LIŠKIAVA Kaimas kairiajame Nemuno krante, Dzūkijos nacionaliniame parke. Jo apylinkėse saugomi vertingi archeologijos ir mitologijos paminklai: Liškiavos piliakalnis su mūrinės pilies bokšto pamatais (Pilies arba Raganos kalnas), senameldžių šventvietė – alkakalnis, masyvi kalva su XV–XVII a. pastatų liekanomis (Bažnyčios kalnas), Nemune rastas akmuo su „jaučio pėda“ ir didelis lauko riedulys – Raganos akmuo. Anot istoriko romantiko Teodoro Narbuto, Liškiavos vietovardis sietinas su Liška, kuris Jogailos pavedimu nužudė kunigaikštį Kęstutį ir už tą juodą darbą gavo žemių prie Nemuno. |
Žmonės čia gyveno jau I tūkstantmetyje po Kristaus. XV a. pilies papėdėje įsikūrė kaimas ir dvaras (dabar senoji dvarvietė – kultūros paveldo objektas) , buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Apie 1720 m. ant aukšto Nemuno kranto iškilo baroko architektūros šedevras – dominikonų vienuolyno ir Švč. Trejybės bažnyčios ansamblis. Vėliau buvo pastatyti sandėliai, tarnų namelis, skalbykla. Vienuoliai užveisė sodą, apsodino daržus ir iškasė tvenkinius, kuriuose augino žuvis. Miestelyje klestėjo amatai ir prekyba. |
1920 m. Lenkijai užgrobus Vilnių ir Vilniaus kraštą, Liškiava vėl tapo pasienio gyvenviete. Nepriklausomybės pradžioje čia buvo valsčiaus centras, vykdant žemės reformą 1923 m. išdalytas dvaras, 1927 m. susikūrė Vilniui vaduoti sąjungos skyrius. Vienuolyno pastate įvairiais metais glaudėsi valsčiaus valdyba, klebonija, biblioteka, turizmo stotis. |