Žymių žmonių knygų rinkiniai

Mikalojaus Daukšos knygų rinkinys – praėjusių amžių paslaptys

Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.

Turbūt sunku būtų rasti lietuvį, nežinantį šių žymių žodžių, kuriuos kadaise savo „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ parašė Mikalojus Daukša. Katalikų kanauninkas, humanistas, iškilus lietuviškosios raštijos pradininkas ir puoselėtojas – sunku būtų ir išvardyti visus gerus darbus, kuriuos tautos labui nuveikė šis šviesuolis.

Išsiskyręs iš amžininkų

M. Daukša iš amžininkų išsiskyrė išsilavinimu, plačiu akiračiu, mokėjo keletą kalbų, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Buvo uolus katalikas, tačiau kartu tolerantiškas kitoms religijoms, bendravo su evangelikais reformatais. Rūpindamasis paprastų žmonių švietimu, iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą. Tai pirmoji išlikusi lietuviška knyga, išleista Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau svarbiausias ir bene žymiausias M. Daukšos darbas – 1599 m. Vilniuje išleistas J. Wujeko mažosios postilės vertimas su lenkiška „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, kurioje aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba katalikybės idėjų skleidimui, tautos vienybei ir išlikimui.

Nenuostabu, kad kalbos mylėtojas M. Daukša turėjo didelę biblioteką, kurioje buvo įvairių mokslo sričių knygų. Po M. Daukšos mirties šis rinkinys ar didžioji jo dalis buvo perduota Kretingos bernardinų (pranciškonų) vienuolyno bibliotekai.

Bibliotekoje – net uždraustos knygos

Prieš M. Giedraičio pradėtą „antrąją krašto kristianizaciją” Žemaičių vyskupijos bažnyčių bibliotekos buvo itin skurdžios ir dažnai neturėjo net reikalingiausių knygų. 1579 m. Žemaičių vyskupiją vizitavęs popiežiaus nuncijaus auditorius Tarkvinijus Pekulas konstatavo, kad tik Krakių klebono M. Daukšos bibliotekoje yra daugybė įvairių mokslo sričių knygų. Jų rasta net „per daug“: bibliotekoje buvo ir tuo metu uždraustų knygų. Tai Erazmo Roterdamiečio „Adagia“ ir dvi graikų kalbos gramatikos – šias knygas liepta sunaikinti arba perduoti „apvalyti“ tėvams jėzuitams.

Kaune saugomi trys neabejotinai M. Daukšai priklausę paleotipai (leidiniai, išleisti 1501–1550 m.) su nuosavybės keitimo įrašais, du iš jų – KAVB. Mūsų bibliotekoje saugoma Angelo Carleti (Angelo de Clavasio) „Summa Angelica“ (Lijonas, 1509) ir Juozapo Flavijaus „Antiquitatum Iudaicarum libri XX“ (Bazelis, 1540). Du pastarieji veikalai yra religinio turinio, lotynų kalba. Šios knygos – tikri meno kūriniai. Išlikę originalūs, labai puošnūs odiniai įrišimai su dirželių liekanomis ir metaliniais segtuvais. Šiose knygose nėra M. Daukšos įrašų apie jų priklausomybę, knygų įsigijimo laiką, vietą ar kainą – jų nuosavybės įvardijimo įrašai padaryti tik keičiantis savininkams. Jie rodo, kad abi knygos iš Kretingos vienuolyno pateko į Kauno universiteto biblioteką, o vėliau prieglobstį surado KAVB.

O štai įdomus faktas ir galvosūkis knygų istorijos entuaziastams. Tarp KAVB saugomų knygų yra Erazmo Roterdamiečio „Adagia“ (Kelnas, 1539), kurios įrašai rodo, kad, prieš patekdama į Kražių kolegiją, knyga pabuvojo Vilniaus jėzuitų rankose (šios priklausomybės įrašas užbrauktas, tačiau įskaitomas). Be to, „apvalytas“ antraštinis lapas – išbraukti žodžiai Desiderij Erasmi Roterodami. Ar šis paleotipas ir J. Gorskio „Commentariorum“ (Leipcigas, 1563), kurio apatiniame kietviršio veidrodyje įspausti inicialai N D, yra susiję su M. Daukša, turėtų parodyti tolesni tyrinėjimai.

