Ragainė
Miestas Rusijoje, Kaliningrado srityje, kairiajame Nemuno krante, svarbus Mažosios Lietuvos kultūros židinys.
Tyrinėtojų nuomone, vietovardis galėjo kilti iš hidronimo Ragupė (Rangytė, Ragnytė ) arba iš žodžio „ragas“ – žemės kyšulys. Ant vieno iš tokių ragų, įsiterpusių į Nemuno slėnį ir apsuptų raguvų, ir įsikūrė Ragainės pirmtakė – senųjų krašto gyventojų skalvių pilies papilio gyvenvietė. Sugriovę senąją pilį, kryžiuočiai pasistatė naują. Ragainės pilis buvo bene svarbiausia Vokiečių ordino bazė skverbiantis į Lietuvą, iš jos 1362 m. kryžiuočiai puolė Kauną, pasiekė Gardiną.
XVI a. Ragainė ėmė plėstis, 1722 m. gavo miesto teises, bet vėliau ją nustelbė Tilžė. Tik XIX a. nutiesus geležinkelį ir plentą Ragainė vėl
|
|
atsigavo. Nemuno pakrantėje buvo iškastas uostas, pastatyti celiuliozės, žemės ūkio mašinų, keramikos, dažų fabrikai, kelios lentpjūvės, malūnai ir t. t.
Miesto apylinkėse iki pat XX a. gyveno daug lietuvių. 1549 m. Ragainės bažnyčios klebonu paskirtas Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmo prasti žodžiai“ (1547) autorius. Gyvendamas Ragainėje jis toliau rašė kitus darbus; palaidotas tikriausiai tų laikų papročiu bažnyčioje po grindimis. 1590 m. mieste posėdžiavo komisija, svarsčiusi Jono Bretkūno „Postilę“ ir Biblijos vertimą. 1882 m. įsteigta Ragainės mokytojų seminarija, kurioje buvo mokoma ir lietuvių kalba. Ją baigė Vydūnas ir daug kitų žymių Mažosios Lietuvos žmonių. XIX a. pab. Ragainė tapo svarbiu lietuviškos spaudos ir veiklos centru: išleisti pirmieji Didžiajai Lietuvai skirti lietuviški
|
