoje stovėjo namas, tačiau jis sudegė 1655 m. (išliko tik skliautiniai rūsiai).

Kelis amžius po pražūtingojo gaisro sklypas nebuvo užstatytas, jame buvo sodelis. 1850 m. tuometinis sklypo savininkas Jeckelis L. Neviažskis greta Zamenhofo g. pastatė žydų sinagogą, kurioje pirmame aukšte meldėsi vyrai, o antrame buvo įrengta moterims skirta maldykla (sovietmečiu ši sinagoga paversta sandėliu). 1852 m. sklypo kampinėje dalyje pastatytas trapecijos formos plano gyvenamasis namas, kuriame veikė žydų mokykla bei košerinio maisto valgykla. Sklypo dalyje prie dabartinės Kurpių g. 1852–1860 m. pastatyti du sandėliai, vėliau tose patalpose įrengti butai. Išlikę pastatai po 1990 m. (buvusi sinagoga, gyvenamasis namas bei palei šiaurinį sklypo pakraštį išsidėstę mūrine tvora sujungti sandėliai) buvo atiduoti Kauno žydų religinei bendruomenei. 2001 m. dvarelio kompleksą įsigijo bendrovė „Ratvilas“, dvarelio pastatai buvo kapitaliai rekonstruoti ir pritaikyti modernaus gyvenimo reikmėms. Dabar juose įsikūrusios sveikatos priežiūros bei gydymo įstaigos.

Romainių dvaras

Romainių dvaro ištakos siekia XVI a. Dvaras suklestėjo XVIII a., kuomet jį valdė Vitebsko kaštelionas, Kauno seniūnas Simonas Sirutis (jam taip pat priklausė ir Aukštosios Panemunės dvaras). Jo valdymo laiku buvo restauruoti senieji dvaro rūmai, šiaurinėje jų pusėje pastatyta kolonada, puošnūs marmuriniai laiptai.

1756 m. dvarą paveldėjo Juozapas Prozoras. XVIII a. pabaigoje Romainių dvaras atiteko jo sūnui Ignotui. 1801 m. Romainių dvare gimė Ignoto Prozoro sūnus Mauricijus Prozoras – vienas iš 1831 m. sukilimo Kauno apylinkėse vadų, sukilimui pralaimėjus emigravo į Paryžių, o po 1855 m. amnestijos grįžo į Tėvynę. Jį siejo artima draugystė su poetu Adomu Mickevičiumi, kuris 1819–1823 m. gyvendamas ir dirbdamas Kaune ne kartą lankėsi Romainių dvare.

1836 m. Romainių dvaro žemės buvo padalintos Anai Prozor, Samueliui Medekšai ir Feliksui Nartovskiui. 1850 m. Romainių dvarą įsigijo Benediktas Emanuelis Tiškevičius. XIX a. pab. Romainių dvarą valdė grafų patikėtinis Česlovas Bieleckas. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro rūmus nusiaubė vokiečių kariuomenė.

1919 m. Romainių dvarą perėmė valstybė, siekdama kariškius aprūpinti žeme. 1921 m. Romainių dvarą įsigijo generolas Jonas Galvydis-Bykauskas. Jis išpuoselėjo dvaro sodybą. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. XX a. 6 deš. dvarininko name įsikūrė „Pergalės“ kolūkio kultūros namai, bibliotekėlė. Išlikę dvaro rūmai (dab. Romainių g. 67) itin pakitę, be ryškesnių architektūrinių bruožų, juose įrengti butai. Greta yra parko likučiai.

Sargėnų dvaras

Sargėnų vietovardis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1782 m. Sargėnų dvaras XIX a. II-oje pusėje priklausė bajorams Macianskiams. Dvarininkas Leonas Macianskis buvo vienas iš 1831 m. sukilimo vadų Kauno apylinkėse. 1889 m. dvarą valdė jo našlė Aleksandra Macianskienė. Žinoma, jog 1898 m. Sargėnų dvaro savininkas Ignatijus Karlovičius Macianskis gavo leidimą statyti plytinę, kuri suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet karo nuniokotam šalies ūkiui atstatyti reikėjo daug plytų. 1912 m. buvo pastatytas medinis gyvenamasis dvarininko namas (dab. Panerių g. 263).

1921 m. dvaro žemes paveldėjo Evelina Macianskienė bei jos sūnūs Jonas ir Leonas. 1922 m. šie paveldėtojai dvarą pasidalino, didžioji dalis žemių atiteko Evelinai Macianskienei. 1923 m. ji pardavė po žemės reformos jai likusią dvaro dalį (80 ha) Amandai Pudymaitytei-Šodienei, tačiau tikėtina, kad tikruoju dvaro savininku buvo jos vyras Jonas Šodė. Šodienė nemažai dvaro žemių išpardavė ūkininkams. 1938 m. buvo išparceliuota žemės reformos metu valstybei atitekusi dvaro dalis. Tarpukariu dvaras buvo labai rūpestingai prižiūrimas, netgi įtrauktas į pavyzdinių ūkių sąrašą. 1931 m. dvare buvo filmuojamas vienas pirmųjų lietuviškų vaidybinių filmų „Onytė ir Jonelis“.

1941 m. nusavintame dvare įsteigtas Veterinarijos akademijos mokslinis ūkis. Sovietmečiu Sargėnų dvaro sodyba neteko savo ramios užmiesčio dvasios, iš šiaurės ją apsupo Šiaurinis Kauno aplinkkelis (dab. Islandijos plentas), iš pietų priartėjo Šilainių daugiabučiai. Iki šių dienų buvusio dvaro sodyba neišsaugojo kompozicinio vientisumo, ji buvo padalinta į atskiras privačias valdas. Kadaise čia buvusį dvarą mena tik keletas varganų medinių pastatų bei dviaukštis mūrinis raudonų plytų karvelidės pastatas (dabar Panerių g. 263e), perdarytas į gyvenamąjį namą.

1812 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas I (pranc. Napoléon I; 1769–1821 m.) ėmėsi įgyvendinti savo planą nubausti Rusiją už tai, kad ji nesilaikė Didžiosios Britanijos kontinentinės blokados. Sutelkęs daugiau negu pusės milijono vyrų armiją per Varšuvos kunigaikštystę 1812 m. birželio 24 d. jis pasiekė Aleksotą. Kitapus Nemuno buvo jau kita valstybė – Rusijos imperija. Pagrindinė armijos stovykla įsikūrė Naugardiškių kaime. Likus dienai iki persikėlimo, Napoleonas kartu su keletu karininkų nujojo į Aleksotą, kur apžvelgė Kauną ir jo apylinkes. Pasakojama, jog jam grįžtant į štabą, žirgas (vardu Frydlandas) pasibaidė staiga iššokusio kiškio ir imperatorius nukrito. Napoleonas nieko netaręs, greitai atsikėlė, užšoko ant žirgo ir juokaudamas pasakė: „Jei būčiau romėnas, dabar pasukčiau atgal“. Lydintys karininkai šį įvykį palaikė blogu ženklu.

Per Nemuną buvo nutiesti keturi tiltai. Nuo kalvos greta Jiesios upelio, kuri dabar vadinama Napoleono kalnu, imperatorius stebėjo per Nemuną persikeliančią kariuomenę. Napoleono palydoje buvo ir lietuvių – kunigaikščiai Eustachijus Sanguška, Romualdas Giedraitis, grafai Liudvikas Pacas bei Gabrielius Oginskis. Tuomet per Nemuną persikėlė ir per Kauną pražygiavo apie 220 tūkst. karių. Napoleono armija kėlėsi keturias dienas. Pasak istoriko Arvydo Pociūno, „perkėla per Nemuną buvo viena geriausių persikėlimo operacijų pasaulinėje karybos istorijoje. Per trumpą laiką organizavus tiltų nutiesimą ir perkėlus dešimtis tūkstančių žmonių, žirgų, kito karinio turto, ne tik nežuvo nė vienas karys ar žirgas, bet nebuvo prarastas nė vienas vežimas.“

Kauniečiai nesutiko Napoleono iškilmingai kaip išvaduotojo, jo kariai ėmė apiplėšinėti miestiečius. Dalis gyventojų skubiai pasitraukė iš miesto. 1812 m. Kaune buvo apie 5 tūkst. gyventojų, apie 600 pastatų.

Napoleonas mieste praleido tris dienas. Birželio 24–26 d. jis buvo apsistojęs Karmelitų vienuolyne, čia buvo įsikūręs jo štabas. Vėliau persikėlęs į Kauną Napoleonas kurį laiką praleido Echelio name (dab. Muitinės g. 14, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto korpusas). Vėliau Napoleonas, sėdęs į karietą, išvyko Vilniaus link. Napoleono Kaune palikta įgula įrengė keletą karinių įtvirtinimų, buvo pastatyti pastovūs tiltai per Nerį ir Nemuną.

Napoleono kariuomenei persikeliant per Nerį (atsitraukiantys kazokai buvo sugriovę tiltą) amžininkai užfiksavo dramatišką įvykį. Napoleono gvardijos lenkų eskadronas vykdydamas įsakymą plaukė per upę. Ties upės viduriu kavaleristus pradėjo nešti srovė ir jų rikiuotę išsklaidė. Žirgai ėmė skęsti. Kavaleristai iš visų jėgų bandė kovoti su srove, bet nesėkmingai. Būdami jau „beveik panirę į vandenį ir nebesistengdami išsikapstyti jie pasukę galvas Napoleono pusėn šaukė: „Tegyvuoja imperatorius!“.

Pralaimėjęs karą Rusijoje, persekiojamas caro kariuomenės ir atšiaurios žiemos, Napoleonas ir jo didžiosios armijos likučiai skubiai traukėsi. Į Kauną jis atvyko 1812 m. gruodžio 7 d. ankstų rytą, trumpam apsistojo minėtame Echelio name. Mieste ilgai neužtruko, pervažiavo tiltu per Nemuną ir buvo priverstas sustoti prie senojo kelio, vedusio stačiu šlaitu į Aleksotą. Karietoje buvusiems pakeleiviams teko išlipti ir stumti karietą į kalną. Vėliau imperatorius tęsė kelionę ir vakare atvyko į Marijampolę. Tomis dienomis Kaunas patyrė išbadėjusių, demoralizuotų prancūzų kareivių siautėjimą. Persekiojami rusų kariuomenės prancūzų armijos likučiai gruodžio 14 d. padegė miestą ir persikėlė per Nemuną. Po dviejų dienų rusų kariuomenė užėmė Kauną. Per šį karą Kaune buvo sunaikinta apie penktadalis namų.

Paradnaja (dab. Rotušės) aikštėje 1843 m. buvo atidengtas paminklas 1812 m. Rusijos pergalei prieš Napoleoną atminti. 1917 m. paminklą nugriovė vokiečių kariuomenė.

1992 m. birželio 23 d. ant buvusio Karmelitų vienuolyno sienos (dab. Kaunakiemio g. 40) atidengta memorialinė lenta (skulpt. Zigmas Survila), kurioje pažymėta, jog vienuolyne 1812 m. birželio 24–26 d. buvo apsistojęs Napoleonas.

Literatūra

1. Aleksotas / Pranas Juozapavičius. – Iliustr. // Kaunas ir jo apylinkės [Rankraštis]. – Kaunas, 1980. – P. 428–429.
2. Iš Armano de Kolenkūro atsiminimų / Armanas de Kolenkūras. – Iliustr. // Napoleono armija Lietuvoje. – Vilnius : Mintis, [2011]. – P. 30.
3. Husarų baladė apie karą ir taiką Kaunakiemio gatvėje / Audronė Vaitkutė. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1992, birž. 25, p. 1.
4. Kaunas atvirukuose Pirmojo pasaulinio karo metais = Kaunas in Ansichtskarten zur Zeit des Ersten Weltkrieges = Каунас в открытках в годы Первой мировой войны : iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus atvirukų rinkinio / [sudarytojai Arvydas Pociūnas, Arvyda Navickienė]. – Kaunas, 2011. – P. 149.
5. Lietuva ir Napoleonas / Virgilijus Pugačiauskas ; Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2012. – P. 29–36.
6. Napoleonas Bonapartas Lietuvoje 1812 metais / Ovidijus Jurkša, Kristina Jurkšienė // Aleksoto istorija laiko tėkmėje. – Kaunas : [s.n.], 2016. – D. 1, p. 38–40.
7. Napoleono ir Didžiosios armijos istorija 1812 metais / Philippe-Paul de Ségur. – Vilnius : Eugrimas, [2012]. – T. 1, p. 102–103.
8. Napoleono lobių ir nakvynės Kaune mįslė : Prancūzijos imperatorius ir jo kariauna paliko mieste iki šiol vaizduotę kaitinančių pėdsakų / Virginija Skučaitė. – Nuotr. // Kauno diena. – 2004, gruod. 11, priedas „Aukštyn žemyn“, p. 5.
9. Prancūzijos kariuomenės persikėlimas per Nemuną ties Kaunu [1812 m.] / Arvydas Pociūnas – Pab. Pradžia: saus. 31 // Voruta. – 1998, vas. 7, p. 6.
10. Prancūzmetis Kaune / Virgilijus Pugačiauskas. – Dalis teksto lenk. // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 11 (2011), p. 221–222.
11. Šančių praeities takais : [prisiminimai] / Jurgis Vanagas. – 2-oji patais. ir papild. laida. – Kaunas, 2009. – P. 44.
12. 1812-tieji Lietuvoje / Algimantas Kasparavičius. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1992, birž. 27, p. 9.

1836 m. baigus įrengti kelią (pašto traktą) Sankt Peterburgas–Varšuva, išaugo Kauno kaip svarbaus tranzitinio punkto, jungiančio Rusiją su Vakarų Europa, reikšmė. Minėtasis kelias ėjo dab. Savanorių pr., pro senamiestį ir persikėlus per Nemuną tęsėsi dab. Veiverių gatvės trasa. Kauno rotušėje 1837 m. buvo įrengti apartamentai Rusijos imperatoriui Nikolajui I (rus. Николай I Павлович; 1796–1855 m.). Jų įrengimas kainavo itin didelius pinigus. Antai, 1841 m. Rotušės antrojo aukšto įrengimui bajorai turėjo surinkti 81 tūkstantį sidabro rublių (už šią sumą buvo galima įsigyti didžiulį dvarą). Už juos 6 kambariai Rotušėje buvo įrengti labai prabangiai: raudonmedžio baldai, paauksuoti sietynai, puošnūs veidrodžiai, kilimai, imperatoriškosios šeimos portretai. Kauno miestiečiams tekdavo mokėti ir už Rotušės remontą bei už Jo didenybės vaišes.

Valdovo atvykimui į Kauną būdavo specialiai ruošiamasi. Antai, 1837 m. prieš caro atvykimą miestas buvo kruopščiai išvalytas, o daugelis namų fasadų išbaltinti. Tuomet gubernijos valdžia žemesniųjų luomų gyventojams uždrausdavo „valkiotis pakelėse“. Atvykę carai mieste būdavo iškilmingai sutinkami.