M. Daukšos knygų sąrašas:

1. Carleti, Angelo (1411–1495). Summa angelica de casib[us] conscientie / correcta [secundu]m primum exemplar ipsius re. fra. Angeli de Clavasio, eo q[uo] alie impresse usq[ue] in presentem vitio tra[n]scriptorum in multis sunt diminute et corrupte cum multis additionibus post primam co[m]pilationem per eundem in diversis locis operis insertis valde necessariis et utilibus. – Venunda[n]tur Lugduni [Lyon] : a Iacobo Huguetano … ; et Parisiis [Paris] i[n] vico sancti Iacobi sub diva Virgine prope sanctum Benedictum ; Lugduni [Lyon] impressa : p[er] Thoma[m] de Ca[m]panis, 1509 die penultima mensis Octobris. – [16], ccclxviii [i.e. 370] lap. : inic., sign. ; 4°. – Saugoma: KAVB – R 31989.
2. Josephus Flavius (apie 37–apie 100). Flavii Iosephi Antiquitatum Iudaicarum libri XX. ad vetera exemplaria diligenter recogniti ; De bello Iudaico libri VII ex collatione Graecorum codicum castigatiores quam unquam ante redditi ; Contra Apionem libri II., pro corruptiss. antea, iam ex Graeco itidem non solum emendati, sed etiam suppleti ; De imperio rationis, sive De Machabaeis liber unus / a Des. Erasmo Roterodamo recognitus ; cum indice copiosissimo. – Basileae [Basel] : in officina Frobeniana per Hieronymum Frobenium et Nicolaum Episcopium, 1540. – [20], 839, [1] p. : inic., sign., vinj. ; 2°. – Saugoma: KAVB – R 12357.
3. Augustinus, Aurelius (354–430). … Omnium operum … decimus tomus …“ . – Basileae [Basel] : in officina Frobeniana, 1528–1529. – 1022, [2] p. : inic., sign. – 20. – Saugoma: KTUB – Fs 1244.

Knygos, manoma, galėjusios priklausyti M. Daukšos bibliotekai:

Knygų, galėjusių priklausyti M. Daukšai, sąrašas:

1a. Erasmus Roterodamus, Desiderius (1469–1536). Adagiorum epitome, ex novissima Desiderii Erasmi Roterodami aeditione exquisitiore, quam antehac unquam, cura recognita, nec parum copioso auctario locupletata … – Coloniae [Köln] : Ioannes Gymnicus excudebat, 1539. – 533, [59] p. : sign. ; 8°. – Saugoma: KAVB – R 32022.

2a. Górski, Jakub (1525–1585). Iacobi Gorscii Commentariorum artis dialecticae libri decem. – Lipsae [Leipzig] : in officina Voegeliana, [po 1563 02 01]. – 1015 [i.e. 1009], [7] p., [1] lent. lap. : herb., inic., sign. ; 8°. – Saugoma: KAVB – R 31886.

Lietuvių raštijos puoselėtojo Merkelio Giedraičio biblioteka

M. Giedraičio nuopelnai

Merkelis Giedraitis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, lietuvių raštijos ir katalikų bažnyčios veikėjas, vienas pirmųjų lietuviškų knygų leidėjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jo nuopelnų Lietuvai sąrašas labai ilgas: steigė naujas katalikų parapijas, rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose, lietuviškai mokančių dvasininkų rengimu, pats pamokslus sakė lietuviškai. Negana to, globojo Lietuvos istoriją rašiusį Motiejų Strijkovskį ir Mikalojų Daukšą. Pastarąjį skatino rašyti lietuviškas knygas, savo lėšomis išleido jo išverstą žymiąją J. Vujeko „Postilę“ (1699) ir J. Ledesmos „Katekizmą“ (1695).

Didžiausios XVII–XVIII a. Žemaitijos bibliotekos kūrimosi pradžia taip pat susijusi su M. Giedraičio vardu – įkūręs Kražių jėzuitų kolegiją, vyskupas jai dovanojo nemažą knygų rinkinį (apie 100 egz.). Pasak Irenos Petraitienės, tik šio šviesuolio pastangomis pasirodė pirmosios lietuviškos knygos LDK.

KAVB saugoma 11 neabejotinai M. Giedraičiui priklausiusių knygų. Tai juridinė, religinė, istorinė literatūra. Visos knygos – lotynų kalba, išleistos XVI a., išskyrus S. Grodzickio „Quadipartitae conciones“, išleistą 1605 m. Krokuvoje. Nuostabą kelia išlikę originalūs knygų įrišimai: pergamentiniai, balinta ar ruda oda traukti mediniai viršeliai, su odinių dirželių ar metalinių segtuvų liekanomis. Viršeliai papuošti linijomis, aklaisiais įspaudais, biblinių personažų atvaizdais, alegorinėmis figūromis, augaliniais ornamentais, paauksuotais herbais.

Intriguojantys įrašai knygose

Intriguojanti knygų dalis – jose išlikę rankraštiniai įrašai, kurie teikia įdomios informacijos. Juos ištyrinėjus galima sužinoti, kada M. Giedraitis įsigijo vieną ar kitą knygą. Pavyzdžiui, kelios knygos į būsimojo vyskupo biblioteką atkeliavo dar studijų laikais: štai puošniai įrištą G. Durando „Speculum“, išleistą 1563 m Bazelyje, įsigijo studijuodamas Leipcigo universitete 1565 m. rugpjūčio mėnesį. Kai kuriose knygose nurodytos ir jų pirkimo kainos. Tokių ir panašių įrašų vertė neįkainojama.

Spaudai, lipdės, įrašai taip pat rodo buvusius M. Giedraičio knygų rinkinio savininkus. Iš KAVB saugomų egzempliorių matyti, kad vyskupo valia ne visos knygos pasiekė Kražių jėzuitų kolegijos biblioteką. Pavyzdžiui, S. Grodickio „Quadripartitae conciones“ (Krokuva, 1605) nukeliavo į Kretingos vienuolyną; „Missale Romanum“, iš pradžių greičiausiai laikyta bažnyčioje, su kitomis kolegijos knygomis pateko į Kauno gimnazijos, o vėliau – į VDU bibliotekas.

1844 m. Kražių jėzuitų kolegijos bibliotekos fondas buvo perduotas Kauno gimnazijai. Apie 1870 m. dauguma šių knygų perduota Vilniaus viešajai bibliotekai (dabar jos saugomos Vilniaus universitete). Kaune likę spaudiniai vėliau atiteko Kauno universitetui. 1950 m. didelė fondo dalis perduota Kauno politechnikos institutui. Šis savo ruožtu dalį knygų perdavė Kauno apskrities viešajai bibliotekai, tarp jų – ir M. Giedraičio rinkinio likučius.

Mikalojaus Paco knygų rinkinio įdomybės

Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas – M. Giedraičio darbų tęsėjas, garsus pamokslininkas, globojo jėzuitus, rėmė pastoracinį darbą, pats mokėjo lietuviškai ir rūpinosi lietuvių kalba bažnyčiose. M. Pacas laikomas pirmosios lietuviškos panegirikos (tai ir pirmasis išlikęs lietuviškas tekstas, išspausdintas Didžiojoje Lietuvoje) autoriumi. Kartu su kitomis Vilniaus akademijos studentų panegirikomis, parašytomis Zigmanto Vazos atvykimo į Vilnių proga, ji buvo išspausdinta daugiakalbiame leidinyje „Gratulationes … Sigismundo III …“ (Vilnius, 1589).

Žemaičių vyskupas gimė apie 1570 m. Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, Krokuvos universitete. 1596 m. priimtas į Vilniaus kapitulą kanauninku. 1602 m. nominuotas Vilniaus vyskupu pagalbininku, po M. Giedraičio mirties – Žemaičių vyskupu. 1614 m. sunegalavęs M. Pacas išvyko į Padują. 1624 m. mirė Italijoje.

M. Paco bibliotekos istorija

Jau 1596 m., dar būdamas Vilniaus kapitulos kanauninku, M. Pacas turėjo nemažą biblioteką. Tais metais kapitula skyrė jam vieną savo namų, kuriame iki 1610 m. buvo laikoma ir jo biblioteka. Kai buvo paskirtas Žemaičių vyskupu, M. Pacas atsisakė namo Vilniuje ir persikėlė į Varnius, o biblioteką padovanojo Žemaičių vyskupystei. Mažesniąją bibliotekos dalį su M. Daukšos versta „Postylla Lithuanica“ paliko Pašvitinio bažnyčiai, o likusias 238 knygas – Kražių jėzuitams.

