Įsikūrę prie Nemuno

ALYTUS

Didžiausias Pietų Lietuvos miestas abipus Nemuno, laikomas Dzūkijos etnografinio regiono sostine. Saugomas ir puoselėjamas Alytaus miesto gamtos ir kultūros paveldas: kraštovaizdžio istorinis draustinis – Alytaus piliakalnis (Šv. Jono, Joninių kalnas) su apylinke, Alytaus šilelis, parkai, vadinamosios Pontono ir Artilerijos kareivinės su buvusia Įgulos bažnyčia ir kt.

Manoma, kad vietovardis hidroniminės kilmės, greičiausiai radosi iš senesnio Alytupio vardo varianto Alytus.

Prie Alytupio ir Nemuno santakos, ant dvikuprio piliakalnio, XIII–XIV a. stovėjo medinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko gynybinės reikšmės,

tačiau papilio gyvenvietė augo, pradėjo kurtis ir kairiajame Nemuno krante.

Rašytiniuose šaltiniuose Alytus minimas nuo XIV a. 1524 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, įsteigta parapija ir parapinė mokykla. 1581 m. Alytui suteiktos miesto teisės ir herbas. Palankesnės sąlygos ūkio raidai susiklostė 1589 m. įsteigus Alytaus ekonomiją. Dauguma jos gyventojų vertėsi amatais, prekyba. XVIII a. Alytus vėl tapo nežymiu miesteliu, ypač po to, kai 1776 m. iš jo buvo atimtos savivaldos teisės ir nugriauta rotušė.

1795 m. Alytus padalytas tarp dviejų valstybių – rytinė dalis atiteko Rusijai, vakarinė (užnemunė) – Prūsijai, vėliau Varšuvos kunigaikštystei, Lenkijos karalystei, kuri 1815 m. autonomijos teisėmis įjungta į Rusijos imperiją.

Susiformavo du miesto centrai: Pirmasis Alytus su išplatintos gatvės pavidalo aikšte ir  vėlyvojo klasicizmo stiliaus mūrine Šv. Liudviko bažnyčia (1818) bei Antrasis Alytus su trikampe aikšte ir medine Šv. Angelų Sargų bažnyčia (1830). Administraciniu požiūriu, tai buvo du skirtingi miestai, pradžioje priklausę skirtingoms valstybėms, vėliau skirtingoms Rusijos imperijos gubernijoms. Juose galiojo skirtingi įstatymai, naudoti skirtingi kalendoriai. Vakarinėje dalyje išliko Grigaliaus kalendorius, rytinėje – Rusijos valdžia grąžino senąjį Julijaus kalendorių. Dėl šios priežasties XX a. pr. pastačius mieste tiltą, kelionė iš rytinės dalies į vakarinę „trukdavo“ 12 dienų.

XIX a. pab. miestas paverstas III klasės pasienio karine tvirtove. Buvo pastatyti 4 fortai ir 2 baterijos, kareivinės. Nutiesti plentai, geležinkelis, pastatyti trys tiltai per Nemuną.

Tvirtovės statyba skatino miesto augimą: kūrėsi pirmos nedidelės pramonės įmonės, pagyvėjo prekyba, gyvenamųjų namų statyba, padaugėjo gyventojų. 

Kuriantis Lietuvos kariuomenei ir vykstant Nepriklausomybės kovoms, Alytui vėl teko svarbus vaidmuo. Čia formavosi I pėstininkų pulkas, bazavosi kiti kariuomenės daliniai, o 1926 m. atkeltas II ulonų pulkas tapo netgi savotišku miesto simboliu. 1939 m. įkurdintas didžiausias Lietuvoje sovietų karinis dalinys. 

Tarpukariu Alytus buvo valsčiaus ir apskrities centras. Mieste veikė gimnazija, aukštesnioji miškų ir žemesnioji žemės ūkio mokyklos, amatų mokykla, pastatyti modernūs pašto rūmai, geležinkelio stotis, naujasis miesto ir Kaniūkų tiltai, plėtojosi prekyba ir pramonė, tačiau didelių įmonių nebuvo.

Daug dėmesio skirta aplinkos tvarkymui. 1931 m. brandžiame pušyne įkurtas geometrinio plano miesto parkas su fontanu ir rožynais, jo prieigose iškilo Laisvės paminklas (skulpt. Antanas Aleksandravičius). Dėl gražios gamtos ir švaraus oro 1932 m. Alytui suteiktas vasarvietės statusas. Prie Nemuno buvo įrengtas paplūdimys, pastatytas stadionas, iškilo nemažai vasarnamių.