Sally Rooney „Normalūs žmonės“ fenomenas
*Kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį tūkstantmečio, 90-ųjų, kartos atstovė prisimena.
Šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais.
Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
Ar visi prisimenate savaitės pabaigoje lauktą penktadienio filmą? Augome laikais, kai nebuvo galimybės TV programos atsukti ar sustabdyti. Nebuvo tiek kino filmų ir serialų platformų. VHS kasetės, DVD tapo niekam nereikalingi, nelegalus filmų žiūrėjimas kartu su Titaniku nugrimzdo į praeitį… Siūlome kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį spręsti amžiną dilemą, kas geriau: knyga ar filmas? Kviečiame susipažinti su kino adaptacijos teorija, bet labiausiai jos rezultatais – visiems žinomais filmais ir serialais. Net aktorė ir prodiuserė Reese Witherspoon renkasi knygas, kurios galėtų virsti filmais arba HBO serialais. „Nekaltas melas“ ar „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“ bei kino filmas „Laukinė“ yra puikūs šio adaptacijos proceso rezultatai.
Keliausime per SVOD (angl. Subscription-based Video o n Demand – užsakymu pagrįstos turinio paslaugos), pavyzdžiui, „Netflix“, platformas ir bibliotekos knygų lentynas, kad rastume, ką kiekvienas skaitėme, bet nematėme ekranuose, o gal atvirkščiai – peržiūrėję nesusimąstėme, kad geriausios knygos virsta filmais.
Kartos balsas Sally Rooney: „Normalūs žmonės“ santykių ir tapatybės neapibrėžtume
Knyga pretenduoja tapti klasika.
Vasaros sezoną pradėsime brandos, pirmosios meilės, nerimo persisotinusia drama „Normalūs žmonės“. Tai knyga ir serialas, kuris tapo savotišku fenomenu ir pelnė pagrindiams aktoriams Paului Mescaliui ir Daisy’ei Edgar-Jones šlovę. Ekrane jų santykių nepatogumą ir trapumą stebėjo skirtingo amžiaus auditorijos. Tie, kurie dar tik išgyvena mokyklinę, studijų meilę, ir tie, kurie gal prisimena paauglystės dramas. Ši istorija tarsi per sapnus sugrąžina pirmosios simpatijos veidą, nedrąsius pokalbius, norą pritapti.
Airių rašytoja Sally Rooney laikoma mūsų (tūkstantmečio) kartos balsu, panašiai, kokia norėjo tapti HBO serialo „Merginos“ (angl. Girls) pagrindinė herojė Hannah (akt. Lena Dunham). Kiekviena karta turi savo balsą, vienos kartos prarastosios, kitos apleistos, bet visi pereina panašų brandos procesą. Kaip ir 1980-aisiais kino filmus kūręs amerikiečių režisierius Johnas Hughes’as, kurio genialumas buvo tas, kad jis sugebėjo perteikti augančio žmogaus skausmą, su kuriuo galėtų susitapatinti visi.
Sally Rooney (Sali Runi) gimė 1991 m. ir gyvena Dubline. Romanas „Normalūs žmonės“ laimėjo Britanijos metų knygos apdovanojimą, buvo nominuotas Man Booker Prize 2018 ir Women’s Prize for Fiction 2019. Tapo „Sunday Times“ ir „New York Times“ bestseleriu. 2020 metais pasirodė HBO 12 serijų mini serialas.
Skirtingų pasaulių susidūrimas
„Visus šiuos metus jie buvo tarsi du maži augalai, besidalijantys tuo pačiu žemės sklypu, augantys vienas aplink kitą, susikertantys, kad užimtų vietą, užimantys tam tikras neįtikėtinas pozicijas.“
Romanas apie troškimą pritapti ir atrasti žmogų, kuris geba skaityti tavo mintis. Du skirtingų, susitinkančių ir prasilenkiančių pasaulių personažai, Mariana ir Konelis, traukia vienas kitą ir negali išsiskirti.