Itin saugomam carui kelionėse kartais tekdavo patirti ir ekstremalių išgyvenimų. Štai 1846 m. gruodžio 8 d. keliantis per Nemuną ties Kaunu, imperatoriaus Nikolajaus I šešių arklių traukiama karieta buvo užkelta ant specialių medinių skydų, kurie turėjo sumažinti spaudimą Nemuno ledui. Ant neužšąlusios upės dalies buvo įrengtos specialios pervažos. Šis persikėlimas turėjo vykti kaip įprastai, tačiau atsitiko nelaimė. Policijos viršininkas pulkininkas Magnuševskis nepaklausė perkėlos prižiūrėtojo patarimų ir liepė karietą lydėti maždaug pusšimčiui žmonių. Silpnas ledas neatlaikė didelio svorio ir imperatoriaus karieta pakrantėje atsidūrė vandenyje. Imperatorius Nikolajus I iš Nemuno išbrido tik su grafo Orlovo pagalba. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto, išlipęs ant kranto imperatorius ėmė žegnotis ir dėkojo Dievui už išgelbėjimą. Pažvelgęs į Vytauto bažnyčią paklausė:
– O kas čia?
– Bažnyčia, Jūsų Didenybe!
– Cerkvė! – tarė Nikolajus I. Ir taip tuometinė pranciškonų bažnyčia tapo cerkve.

XIX a. 7 deš. pradžioje per Kauną nutiesus geležinkelį Rusijos carams jau nebereikėjo su karietomis keltis per Nemuną, o mieste jau nebebūdavo rengiamos iškilmingos valdovo sutiktuvės.

Praėjus daugiau negu šimtmečiui nuo Napoleono žygio, 1913 m. rugpjūčio 15 d. į Jiesią greta Kauno traukiniu atvyko Rusijos imperatorius Nikolajus II (rus. Николай II Алекса́ндрович; 1868–1918 m.) su šeima. Šiam svarbiam įvykiui buvo kruopščiai ruošiamasi: Napoleono kalne iškirsti krūmai, netgi dalis medžių. Iki kalno viršaus buvo įrengti mediniai laiptai, kurie prieš atvykstant carui buvo iškloti kilimais. Carui atvykus, aplink kalną kelioms eilėmis išsirikiavo kareiviai. Valdovas su šeima ir maždaug septynių žmonių palyda užkopė į kalną ir stebėjo plačiai atsivėrusius Kauno ir apylinkių vaizdus bei vietą, kurioje kėlėsi didžioji Napoleono armija. Jiesios kaimo žmonėms iš anksto buvo nurodyta užsidangstyti langus ir neiti iš namų. Tačiau lankydamasis caras teiravosi, kodėl apylinkėse nematyti nė vieno vietinio žmogaus. Reaguodami į šią valdovo pastabą žandarai pradėjo lakstyti po namus, ragindami kaimiečius išeiti į lauką ir rinktis prie Napoleono kalno. Kai kurie žmonės dėl gausos buvo atvaryti iš gretimų kaimų. Susirinkusiai miniai liepta šaukti „ura“ (liet. valio!). Taip įvyko greitomis surežisuotas Rusijos valdovo susitikimas su Kauno apylinkių gyventojais.

Literatūra

1. Kauno senamiestis : mažasis keliautojo žinynas / Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. – Kaunas, 2012. – P. 39.
2. Imperatoriškojo dvaro kelionių tarpukelė : [iš istorijos apie Kaune viešėjusius šalies vadovus] / Remigijus Civinskas – Iliustr // Kauno diena. – 1996, spal. 5, p. 18.
3. Iš Vytauto bažnyčios „istorijų“ : Kastiol – Cerkov / Vaižgantas // Raštai. – Vilnius, 2011. – T. 22, p. 405–406.
4. Aleksotiškės rankraščiuose išguldytos Jiesios legendos ir prisiminimai / Iveta Skliutaitė. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2008, bal. 5, p. 11.
5. Aleksoto istorija laiko tėkmėje / Ovidijus Jurkša, Kristina Jurkšienė. – Kaunas, 2016. – D. 1, p. 143–144.

1915 m. rugpjūčio mėn. kaizerinės Vokietijos kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę, kuri buvo viena iš pačių didžiausių Rusijos imperijoje. Šią pergalę pažymėti į Kauną atvyko Vokietijos imperatorius Vilhelmas II (vok. Wilhelm II; 1859–1941 m.). Jis apsistojo buvusioje Kauno gubernatoriaus rezidencijoje (dab. Vilniaus g. 33; Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra Kaune). 1915 m. rugsėjo 16 d. įvyko iškilmingas karinis paradas Paradų (dab. Rotušės) aikštėje. Vėliau  Vokietijos kaizeris užsuko į Šv. Apaštalų Petro ir Povilo katedrą (dab. arkikatedra bazilika). Jį pasitiko kanauninkas Pranciškus Pacevičius ir aprodė Vilhelmui II katedros vidų. Vokietijos imperatorių sudomino gražūs katedros gotikiniai tinkliniai skliautai. Svečias domėjosi Žemaičių vyskupija, katedros pastato istorija. Nusistebėjo, kad krašte taip vėlai buvo priimta krikščionybė (XIV a. pab.). Domėjosi, kiek Kaune yra bažnyčių, kiek mieste pasiliko gyventojų. Vizitas katedroje užtruko apie 20 minučių.

Pirmojo pasaulinio karo metais Nikolajaus prospektas (dab. Laisvės alėja) buvo vadinama Kaizerio Vilhelmo gatve (vok. Kaizer Wilhelmstrasse).

Literatūra

1. Kaunas atvirukuose Pirmojo pasaulinio karo metais = Kaunas in Ansichtskarten zur Zeit des Ersten Weltkrieges = Каунас в открытках в годы Первой мировой войны : iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus atvirukų rinkinio / [sudarytojai Arvydas Pociūnas, Arvyda Navickienė]. – Kaunas, 2011. – P. 162.
2. Kauno senamiestis : mažasis keliautojo žinynas / Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. – Kaunas, 2012. – P. 98–99.
3. Kauno miesto planai [Kartografija] : XIX a.–XX a. I p. / [sudarytojos Nijolė Ambraškienė, Vilija Girčytė ; redakcinė kolegija: Gintaras Dručkus … [et al.] ; teksto autorė ir konsultantė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė]. – [Kaunas] : Naujasis lankas, 2007. – P. 39.

Vokietijos imperijos armijos Rytų fronto vadas generolas feldmaršalas Paulis fon Hindenburgas (vok. Paul von Hindenburg; 1847–1934 m.) į Kauną atvyko netrukus po to, kai 1915 m. rugpjūčio mėn. buvo užimta Kauno tvirtovė. Tuomet feldmaršalas buvo apsistojęs Kauno tvirtovės komendanto rūmuose (dab. Gedimino g. 25, Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų štabas), kuriuose veikė Vokietijos kariuomenės Rytų fronto štabas.

Per 1916 m. Šv. Velykas Kaune vėlgi buvo laukiama atvykstant vyriausiojo Rytų fronto vado. Prieš jo atvykimą okupacinė valdžia išleido griežtą įsakymą, kad visi Kauno gyventojai išvalytų gatves ir kuo gražiausiai išpuoštų namus.

Į Kauną atvykęs gen. P. fon Hindenburgas buvo labai iškilmingai sutiktas. Vokiečių valdžia privertė gyventojus jam kelti triukšmingas ovacijas ir atiduoti pagarbą. Feldmaršalas apsigyveno Tilmansų namuose Griunvaldo gatvėje.

Pirmąją Šv. Velykų dieną pagrindinėje vokiečių Įgulos bažnyčioje Kaune (dab. Šv. Arkangelo Mykolo Įgulos bažnyčia) įvyko iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo gen. P. fon Hindenburgas ir visa vokiečių okupacinė valdžia. Po pamaldų vokiečių kariai buvo išrikiuoti ties geležinkelio tiltu (pavadinto „Rechsbrücke“), kurio atstatymas buvo baigtas 1916 m. balandžio 14 d.

Į tilto atidengimo iškilmės atvyko feldmaršalas gen. P. fon Hindenburgas. Kaip rašo Henrikas Kebeikis, „jis užveržė simbolinę paskutinę veržlę, po kuria buvo padėta varinė šešiakampė poveržlė su užrašu „Exzelenz General-feldmarschal von Hindenburg“.“ Tikėtina, jog ji išliko tilto konstrukcijose iki 1941 m., kai tiltas atsitraukiančios Raudonosios armijos buvo susprogdintas.

1925 m. P. fon Hindenburgas tapo Vokietijos Respublikos prezidentu. Jam 1929 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona suteikė Vyties Kryžiaus ordino pirmos rūšies pirmojo laipsnio insignijas.

Literatūra

1. Hindenburgas Kaune // Diena. – 1934, rugpj. 5, p. 1.
2. Kaunas atvirukuose Pirmojo pasaulinio karo metais = Kaunas in Ansichtskarten zur Zeit des Ersten Weltkrieges = Каунас в открытках в годы Первой мировой войны : iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus atvirukų rinkinio / [sudarytojai Arvydas Pociūnas, Arvyda Navickienė]. – Kaunas, 2011. – P. 230.
3. Lietuvos karžygiai = Lithuanian war heroes : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940) / Vilius Kavaliauskas. – Vilnius : Daigai [etc.]. – T. 2 : E – J. – 2009, p. 327–328.
4. Velykos Kaune 1916 metais // Karys. – 1935, Nr. 16–17, p. 374–376.
5. Žaliasis geležinkelio tiltas per Nemuną Kaune / Henrikas Adolfas Kebeikis. – Iliustr. – Teksto aut. nurodyti p. [266] // Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai. – Kaunas : Terra publica, [2013]. – P. 62–64.

1920 m. sausio 29 d. 6 val. iš Vilniaus į Kauną traukiniu po 10 val. trukusios komplikuotos kelionės atvyko Varšuvos nuncijus ir apaštalinis vizitatorius Rytų Europos kraštams arkivyskupas Achilė Ratis (ital. Achille Ratti; 1857–1939 m.). Žalumynais ir gėlėmis išpuoštoje Kauno geležinkelio stotyje garbingąjį svečią sutiko Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Pranas Liatukas, Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas ir vicepirmininkas, Vasario 16-osios akto signataras kun. Justinas Staugaitis, komendantas plk. Adolfas Birontas, dvasininkijos atstovai ir didelis būrys kauniečių. Vėliau svečias buvo palydėtas į Žemaičių vyskupo rūmus (dab. M. Valančiaus g. 6, Kauno arkivyskupijos muziejus), kur jam buvo paruošta vieta apsistoti. Čia jau laukė susirinkusi Žemaičių vyskupijos kapitula ir keli vyskupo pakviesti svečiai.

Rytojaus dieną arkivyskupas A. Ratis su savo palydovais aplankė Benediktinių vienuolyną. 11 val. prasidėjo apaštalinio vizitatoriaus laikomos šv. Mišios Kauno katedroje. Į jas atvyko Lietuvos valstybės Prezidentas Antanas Smetona bei keletas kitų aukštų valstybės pareigūnų. Vėliau arkivyskupas A. Ratis, vyskupo P. Karevičiaus ir kitų dvasininkų lydimas, aplankė Žemaičių kunigų seminariją. Ten jį sutiko rektorius prel. Jonas Mačiulis-Maironis. Išpuoštoje salėje jau laukė susirinkę profesoriai ir klierikų choras, kuris pagiedojo „Gratulamur Tibi“. Maironis lotyniškai tarė sveikinimo žodį. Po rektoriaus kalbos choras pagiedojo „Tu Es Petrus“. Arkivyskupas A. Ratis iš širdies dėkodamas sakė, kad „gražesnio sutikimo jis negalėjęs laukti, nes, kur širdis, ten daugiau nieko nereikia.“

Vėliau garbingasis svečias nuvyko vizituoti Valstybės prezidentą A. Smetoną, revizituoti užsienio reikalų ministrą A. Voldemarą, Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministrus. Netrukus su atsakomuoju vizitu atvyko Prezidentas, ministrai ir kiti svečiai. Po to aukštajam svečiui pagerbti vyskupas P. Karevičius suruošė iškilmingus pietus, kuriuose dalyvavo Valstybės Prezidentas A. Smetona, Valstybės tarybos pirmininkas S. Šilingas, ministrai L. Noreika, A. Voldemaras, V. Čarneckis, visi kapitulos nariai. Po pietų Jo Ekscelencija skubėjo traukiniu grįžti į Vilnių. Sausio 30 d. vėlai naktį aukšti svečiai jau buvo Vilniuje.

Arkivyskupas A. Ratis Kaune lankėsi ir vėliau. Antai 1920 m. kovo 18–19 d. jis nakvojo vysk. P. Karevičiaus rezidencijoje, po to traukiniu išvyko į Latviją.

Kai 1922 m. vasario 6 d. kardinolas A. Ratis buvo išrinktas popiežiumi, Žemaičių kunigų seminarijos rektorius J. Mačiulis-Maironis didžiojoje seminarijos salėje ties Katedra pastatė marmuro lentą su lotynišku tekstu, skelbiančiu, kad iš šios vietos yra kalbėjęs popiežius Pijus XI, tebebūdamas dar apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai.

Literatūra

1. Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai / Pranciškus Karevičius ; [parengė Aldona Gaigalaitė, Algimantas Katilius] ; Lietuvių katalikų mokslo akademija. – Vilnius, 2006. – P. 271–279.
2. Istorinis apaštališkasis būsimojo Popiežiaus vizitas Lietuvoje / Irena Petraitienė. – Iliustr. // XXI amžius. – 2016, kovo 25, p. 3, 6.

Šiaurės ašigalio tyrinėtojas, Tautų Sąjungos įgaliotinis belaisvių ir tremtinių reikalams Fritjofas Nansenas (norv. Fridtjof Nansen; 1861–1930 m.) į Kauną atvyko 1920 m. rugsėjo mėn., kuomet jame buvo surengta tarptautinė konferencija tremtinių ir karo belaisvių grąžinimo reikalams. Į laikinąją sostinę atvyko atstovų iš Sovietų Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kt. valstybių. Visą laiką konferencijoje pirmininkavo F. Nansenas ir kapitonas Finė. Konferencijos tikslas buvo ištirti, kaip tarp įvairių valstybių būtų galima apsikeisti karo belaisviais ir tremtiniais. Buvo siekiama grąžinti juos į tėvynes. Kaune buvo dedamos pastangos, kad būtų galima keistis karo belaisviais per Rygą ir Lietuvos teritoriją. Kauno konferencijoje įsteigtas „Nanseno pagalbos komitetas“. F. Nansenas paruošė didelį ir apgalvotą belaisvių grąžinimo planą.

Politiniu atžvilgiu F. Nanseno apsilankymas Lietuvoje turėjo didelės reikšmės, nes jis, susipažinęs Lietuva ir lietuviais, prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės palaikymo. Šiuo klausimu F. Nansenas teigė: „kaip Norvegų atstovas, palaikysiu Tautų Sąjungos artimiausiam posėdy […] Lietuvos priėmimą. Aš turėjau progos pažint lietuvius, kurių būdas man sako, kad Lietuva verta priimt į Tautų Sąjungą.“

Fritjofas Nansenas išvyko iš Kauno rugsėjo 17 d.

