Įsikūrę prie Nemuno

Kaunas

Antras pagal dydį Lietuvos miestas prie Nemuno ir Neries santakos. Miesto ribose yra daug gamtos, archeologijos, architektūros, inžinerijos, technikos paminklų, apie 1174 ha valstybinės ir vietinės reikšmės saugomų teritorijų: dalis Kauno marių regioninio parko ir Nevėžio kraštovaizdžio draustinio, Jiesios, Veršvos, Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustiniai, 11 teriologinių draustinių, Vičiūnų ornitologinis draustinis. Kaip kultūros paveldas saugomi Vieškūnų, Veršvų, Eigulių, Aukštųjų Šančių, Jiesios (Napoleono kalno) piliakalniai, urbanistikos paminklu paskelbtas Kauno senamiestis (1963), Laisvės alėja, atskiros Kauno tvirtovės komplekso dalys ir kiti objektai.

Vietovardis kilo iš seno lietuviško vardo, vėliau pavardės, Kaunas.

Pirmą kartą Kaunas paminėtas 1361 m. kryžiuočiams rengiantis pulti čia stovėjusią mūrinę lietuvių pilį. I tūkstantmečio II pusėje–XIV a. tarp upių esančioje pakilumoje buvo dvi gyvenvietės: viena šalia pilies, kita prie Nemuno. Apie 1400 m. pastatyta pirmoji – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo ) – bažnyčia. 1408 m. Kaunas gavo savivaldą ir nuo tada pradėjo sparčiai augti. Nemunu prekiauta su kitais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestais, Prūsija ir Lenkija. Mieste buvo muitinė, 1440–1536 m. veikė Hanzos pirklių kontora, kūrėsi vokiečių ir lenkų pirklių, amatininkų bendruomenės. XVI–XVII a. Kaune buvo 23 cechai, vienijantys 36 profesijų atstovus. Jau XVI a. atsirado pirmieji mūrinių namų kvartalai, veikė parapinė mokykla, pinigų kalykla, viešoji ligoninė, vaistinė. 1648 m. įsteigta jėzuitų kolegija.

Per XVII–XVIII a. karus su Rusija ir Švedija Kaunas smarkiai nukentėjo. XVIII a. pab. Kauno ekonomika kiek pagyvėjo, tačiau 1812 m. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono vadovaujamai Didžiajai armijai ties Kaunu persikėlus per Nemuną ir prasidėjus karui su Rusija miestas vėl buvo nuniokotas.

Carinio laikotarpio Kaunas – tai ne tik Kauno gubernijos administracinis centras (1843) ir didžiausią įgulą turinti I klasės pasienio karinė tvirtovė (1879), bet ir miestas, pamažu įsitvirtinantis kaip naujosios lietuvybės centras, su iškiliausia XIX a. asmenybe – vyskupu Motiejumi Valančiumi priešakyje. 1847 m. pradėtas statyti naujamiestis. Kauno reikšmė labai padidėjo 1862 m. nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką Lentvaris–Kaunas–Kybartai, sujungusią Rusijos imperiją su Prūsija, ir pastačius metalinį tiltą

per Nemuną. 1882–1914 m. Kauną apjuosė 9 fortų žiedas, iškilo kareivinių ir kitų kariuomenės pastatų kompleksai. Nepaisant miestui tvirtovei taikomų apribojimų ir draudimų (leista statyti ne didesnius kaip dviejų aukštų namus ir pan.), XIX a. pab. Kaune padaugėjo gyventojų, veikė 45 pramonės įmonės. 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė, miesto centre įsižiebė žibintai.

1919 m. bolševikams užėmus Vilnių, Kaunas tapo Lietuvos laikinąja sostine. Per kelis nepriklausomybės dešimtmečius buvęs Rusijos imperijos užkampis virto klestinčiu, išskirtinės naujos architektūros miestu, politiniu, ekonominiu ir kultūriniu jaunos valstybės centru. Čia buvo kuriama Lietuvos kariuomenė, susirinko Steigiamasis Seimas (1920), veikė Vyriausybė (1919–1940) ir Prezidentūra (1920–1940). Plėtota maisto, baldų, poligrafijos,

tekstilės pramonė, steigėsi bankai, bendrovių centrai. 1922 m. įkurtas Lietuvos universitetas. 1926 m. pradėtos pirmos reguliarios Lietuvos radijo transliacijos. Mieste veikė Valstybės teatras, Vytauto Didžiojo karo muziejus, M. K. Čiurlionio galerija, Zoologijos sodas, daug visuomeninių organizacijų, draugijų, sąjungų. 1939 m. pastatyta Sporto halė, kurioje vyko III Europos vyrų krepšinio čempionatas.