Mariana gyvena dideliame baltame name, į kurį veda nuosavas keliukas, o Konelio mama dirba tame name valytoja, bet niekas nesusieja šių dviejų faktų. Konelis ir Mariana gimė ir užaugo tame pačiame vakarų Airijos miestelyje, tačiau jų panašumai tuo ir baigiasi. Mokykloje Konelis yra populiarus ir visų mėgstamas, o Mariana – vienišė, išmokusi laikytis atokiau nuo bendramokslių. Kai jie pradeda kalbėtis Marianos virtuvėje – pokalbis yra keblus, bet jaudinantis – jų gyvenimai pradeda keistis (iš knygos aprašymo „Alma littera“).
Dviejų „Normalių žmonių“, Marianos ir Konelio, išgyvenimai rezonuoja su daugelio skaitytojų patirtimis, nes romane nagrinėjamos universalios meilės, tapatybės ir visuomenės lūkesčių temos. Nelogiškas ir žiaurus paauglystės pasaulis ir jo taisyklės vienus paverčia atstumtaisiais, o kitus kelia ant pjedestalo. Tik čia supranti, kad visi trokšta to paties – artimų santykių, supratimo.
„Tai leidžia manyti, kad ta pati vaizduotė, kurią jis naudojo kaip skaitytojas, yra būtina norint suprasti realius žmones ir būti su jais artimu.“
Kaip skaityti žmones ir pačius save?
„Jis jaučiasi galingas, kai gali žodžiais užrašyti patirtį, tarsi ją įkalintų stiklainyje ir ji niekada negalėtų jo visiškai palikti.“
Iš esmės visas romanas – tai nesusikalbėjimo vadovėlis. Galime suprasti, kokie trapūs žmonių tarpusavio santykiai, kai jie nesugeba išsakyti to, kaip jaučiasi. O kai nesugeba išsakyti, tai, kaip Konelis, bando išrašyti. Knygoje ar ekrane esame stebėtojai, kurie bando įsijausti į personažų dramą.
Mariana
„Mariana jautė, kad jos tikrasis gyvenimas vyksta kažkur labai toli, be jos, ir ji nežinojo, ar kada nors sužinos, kur jis yra, ar taps jo dalimi.“
Konelis
„Išvykau iš Kariklėjos manydamas, kad galiu gyventi kitaip. Bet man čia nepatinka ir niekada nebegalėsiu grįžti, nes tų draugysčių nebėra, o Robo nebėra ir aš jo nebegaliu pamatyti. Negaliu susigrąžinti to gyvenimo.“
Rachelė Wells iš „Forbes“ rašo: „Apsimetėlio sindromas – tai psichologinis modelis, kai asmenys laiko save apgavikais ir jaučiasi neverti užimti tam tikrą vietą ar atlikti tam tikrą vaidmenį, nepaisant to, kad jų išsilavinimo įgūdžiai ir patirtis įrodo priešingai.“
Būtent Konelis ir Mariana išgyveną panašų apsimetėliškumo jausmą, kuri būdingas mūsų (90-ųjų, arba tūkstantmečio) kartai. Apsimetėlio sindromą dažnai patiria tūkstantmečio kartos atstovai, ir apie jį plačiai kalbama tarp šios demografinės grupės atstovų. Šį sindromą tarp tūkstantmečio kartos atstovų lemia keli veiksniai: dideli lūkesčiai, ekonominis neapibrėžtumas, socialinės medijos, besikeičianti darbo rinka, perfekcionizmas, konkurencija ir kt.
Gyvename nuolatinių permainų laikais, sunkiai pažįstame save, o dar sunkiau leidžiame kitiems mus pažinti. Mes – užverstos knygos tarpusavyje susiklijavusiais lapais. Kaip išmokti atsiverti, susigyventi su apsimetėliškumu, kaip susikalbėti? Rodos, pilnametystė ne visada išsprendžia vidines problemas – kartais jų tik padaugėja.
„Dauguma žmonių visą gyvenimą gyvena taip ir nepajutę, kad su kuo nors jaustųsi artimi.“
Sunku nuspręsti, knyga ar serialas labiau leido pažinti Marianą ir Konelį. O gal reikalingi abu santykių skaitymo būdai – vienas ekrane, o kitas tarp eilučių?
Sekite rubriką „Penktadienio knyga ar filmas?“ ir išmokite skaityti ne tik knygas, bet ir filmus.
Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo
