Įsikūrę prie Nemuno

BIRŠTONAS

Miestas kurortas dešiniajame Nemuno krante, prie Birštono atragio, Nemuno kilpų regioniniame parke. Birštono urbanistiniame draustinyje saugoma būdinga miestelio senosios dalies planinė erdvinė struktūra su senųjų vilų pastatais, piliakalniu (Vytauto kalnu) ir parku.  

Vietovardis kildinamas iš žodžio „biržtva“ (beržynas) arba iš asmenvardžio Birštonas.

Birsten, Birstan vadinama vietovė minima XIV a. Vokiečių ordino kelių į Lietuvą aprašymuose. Tuo metu ten stovėjusi medinė pilis priklausė gynybinei panemunės pilių sistemai. XV a. Birštono pilis tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaru, prie jo išaugo gyvenvietė.

XVI a. pr. Birštonas jau vadinamas miestu. 1539 m. jam suteikta prekybos privilegija. XVII a. pr. pastatyta bažnyčia.

Naujas Birštono istorijos etapas prasidėjo 1846 m., kai čia trykštančiu mineraliniu vandeniu buvo išgydyta pirmoji pacientė. 1854 m. pasirašytas leidimas steigti balneologijos ir purvo terapijos kurortą. 1855 m. pastatyta pirmoji gydykla, 1856 m. – svečių namai. 1860 m. jau veikė kurhauzas – koncertų ir šokių salė su bufetu, įrengta 18 gerai sutvarkytų nuomojamų namų. Atvykstančiųjų į kurortą nuolat daugėjo, ypač atradus ir ištyrus didžiąsias mineralinio vandens versmes, pavadintas Viktorijos ir Lidijos (nuo 1922 – Vytauto ir Birutės) vardais. Iki I pasaulinio karo Birštoną kasmet aplankydavo apie 2 tūkst. žmonių, sergančių reumatu, gelta, virškinamojo trakto,

odos ir kitomis ligomis. Atvykdavo pacientų iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Varšuvos, vėliau – iš įvairių Europos šalių, JAV, Palestinos.      

I pasaulinio karo metais smarkiai nukentėjusiam Birštonui grėsė visiškas sunykimas, tačiau juo susirūpino Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacija. 1924 m. ji pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir įsipareigojo modernizuoti kurortą. 1927 m. pastatyta iki šiol veikianti  purvo gydykla („purvotynia“). Dotnuvos sodininkų prižiūrimo parko paviljone grodavo orkestras, gėlyne „Kalendorius“ kasdien persodinamos gėlės suformuodavo tos dienos datą. Ant Vytauto kalno įrengti rezervuarai gėlam ir mineraliniam vandeniui. Gerinant kurorto svečių aptarnavimą, į visus viešbučius įvestas vandentiekis, kanalizacija, elektra, organizuotas reguliarus susisiekimas autobusais su Kaunu ir Alytumi.

Kapitališkai suremontuotame senajame restorane atidaryta viena pirmųjų dietinio maitinimo įstaigų Lietuvoje. Gražėjo, augo ir pats miestelis. Netoli svarbiausios architektūrinės dominantės – XX a. pr. neogotikinės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios – suformuota centrinė aikštė, 1939 m. atidengtas paminklas Jonui Basanavičiui (skulpt. Antanas Aleksandravičius).