Įsikūrę prie Nemuno

Rusnė

Miestelis didžiausioje Nemuno saloje, tarp Atmatos ir Skirvytės upių, Nemuno deltos regioniniame parke. Salą vagoja daugybė upelių ir kanalų. Čia, prie Dumblio ežero, yra žemiausia Lietuvos vieta (1,3 m žemiau jūros lygio). Pakalnės polderių kraštovaizdžio draustinyje saugomi salai būdingi kraštovaizdžiai ir technikos istorijos paminklas – Uostadvario švyturys (1873). Žuvininkystės tvenkinių plotuose įsteigtas ornitologinis draustinis, skirtas vandens paukščių apsaugai. Urbanistikos paminklu paskelbtoje istorinėje miestelio dalyje saugomi kultūros paveldo objektai: etnografinės sodybos, kurios senovėje sudarė gatvinį kaimą, ir žydų bendruomenės kapinės, įrengtos 1869–1870 m.

Vietovardis labai senas, kildinamas iš upėvardžio Rusnė (Nemuno atšaka nuo Gilijos iki Atmatos) ir žodžio „rusnoti“ – lėtai tekėti.

Įvairiais istoriniais laikotarpiais Rusnė priklausė Prūsijos kunigaikštystei (nuo 1525), Prūsijos karalystei (nuo 1701), Vokietijos imperijai (nuo 1871). Apie 1419 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia. XVI a. vid. Rusnė tapo Klaipėdos valsčiaus seniūnijos centru. 1553 m. įsteigta lietuviška parapinė mokykla, viena pirmųjų Klaipėdos krašte. Per miestelį buvo gabenamos prekės į Karaliaučių, Klaipėdą, Tilžę. 1674 m. įkurta pieninė ir alaus darykla.

XVIII a. vid. Rusnė pradėjo sparčiai augti. Plėtėsi valčių statyba ir laivyba, 1792 m. suteikta teisė rengti savaitinius turgus ir laikyti keltą per Atmatą, 1810 m. įrengta vandens matavimo

stotis, 1833 m. atidaryta pirmoji vaistinė. XIX a. pastatyta nauja mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia. 1873 m. įrengtas telegrafas. Išskirtinis krašto pasiekimas – 1914 m. per Atmatos upę nutiestas tvirtas ir puošnus metalinis tiltas. Jo atveriamajai daliai kilnoti krante buvo sumontuota elektrinė, kurios gaminama elektra apšvietė ir rusniškių namus.

Tuo metu Rusnė buvo svarbus sielių plukdymo punktas. XIX a. vid. pastatytos pirmosios garinės lentpjūvės. Jose apdorota mediena pasiekdavo Klaipėdą naujuoju Karaliaus Vilhelmo kanalu (1873). Kitas tradicinis vietinių gyventojų verslas – žvejyba. Stebėti lašišų žūklės ir medžioti briedžių atvykdavo aukšti Vokietijos pareigūnai, kaizeriai.

Miestelyje veikė keli knygynai, bibliotekos, knygrišyklos, ėjo laikraštis. Prieš I pasaulinį karą įsteigta jaunimo draugija „Tiltas“ ėmėsi lietuvinimo darbo, vėliau suburtas ir to paties pavadinimo choras.

Nuo 1923 m. Rusnė priklausė Lietuvai, buvo valsčiaus ir parapijos centras. Čia veikė įvairių draugijų skyriai, mokykla, vaistinė, muitinė, Šilutės liaudies banko skyrius, malūnas, turgus, keliolika smulkių prekių krautuvių, amatininkų dirbtuvių, kelios žuvies perdirbimo ir medienos apdorojimo įmonės. Vietoj 4 smuklių atsirado 5 restoranai, seniausias ir žymiausias Elbingerių restoranas garsėjo vandens bei pieno punšais.

1939 m. Rusnę kartu su visu Klaipėdos kraštu užgrobė Vokietija.

Šaltiniai: Jankevičiūtė G. Lietuva. 2006. P. 334; Gudžinskas Z., Paltanavičius S. Lietuva. 101 gamtos stebuklas. 2010. P. 36; Lietuvininkų žemė. 1994. P. 154–156; Rusnė. 1992. P. 6–93, 96–113; Rusnė // Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 4. 2009. P. 153–159; 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. 2010. P. 306–307;