Per keturis šimtmečius, dėl įvairiausių istorinių ir politinių pokyčių, M. Paco knygų rinkinys buvo išbarstytas, keliavo iš vienų rankų į kitas ir pateko į įvairių bibliotekų lentynas. Tą liudija knygose išlikę autografai, spaudai ir ekslibrisai – knygų ženklai, žymintys jų savininką. Šiuo metu KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomi aštuoni neabejotinai M. Paco bibliotekai priklausę leidiniai. Jie buvo įsigyti 1596–1602 m., išskyrus P. Justiniano „Rerum Venetarum ab urbe condita ad annum MDLXXV historia“ (Venecija, 1576), kuris į rinkinį pateko M. Pacui jau esant Vilniaus vyskupo pagalbininku. Tarp Augustino (Augustinus Aurelius), Bazilijaus (Basilius Magnus), Cicerono (Marcus Tullius Cicero), Didako Stelos (Diego de Estella), P. Justiniano (Pietro Giustiniani), Jono Auksaburnio (Joannes Chrysostomus) veikalų yra ir 1532 m. Bazelyje išleistas graikų-lotynų kalbų žodynas („Lexicon Graeco-Latinum“). Dominuojanti rinkinio kalba – lotynų.

Išlikę originalūs knygų įrišimai itin puošnūs, su apatiniame veidrodyje įspaustu superekslibrisu, sudarytu iš Pacų herbo – dvilypės lelijos ir inicialų N.P. Visos knygos – su Kražių kolegijos nuosavybės ženklais, išskyrus Didako Stelos „In sacrosanctum Iesu Christi Domini nostri evangelium secundum Lucam enarrationum tomus primus [– secundus]“ (Antverpenas, 1593), kurią 1614 m. vyskupas padovanojo Kretingos vienuolynui.

Nuosavybės įrašai rodo ir M. Paco karjeros pokyčius

Knygose išlikę nuosavybės įrašai atskleidžia Žemaičių vyskupo M. Paco kopimą karjeros laiptais. Tarsi gyvenimo aprašyme fiksuojama jo karjeros eiga: 1596 m. priimtas į Vilniaus kapitulą kanauninku; 1602 m. nominuotas Vilniaus vyskupu pagalbininku; po M. Giedraičio mirties nominuotas Žemaičių vyskupu (Ex libris Nicolaj Pac Canonici Viln; Ex libris Rm‘i Nicolai Pac Suffraganej Viln; Illŕus ac Rndissmﻮ D. D. Nicolaus Pac Dei gr‘a Ep‘us Medniceñ pro Cella P Praedicatoris loci Cretingens. donauit, Anno 1614).

KAVB saugomi M. Paco bibliotekai priklausę XVI a. leidiniai ištyrinėti ir įtraukti į katalogą „XV–XVI amžių knygos Kauno bibliotekose“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla, 2006). Jų pilnus aprašus galite rasti ir elektroniniame bibliotekos kataloge.

Knygų sąrašas:

1. Augustinus, Aurelius (354–430). D. Aurelii Augustini, Hipponensis episcopi, Omnium operum … tomus … Summa vigilantia repurgatorum a mendis innumeris, / per Desiderium Erasmum Roterodamum, ut optimo iure tantus ecclesiae doctor renatus videri possit … Addito indice copiosissimo. – Basileae [Basel] : in officina Frobeniana, 1528–1529. – 20. – T. 5. – 491, [1] p. : inic., sign. ; T. 6. – 607, [1] p. : inic., sign. – Saugoma: KAVB – R 5670.
2. Basilius Magnus (329–379). Divi Basilii Magni, archiepscopi Caesareae Cappadociae, Omnia quae ad nos extant opera : iuxta argumentorum congruentium in tomos distincta quinque, / ab Iano Cornario, medico physico Zviccaviensi, interpretata iterumq[ue] recognita et castigata, ac duobus libris contra Eunomii apologeticum aucta, quorum ordinem et catalogum versa pagina docet. In calce subiectus est index rerum et verborum copiosiss. – Basileae [Basel] : per Ambrosium et Aurelium Frobenios fratres, 1566. – [8], 1006, [30] p. : inic., sign. ; 20. – Saugoma: KAVB – R 9828.
3. Cicero, Marcus Tullius (106–43 pr. Kr.). Marci Tullii Ciceronis Opera quae aedita sunt hactenus omnia : in tomos distincta quatuor, ad diversorum et vetustissimoru[m] codicum collationem ingenti cura recognita, multisque locis ultra superiores aeditiones restitutis …– Basileae [Basel] : ex officina Hervagiana. – 1534. – 20. – T. 1: Rhetorica, oratoria et forensia continet … . Ad haec rerum et verborum index omnium locupletissimus et castigatissimus, cum annotationibus variarum lectionum. – [120], [8], 318, [2] p. : inic., sign. – Saugoma: KAVB – R 5683.
4. Cicero, Marcus Tullius (106–43 pr. Kr.). Marci Tullii Ciceronis Opera quae aedita sunt hactenus omnia, in tomos distincta quatuor, ad diversorum et vetustissimoru[m] codicum collationem ingenti cura recognita, multisque locis ultra superiores aeditiones restitutis …– Basileae [Basel] : ex officina Hervagiana. – 1534. – 20. – T. 2: Orationes Marci Tulli Ciceronis habet, vetustissimis collatis exemplaribus, accuratius iam castigatas atq[ue] a mendis fere innumeris vindicatas, nec non locupletatas versibus plurimis ac oratione integra pro P. Sestio … – [8], 595, [1] p. : inic., sign. – Saugoma: KAVB – R 10850.
5. Estella, Diego de (apie 1524–1578). Reverendi patris fratris Didaci Stellae, Minoritani Regularis Observantiae provinciae sancti Iacobi, eximii verbi divini concionatoris, In sacrosanctum Iesu Christi Domini nostri evangelium secundum Lucam, enarrationum tomus primus [– secundus]. – Nunc tandem ab infinitis erroribus ad Sanctae Inquisitionis Hispaniae decreta prorsus elimati et summa fide repurgati. Cum gemino indice, quam plurimis in locis, praecipue ad evangelia pertinentibus, aucto. – Antverpiae [Antwerpen] : in aedibus Petri Belleri, sub scuto Burgundiae, 1593. – 20. – T. 1. – [36], 282, [2] p. : inic., sign., vinj. ; T. 2. – 318 p. : inic., sign., vinj. – Saugoma: KAVB – R 32385.
6. Giustiniani, Pietro (apie 1490–1576). Rerum Venetarum ab urbe condita ad annum MDLXXV. historia. / Petri Iustiniani, patritii Veneti., Aloy. f. senatorii ordinis viri ampliss. – Nunc ab eodem denuo revisa et rerum memorabilium additione exornata. Cum indice locupletissimo. – Venetiis [Venezia] : apud Ludovicum Avantium, 1576. – [88], 468 [i.e. 458], [2] p. : inic., sign., vinj. ; 20. – Pag. klaidos: p. 356–458 pažym. 366–468. – Saugoma: KAVB – R 31923.
7. Joannes Chrysostomus (apie 347–407). Opera d. Ioannis Chrysostomi, archiepiscopi Constantinopolitani, quotquot per Graecorum exemplarium facultatem in Latinam linguam hactenus traduci potuerunt … – Basileae [Basel] : apud Hieronymum Frobenium et Nicolaum Episcopium, 1558. – 20. – T. 5: Variorum argumentum in quo exegematica quaedam, item didactica ac paraenetica, apologeticaq[ue] complectuntur … – 1372 skilt., [1] lap. : sign. – Saugoma: KAVB – R 31951.
8. Lexicon Graeco–Latinum, cui iam praeter omneis [!] omnium additiones hactenus ubivis gentium emissas, ingens vocabulorum numerus accessit, idq[ue] partim ex Graecorum dictionariis et optimis quibusq[ue] ac vetustissimis autoribus, partim ex doctissimis recentiorum lucubrationibus, nempe Gulielmi Budaei, Erasmi Rot., Ludovici Coelii, aliorumq[ue] … clarissimorum virorum. Ad haec mendae, quibus superiores aeditiones scatebant, vigilantissima cura sublatae sunt … – Basileae [Basel] : ex officina And. Cratandri, mense Martio 1532. – [384] lap., 196 skilt., p. 197–200, [2] p. : inic., sign. ; 20. – Saugoma: KAVB – R 31924.

Raudondvario grafų Tiškevičių knygų rinkinys

Kas nežino žymiųjų didikų Tiškevičių? Dar XVI a. gavę grafų titulą, šios giminės atstovai, garsėjantys savo dvarais ir juose sukauptais turtais, paliko žymę Lietuvos istorijos puslapiuose.

1819 m. viena šios giminės šakų pradėjo kurtis šalia Kauno, Raudondvaryje. Dvaro rūmus nusipirko Napoleono armijos 17-ojo lietuviškojo ulonų pulko vadas, Kauno gubernijos bajorų maršalka grafas Mykolas Tiškevičius (1761–1839). Vėliau rūmus atnaujino ir išgražino jo palikuonys – vyriausias sūnus Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866) bei vaikaitis Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935).

