Įsikūrę prie Nemuno

Jurbarkas

Miestas dešiniajame Nemuno krante, prie Nemuno ir Mituvos santakos, urbanistikos paminklas (1969). Viena svarbiausių miesto įžymybių – kunigaikščių Vasilčikovų dvaro likučiai. Senamiestyje išliko kadaise čia klestėjusios žydų kultūros autentikos.

Archeologinių tyrinėjimų duomenimis, šioje vietoje buvo dvi pilys: lietuvių pilis, stovėjusi ant Jurbarko piliakalnio (Bišpilio), prie Imsrės upelio, bei viena seniausių Vokiečių ordino pilių Lietuvoje – 1259 m. ant Šv. Jurgio kalno pastatydinta Georgenburgo pilis, davusi vardą ir šalia jos įsikūrusiai gyvenvietei.

Pasibaigus karams su kryžiuočiais, gyvenvietė augo ir tapo karališkuoju dvaru. 1502 m. dokumente Jurbarkas vadinamas valsčiumi. 1540 m. įsteigta Jurbarko muitinė. Miestas

kūrėsi laisvoje teritorijoje ir tapo vienu pirmųjų Lietuvos miestų, pastatytų pagal Renesanso epochai būdingą reguliarųjį planą. Jo plėtra sutapo su bažnyčios įsteigimu ir statyba (1545). Pagal 1561 m. inventorių miestelyje buvusi aikštė ir 6 iš jos ėjusios gatvės. Gyventojai vertėsi amatais, prekyba ir žemdirbyste. 1611 m. Jurbarkas gavo miesto teises, herbą (trys baltų lelijų žiedai raudoname fone), teisę rengti turgų ir 4 prekymečius. Turgaus aikštėje nurodyta pastatyti rotušę, krautuvių, pirtį, salyklinę, alaus daryklų, malūnų. Leista įrengti keltą per Nemuną. 1613 m. vėl paminėtas Jurbarko uostas. Vėliau dėl įvairiausių priežasčių Jurbarkas sunyko, 1775 m. buvo panaikinta savivalda (atstatyta 1792, galutinai panaikinta 1793).

Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Jurbarko miestą ir dvarą valdė rusų didikai Zubovai ir

Vasilčikovai. Pastarieji čia šeimininkavo iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo: dvarą aptvėrė aukšta raudonų plytų tvora, pastatė du flygelius ir mūrinę dvaro miškų urėdo kontorą, buvusiame degtinės sandėlyje įrengė nedidelę cerkvę, atidarė liaudies mokyklą, dosniai rėmė naujos neogotikinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčios (pašventinta 1907) statybą. 1867 m. šalia medinės sinagogos pastatyta ir mūrinė – naujas Jurbarko žydų bendruomenės dvasinio ir visuomeninio gyvenimo centras. 1867–1872 m. iškilo medinė vienbokštė evangelikų liuteronų bažnyčia.

XIX a. per Jurbarką iš Prūsijos buvo gabenama uždrausta lietuviška spauda; ji plito miestelio apylinkėse ir tolimesnėse vietovėse.

1919 m. Jurbarkui suteiktas miesto valsčiaus teisėmis statusas. Nuo 1928 m. pradėjus

tvarkyti gatves ir namų fasadus, labai pagerėjo miesto vaizdas. Keli rekonstruoti pastatai centre pritaikyti kino teatrams, miesto pakraštyje įkurta sanatorija. Pasodinto parko teritorijoje 1930 m. pastatytas Vytauto Didžiojo biustas (skulpt. Vincas Grybas). XX a. 4 deš. mieste veikė gimnazija, 4 pradinės mokyklos, biblioteka, 2 vaistinės, keliasdešimt krautuvių, keliolika nedidelių verslovių. Pastatyti tiltai per Mituvą ir Imsrę, užpelkyje pradėtas rengti uostas. Jurbarke gyveno ar gimė žymūs to meto menininkai: skulptorius Vincas Grybas, aktorius ir režisierius Konstantinas Glinskis, dainininkai Antanas Sodeika ir Antanas Šabaniauskas.

1940 m. elektrinėje kilęs gaisras sunaikino beveik visą Jurbarko senamiestį, todėl miesto architektūrinis paveldas nėra gausus, o išlikusių pastatų išvaizda labai pasikeitusi.