Literatūra

1. …Kaunan atvyko Norvegas Nansenas… // A. Eidintas. – Iliustr. // Švyturys. – 1979, Nr. 9, p. 19–20.
2. Lietuvių enciklopedija / [redakcija: Vaclovas Biržiška – vyriausias redaktorius … et al.]. – Boston (Mass.) : Lietuvių enciklopedijos l-kla (J. Kapočius). – T. 19 : Mintis-Naronowicz / [redagavo J. Puzinas, Pr. Čepėnas]. 1959. – P. 512.
3. Prof. Nansenas Kaune // Lietuva. – 1920, rugs. 17, p. 3.
4. Nansenas / Juozas Jurginis. – [Kaunas] : Spaudos fondas, [1939] ([Kaunas] : koop. „Raidės“ sp.). – 316, [1] p., [5] iliustr. lap.
5. „Фрам” в Полярном море / Фритьоф Нансен ; ред. пер. и примеч. М.Б. Черненко. – Москва, 1956. – Ч. 1, [11] iliustr. lap. : iliustr., portr., žml.

1922 m. gegužės 13–14 d., pakviestas Lietuvos meno kūrėjų draugijos, iš Maskvos į Kauną atvyko dailininkas modernistas Markas Šagalas (rus. Марк Захарович Шагалов; 1887–1985 m.). Draugystė su Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje Jurgiu Baltrušaičiu jam padėjo gauti ne tik vizą į Lietuvą, bet ir persiųsti diplomatiniu paštu 65 tapytas drobes, guašo darbus, piešinius ir įvairius rankraščius.

M. Šagalas Kaune surengė savo retrospektyvinę darbų parodą, kuri buvo pirmoji po Rusijoje praleistų metų. Ji veikė Lietuvos meno kūrėjų draugijos salėje (dab. Maironio g. 11). Gegužės 14 d. Kaune dailininkas skaitė paskaitą apie savo kūrybą.

Iš Kauno jis per Berlyną išvyko į Paryžių, kuriame išgarsėjo pasauliniu mastu.

Literatūra

1. Marco Chagallo pėdsakas Kaune / Vereta Rupeikaitė. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2003, liep. 7, p. 6.
2. Marko Šagalo parodos ir paskaitos įspūdžiai / V. Bičiūnas // Lietuva. – 1922, geg. 25, p. 4–5.
3. Tapytojo Šagalo kūrinių paroda // Lietuvos žinios. – 1922, geg. 13, p. 3.
4. Tapytojo Šagalo paroda // Tėvynės balsas. – 1922, geg. 13, p. 3.
5. Моя жизнь / Марк Шагал ; пер. с фр. Н. С. Мавлевич. – Москва : Эллис Лак, 1994. – P. 179–180.
6. Шагал. Возвращение мастера : по материалам выставки в Москве к 100-летию со дня рождения художника : [альбом-каталог / составитель М.А. Бессонова ; авторы статей И.А. Антонова … [et al.]]. – 2-е изд. – Москва : Советский художник, 1989. – 326, [1] p.

1923 m. rugpjūčio 23 d. į Kauną atvyko žymus danų rašytojas, filologas ir etnologas Ogė Mejeris Benediktsenas (dan. Åge Meyer Benedictsen; 1866–1927 m.) su žmona. Anot dienraščio „Lietuva“, jis lietuviams buvo „labai prielankus, nuo senų laikų lietuvių tauta, jos dvasia, troškimais ir atbudimu susidomėjęs“. O. M. Benediktsenas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi dar 1893 m. Tuomet susipažino su Antanu Baranausku, Jurgiu Zauerveinu, Vincu Kudirka, Petru Kriaučiūnu, pas kurį Plokščiuose netgi kurį laiką gyveno. Viešėdamas domėjosi krašto istorija, papročiais, liaudies menu, neblogai pramoko lietuvių kalbos, netgi galėjo susikalbėti. Anot jo, Kaunas XIX a. pab. „buvęs tik „gubernatoriaus“ miestas ir lietuviškumo jame nesimatė. Dabar Kaunas yra Lietuvos sostinė!“ 1895 m. O. M. Benediktsenas parašė knygą „Bundanti tauta: Lietuvos kultūros vaizdai“ (dan. „Et folk, der vaagner: kulturbilleder fra Litaven“). Joje aprašyta Lietuva, jos žmonės, kalba, mitai, legendos, religija, papročiai, šventės ir kt. O. M. Benediktsenas prisidėjo prie lietuvių tautos garsinimo Danijoje, rėmė lietuvių siekius išsikovoti laisvę.

Jo lankymosi proga 1923 m. rugpjūčio mėn. Lietuvių klube, Trijų kunigaikščių kambaryje („Metropolio“ viešbutis) buvo surengta iškilminga vakarienė, kurioje dalyvavo Antanas Smetona, prof. Kazimieras Būga, Petras Vileišis, Marijona Rakauskaitė, Adomas Jakštas-Dambrauskas ir kiti.

Literatūra

1. A. Benedictsenas, G. Brandesas ir Lietuvos kelias į Europą XX a. pirmaisiais dešimtmečiais / Silvestras Gaižiūnas // Åge Meyeris Benedictsenas ir jo knyga „Lietuva. Bundanti tauta“ = Åge Meyer Benedictsen and his book „Lithuania. The awakening of a nation“ : konferencijos pranešimai, 1999 m. rugsėjo 25 d., Vilnius / Vilniaus Vytautų klubas ; [redaktorių kolegija: Vytautas Tulevičius … [et al.]. – Vilnius, 2000. – P. 101.
2. Danų rašytojas A. M. Benediktsenas Kaune / J. Str. // Lietuva. – 1923, rugpj. 26, p. 1–2.
3. Danų rašytojas Benediktsenas Kaune // Lietuvos žinios. – 1923, rugpj. 25, p. 3.
4. Kai kurie O. Benediktseno-Mejerio apsilankymai Lietuvoje. – Portr., iliustr. // Lietuvos aidas. – 2006, spal. 10, p. 1, 7.
5. Lietuva. Bundanti tauta : studija apie lietuvių tautos praeitį ir dabartį / Åge Meyer Benedictsen ; iš anglų kalbos vertė Skirmantė Ramanauskaitė ; su danišku originalu palygino Daiva Novikovaitė. – Vilnius : Tyto alba, 1997. – P. 18.
6. Lietuviškoji enciklopedija / [vyriausioji redakcija: Vacl. Biržiška – vyr. redaktorius … [et al.]. – Kaunas. – T. 3 : Batoras-Bohatta. – [1935], p. 461–462.
7. Prof. A. M. Benedictsen. – Iliustr. // Krivulė. – 1923, Nr. 3, p. 3.

1927 m. rugpjūčio 5 d. į Kauną iš Paryžiaus Buržė (Le Bourget) aerodromo atskrido prancūzų lakūnai broliai Alfredas ir Rene de Vitroliai (pranc. Alfred de Vitrolles (1897–1940 m.) ir René de Vitrolles (1899–1996 m.)). Jie skrido be nusileidimo 10 val. 30 min. ir įveikė 1800 kilometrų. Artėdami prie Kauno pirmiausia išvydo radijo stoties stiebus. Lietuvių lakūnai buvo pasiryžę sutikti keliautojus padangėje. Jų pasitikti pakilo vyresnysis leitenantas Č. Januškevičius. Jam ir teko garbė pasveikinti bei palydėti iki nusileidimo vietos prancūzų aviatorius. Kauno aerodrome jie nutūpė 3 val. 45 min. po pietų. Čia lakūnų jau laukė Lietuvos aviacijos karininkai ir būrelis nekantraujančių entuziastų. Jie atskrido į Kauną Prancūzijos vyriausybės pavedimu susipažinti su Lietuvos aviacija. Kaune apsistojo „Lietuvos“ viešbutyje.

Svečiams buvo paruoštas iškilmingas priėmimas. Juos priėmė Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, Ministras pirmininkas, Užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas, vyriausiojo štabo viršininkas ir kt. Respublikos Prezidentas pakvietė prancūzų lakūnus papietauti.

Juos sveikino minios kauniečių. Karininkų ramovėje svečiams buvo surengta vakarienė. Joje dalyvavo karo aviacijos vadovybė. Aviacijos viršininkui gen. štabo pulk. leit. S. Pundzevičiui prancūzų lakūnai įteikė simbolinę dovaną – Lietuvos ir Prancūzijos vėliavėles, taip pat Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge Petro Klimo laišką. Rugpjūčio 6 d. broliai de Vitroliai padėjo vainiką prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Ant jų dvimotorio žalios spalvos lėktuvo Breguet 19 kairiojo šono buvo užrašyti aplankytų miestų vardai: „Rome, Mayence, Oslo, Stockholm, Copenhague, Bruxelles“ [Roma, Maincas, Oslas, Stokholmas, Kopenhaga, Briuselis]. Netrukus greta jų turėjo atsirasti užrašas „Kaunas“.

Broliai A. ir R. de Vitroliai tapo 1927 m. aviacijos šventėje sensacija. Jie gerai įvertino Lietuvos aviaciją, pabrėžė lietuvių lakūnų pasiruošimą ir profesionalumą.

Rugpjūčio 8 d. karo lakūnus A. ir R. de Vitrolius Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona apdovanojo II rūšies 3-ojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais.

Išbuvę Kaune 4 dienas, rugpjūčio 9 d. 7 val. ryto prancūzų lakūnai išskrido atgal į Paryžių.

Literatūra

1. Kilkime… : Lietuvos karo aviacijos švenčių apybraižos / Gintautas Deksnys. – [Kaunas], 2009. – P. 27–43.
2. Lakūnai de Vitrolles atskrido į Kauną // Lietuva. – 1927, rugpj. 6, p. 2.
3. Lietuvos karžygiai = Lithuanian war heroes : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918-1940) / Vilius Kavaliauskas. – T. 6 : Šim − Ž. – Vilnius, 2014, p. 494–495.
4. Prancūzų lakūnai Kaune // Lietuvos ūkininkas. – 1927, Nr. 32, p. 4.
5. Rugpjūčio 5 d. į Kauną iš Paryžiaus atskrido prancūzų lakūnai leitenantai broliai de Vitroliai // Trimitas. – 1927, Nr. 31, p. 979.

1930 m. birželio mėn. į Kauną atvyko žymus rusų poetas simbolistas Konstantinas Balmontas (rus. Константи́н Дми́триевич Бальмо́нт; 1867–1942 m.) su žmona. Jis nuo seno palaikė ryšius su lietuvių literatais. Iš Vinco Krėvės-Mickevičiaus raštų ir Liudo Giros poezijos pramoko lietuvių kalbos. Tyrinėjo lietuvių mitologiją, tautosaką, kalbą, istoriją, atliko poezijos vertimų. Su lietuviška tematika susijusios net trys jo poezijos knygos: „Ugnies paukštė“, „Paukščiai ore“ ir „Šiaurės pašvaistė“. K. Balmontas savo šaknis siejo su baltais, teigdamas, jog jo prosenelis buvo kilęs iš Prūsijos lietuvių.

Pirmąją savo viešnagės dieną Balmontai aplankė Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodą, kurioje ypač susidomėjo Vytauto Didžiojo paviljonu. Taip pat užsuko pabendrauti į šalia buvusią skautų stovyklą. Skautus poetas pasveikino lietuvišku skautišku pasveikinimu „Budėk!“.

Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis svečią ir jo žmoną pakvietė pietums, kurie buvo surengti „Metropolio“ viešbučio Trijų kunigaikščių kambaryje. Juose dalyvavo poeto plunksnos draugai – Liudas Gira, Vincas Krėvė-Mickevičius, Petras Vaičiūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša, Eugenijus Škliaras, o taip pat Valstybės teatro direktorius Andrius Oleka-Žilinskas.

Liepos 1 d. Vasaros teatre įvyko K. Balmonto poezijos vakaras, kuriame poetas skaitė visą eilę savo eilėraščių apie Lietuvą ir Rusiją. Poezijos vakaras turėjo didelį pasisekimą. Vasaros teatro salė buvo beveik pilnutėlė.

Per viešnagę Lietuvoje K. Balmontas turėjo progos susipažinti su Kauno kultūriniu gyvenimu. Spektaklis „Šarūnas“ padarė jam didelį įspūdį, o aktorių Petrą Kubertavičių netgi pavadino „liepsningu“ aktoriumi.

K. Balmontas taip atsiliepė apie tuometinę laikinąją sostinę: „Kaunas man atrodo labai simpatiškas miestas. Jis man primena Ukrainos miestus, nes čia toki pat kontrastai. Šalia didelių namų – sukrypusios lūšnos.“

Apie K. Balmonto viešnagę aktorė Teofilija Vaičiūnienė paliko tokius atsiminimus: „Tokios įžymybės atvykimas į tuometinę mūsų skurdžią sostinę Kauną buvo didžiulis įvykis. […] Būdavo, vakare nusiveda juos [K. Balmontą ir jo žmoną – M. B.] į „Metropolį“ pavakarieniauti. Sėdi iki programos pabaigos. Svečiai išsiskirsto, ir restoranas uždaromas. Bet Balmontas nenori eiti namo – veskit jį dar į naktinį barą. Kad ir kiek jam palydovai aiškina, jog tokio baro pas mus dar nėra, jis vis vien šaukia: veskit į naktinį barą, ir tiek.“

Literatūra

1. Atvažiavo poetas Balmontas // Lietuvos žinios. – 1930, birž. 23, p. 3.
2. Balmontas Lietuvoje // Lietuvos aidas. – 1930, birž. 25, p. 3.
3. Balmonto poezijos vakaras Vasaros teatre // Lietuvos žinios. – 1930, liep. 2, p. 3.
4. Du įsimintini susitikimai / T. Vaičiūnienė // Pergalė. – 1988, Nr. 8, p. 145–148.
5. Ką sako K. Balmontas. – Portr. // Diena. – 1930, birž. 29, p. 1.
6. Lietuva – jo vienintelė išrinktoji… / Kazimieras Pūras // Respublika. – 1992, gruod. 22, p. 4.
7. Literatų gatvė : kultūrinis gidas / Milda Ivanauskienė. – [Vilnius] : Modernaus meno centras, [2014] ([Vilnius]. – P. 321.
8. Konstantinas Balmontas – ar tik bičiulis Lietuvos? = Konstantin Balmont – merely a friend of Lithuania? / Vladas Turčinavičius. – Iliustr. // Mano miestas. – 2007, Nr. 2 (liepa), p. 39.
9. Poetas Balmontas Kaune // Lietuvos aidas. – 1930, birž. 23, p. 6.
10. Стихотворения / К.Д. Бальмонт ; вступительная статья, составление, подготовка текста и примечания Вл. Орлова. – [Ленинград] : Советский писатель. Ленинградское отделение, 1969. – 709, [2] p., [7] iliustr. lap. : portr., iliustr.

Žymus rusų operos dainininkas, bosas Fiodoras Šaliapinas (rus. Фёдор Ива́нович Шаля́пин; 1873–1938 m.) iš Berlyno į Kauną traukiniu atvyko 1934 m. gegužės 19 d. Apsigyveno geriausiame Kauno viešbutyje – „Metropolyje“. Jo buvimas laikinojoje sostinėje sukėlė sensaciją. Einantį Laisvės alėja F. Šaliapiną lydėdavo smalsuolių minios, praeiviai sveikino šūksniais „valio!“.

Kauno žurnalistams jis papasakojo apie savo pirmąjį apsilankymą Kaune 1895 metais: „Benuobodžiaudamas Kauno [geležinkelio] stotyje, bufete pamačiau apdulkėjusius kažin kokius butelius. Kas čia? – paklausiau. Vynas! – sako man. – Kiek jis kaštuoja? – Penki rubliai bonka. – Na, sakau, palaukit, pamaniau, pamėginsiu ir parodysiu jiems, ką reiškia už pasenusį vyną tokias kainas plėšti. Pamėginau. Pasirodo, kad tai tikras nektaras, tirštas, skanus ir stiprus. Ėmiau ir išgėriau visą butelį. Paskui atėjo kažin koks traukinys, įlipau į vagoną, atsiguliau ir rytą man konduktorius pasakė, kad nuvažiavau visai į kitą pusę. Turėjau važiuoti į Berlyną, o atsidūriau Daugpilyje.“

1934 m. gegužės mėn. viešnagės Kaune metu F. Šaliapinas dainavo viename koncerte ir du kartus Šarlio Guno operoje „Faustas“, kurioje atliko Mefistofelio vaidmenį (Fausto vaidmenyje buvo jo draugas K. Petrauskas). Valstybės teatre, kuriame daugiausia sutilpdavo 750 žmonių, pasak Kazio Binkio, per F. Šaliapino pasirodymus susigrūdo „visas 1000 laimingųjų ir tiek pat liko nuskriaustųjų, kurie nebegalėjo į teatrą patekti. Apsukrūs Kauno žulikai nepraleido progos ir, užuot padirbinėję banknotus, padirbinėjo… suklastotus bilietus, kurių apie 50 pardavė. Senesnieji, kurie buvo girdėję F. I. Šaliapiną, pasiaukojo ir užleido savo vietas jaunimui: „Eikite ir klausykite, kad ir jūs pasenę galėtumėte pasakyti savo vaikams: ir aš girdėjau F. I. Šaliapiną“.“

Didįjį operos dainininką pagerbė ir Lietuvos valdžia – gegužės 26 d. Respublikos Prezidentas Antanas Smetona jam įteikė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pirmojo laipsnio ordiną.

Paskutiniame spektaklyje F. Šaliapinas, įteikdamas gėles savo bičiuliui Kiprui Petrauskui, pasakė: „Brangus drauge ir bendradarbi, kai mes anais laikais abu dirbome scenoje, aš nemaniau, kad likimas mums leis susitikti šiame puikiame Tavo teatre. Aš daug mačiau teatrų, bet Tavo teatras yra tikras teatras, kurio visi bendradarbiai dega viena kūrybos ugnimi. Tai dabar reta. Sveikindamas Tave, aš sveikinu visus Tavo draugus ir šią mielą publiką, kuri Jūsų pastangas taip kilniai moka įvertinti“. Anot K. Binkio, „tai buvo brandos atestato įteikimas mūsų operai ir didžiųjų nuopelnų pripažinimas jos kūrėjui Kiprui.“ Gegužės 27 d., paviešėjęs Kaune devynias dienas, Fiodoras Šaliapinas išvyko.

Apie Lietuvą ir Kauną F. Šaliapinas paliko itin šviesius atsiminimus. Anot jo, „žmogaus laimė kiekvieno vis kitaip suprantama. Aš manau, kad Kaune dauguma gyventojų norėtų nuvykti į Paryžių, laiko didele laime ten gyventi. O aš svajoju kaip patekti į Kauną, nes po visų triukšmingų miestų, Klaipėda ir Kaunas yra stebuklinga poilsio vieta! Čia vis taip ramu ir jauku…“ Jis teigė, jog Lietuvoje norėtų įsigyti ūkį ir jame vasaroti.

1934 m. lapkričio-gruodžio mėn. F. Šaliapinas dar keletą kartų aplankė laikinąją sostinę. Gruodžio 5 d. Valstybės teatras vėl buvo perpildytas, jame maestro dainavo operoje „Borisas Godunovas“. Iš Kauno F. Šaliapinas paskutinį kartą išvyko 1934 m. gruodžio 7 d.

Kauno valstybinis muzikinis teatras 2003 m. pastatė kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir rašytojo Herkaus Kunčiaus operetę „Kipras, Fiodoras ir kiti“ (režisierius Gytis Padegimas), kurioje pasakojama apie tarpukario Kauno menininkų gyvenimą, paliečiama ir didžiojo rusų menininko asmenybė.

1934 m. Fiodoras Šaliapinas aplankė Vytėnų dvare gyvenusį kompozitorių Antaną Račiūną, netgi padainavo dvaro rūmų balkone.

Literatūra

1. [Apie F. I. Šaliapino gastroles Kaune] / [K. Binkis] // Raštai / Kazys Binkis. – Vilnius : Pradai, 1999. – [T.] 5, p. 399–400.
2. Feodoras Šaliapinas Kaune // Naujoji Romuva. – 1934, Nr. 176–177, p. 429.
3. Fiodoro Šaliapino gastrolės / G. Pilaitis. – Iliustr. // Švyturys. – 1985, Nr. 10, p. 16–17.
4. Fiodoro Šaliapino pėdos Lietuvos žemėje : istoriko žvilgsnis / Jonas Aničas. – Nuotr., iliustr. – Pabaiga. Pradžia: 2012, Nr. 4. // Naujoji Romuva. – 2013, Nr. 1, p. 10–24.
5. F. Šaliapinas Kaune: pažymint gimimo 100-ąsias metines / Apžvalgininkas. – Portr. // Kauno tiesa. – 1973, vas. 17, p. 3.
6. Garsusis Šaliapinas viešėjo Kaune // Mūsų rytojus. – 1934, geg. 29, p. 5.
7. Šaliapinas Kaune / A. Vidmantas // Lietuvos žinios. – 1934, lapkr. 29, p. 6.
8. 1922 metų žemės reforma Domeikavos krašte / Jonas Brigys. – Plan. // Domeikava / [sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius]. – Kaunas, 2013. – P. 234-237.
9. Повести о жизни : страницы из моей жизни : маска и душа / Федор Шаляпин ; [коммент. Е.А. Грошевой, И.Ф. Шаляпиной]. – Пермь : Пермское книжное издательство, 1969. – 371 р., [26] portr. lap. : portr.

1938 m. balandžio 21–28 d. Kaune viešėjo žymus rusų rašytojas Ivanas Buninas (rus. Иван Алексеевич Бунин; 1870–1953 m.), 1933 m. gavęs Nobelio literatūros premiją. Balandžio 22 d. restorane „Metropolis“ Rašytojų draugija I. Bunino garbei surengė iškilmingus pietus, kurių metu visa salė buvo „skersai ir išilgai nustatyta puikiai serviruotais stalais, lūžtančiais nuo lietuviškų vaišių“. Daugybė svečių – rašytojai, aktoriai, dailininkai, visuomenės atstovai – I. Buniną pasitiko aplodismentais. Pirmasis susirinkusiųjų vardu svečią pasveikino Rašytojų draugijos pirmininkas Liudas Gira.

Aktorė Teofilija Vaičiūnienė apie I. Bunino viešnagę Kaune prisiminimuose bylojo: „Metropolio“ restorane, antrame aukšte, buvo didelis, gražiai apstatytas kambarys. Ant sienų kabojo trijų kunigaikščių portretai: Gedimino, Kęstučio ir Vytauto. […] Atidarydavo tą kambarį tik prireikus aukštus svečius priimti. […] Jonas Graičiūnas padarė Buninui staigmeną, rusų kalba padeklamavęs jo eilėraštį „Собака“. Visa ta atmosfera Buninas buvo sužavėtas ir vis kartojo: mažasis Paryžius, mažasis Paryžius.“

Balandžio 24 d. Valstybės teatre I. Buninas skaitė paskaitą apie žymiuosius rusų rašytojus – Levą Tolstojų, Antoną Čechovą, Maksimą Gorkį, Leonidą Andrejevą, dainininką Fiodorą Šaliapiną ir kt. Balandžio 27 d. kino teatro „Metropolitain“ salėje skaitė paskaitą apie meilės problematiką savo kūryboje. Abi paskaitos sutraukė gausų būrį klausytojų. Ivano Bunino viešnagės Kaune metu pasirodė jo apysakos „Mitės meilė“ vertimas į lietuvių kalbą.

Literatūra

1. Buninas ir angažieriai // Dienovidis. – 1938, Nr. 4, p. 189.
2. Buninas lietuvių rašytojų tarpe // Lietuvos aidas. – 1938, bal. 23, p. 3.
3. Iv. Buninas Kaune / J. R. – Portr. // Kultūra. – 1938, Nr. 4, p. 285–286.
4. J. A. Buninas apie Šaliapiną, Gogolį ir Tolstojų / Sv. // Lietuvos aidas. – 1938, bal. 25, p. 6.
5. J. Bunino pirmieji įspūdžiai Lietuvoje. Svečio mintys apie nūdienės literatūros būklę / S. M. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1938, bal. 22, p. 10.
6. Kaune viešėjo Nobelio premijos laureatas Buninas. – Portr. // Trimitas. – 1938, Nr. 17, p. 418.
7. Стихотворения / Иван Бунин ; [вступительная статья, подготовка текста и примечания А.К. Тарасенкова]. – Ленинград : Советский писатель, 1956. – 486, [1] p., [1] portr. lap. : portr.

1938 m. gegužės mėn. į Kauną traukiniu atvyko garsus prancūzų rašytojas Žiulis Romenas (pranc. Jules Romains; 1885–1972 m.). Jo viešnagę laikinojoje sostinėje surengė Lietuvių-prancūzų draugija ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Žiulis Romenas pasaulyje išgarsėjo savo didžiuliu 27 tomų romanu „Geros valios žmonės“, kuriame pavaizduota daugiau kaip 400 veikėjų išgyvenimai, tarp kurių visa eilė tikrų istorinių asmenybių – Vokietijos imperatorius Vilhelmas II, Prancūzijos prezidentas Raimonas Puankarė (prac. Raymond Poincaré), Prancūzijos Ministras pirmininkas Žoržas Klemanso (pranc. Georges Clemenceau) ir kt. Nobelio literatūros premijai rašytojas buvo nominuotas net 16 kartų.

Gegužės 9 d. Vytauto Didžiojo Universiteto salėje Žiulis Romenas skaitė paskaitą tema „Autoriai ir personažai“. Į paskaitą atvyko švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas, Prancūzijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvai Georges Dulong, taip pat Universiteto profesoriai, rašytojai, žurnalistai, visuomenės veikėjai ir kt. Prieš paskaitą Universiteto rektorius prof. Mykolas Römeris pasveikino svečią Universiteto ir visuomenės vardu, pažymėjo lietuvių ir prancūzų kultūrinius ryšius. Ž. Romenas turiningoje ir įtraukiančioje paskaitoje atskleidė, kaip rašytojai kuria personažus, panaudoja autobiografinių detalių. Paskaitos pabaigoje rašytojas paskaitė pilną sąmojo fragmentą iš savo kūrybos pjesės „Knockas“.

Po paskaitos svečiui pagerbti Lietuvių-prancūzų draugija ir Lietuvos rašytojų draugija pakvietė arbatos. Žiulis Romenas gyrė Lietuvoje pasiektą pažangą, sutiktus malonius žmones, aukštai vertino M. K. Čiurlionio kūrinius.

Literatūra

1. J. Romains paskaita / Km. // Lietuvos aidas. – 1938, geg. 10, p. 2.
2. Jules Romaine Kaune. – Portr. // Trimitas. – 1938, Nr. 19, p. 466.
3. Jules Romainsas Kaune Gegužės 9 d. skaitys paskaitą // Lietuvos aidas. – 1938, bal. 20, p. 4.
4. Jul. Romainsas išvyko kupinas gražių įspūdžių // Lietuvos aidas. – 1938, geg. 10, p. 10.
5. Une femme singuliére / Jules Romains. – [Paris] : Flammarion, [1964]. – 246,[4] p. – (Cercle du bibliophile).

Lietuvių-britų draugijos, Lietuvos karo aviacijos, Lietuvos aeroklubo bei Lietuvos moterų tarybos kvietimu 1939 m. vasario 22 d. į Kauną traukiniu iš Rygos atvyko Naujosios Zelandijos lakūnė Džina Baten (angl. Jean Batten; 1909–1982 m.). Tuomet ji buvo viena garsiausių lakūnių pasaulyje. 1934 m. atliko pirmąjį moters pilotės skrydį iš Anglijos į Australiją. 1935 m. pasiekė pasaulio rekordą, skrisdama iš Anglijos į Braziliją. 1936 m. atliko pirmąjį skrydį tarp Anglijos ir Naujosios Zelandijos.

Kauno geležinkelio stotyje Džina Baten susirinkusiems pareiškė: „Džiaugiuosi […] sužinojus, kad čia Pabaltijo kraštuose dedama pastangų kelti ir ugdyti civilinę aviaciją. Mano tėvynėj Anglijoj civilinėje aviacijoje uoliai dirba ne tik vyrai, bet ir moterys.“

Džina Batten Kaune susipažino su Lietuvos karo ir civiline aviacija. Ypač ji susidomėjo gen. Antano Gustaičio konstrukcijos „Anbo“ lėktuvais, pripažindama, kad jie yra vieni iš geriausių lengvojo skraidymo lėktuvų pasaulyje.

Vasario 23 d. Karininkų ramovės salėje Džina Batten skaitė paskaitą, kurioje papasakojo kauniečiams savo įspūdžius, patirtus skrydžio į Naująją Zelandiją metu ir kitus lakūniškus nuotykius.

Vasario 25 d. ji traukiniu išvyko iš Kauno.

Literatūra

1. Kaune svečiavosi žymioji lakūnė Džina Batten // Ūkininko patarėjas. – 1939, kovo 2, p. 13.
2. „Lietuvos sparnų“ atstovo pasikalbėjimas su p-le Jean Batten. – Iliustr. // Lietuvos sparnai. – 1939, Nr. 5, p. 96–97.
3. Pasaulinio garso lakūnė mūsų viešnia. – Portr. // Lietuvos žinios. – 1939, vas. 21, p. 10.

• 1847 m. – vasario 21 d. caro patvirtintame miesto vystymo plane buvo numatyta platesnė bulvaro tipo gatvė – Nikolajaus prospektas (vėliau tapęs Laisvės alėja).
• 1851 m. – didesnėje Laisvės alėjos atkarpoje (iki Nepriklausomybės aikštės) pasodintos liepos, rytinėje dalyje – topoliai. Pradžioje alėja apsodinta tik iki A. Mickevičiaus gatvės. Toliau medžių sodinimas tęsėsi dalimis iki Miesto sodo.
• 1859 m. – Laisvės alėja išgrįsta akmenimis.
• 1880 m. – gatvę imta formuoti intensyviau. Pradėti statyti dviaukščiai, triaukščiai mūriniai namai.
• 1887 m. – šveicarų inžinieriui E. O. Diuponui duota koncesija arklių tramvajui („konkei“) įrengti.
• 1892 m. – Laisvės alėja nuo geležinkelio stoties iki rotušės pradėjo kursuoti arklių tramvajus.
• 1918 m. – gatvė pavadinta Kaiserwilhelmstrasse (Kaizerio Vilhelmo gatve).
• 1919 m. – pavadinta Laisvės alėja. Jos krikštatėvis – teisininkas Kazimieras Oleka.
• 1929 m. balandžio 15 d. – įvyko paskutinė „konkės“ (arklių tramvajaus) kelionė per Laivės alėją. Ja iškilmingai važiavo miesto aukštuomenė.
• 1940 m. rugpjūčio 11 d. – LSSR vidaus reikalų ministras patvirtina Kauno miesto burmistro nutarimą Kauno Laisvės alėją pervardinti Stalino prospektu.
• 1958 m. – paklota nauja asfaltbetonio danga, šaligatviai, pažymėtos pėsčiųjų perėjos.
• 1961 m. – gatvei sugrąžintas pavadinimas Laisvės alėja.
• 1973 m. – imta svarstyti alėjos perspektyvą. Tuometinis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną.
• 1975 m. – padaryti pirmieji žingsniai – uždraustas eismas vienoje alėjos pusėje tarp E. Ožeškienės ir V. Majakovskio (dabartinės I. Kanto) gatvių. Čia įrengta paprastų betono plytelių danga.
• 1976 m. – metais uždarytas transporto eismas tarp V. Majakovskio (I. Kanto) ir Maironio gatvių.
• 1977 m. – prasidėjo požeminių tinklų rekonstrukcija. Pradėtos gaminti penkių tipų betono plokštės, iš kurių bandyta sudaryti atskiras įvairaus rašto dangos zonas. Paklota 61, 4 tūkst. kv. m betoninių plokščių, 10,5 tūkst. kv. m asfaltbetonio dangos, įrengtos 198 apšvietimo atramos. Alėjos ilgis – 1621 m.
• 1982 m. – (lapkričio 6 d.) baigta rekonstrukcija. „Alėjos tik pėstiesiems Kaune atidarymas 1982 metais buvo įvykis ne tik Lietuvoje. Tai buvo antroji (pirmoji – Šiaulių) pėsčiųjų zona visoje Sovietų Sąjungoje. Ji buvo statoma patyliukais, nesiafišuojant, apeinant tuometinius įstatymus“, – taip teigė darbus koordinavę buvę miesto vadovai. Iš viso rekonstrukcijos darbai kainavo 3,141 milijono rublių. Tuo pačiu metu buvo remontuojami gatvės pastatai.

• Antinis Robertas (1898–1981), dailininkas, skulptorius – Laisvės al. 48.
• Biržiška Mykolas (1882–1962), Nepriklausomybės Akto signataras, profesorius, lietuvių literatūros istorikas, „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius (1922–1930) – Laisvės al. 95.
• Dovydaitis Pranas (1886–1942), pirmasis lietuviškos „Aušros“ gimnazijos Kaune direktorius – Laisvės al. 95.
• Indra Juozas (1918–1968), kompozitorius, dirigentas ir dainininkas – Laisvės al. 81.
• Yčas Martynas (1885–1941), bankininkas, pirmasis Lietuvos finansų ministras – Laisvės al. 10.
• Kunčius Anicetas (1935–1990), Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas – Laisvės al. 110.
• Merkys Antanas (1887–1955), Kauno burmistras, Lietuvos respublikos Ministras pirmininkas – Laisvės al. 30.
• Mikutavičius Ričardas (1935–1998), Kauno garbės pilietis, kunigas, poetas – Laisvės al. 9.
• Pundzius Bronius (1907–1959), skulptorius – Laisvės al. 24.
• Sleževičius Mykolas (1882–1939), Lietuvos respublikos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras, Steigiamojo Seimo atstovas, advokatas – Laisvės al. 89.
• Tallat-Kelpša Juozas (1889–1949), kompozitorius ir dirigentas – Laisvės al. 69.
• Venckūnas Jurgis (1891–1970), balneologas, Kauno kurorto, Šančių versmės mineralinio vandens gydyklos įkūrėjas – Laisvės al. 26.
• Zvanterdijkas Janas (1896–1976), Nyderlandų konsulas – Laisvės al. 29 ir 42.

Įgulos Soboras – Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia (Nepriklausomybės a. 14)

„Laisvės alėjos metamorfozės“:

1. Aleksandro Pleskačiausko rankraščių apie Kauną rinkinys.
2. Archtaryba konstatavo bejėgiškumą / Almantas Bružas. – Iliustr. // Statybų pilotas. – 2002, Nr. 2, p. 5.
3. Bankai Lietuvoje : XIX a. pabaiga – XX a. I pusė : projektuose, fotografijose, atvirukuose. – Vilnius, 2003. – 187 p.
4. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje : svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas, 2001. – 178 p. : iliustr.
5. Kaunas : [informacinis leidinys] / sudarytoja : Kristina Maculevičiūtė. – Kaunas, 1996. – 64 p. : fotogr.
6. Kaunas : mažasis vadovas / Algimantas Semaška. – Vilnius : Mintis, 1988. – 189, [2] p.
7. Kauno atvirukai, 1918–1940 : katalogas / Algimantas Miškinis, Kęstutis Morkūnas. – Vilnius, 2001. – 191 p.
8. Kauno diena. – 1999, gruod. 15, p. 4.
9. Kauno apskrities gimnazijos : [atkūrimo dešimtmetis]. – Kaunas, 2000. – 102 p.: iliustr.
10. Kauno restoranai ir kavinės = Каунасские рестораны и кафе : informac.-reklam. leid. / sudarė D. Šeduikienė. – Vilnius : EMKB, 1978. – 25 p.
11. Kauno Tado Ivanausko Zoologijos muziejus. 1919–1999 / Elena Gaidienė. – Vilnius, 1999. – 112 p. : iliustr.
12. Kauno valstybinis muzikinis teatras : reklaminis leidinys / Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija; Kauno valst. muz. teatras. – Kaunas, 1990. – 93 p.: iliustr.
13. „Konrado cukrainė“ : reklaminis skelbimas. – Iliustr. // Kardas. – 1925, Nr. 13, p. 2.
14. Lietuvos architektūros istorija. – T. 3 : nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. / [redakcinė kolegija: Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (mokslinė redaktorė) … [et al.]. – Vilnius, 2000. – 509 p.: iliustr.
15. Lietuvos rytas. – 2001, gruod. 3, priedas „Būstas“, p. 4.
16. Mokslas ir gyvenimas. – 1969, Nr. 10, p. 20.
17. Mūsų Kaunas : fotoalbumas / Romualdas Rakauskas. – Kaunas, 1976. – [180] p.
18. Statybų pilotas. – 2002, Nr. 2, p. 5.
19. Sugrįžimai : Onos Vitkauskytės leidinių katalogas / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas, 2001. – 209 p.

Siaurojo geležinkelio Kaune istorijos pradžia siekia XIX a. paskutinįjį dešimtmetį, kuomet apie 1894–1895 metus Kauno tvirtovėje buvo nutiestas 750 mm pločio geležinkelio tinklas. 1896–1897 metais buvo pastatytas siaurojo geležinkelio stoties pastatas (Žemojoje Fredoje, kiek aukščiau geležinkelio (Žaliojo) tilto) bei vandens bokštas. Apie 1899 m. įrengtas geležinkelio depas su dirbtuvėmis keturiems traukiniams. Pirmosios siaurojo geležinkelio linijos buvo nutiestos Aleksote, Fredoje bei Aukštojoje Panemunėje. Kauno tvirtovėje įrengto siaurojo geležinkelio pagrindinė paskirtis buvo baterijų apginklavimas bei aprūpinimas šaudmenimis mobilizacijos metu, taip pat jis turėjo tarnauti vykdant visus būtinus pervežimus tvirtovės gynybos metu. Kauno tvirtovės geležinkelis faktiškai buvo užkonservuotas, nes buvo skirtas tik karo tikslams, o taikos metu jo naudoti nebuvo numatyta. Statybos darbams buvo naudojamas kilnojamasis geležinkelis (siaurasis).

XX a. 2-ojo dešimtmečio pradžioje, nutarus statyti antrą Kauno tvirtovės fortų žiedą, buvo nutiestos papildomos siaurojo geležinkelio linijos, skirtos statybos reikmėms. 1915 m. siaurojo geležinkelio trasa siekė Noreikiškes, Marvą, Jonučius, Rokus, Pakalniškius, Petrašiūnus, Kleboniškį, Lentainius, Domeikavą, Šilainius, Žemuosius Kaniūkus, taip pat miesto centrinę dalį. Kauno tvirtovėje, vienintelėje iš visų Rusijos imperijos sausumos tvirtovių, siaurųjų geležinkelių tinklas buvo pakankamai gerai išvystytas.

1915 m. Lietuvą okupavusi kaizerinės Vokietijos kariuomenė iš Panemunės siaurojo geležinkelio trasą nutiesė per laikiną Panemunės tiltą, dabartiniu A. Juozapavičiaus prospektu per Šančius, Karmelitus, dabartinio Karaliaus Mindaugo prospektu, per Aleksoto tiltą iki siaurųjų geležinkelių depo Žemojoje Fredoje. Taip pat siaurojo geležinkelio atšaka per Senamiestį (Daukšos g.) buvo nutiesta į Vilijampolę ir tolyn į fortus, dar viena atšaka – į Vaišvydavos miškus.

1919 m. vasarą iš Kauno pasitraukus okupacinei Vokietijos kariuomenei, tų pačių metų rugpjūčio 1 d. buvo pradėtas siaurojo geležinkelio eismas maršrutu Aleksoto tiltas–Aukštoji Panemunė. Traukinėliai važiavo nuo Aleksoto tilto Nemuno krantine pro Karmelitus, per Šančius iki Aukštosios Panemunės. „Siauruko“ stotelės vadinosi: „Panemunė, Stačiatikių kapinės, Šančių rinka, Šmidto fabrikas, Geležinkelių dirbtuvės, Čiurlionio g. kampas – Geležinis tiltas, Karmelitų bažnyčia, Nemuno kranto aikštė, Bazaro gatvė, galas Didžiosios Totorių gatvės, Aleksoto tiltas“.

1922 m. Kauno miesto plane (žr. priedą) pavaizduota Kauno siaurojo geležinkelio trasa. Iš depo Žemojoje Fredoje miesto centrinę dalį siaurukas pasiekdavo Aleksoto tiltu. Tuomet jo atšaka ėjo ir dabartine Daukšos gatve link Benediktinių vienuolyno. Tikėtina, jog ši atšaka buvo dalis išlikusios „siauruko“ vėžės į Vilijampolę, kuri buvo nutiesta XX a. 2-ajame dešimtmetyje. „Siauruko“ trasos prasilenkimai buvo Nemuno krantinėje ties dabartine L. Zamenhofo gatve, S. Daukanto gatve, prie M. K. Čiurlionio gatvės bei dabartiniame Juozapavičiaus pr. ties sankryža su Sodų gatve (prie tuometinio „Metalo“ fabriko). Pateiktame miesto plane matyti dar neišardytos buvusio tvirtovės geležinkelio atšakos Aleksote, Aukštojoje Fredoje.

XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje siaurojo geležinkelio trasa buvo dar praplėsta: nuo depo ties geležinkelio tiltu ji nutiesta panemune pro Jiesios gyvenvietę, Linksmės kalno papėdę iki Panemunės tilto, kur buvo prijungta prie jau buvusios linijos. Per Aleksoto tiltą ėję bėgiai iki siaurojo geležinkelio depo buvo išardyti. Siekiant kauniečiams ir miesto svečiams suteikti galimybę lengviau nuvykti į gražias Pakaunės vietoves, 1923 m. nuo Panemunės tilto buvo nutiesta apie 3,5 km ilgio siaurojo geležinkelio atkarpa į Aukštosios Panemunės šilą. Šios linijos pabaiga buvo ties Nemuno pakrante priešais Pažaislį. „Siauruko“ galinėje stotelėje Aukštosios Panemunės šile greta Nemuno buvo įrengta nebloga rekreaciniams poreikiams pritaikyta infrastruktūra. Gražioje pamiškėje pastatytas bufetas, greta jo įrengta scena, pritaikyta dūdų orkestro bei įvairių artistų koncertams. Sekmadieniais iš šio „kurorto“ galinės stotelės paskutinis traukinėlis išvykdavo apie 12 val. nakties. Tačiau ši „siauruko“ linija nebuvo populiari tarp kauniečių ir neilgai trukus buvo demontuota.

Iš pradžių keleivių vežimui buvo naudojami buvę kariuomenės sanitariniai vagonai, vėliau siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse buvo pagaminti specialūs, turėję apšvietimą ir apšildymą, dvidešimties vietų vagonai. Pradžioje traukinuko sąstatą sudarė 2 vagonai, vėliau 3–4, o „piko valandomis“ jų galėjo būti iki 8. Traukinuku dažniausiai naudodavosi tarnautojai, darbininkai bei „turgaus bobelės“. Nuo pradinės iki galinės stotelės kelionė trukdavo apie valandą. Keleivinių vagonų viduje prie sienų buvo pritvirtinti suolai, praėjimai neretai būdavo užgriozdinti kokiomis nors pintinėmis ir pan. Siaurojo geležinkelio traukinėlis įvairiais savo eksploatavimo periodais kursavo nevienodu intervalu. Pradžioje traukinukai kursavo kas valandą, vėliau kas pusvalandį, galiausiai kas 15–20 minučių ar net dažniau (nuo 6 val. ryto iki 24 val.).

Siaurojo geležinkelio traukinukas populiarumu nesiskundė, anuometiniame Kaune jis buvo viena pigiausių transporto priemonių. Važiuojant visą maršrutą iš Aukštosios Panemunės į Senamiestį (ir atvirkščiai) kelionė kainavo 50 ct, o toks pats atstumas autobusu – net 80 ct. Paskutiniaisiais savo gyvavimo metais „siauruko“ pervežamų keleivių skaičius mažėjo dėl autobusų konkurencijos bei ekonominės krizės (žmonės eidavo pėsti).

Užsimojus panaikinti „siauruką“ didžiausiais jo gynėjais tapdavo neturtingi Šančių ir Aukštosios Panemunės gyventojai. Jų prašymai užplūsdavo valstybines įstaigas, tokiu būdu jiems vis pavykdavo pratęsti traukinėlio egzistavimą. Viena iš Kauno „siauruko“ užtarėjų buvo Krašto apsaugos ministerija (Vyriausiasis Štabas). Ji traukinėlio tolesniu egzistavimu buvo suinteresuota todėl, kad jis buvo pigi transporto priemonė karininkams ir kariams iš Kauno centro pasiekti Žemuosiuose Šančiuose ir Aukštojoje Panemunėje dislokuotus kariuomenės dalinius ir įvairias kariuomenės įstaigas.