Neatsiejama žymaus dvaro dalis – biblioteka

Dvaro kultūrinis gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be bibliotekos. Knygos buvo naudojamos kasdieniams reikalams, savišvietai. Raudondvario rūmų biblioteka – įdomi ir beveik netyrinėta dvaro gyvenimo dalis, atskleidžianti Tiškevičių požiūrį į knygą bei jų skaitymo poreikius.
Yra duomenų, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Raudondvario rūmų bibliotekoje būta daugiau nei 10 tūkst. egzempliorių leidinių – knygų, atlasų, žemėlapių, planų, natų. Dalį jų Tiškevičiai išsivežė į užsienį, tačiau kiti liko Lietuvoje ir buvo saugomi Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. Po Antrojo pasaulinio karo Tiškevičių biblioteka buvo išskaidyta, jos knygų pateko į Kauno technologijos universiteto, Lietuvos mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekas.

Dalį šio vertingo rinkinio – 250 knygų – saugo Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyrius. Tai XVI–XX a. leidiniai prancūzų, lenkų, lotynų, rusų ir vokiečių kalbomis. Fonde vyrauja XIX a. knygos.

Knygų savininkų įrašai rodo XVI a. leidinių populiarumą

Vienos iš vertingiausių grafų bibliotekos knygų yra išlikę dar nuo XVI a. Tai du Krokuvoje leisti lenkų kunigo, jėzuito, pirmojo Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriaus Jokūbo Vujeko (1540–1597) veikalai: 1584 m. didžioji „Postilė“ ir 1593 m. „Naujasis Testamentas“, verstas iš graikų ir lotynų kalbų bei buvęs toks populiarus, kad vėliau perleistas keliolika kartų.

Šiuose reikšminguose ir populiariuose leidiniuose to meto skaitytojai paliko savo žymes – abi knygos ženklintos įrašais. „Postilėje“, skirtoje labiau išsilavinusiems skaitytojams, rastas įrašas lotynų kalba : Joa. Chrizostomus Korsak Can Reg / comparavit. Jo autorius – XVII a. pirmosios pusės pamokslininkas, Laterano kanauninkas Joanas Chrizostomas Korsakas (Joannes Chrysostomus Korsak), 1621 m. Vilniuje išleidęs Mikalojaus Volskio laidotuvėms skirtą pamokslą.

„Naujajame Testamente“ palikti įrašai paslaptingesni, tačiau pasižymi gyvesne kalba. Savininkas, palikęs įrašą, vadina save nevertu tarnu. Tačiau kas jis buvo ir kur gyveno, nustatyti nepavyko (Ta Xięga Nowy testament Pana naszego Jezusa Chrystusa moia własna iest pawel Sawicz Presbyter [Odachowski]. <…> …. własney Xięgi … Niegodny sluga … Pawiel Sawicz Presbyter [Odachowski]…).

Manoma, kad abu leidiniai priklausė ne vienam savininkui, nes mūsų laikus pasiekė stipriai apgadinti. Jie ženklinti Raudondvario bibliotekos antspaudu: Z duplikatów biblioteki Czerwonodworskiej.

Baroko epochos įdomybės XVII a. knygose

KAVB saugomi 24 leidiniai, spausdinti dar XVII a. Dauguma knygų leistos Lenkijoje, Ukrainoje, Italijoje. Kaip kad ir būdinga tam laikotarpiui, vyrauja lenkiškos ir lotyniškos knygos, kurių dauguma – religinės tematikos leidiniai.  Yra knygų, skirtų Lenkijos istorijai, teisės veikalų, keletas grožinės ir šviečiamosios literatūros darbų.

Šių knygų autoriai – Baroko epochos kūrėjai, rašę aktualiomis to meto visuomenės gyvenimo temomis. Vienas jų – žymus oratorius ir pamokslininkas, pirmas Vilniaus akademijos rektorius Petras Skarga (1536–1612). Savo gausiuose raštuose, taip pat ir Tiškevičių kolekcijos „Kazania na niedziele y swięta całego roku…, Kraków, 1609“, jis diskutuoja su protestantais, gindamas Katalikų Bažnyčios idėjas.

Kitas garsus teologas, jėzuitas, istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1609–1677) aptaria pagrindinius katalikų ir protestantų nesutarimų klausimus („O rzeczach do wiary naležących rozmowy teologa…, Kraków, 1671“) ir aprašo pagalbinius ūkio darbus dirbusius brolius koadjutorius (Pamiątka krótka braciey koadjutorów Societatis Jesu światobliwie zmarłych, Wilno, 1675), pabrėždamas dorai ir sąžiningai atliekamų kasdienių darbų vertę.

