Įsikūrę prie Nemuno

Veliuona

Miestelis dešiniajame Nemuno krante, Panemunių regioniniame parke. Nemuno kraštovaizdžio draustinyje saugomi vertingi kultūros paveldo objektai: Veliuonos piliakalnių kompleksas ir piliavietė, kaip urbanistikos paminklas (1969) – miestelio senosios dalies gatvių tinklas ir erdvinė kompozicija. Veliuonos dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų vertybių registrą.

Vietovardis siejamas su Veliuonos upeliu arba su vėlėmis – mirusiųjų dvasiomis. Pasak tradicijos, būtent čia, ant Ramybės kalno, kadaise stovėjo pilis ir kūrenosi požemių deivės Velionos aukuras.

Manoma, kad Veliuonoje žuvo ir buvo palaidotas didysis kunigaikštis Gediminas. Į rytus nuo Gedimino kapo, ant Pilies kalno, 1412 m.

Vytautas pastatydino naują pilį, tapusią Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Vokiečių ordino vadų susitikimų ir derybų vieta.

Nurimus karams, Veliuona buvo klestinti pirklių ir amatininkų gyvenvietė. 1501 m. ji gavo miesto teises. XVII a. Veliuonoje veikė parapinė mokykla. XIX a. II pusėje – XX a. I pusėje Veliuona buvo valsčiaus centras. Miestelis plėtėsi apatinėje ir viršutinėje Nemuno terasose: prie upės, Pakalnėje, veikė prieplauka, stovėjo muitinė, o aukščiau, Antkalnėje, kur nepasiekdavo potvyniai, iškilo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1636–1644, perstatyta 1887–1930). Jos rūsiuose buvo Lietuvos didikų giminių, – miestelio ir dvaro savininkų, – Radvilų, Višnioveckių, Chodkevičių, Bžostovskių, Ostrorogovų, Slučių laidojimo vietos. Klebonijoje 1815–1832 m. gyveno rašytojas

Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis, rūpinęsis baudžiauninkų buitimi ir palaikęs ryšį su 1831 m. sukilimo dalyviais. 1864–1871 m. čia gyveno ir kunigas Antanas Juška, už ryšį su 1863 m. sukilimo dalyviais caro valdžios suimtas ir kalintas Kauno kalėjime. Iki mūsų dienų išliko neoklasicizmo formų mediniai dvaro rūmai – vieni didžiausių ir gražiausių ponų namų Lietuvoje. XIX a. I pusėje juos pastatė Zaleskiai, o 1909 m. nupirko švedų kilmės dvarininkai Vakseliai. Kartu su sodyba įkurtas mišriojo stiliaus parkas. Didžiausia jo vertybė – du galingi tulpmedžiai, augantys šalia kitų retų medžių.

I pasaulinio karo metais Veliuona labai nukentėjo, kai kurie prekybininkai ir amatininkai išsikėlė į kitus miestus. Tačiau kultūrinis miestelio gyvenimas neišblėso: sukurtas choras, dramos būrelis, meno

saviveiklos grupė. 1927 m. veliuoniečių jėgomis ant Gedimino kapo piliakalnio pastatytas Gedimino paminklas, 1930 m. centrinėje aikštėje – Vytauto Didžiojo paminklas (skulpt. Apolinaras Šimkūnas).