Per „siauruko“ eksploatavimo laikotarpį didelių susisiekimo nelaimių nebuvo, tačiau nepavyko išvengti susidūrimų su autobusais, sunkvežimiais, vežimais, dviratininkais. Pasitaikydavo netgi mirtimi pasibaigusių atvejų, kai neatsargūs žmonės (dažniausiai neblaivūs) bandydavo įšokti ar iššokti traukinėliui važiuojant.

„Siauruko“ traukinėlių prasilenkimui ties stotelėmis (ne visomis) geležinkelio bėgiai šakojosi į dvi lygiagrečias atšakas su iešmais. Tačiau kartais nutikdavo taip, jog traukinukai nepasidalindavo kelio. Tai atmintyje užfiksavo Bronius Furmanavičius: „Dažniausiai matydavom, kaip ant tų pačių bėgių vienas prieš kitą artėdavo du traukinukai. Matyt, vienas kuris mašinistų nusidėdavo taisyklėms. Kadangi traukinukų greitis būdavo visiškai nedidelis, garvežiukai priartėdavo ir sustodavo. Abiejų garvežių mašinistai pradėdavo bartis. Nesusitarę, paleisdavo mašinas, ir susidūrę buferiais, pradėdavo stumdytis kaip du jaučiai ragais. Iš po abiejų garvežių ratų pasipildavo žiežirbos, nes ratai sukdavosi vietoje. Vėliau nugalėtojas pradėdavo stumti priešininką atgal iki artimiausios stotelės-prasilenkimo. Po to abu „priešai“ nuvažiuodavo kiekvienas savo kryptimi, nepatyrę jokių nuostolių“.

Kaunietė Gražina Kaušinienė prisimena, kaip traukinuku važinėdavo Jiesios apylinkių vaikai: „Mano kartos vaikai taip pat mokėmės Panemunėje ir apie 1926–1931 m. važiuodavome tuo traukinuku. Jo mašinistas buvo jiesiškis Juodis. Važiuodamas pro Napoleono kalną, jis iš garvežiuko sušvilpdavo ir mes spėdavome subėgti. Traukinukas važinėjo lėtai – apie 20 km/h. Juodis dar kiek pristabdydavo ir mes sulipdavome. Važinėjome veltui. Į mokyklą nuo tilto dar reikėjo gerą gabalą paeiti, bet džiaugėmės ir tiek pavažiavę, nes tada kitokių susisiekimo priemonių nebuvo.“

Skundai dėl netvarkingų garvežiukų kaminų buvo vienos pagrindinių kritikos strėlių „siauruko“ adresu. Štai 1921 m. Siaurųjų geležinkelių valdybai, administravusiai „siauruką“, skųstasi, jog iš mieste kursuojančio garvežiuko kamino dėl reto tinklo (juo pridengiami kaminai), išlekia žarijos, galinčios sukelti gaisrą. Dėl tos pačios problemos Kauno miesto valdybai skundėsi ir Tilmanso fabrikas. Buvo prašoma atkreipti į tai dėmesį ir pasistengti, kad ateityje garvežių kaminai būtų saugojami tankesniu tinklu, kad būtų išvengta gaisro pavojaus.

Neretai gatvių, kuriomis kursuodavo „siaurukas“, gyventojai būdavo nepatenkinti jo kaimynyste. Štai 1924 m. Lietuvos ir Amerikos audimo akcinei bendrovei įrengus miesto prekinę stotį tuometiniame Vytauto pr. 12, per Šiaulių gatvę buvo supiltas pylimas ir nutiesta siaurojo geležinkelio atšaka, sujungta su likusiu geležinkelio tinklu. Vietos gyventojai buvo nepatenkinti dėl šios naujos siaurojo geležinkelio atkarpos nutiesimo, nes geležinkelio pylimas susiaurino gatvės važiuojamąją dalį, be to, jis užėmė šaligatvių vietą. Teigta, jog traukiniai dėl netinkamai supilto pylimo per daug dūmijo, vasarą gatvėje kaupdavosi vanduo. Baimintasi, jog Šiaulių gatvėje buvo daug senų medinių pastatų, kurių stogai uždengti degiomis medžiagomis, o esą garvežių tinklai, apsaugantys, kad iš kamino neiššoktų kibirkštys, buvo prakiurę. Nuogąstauta, jog siaurojo geležinkelio eismas Šiaulių gatvėje buvo nesaugus.

Nuo 1924 m. „siauruku“ buvo galima keliauti antros klasės vagonuose (iki tol traukinėlyje buvo tik trečios klasės vagonai). Antros klasės vagonu važiuoti buvo 50 proc. brangiau negu trečios klasės vagonu. Tačiau jau po metų, 1925 m. vienas kaunietis „Lietuvoje“ skundėsi, jog siaurojo geležinkelio traukinėlio antros klasės vagonų „langeliai taip yra užteršti, kad žiūrint pro juos geriausio savo pažįstamo neatskirsi nuo bėgančio katino.“ Be to, esą antros klasės vagonai skiriasi nuo trečios klasės vagonų tik tuo, jog yra kiek geresnės išvaizdos, tačiau ir tai ne visada. Antros klasės vagonuose nėra jokių patogumų, kurie juose turėtų būti. Net sėdynės yra tokios pačios, kaip trečios klasės vagonuose. Tad retoriškai klausta: „Kodėl gi ji vadinasi antroji?“.

Spaudoje aptinkame ir nūdienos akimis žvelgiant neįtikėtinų kuriozų, susijusių su „siauruku“. „Lietuvos žiniose“ rašyta, kokiu neįprastu būdu traukinėlyje iš miesto centro į Šančius būdavo vežama mėsa. „Pusjautis arba visas jautis, uždėtas ant stabdžių, apnešamas dulkėmis ir rūkomas garvežiuko dūmais – ir angliais“. Šiuo atveju apeliuota į miesto miliciją, kuri raginta „nors kartą sustatyti tokiems „kupčiams“ protokolą.“

Didžiausias siaurojo geležinkelio priešininkas, nuolat siekęs jo likvidavimo, buvo Kauno miesto savivaldybė. Ji buvo suinteresuota siaurojo geležinkelio panaikinimu, kadangi tarp jos ir Siaurųjų geležinkelių valdybos iškildavo įvairių nesutarimų dėl siaurojo geležinkelio trasa einančių gatvių priežiūros, remonto ir kt. Kauno miesto valdyba kelis kartus kreipėsi į Geležinkelių valdybą (anuomet ji vadinosi Gelžkelių valdyba) susitarti dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi miesto gatvėmis, bet Geležinkelių valdyba į tai nereaguodavo. Savivaldybė skundėsi, jog kai kuriose atkarpose siaurojo geležinkelio vėžė buvo nesutvarkyta, tarpai tarp bėgių neiškloti nei akmenimis, nei lentomis, dėl ko važiuojantiems per bėgius kildavo įvairių nepatogumų.

Miesto savivaldybės nuomone, nors traukinėlis ir buvo pageidaujamas tam tikrų gyventojų sluoksnių, tačiau taip pat reikėjo atsižvelgti ir į tuos miesto gyventojus, kuriems daug nepatogumų sudarė traukinėlio keliamas triukšmas ir skleidžiami dūmai. Savivaldybė tvirtino, jog Prieplaukos kranto gatvė, kuria buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, buvo tankiai apgyvendinta, o traukinėlis savo keliamu nuolatiniu triukšmu ir skleidžiamais dūmais tos gatvės gyventojams keldavo didelį diskomfortą. Esą ten gyvenantys žmonės galėjo vėdinti kambarius tik naktį, kuomet nekursavo traukinėlis. Siekdama sumažinti traukinėlio skleidžiamus dūmus, 1929 m. Geležinkelių valdyba nupirko partiją specialių anglių, kurios skleisdavo mažiau dūmų, tinkamam jų kūrenimui specialiai instruktuodavo mašinistus.

Nuolatiniais kreipimaisiais į Susisiekimo ministeriją ir kitas valstybės institucijas savivaldybė pasiekė savo tikslą. 1935 m. rugpjūčio 1 d. siaurojo geležinkelio eismas tarp Aukštosios Panemunės ir Senamiesčio buvo nutrauktas. „Siaurukas“ kauniečiams tarnavo lygiai 16 metų. Keleivių pervežimas „siauruku“ buvo laikinas miesto transporto sistemos problemų sprendimas po I-ojo pasaulinio karo, tačiau modernėjančioje laikinojoje sostinėje ilgainiui jis tapo atgyvena.

Paskutiniais eksploatavimo metais keleivinis traukinėlis kasdien per miestą atlikdavo 128 reisus. Iš viso per savo gyvavimo laikotarpį (1919–1935 m.) jis pervežė apie 35 milijonus keleivių. Likvidavus keleivių pervežimą „siauruku“ padaugėjo darbo miesto autobusams. Siekiant išlaikyti pakankamą susisiekimą tarp miesto centro ir Šančių bei Aukštosios Panemunės buvo 24 procentais padidintas autobusų eismas.

Sovietmečiu beveik visa Kauno siaurojo geležinkelio infrastruktūra buvo likviduota, tačiau miesto periferijoje siaurasis geležinkelis tebebuvo naudojamas. Jis jungė Ežerėlį su Aleksote įsikūrusiu Kauno mėsos kombinatu. Netgi keleiviai buvo vežiojami iš Ežerėlio į Aleksotą. 2002 m. siaurojo geležinkelio bėgiai dar buvo išlikę tarp Kauno Palemono keramikos gamyklos (AB „Palemono keramika“), Neveronių ir Krūnos molio karjero. Iki šiol greta Jiesios plento tebėra pylimas, kuriuo buvo nutiesta siaurojo geležinkelio vėžė. 2005 m. netoli Studentų g. statybininkai tiesdami telekomunikacijų kabelį aptiko ilgai žemėje gulėjusią Kauno tvirtovės siaurojo geležinkelio 3 m ilgio 750 mm pločio bėgių atkarpą, kuri veikiausiai priklausė tvirtovės statybose naudotam kilnojamajam geležinkeliui.

„Kai Kaune dar puškavo „kukuška“

1. Kauno apskrities archyvas: f. 219, ap. 1, b. 140, 378; f. 61, ap. 1, b. 184.
2. Anų dienų Kaunas : [albume sudėtos nuotraukos, žmonių atsiųstos fotokonkursui „Retro Kaunas”, spausdintos „Kauno dienoje” 2003-2004 metais] / [sudarė Gražina Kaušinienė]. – [Kaunas] : [s.n.], [2005]. – 109 p.
3. Dar apsileidimas // Lietuvos žinios. – 1923, balandžio 29, p. 3.
4. Geležinkelis Šiaulių gatvėje / A. M. // Lietuva. – 1924, spalio 24, p. 4–5.
5. Kaunas atsisveikino su siauruoju geležinkeliu // Lietuvos aidas. – 1935, rugpjūčio 1, p. 4.
6. Kauno Ruožo siaurųjų geležinkelių Aleksoto Panemunės linijoj netrukus įvedama susisiekimui II kl. Vagonas // Rytas. – 1924, kovo 2, p. 4.
7. Lietuvos Siaurųjų Geležinkelių Valdyba šiuo praneša Kauno, Šančių, Panemunės ir Aleksoto gyventojams, kad nuo rugpjūčio 1 d. pradėjo eiti siaurojo kelio traukinėliai atkarpoje nuo Aleksotos tilto – Nemuno krantu – pro Karmelitų bažnyčios šalį – per Šančius – į Panemunę ir atgal tuo pačiu keliu // Lietuva. – 1919, rugpjūčio 2, p. 3.
8. Nauja pramoga // Lietuva. – 1923, birželio 13, p. 6.
9. Siaurasis traukinėlis jau panaikintas // Lietuvos žinios. – 1935, rugpjūčio 1, p. 7.
10. Siaurieji geležinkeliai Kaune / Dr. P // Lietuva. – 1925, gegužės 30, p. 5–6.
11. Traukinukų „dvikovos“ / B. Furmanavičius. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1983, vasario 23, p. 5.
12. Kauno miesto planai [Kartografija] : XIX a.-XX a. I p. / [sudarytojos Nijolė Ambraškienė, Vilija Girčytė. – [Kaunas] : Naujasis lankas : Kauno apskrities archyvas, 2007. – 1 apl. (25 lap.).
13. Kauno traukinukas / V. Likevičius. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1967, rugpjūčio 13, p. 6.
14. Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais / Arvydas Pociūnas. – Vilnius : Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo Akademija, 2008. – 186 ,[1]p., įsk. virš.
15. Kauno tvirtovės istorija, 1882-1915 / Vladimir Orlov. – Kaunas : [Arx Baltica], 2007. – 160 p., [8] iliustr. lap.
16. Netikėtos technologinės sąsajos / A. Štuopys. – Iliustr. // Nauja statyba. – 2005, Nr. 4 (18), p. 61.
17. Siaurasis geležinkelis dar alsuoja Ežerėlyje, Neveronyse / V. Marčiukaitis. – Iliustr. // Naujos Tėviškės žinios. – 2002, rugsėjo 7, p. 1, 5.
18. Šančių praeities takais : [prisiminimai] / Jurgis Vanagas. – 2-oji patais. ir papild. laida. – Kaunas : Arx Baltica, 2009. – 271, [1] p.

Kauno modernizmo architektūra, iškilusi per du Nepriklausomybės dešimtmečius, yra unikalus architektūrinės, istorinės ir urbanistinės raidos pavyzdys, atspindintis modernizmo idėjas, pasaulines to meto architektūros tendencijas ir kartu pasižymintis tautiško stiliaus paieškomis.
Kaunui tapus laikinąja sostine prasidėjo didžiulis statybų bumas: buvo statomi valstybiniai pastatai, muziejai, mokymo įstaigos, viešbučiai, pramonės objektai, gyvenamieji namai ir t. t. Miesto teritorija padidėjo 7 kartus. Istorikų duomenimis, 1919–1939 m. Kaune iškilo apie 12 tūkst. pastatų, iš jų 7 tūkst. buvo gyvenamieji namai. Tuo laikotarpiu miestą projektavo apie 400 įvairių sričių specialistų. Rekordiniais laikomi 1931 metai, per kuriuos Kauną papuošė 1 tūkst. 469 statiniai.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vailokaitis buvo ne tik turtingiausias to meto Lietuvos žmogus, sėkmės lydimas verslininkas, bet ir dosnus mecenatas, finansavęs tiek labdaros, tiek kultūros projektus.

1919 m. jis susituokė su jauna fotografe Aleksandra Jurašaityte (teigiama, kad būtent A. Jurašaitytė yra istorinės nuotraukos, kurioje įamžinti visi Nepriklausomybės Aktą pasirašę signatarai, autorė). Dėl šeimos ambicijų profesinėje srityje atsisakiusi A. Jurašaitytė-Vailokaitienė atsidėjo motinystei: augino tris dukras ir sūnų.

Apie 1930 m. Vienybės aikštėje pagal architekto Arno Funko projektą Nepriklausomybės akto signataras, bankininkas, pramonininkas Jonas Vailokaitis pasistatė 6 aukštų daugiabutį namą. J. ir A. Vailokaičių šeima gyveno pirmuose dviejuose aukštuose, kituose aukštuose esantys butai buvo nuomojami. Tarp nuomininkų buvo nemažai garsių žmonių: „Paramos“ bendrovės direktorius Jonas Pakalka, vienas tos bendrovės vadovų Jurgis Štromas su šeima, kompozitorius, Kauno konservatorijos direktorius Kazimieras Viktoras Banaitis, kirpėjas Juozas Muralis ir pats namo autorius – architektas Arnas Funkas.
1940 m. pastatas buvo nacionalizuotas ir perduotas Lietuvos rašytojų sąjungai. Name apsigyveno Petras Cvirka, Kostas Korsakas ir kt. Kauną okupavus hitlerinės Vokietijos kariuomenei pastate apsigyveno Lietuvos generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas. 1944 m. dalį pastato atsitraukianti vokiečių kariuomenė susprogdino, likusi namo dalis vėliau buvo nugriauta.

Vytauto parke, prie pirmosios krepšinio aikštelės, 2015 m. pastatytas akmuo su užrašu: „Šioje vietoje 1919 m. liepos 13 d. gimė Lietuvos sportinis sąjūdis, išgarsinęs Lietuvos vardą pasaulyje.“

Pirmieji jaunos valstybės sportinio gyvenimo žingsniai buvo nelengvi – trūko materialinės bazės, profesionalių sportininkų, kvalifikuotų teisėjų, sporto literatūros lietuvių kalba. 1919 m. Kaune pradėjus steigtis pirmosioms sporto organizacijoms, pradėtas plėtoti profesionalusis sportas, kuriamos sporto tradicijos. 1919 m. liepos 13 d. įvyko pirmosios rungtynės – sporto šventė, kuri laikoma sporto pradžia Lietuvoje.

Sporto mokytojai ir mecenatai

Besikuriančios valstybės sporto mokytojais tapo gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas Karolis Dineika, lakūnas Steponas Darius, sporto medicinos pradininkas gydytojas Antanas Jurgelionis, pedagogas Vytautas Augustauskas-Augustaitis ir kt. Sporto reikšmę suprato dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, 1925 m. įsteigusi pirmųjų moterų krepšinio varžybų taurę. Operos solistas Kipras Petrauskas laisvalaikiu mėgo sportuoti, dalyvavo steigiant Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą, automobilių sporto klubą, aeroklubą. Sportu domėjosi režisierius Borisas Dauguvietis, 1926 m. jis skyrė dvi garbės dovanas Lietuvos bokso pirmenybių nugalėtojams. Sporto mecenato vardo nusipelno ir Lietuvos lygos pirmininkas, sporto ideologas dr. Antanas Jurgelionis, įsteigęs keletą pereinamųjų prizų, ir daugelis kitų žymių Lietuvos žmonių.

Futbolas

Futbolas tarpukario Lietuvoje buvo viena iš populiariausių sporto šakų. Pirmasis futbolo čempionatas surengtas Kaune 1922 m. Jame dalyvavo net 10 komandų. Čempionų laurais pasipuošė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos komanda (Steponas Darius, Viktoras Dineika, Stepas Garbačiauskas ir kt.).

Krepšinis

Pirmaisiais nepriklausomybės metais krepšinis buvo populiaresnis tarp moterų negu tarp vyrų. Pirmas krepšinio čempionatas surengtas 1922 m. Jį laimėjo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) moterų krepšinio komanda. 1925 m. įvyko pirmos moterų krepšinio taurės varžybos, kurias laimėjo LFLS komanda, finale įveikusi „Makabi“ klubą. 1938 m. Europos moterų krepšinio čempionate Lietuvos rinktinė laimėjo sidabro medalius. Vyrai krepšinį pradėjo žaisti keleriais metais vėliau. Pirmasis Lietuvos vyrų krepšinio čempionatas buvo surengtas 1924 m. Jį laimėjo LFLS I komanda. 1934 m. Kūno kultūros rūmuose (KKR) buvo įrengta pirmoji krepšiniui pritaikyta sporto salė. 1939 m. Kaune surengtas Europos vyrų krepšinio čempionatas. Šį įvykį krepšinio gerbėjams iki šiol primena tais pačiais metais, vos per pusmetį pastatyta Kauno sporto halė – pirmoji Europoje sporto salė, pritaikyta specialiai krepšiniui (3,5 tūkst. sėdimų vietų, iš viso talpino 11 tūkst. žiūrovų).

Vandens sportas

1919 m. Kaune įsteigtas Lietuvos jachtklubas pirmaisiais metais aktyvios sportinės veiklos nevykdė. Buvo rengiamos valčių lenktynės, plaukimo varžybos, vandens pramogos ir įvairios šventės. Aktyvesnė sportinė veikla prasidėjo nuo 1921 m. Pirmosios plaukimo varžybos surengtos 1924 m. Iki 1931 m. jos buvo rengiamos Nemune. Deja, tekančiame vandenyje plaukikai negalėjo parodyti savo tikrųjų gebėjimų. 1934 m. Kaune, Nemuno pusiasalyje, buvo įrengtas pirmas atviras 50 m ilgio plaukimo baseinas. 1932–1936 m. Kaune veikė Kipro irklavimo klubas, pavadintas operos solisto Kipro Petrausko garbei.

Lietuvos tautinė olimpiada

1938 m. liepos 13–17 d. surengta pirmoji Tautinė olimpiada, skirta Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui. Sporto šventė į Kauną sukvietė lietuvių sportininkus iš viso pasaulio.

Dviračių sportas

1925 m. birželio 14 d. Kaune, Laisvės alėjos pradžioje, buvo atidarytas pirmas laikinas medinis trekas su dviračių ir motociklų taisykla, persirengimo kambariu, kavine, orkestro vieta ir keliomis dešimtimis dviračių, skirtų važinėti treke ir mieste. Liepos 12 d. vyko pirmosios tarptautinės dviračių lenktynės, kurias stebėjo apie 1500 žiūrovų; laimėjo Kauno komanda.

Žiemos sportas

Populiariausias žiemos sportas – ledo ritulys. Lietuvoje jis pradėtas žaisti 1922 m., kai Stepono Dariaus iniciatyva suorganizuota pirmoji Lietuvoje ledo ritulio komanda ir sužaistos pirmosios rungtynės. LFLS iniciatyva Kaune, A. Mickevičiaus ir Kalnų (dabar V. Putvinskio) gatvių sankirtoje, buvo įrengta čiuožykla. Pirmasis Lietuvos ledo ritulio čempionatas vyko 1926 m.

„Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tekėjimui… Žmogus iš esmės yra istorija. Pats savaime istorija. Žmogus yra sudėtas iš atsiminimų apie savo jau nugyventą laiką, iš minčių ir svajonių apie ateitį. Tai yra esmė.“

(Poetas Justinas Marcinkevičius)

Yra daug būdų pateikti miesto istoriją. Vienas iš jų – fotografija. Fotografavimas – patikimiausias būdas fiksuoti miesto ir jo žmonių gyvenimą, istorinius įvykius. Užfiksuotas vaizdas kartais perteikia daugiau informacijos ir labiau sudomina nei tekstas. Žvelgdami į nuotrauką turbūt pirmiausia ieškome savęs, – neradę, ieškome draugų, artimųjų, pažįstamų.
Mes norime pasidalyti jaudinančiais Kauno vietų, kurios per 100 metų neatpažįstamai pasikeitė, vaizdais… Nuotraukose į mus, o kartais į miestą, žvelgia vyrai, moterys, vaikai iš praėjusio laiko…
Visi jie turėjo savo gyvenimo kelionės tikslą, kuris nėra matomas nuotraukoje. Mes galime tik spėlioti, kas jie buvo, kuo domėjosi, kokiomis nuotaikomis gyveno…

XX a. 3–4 dešimtmečiuose Kauno miesto paplūdimių vietos ir skaičius (žr. priedą) metai iš metų kiek varijavo, tačiau jie buvo kasmet įrengiami daugmaž tose pačiose paupių zonose, nes žmonės per keletą metų priprasdavo prie tam tikrų paplūdimių vietų. Miesto centrinės dalies gyventojus aptarnavo du pagrindiniai pliažai: pirmasis buvo Nemuno ir Neries santakoje (prie Nemuno), antrasis – ties Karmelitų bažnyčia Nemuno saloje (1940 m. šis pliažas likviduotas, buvo norima Nemuno saloje įrengti hipodromą). Vilijampolėje taip pat dažniausiai būdavo pora paplūdimių: pirmasis aukščiau Petro Vileišio tilto, kitas – ties tuometine „Vaikelio Jėzaus“ draugijos prieglauda (ji buvo dabartinio „Šilko“ fabriko prieigose). Šančiai įvairiais metais turėjo du ar tris paplūdimius: ties Mažeikių gatve, priešais Napoleono kalną bei ties „Drobės“ fabriku (vėliau jis buvo panaikintas dėl užteršto vandens). Aleksotas taip pat turėjo nedidelį paplūdimį aukščiau Vytauto Didžiojo tilto netoli Minkovskio g. Žaliakalnio gyventojų poreikiams buvo įrengiamas nedidelis paplūdimys Jonavos g. (maždaug ties Kapsų gatve). Aukštojoje Panemunėje buvo du paplūdimiai: pirmasis veikė prie Panemunės šilo pradžios (pietvakarinis šilo kampas), o antrasis – A. Panemunėje kairiau Vičiūnų kaimo. Bendras paplūdimių skaičius kiekvienais metais dažniausiai svyruodavo tarp devynių ir dešimties.

Prieš kiekvieną maudymosi sezoną Kauno miesto savivaldybės sudaryta komisija aplankydavo Kauno upių pakrantes ir nuspręsdavo kokiose vietose buvo galima atidaryti pliažus. Nustatant jų išdėstymo vietas buvo stengiamasi laikytis principo, kad kiekvienas Kauno rajonas, buvęs netoli upių, turėtų savo paplūdimį. Buvo siekiama, kad kiekvienos Kauno vietovės gyventojai netoli savo namų galėtų maudytis daugmaž saugiuose upių ruožuose (juose budint gelbėtojams), tokiu būdu norėta žmones atitraukti nuo įvairių nelegalių (nesaugių) pliažų. Vietų paplūdimiams parinkimas daugiausiai priklausydavo nuo patogios pakrantės (smėlėtas, lygus krantas), neduobėto ir sąlyginai lygaus toje upės atkarpoje dugno bei vandens švarumo (tikrinta ar fabrikai ten neišleisdavo nuotekų). Kasmet upėse atsirasdavo vis naujų nesaugių maudymuisi vietų: vandens lygis svyruodavo (kai kur tapdavo per gilu maudytis), potvynių metu upių dugne susidarydavo įvairių duobių. Pavojingose vietose (pvz., įdubose, kuriose susidarydavo verpetai) buvo statomos raudonos plūdės su įspėjamaisiais ženkliais, o pačios pavojingiausios vietos buvo aptveriamos virvėmis.

Maudymosi sezonas Kauno miesto pliažuose prasidėdavo gegužės–birželio mėnesiais ir trukdavo iki rugsėjo. Kaip byloja statistiniai duomenys, Kauno pliažai buvo itin lankomi. Štai 1931 m. Kauno paplūdimiuose per du mėnesius apsilankė 318582 asmenys – 158098 vyrai ir 160484 moterys. Daugiausia lankytasi Karmelitų pliaže – 89180 lankytojų, mažiausiai – vadinamajame Eigulių pliaže (8500 lankytojų), buvusiame netoli ten stovėjusio vadinamojo Eigulių tilto (maždaug toje vietoje dabar stovi Varnių tiltas). 1937 m. paplūdimių lankytojų srautai nesumenko: per mėnesį nuo maudymosi sezono pradžios Kauno paplūdimius aplankė apie 300 tūkst. žmonių. Net darbo dienomis paplūdimiuose maudydavosi po 15–20 tūkst. žmonių (savaitgaliais turėjo būti dar daugiau), o dar maždaug pusė šio skaičiaus maudydavosi ne paplūdimiuose, t. y. neleistinose vietose. Nors šie skaičiai, tikėtina, kiek padidinti, tačiau atsižvelgiant į tuometinį Kauno gyventojų skaičių (1939 m. Kaune galėjo gyventi apie 150000 žmonių), toks gausus paplūdimių lankymas rodo, jog jie buvo tapę svarbia miestiečių laisvalaikio praleidimo vieta, kurioje virė gana aktyvus socialinis gyvenimas. Paplūdimiai atliko dvi funkcijas – utilitarinę (maudymasis dėl asmens higienos poreikių) bei laisvalaikio praleidimo. Pliažai daugeliui miestiečių buvo bene vieninteliai vandens pramogų šaltiniai, nes poilsis Lietuvos kurortuose buvo brangus, jie buvo toli (neskaitant Aukštosios Panemunės, Lampėdžių).

Kauno miesto valdyba 1923 m. pradėjo reguliariai rūpintis Kauno miesto paplūdimių lankytojų apsauga. Ji samdė gelbėtojus, aprūpino juos valtimis, lankais, virvėmis ir kitu inventoriumi. Jie budėdavo visos oficialios paplūdimių darbo dienos (maždaug nuo 8 valandos ryto iki 8 valandos vakaro) metu. Dažniausiai kiekviename Kauno paplūdimyje budėdavo po du gelbėtojus, tačiau šventadieniais kartais būdavo pasitelkiami papildomi gelbėtojai. Jie taip pat buvo įpareigoti prižiūrėti bendrą tvarką paplūdimiuose, drausminti šiukšlintojus, neleisti bendruose paplūdimiuose maudytis nuogiems, sulaikyti įvairius vagišius ir pan.

Dauguma Kauno miesto paplūdimių gelbėtojų gana gerai sugebėjo atlikti savo darbą. Tą liudija, jog per 10 metų (žr. priedą) oficialiuose Kauno paplūdimiuose nuskendo tik 4 žmonės, kai kuriais metais per maudymosi sezoną buvo išgelbėjama net iki 100 žmonių. Karmelitų paplūdimyje budėjo skenduolių „karaliumi“ tituluotas gelbėtojas Venckūnas, 1936 m. išgelbėjęs net 25 skęstančiuosius. Norintiems tapti gelbėtojais buvo keliami nemaži reikalavimai (turėjo mokėti gerai valdyti valtį ir plaukti), vykdyta gana griežta jų atranka. Štai 1933 m. kandidatų būti gelbėtojais buvo 34, bet egzaminus išlaikė tik 14.

Įvairūs paplūdimių infrastruktūros trūkumai neprasprūsdavo pro žurnalistų akis. Ne kartą spaudoje buvo skundžiamasi, jog Kauno paplūdimiuose trūkdavo būdelių persirengimui. Teigta, jog Kauno paplūdimiuose jos buvo būtinos, nes kauniečiai į paplūdimius ateidavo ne atitinkamai apsirengę, o kasdieniškai („iš gatvės“), todėl reikėjo kur nors persirengti. Lietuvos aide skųstasi, jog Kauno pliažuose trūko švaros, nes poilsiautojai palikdavo gausybę šiukšlių. Esą nė viename pliaže nepastebėta šiukšliadėžių. Pagal Kauno miesto valdybos nustatytą tvarką, paplūdimius rytais turėjo valyti juos išsinuomoję rangovai arba budintys gelbėtojai, tačiau nežinia, kiek to buvo laikomasi praktikoje.

Geriausia infrastruktūra pasižymėjo lankomiausi paplūdimiai. Daugiausiai pagyrų spaudoje susilaukė Aukštosios Panemunės paplūdimiai, kurie vertinti už gražias smėlėtas pakrantes, gana švarų vandenį bei gretimais stūksantį tyro oro šaltinį – pušyną. Aukštosios Panemunės pirmajame pliaže buvo įrengtos puikios persirengimo kabinos, prie kranto stovėjo Jachtklubo jachta, dveji tramplynai (bokštai šokti į vandenį), keliolika baidarių. Miesto savivaldybė šiame pliaže pastatė aptvertas „saulės vonias“ vyrams ir moterims, kuriose buvo galima degintis visiškai nuogiems (už kaitinimosi vietą ir rūbų saugojimą imtas 20 centų mokestis). Pašilėje buvo įrengtas restoranas–kurhauzas, kuriame buvo galima išgerti, pavalgyti, pašokti, jo kieme buvo lauko biliardas, supynės. Neretai infrastruktūrą (paviljonus, bufetus ir kt.) Kauno pliažuose būdavo pavedama įrengti juos išsinuomuojusiems rangovams. Atokesniuose ir mažiau lankomuose pliažuose infrastruktūra būdavo minimali (persirengimo kabinų neretai ir nebuvo), tebūdavo tik pavieniai pardavėjai su vaisvandeniais ir pan.

Upių vandens tarša tuometiniame Kaune buvo opi problema (jokių efektyvių vandens valymo įrenginių nebuvo), ji dažniausiai būdavo aktualizuojama pristatant Kauno paplūdimių aplinkos trūkumus. Vandens tarša gana dažnai buvo traktuojama kaip vienas pagrindinių Kauno paplūdimių patrauklumą menkinančių faktorių. Nemuno ir Neries vanduo būdavo teršiamas fabrikų, lentpjūvių, kanalizacijos nuotekomis. Netoli vieno populiariausių Kauno pliažų (Karmelituose) buvo išleidžiamasis Šančių kanalizacijos vamzdis, kuriuo į Nemuną keliavo nešvarumai. Pabėgių mirkymo dirbtuvės labai teršė Santakos, Aleksoto, Karmelitų paplūdimius. Abu Aukštosios Panemunės paplūdimiai laikyti švariausiais, nes jie nebuvo užteršti miesto kanalizacijos nešvarumais, tačiau juos pasiekdavo Petrašiūnų fabrikų nuotekos.

Tuometinės spaudos publikacijos atskleidžia, kokios įdomiausios ir originaliausios kiekvieno Kauno pliažo detalės būdavo pastebimos akylųjų spaudos reporterių. Karmelitų pliažas esą būdavo pilnas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Šiame pliaže buvo daug „mamos vaikelių“, t. y. dyko gyvenimo žmonių, kurie pirmieji ateidavo ir paskutinieji išeidavo iš pliažo, siekdami pagerinti „juodumo“ rekordą. Vienų pliažų lankytojų kostiumai buvo nuo galvos iki kojų, kitų – vos nosinaitės ar lapelio dydžio. Karmelitų pliaže būdavo galima pastebėti daug Kauno vokiečių. Jaunimas žaisdavo futbolą, kiti „imituodavo“ kumščiasvydį, dar kiti lankelius mėtydavo, svarmenis kilnodavo. Šančių pliažas garsėjo savo gražuolėmis ir „babiloniškomis šnektelėmis“. Paplūdimys priešais Napoleono kalną vadintas proletariškuoju pliažu. Ten rinkdavosi daug darbininkų, tarnaičių, o pliažo elitą sudarė vadinamosios Šančių „bachurkos“ (jos kalbėjo maišyta lietuvių–lenkų–vokiečių kalba). Santakos pliaže būdavo sugulę „gražuolės Izraelio dukterys ir jaunuoliai“. Šiame pliaže lankydavosi visokie bankrutavusių laikraščių direktoriai, leidėjai, „apspjaudyti rašytojai“ ir kt. Pliažas vadintas „išeikvotojų“ pliažu. Vilijampolės (Slabados) pliažas netoli P. Vileišio tilto vadintas rimčiausiu pliažu, nes į jį ateidavo iš Ješiboto „Talmudo paslapčių žinovai“ su jermūlkomis ant galvų, esą jie iš įpročio pradėdavo linguoti, bet į vandenį nelįsdavo. Vilijampolės paplūdimyje prie Neries dominavo lenkų kalba. Šie įdomūs, šmaikštūs pastebėjimai, atskleidžia, kas tų laikų žmogui pirmiausia krisdavo į akis, kas atrodė neįprasta, kad būtų verta atskiro paminėjimo.

XX a. pradžioje sekuliarėjant ir demokratėjant kultūrai, tarp jaunimo ėmė plisti mada maudytis kartu bendruose pliažuose. Pradžioje toks elgesys tradicionalistinėje Lietuvos visuomenėje buvo laikomas smerktinu ir netoleruotinu. 1923 m. Kauno miesto ir apskrities viršininkas išleido įsakymą, pagal kurį vyrams ir moterims kartu maudytis uždrausta. Moterims drausta eiti į vyrų maudymosi vietas, vyrams – į moterų. Už šių nuostatų nepaisymą grėsė administracinė bauda iki 1000 Lt arba net mėnuo arešto. Tačiau ši mada buvo gajesnė negu įvairūs draudimai ir pamažu plito. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje išleistose paplūdimių naudojimosi taisyklėse be atskirų vyrų ir moterų paplūdimių buvo numatyti ir bendrieji paplūdimiai. Juose leista maudytis tik su maudymosi kostiumais. Oficialių bendrųjų pliažų buvimo faktas rodo, jog Kauno miesto valdžia susitaikė su pasikeitusiais visuomenės maudymosi įpročiais. Bendrieji pliažai, jeigu greta jų būdavo atskiri vyrų ir moterų paplūdimiai, turėdavo būti ne siauresni kaip 50 metrų (kad atskirtų vyrų ir moterų pliažus bei nekeltų paplūdimių lankytojams įvairių pagundų).

Vyrų ir moterų maudymasis bendruose pliažuose, išreiškęs visuomenės demokratėjimą (XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje lankomiausi būtent ir buvo bendrieji pliažai), laisvesnes elgesio normas, kai kuriems konservatyvesnių pažiūrų visuomenės atstovams buvo ganėtinai nepriimtinas ir moraliniu atžvilgiu smerktinas elgesys. Tačiau iš konservatyviosios visuomenės dalies pasigirsdavo nuolatinių raginimų bendruosius pliažus likviduoti. Spaudoje tuometinis laikmetis kartais buvo priešpastatomas „seniems geriems laikams“, t. y. prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kuomet žmonės buvo „dorovingi“ ir niekam neateidavo į galvą mintis, kad vyrams ir moterims būtų galima maudytis kartu. Dienoje retoriškai klausta, ką pasakytų, jei „atsikeltų iš kapų su dideliais saulės lietsargiais ir plačiom skrybėlėm senojo Kauno ponios?“ Tačiau pasitaikydavo ir bendrųjų pliažų apologetų balsų. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Kaune lankęsis JAV lietuvis Algirdas Margeris–Šeštokas taip pat išreiškė savo požiūrį į tuometėje spaudoje populiarius svarstymus dėl tariamai nederamo jaunimo elgesio bendruosiuose Kauno pliažuose, kai vieni jų lankytojai kitų elgesyje įžvelgdavo ištvirkavimą ir gundymą. Jo nuomone, dvasiškai ir fiziškai subalansuotą žmogų niekas negalėjo sugundyti ir išvesti iš tiesaus kelio.

Dar aštresnės kritikos susilaukė tuomet Kauno paplūdimiuose plitusi mada – nudizmas. Piktintasi ne tiek nudizmu apskritai, bet jo propagavimu bendruose paplūdimiuose, kur susirinkdavo abiejų lyčių žmonės, šeimos su vaikais ir kt. Tarp konservatyviųjų visuomenės sluoksnių toks elgesys buvo suvokiamas kaip didžiulė netvarka ir papiktinimas. Lietuvos aide skųstasi, jog Šančių pliaže jaunimas ne tik kad nesilaikydavo pliažų suskirstymo pagal lytis ir visi išsibarstydavo kaip kas norėjo, bet tarp jų pasitaikydavo ir nuogalių. Todėl tvarkingesni šančiečiai eidavo iš oficialaus pliažo ir degindavosi ant sielių ar kur kitur, kad tik nematytų nuogybių. Tačiau būta ir kitokių nuomonių šiuo klausimu. Antai Lietuvos žiniose draudimas maudytis be kostiumų traktuotas net kaip tikras neturtingųjų diskriminavimas, nes jie neva neturėdami pinigų nusipirkti kostiumų negalėjo maudytis Kauno paplūdimiuose. Visa minėtoji diskusija dėl deramo ir nederamo elgesio Kauno paplūdimiuose rodė demokratėjančios, sekuliarėjančios jaunosios kartos ir tradicionalistinės bei religingos senosios kartos pažiūrų ir vertybinių orientacijų susidūrimą.

Plintant nudizmo madai tiek iš vyrų, tiek iš moterų pusės kildavo vis dažnesni pageidavimai įrengti atskirus pliažus su galimybe degintis nuogiems. Miesto valdžia delsdavo atidaryti atskirus vyrų ir moterų paplūdimius (suteikiant galimybę juose degintis nuogiems), nes šiems paplūdimiams įrengti trūko vietos (jie turėjo būti gana atokiai vienas nuo kito bei kitų viešųjų zonų, o juos aptverti tvoromis buvo brangu). Be to, nudistų paplūdimius miesto ribose įrengti buvo gana keblu, nes upėmis plaukdavo garlaiviai, motorinės valtys, kurių keleiviai galėjo būti sutrikdyti reginių šiuose paplūdimiuose. Susidurdama su maudymuisi tinkamų plotų trūkumu atskiriems vyrų ir moterų pliažams įrengti, miesto savivaldybė gana kūrybiškai sprendė šią problemą. Štai 1932 m. išleistose naudojimosi Kauno paplūdimiais taisyklėse sprendžiant lyčių atskyrimo ir nudistinio maudymosi problemas buvo numatyta tokia tvarka, pagal kurią tam tikromis valandomis vyrams ir moterims savo paplūdimiuose leista maudytis nuogiems, tačiau tuomet buvo neleidžiama maudytis vyrų ir moterų pliažus skyrusiuose bendruose paplūdimiuose. Šios taisyklės (bent jau teoriškai) turėjo išspręsti minėtas maudymosi klausimo komplikacijas, tik nežinoma, kiek jų buvo laikomasi praktikoje.

Spaudoje būta gana įdomių pasvarstymų dėl tinkamo ir netinkamo paplūdimių kostiumų stiliaus. Lietuvos aide rašyta, jog tuomet Kaune populiarūs vyrų maudymosi kostiumai – triusikai („figos lapo didumo siūlu parištas skuduras“) kitose šalyse buvo nelaikomi maudymosi kostiumais ir bendruose pliažuose su jais pasirodyti buvo draudžiama. Kai kurių konservatyvesnių asmenų požiūriu, minimalistinio stiliaus maudymosi kostiumai buvo nepriimtini kaip neestetiški ar nedorovingi.

***

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Kauno miesto paplūdimiai tapo nauja visuomenės laisvalaikio praleidimo erdve, atspindinčia Lietuvos visuomenės demokratėjimo ir liberalėjimo poslinkius. Maudymasis paplūdimiuose tapo bemaž visuotinai emancipuota veikla. Ilgainiui visuomenė ėmė mažiau stigmatizuoti nuogą ar apsinuoginusį kūną, o laiko praleidimą paplūdimiuose vertinti kaip dykinėjimą. Paplūdimiai tapo viena iš viešųjų miesto erdvių, kurioje miestiečių bendruomenė bendravo ir leido laisvalaikį.

„Kauno miesto paplūdimiai XX a. 3–4 dešimtmečiais“

1. Kauno apskrities archyvas (KAA), f. 59, ap. 5, b. 117, 150.
2. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje 1931 // A. Margeris–Šeštokas. – Kaunas, 1932.
3. Apie pliažus: Karmelitai // Lietuvos žinios. – 1935, liepos 8, p. 5.
4. Biednas Kaunas taip pat trokšta sveikatos / J. Kryvis // Diena. – 1939, birželio 18, p. 3.
5. Dar apie netvarką Kauno paplūdimiuose // Darbininkas. – 1938, rugpjūčio 19, p. 7.
6. „Dešimtis Kauno miesto savivaldybės įsakymų“ kaip naudotis Nemuno maudyklėmis / Lietuvos aidas. – 1930, liepos 7, p. 7.
7. Karo sanitarijos skyrius susirūpino Kauno paplūdimių reikalais // Lietuvos aidas. – 1938, rugpjūčio 4, p. 1.
8. Kauno miesto paplūdimiuose // Lietuvos aidas. – 1937, birželio 11, p. 2.
9. Kauno miesto ribose nustatė maudyklių vietas // Lietuvos žinios. – 1935, birželio 14, p. 7.
10. Kauno miesto statistikos metraštis 1938. – Kaunas, 1939.
11. Kauno paplūdimiuose birželio 1 d. galime pradėti maudytis // Lietuvos žinios. – 1940, gegužės 30, p. 7.
12. Kauno pliažai // Diena. – 1933, birželio 16, p. 3.
13. Kauno pliažai // Lietuvos aidas. – 1932, liepos 16, p. 7.
14. Kauno pliažai šiemet gerai sutvarkyti // Rytinis Lietuvos aidas. – 1936, liepos 17, p. 4.
15. Kauno pliažuose // Lietuvos žinios. – 1936, liepos 17, p. 4.
16. Kauno pliažų statistika // Lietuvos žinios. – 1931, rugsėjo 4, p. 4.
17. Kelionė aplink Kauną // Diena. – 1938, birželio 19, p. 3.
18. Kur šiemet kauniečiai galės maudytis – Nemune ar Neryje? // Sveikata ir darbas. – 1934, Nr. 6, p. 220.
19. Maudyklėms tvarkyti įstatymas // Savivaldybė. – 1932, Nr. 6, p. 36–37.
20. Su motorine valtimi po Kauno paplūdimius // XX amžius. – 1939, gegužės 23, p. 6.
21. Šiandien pradeda veikti Kauno paplūdimiai // Rytinis Lietuvos aidas. – 1937, gegužės 15, p. 4.
22. Prieškario pliažų reporterio pasakojimai / E. Banys // Kauno diena. – 1996, rugpjūčio 31, p. 18–19.

Juokingi žymių žmonių gyvenimo epizodai

Žymių tarpukario kauniečių šaržai ir karikatūros

Kauniečių gyvenimo būdo ydos

Kauno infrastruktūros problemos