Be gausybės teologinių raštų, Baroko epochoje itin populiari buvo proginė literatūra. Šlovinamosios kalbos, vadinamos panegirikomis, buvo rašomos svarbiems didikų gyvenimo įvykiams (vestuvėms, laidotuvėms ir kt.) įamžinti. Raudondvario bibliotekoje rastas Vilniaus kanclerio, karališkojo sekretoriaus, žymaus keliautojo Jono Kazimiero Vaišnoravičiaus veikalas „Orator polityczny materiam weselnym i pogrzebowym…, Kraków, 1677“, kuriame mokoma, kaip rašyti iškilmingas kalbas. Kolekcijoje saugota ir Heronimo Vespazijono Kochovskio (Hieronim Wespazyjan Kochowski), rašiusio eilėraščius ir panegirines poemas lenkų ir lotynų kalbomis, knyga „Annalium Poloniae climacter…, Cracoviae, 1688“ (2-oji dalis).

Dar vienas įdomus Tiškevičių kolekcijos leidinys – LDK didiko Kristupo Dorohostaiskio (1562–1615) „Hipika, arba knygos apie žirgus“ (Hippika, to jest o koniach księgi). Tiškevičiai įsigijo 1647 m. egzempliorių, kuriame kartu su pagrindiniu spausdintu tekstu įrišti trys rankraščio lapai: traktatas „Apie kumeliukų auginimą“ (Sposob chowania zrzebcow…) ir du humoristiniai eilėraščiai apie arklius. Įdomus faktas – viename jų paminėtas ir Lietuvos žemaitukas. Tekstai, parašyti 1652 m. Kodenyje (Lenkija), itin kaligrafiški – paryškintos pirmosios žodžio raidės ir reikšminiai žodžiai, gausu papuošimų. Kas šių rankraštinių tekstų autorius, išsiaiškinti nepavyko – yra tik pavardės santrumpa: pisał An: Lub: (rašė An. Lub.). Knygoje būta ir savininko įrašo, tik vėliau jis buvo užtušuotas ir dabar neįskaitomas. Spėjama, kad šis „Hipikos“ egzempliorius galėjo priklausyti Kodenio Sapiegų bibliotekai.

Knygų ženklai – bibliotekos išskirtinumo įrodymas

Kiekvienos bibliotekos knygas iš gausybės kitų išskiria savininkų palikti ženklai. Asmeninė knygų kolekcija, kuri žymima jos ekslibrisu (knygos ženklas, žymintis jos savininką), antspaudu ar įrašais tampa išskirtine ir itin įdomia knygų tyrinėtojams. Raudondvario rūmų biblioteka taip pat turėjo savo knygų ženklus, kurie skirtingu metu įvairavo. V. Kisarauskas knygoje „Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918“ aprašė keturis Raudondvario bibliotekai priklausiusius knygos ženklus, iš kurių – trys antspaudai ir vienas ekslibrisas. Visos XVII a. Tiškevičių kolekcijos knygos, saugomos KAVB, ženklintos dviem antspaudais, sukurtais XIX a. II-oje pusėje: Biblioteka Czerwonodworska ir Z duplikatów biblioteki Czerwonodworskiej.

Knygos, ypač senosios, keliaudavo iš rankų į rankas, iš vienos bibliotekos į kitą. Tiškevičių kolekcijos knygos, prieš patekdamos į Raudondvarį, taip pat priklausė keliems savininkams. Jos ženklintos Vilniaus kolegijos, Vilniaus karmelitų vienuolyno, Česlovo Lasockio ir Vladislovo Jablonovskio bibliotekų antspaudais. Neretai knygos savininkas netgi stengdavosi panaikinti ankstesniojo paliktus ženklus!

Knygos ženklai atskleidžia įspūdingą Adomo Gdacijaus traktato „Dyszkurs o pijanstwie…“, išleisto 1681 m. Bžege, kelią. Spėjama, kad vieną iš ekslibrisų bandyta išpjauti, o nepavykus to padaryti – nuplėšti. Iš likusios dalies įrašo herbiniame ekslibrise pavyko nustatyti, kad jis priklausė kunigui Kristupui Henrikui Andriui Geretui (1686–1757), kuris kaupė knygas teologijos ir filosofijos tematika. Po K. H. A. Gereto mirties biblioteką perėmė jo sūnus Samuelis, vėliau – J. A. Zaluskis. Tolesnį A. Gdacijaus knygos kelią nusako antraštiniame lape išlikę antspaudai – Biblioteka Czerwonodworska ir Ex bibl. / Joach. Com. / Chreptowicz. Pastarąjį paliko žymus LDK valstybės veikėjas Joakimas Liutauras Chreptavičius (1729–1812), savo dvare Ščorsuose (dabartinėje Baltarusijoje) sukaupęs didelę ir vertingą biblioteką (apie 10 tūkst. tomų). Be šios A. Gdacijaus knygos, į Raudondvario kolekciją yra patekusi dar viena knyga su J. L. Chreptavičiaus ženklu. Tiškevičiai taip pat turėjo nemažą archyvą, kuriame buvo saugomi su jais susigiminiavusių šeimų dokumentai. Kartu su rankraščiais patekdavo ir knygos. Greičiausiai taip atkeliavo Chreptavičių ir kitų asmeninių bibliotekų egzemplioriai.

