Vilkija
Miestelis dešiniajame Nemuno krante, išsiskiriantis savo architektūra ir originalia raida – keičiantis upės vagai gyvenvietė kilo į šlaitą, susiformavo savotiškas kalvų miestelis. Kaip urbanistikos paminklas (1973) saugomas pagrindinių ir šalutinių gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo pobūdis. Viso miestelio mastu saugoma jo panorama ir ryšys su aplinkine gamta.
Manoma, kad Vilkijos vietovardį galėjo sugalvoti žmonės, gyvenę kitoje Nemuno pusėje ir girdėję toje vietoje, kur dabar yra Vilkija, staugiančius vilkus.
XIV a. čia stovėjo lietuvių pilis, kurią gynėjai patys sudegino per 1388 m. kryžiuočių apgultį. Po Žalgirio mūšio Vilkijoje buvo įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Iš jo 1426 m.
|
|
Vytautas parašė du laiškus Vokiečių ordino didžiajam magistrui. Tai dokumentai, kuriuose pirmą kartą parašytas neiškraipytas Vilkijos pavadinimas. 1450 m. Dancigo pirklių dokumentuose minima Vilkijos muitinė – bene pirmoji prie Nemuno. XVI a. Vilkijai suteiktos miesto teises, 1792 m. jos patvirtintos, suteiktas herbas.
XVI–XIX a. Vilkiją valdė Pacai, Palubinskiai, Zabielos, Tiškevičiai. Miestelyje veikė turgūs ir prekymečiai, pašto stotis, prieplauka, gyveno gausi žydų bendruomenė, turėjusi savo mokyklą ir dvi sinagogas. 1862–1863 m. Vilkijoje kunigavo tautosakininkas, leksikografas, etnografas Antanas Juška. 1863 m. ties Vilkija įvyko kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamo sukilėlių būrio susirėmimas su rusų kariuomene. Lietuviškos spaudos draudimo metais veikė slaptoji daraktorių mokykla.
|