Raudondvario rūmų biblioteka buvo nuolat pildoma. Knygų ieškodavo tiek samdomi prekybos agentai, tiek patys Tiškevičiai, ką rodo jose palikti įrašai, pavyzdžiui: Pirkta 1907 09 04 iš Tafeto Krokuvoje už 15 kronų / B. J. T.  (Kupione 9/4 07 u Tafeta w Krakowie za 15 koron / B. J. T.). Tai – Benedikto Jono Tiškevičiaus įrašas lenkų pamokslininko Francišeko Rychlovskio (Franciszek Rychłowski) knygos „Kazania na niedziele całego roku…, Kraków, 1664“ priešlapyje. Kitas įrašas – B. J. Tiškevičiaus žmonos Rozalijos Branickaitės-Tiškevičienės, paliktas  Abrahamo Bzovskio knygoje „Sacrum pancarpium quadragesimale…, Venetii, 1611“: Pirko Rožė Tišk[evičienė] / Krokuvoje (Kupila Roza Tyszk / wKrakowie).

Dėmesį traukia kolekcijos knygų paraštėse paliktos pastabos ir teksto komentarai. Pavyzdžiui, įdomus nežinomo skaitytojo įrašas paliktas 1680 m. išleistoje Černigovo (Ukraina) arkivyskupo ir spaustuvininko Lazario Baranovičiaus knygoje: Kas turi progą linksmintis, bet linksmintis negali, tas serga arba leidžiasi savo minčių gniuždomas. Kas nemeluoja, to visomis kalbomis žmonės tiki. Patarlė sako: diena dieną moko (Notiy pięć ran Chrystusowych: Кто имеет веселье и веселиться не / может тот болен или отдаётся / мыслям своим в угнетение / Кто не лжёт того всякой речи / люди верят Пословица говорит / век живи век учись). Linksmas šio įrašo tonas sunkiai pritampa prie religinės knygos turinio. Tačiau toks, net nežinomų skaitytojų, palikimas rodo, kad knyga domėtasi.

Didikų Tiškevičių biblioteka – išties įdomus tyrinėjimų objektas. Senoji knyga žavi ir žadina smalsumą ne tik savo turiniu, bet ir jos buvusių savininkų ženklais. Jie atskleidžia senųjų knygų vertę, istoriją ir dalinimosi bei įsigijimo ypatumus. Ir, be abejo, praėjusių amžių didikų skaitymo įpročius.

Parengė Vilma Mačiulaitytė, bibliotekininkė Gabrielė Gibavičienė

Literatūros sąrašas

1. Bartkus K. Senosios Raudondvario bibliotekos pėdsakais // Bibliotekų darbas. 1968, nr. 6, p. 39.
2. Kisarauskas V. Lietuvos knygos ženklai, 1518 – 1918. Vilnius, 1984. 221 p.
3. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001. 563, [1] p.
4. Lietuvninkaitė N. Asmeniniai knygų rinkiniai Kauno universiteto bibliotekoje 1923 – 1950 metais // Knygotyra. 1991, t. 18 (25), p. 57 – 64.
5. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001. 859 p.: iliustr.
6. Senosios Lietuvos raštija. Kaunas, 2006. 118p.: iliustr.
7. Snitkuvienė A. Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas. Vilnius, 1998. 219 p.: iliustr.
8. XV – XVI amžių knygos Kauno bibliotekose: katalogas. Vilnius, 2006. XXXIII, 437 p.: faks.
9. Ulčinaitė E., Jovaišas A. Lietuvių literatūros istorija, XIII – XVIII amžius. Vilnius, 2003. 524 p.: iliustr.
10. Słownik pracowników ksiąžki polskiej. Warszawa; Łódź, 1972. XIX, 1043 p.