Parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė ir Ąžuolyno skaitytojų klubo koordinatorė Donata Bocullo
Redagavo Kotryna Zaveckaitė
- „Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu literatūros šalutiniu poveikiu (terapiniu, skatinančiu įsimylėti, mokytis ir kurti). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju.
- Šis tekstas – vasario 11 d. 18.00 val. Ąžuolo salėje (Radastų g. 2, 2 a.) vyksiančios paskaitos „Tekstualus meilės romanas: skaitytoja (-a) įsimylėjo rašytoją“ dalis.
Kokia kalba yra meilės kalba?
Kaip ją išversti ir perskaityti,
Kai teksto autorius
krenta į akis ir į širdį?
Nė vienas tavo žingsnis ar akies voko krustelėjimas neaplenkia mano širdies – esu godus tavęs – galvok vien tik apie mane. Negyvenk taip, lyg manęs nebūtų – nepamiršk manęs – bet.
John Keats
Kaip artimai tekste galime pažinti jį rašiusį žmogų? Ar rašytojas linkęs su skaitytoju susipažinti artimiau? Frances Wilson knyga „Literary Seductions: Compulsive Writers and Diverted Readers“ („Literatūriniai gundymai. Kompulsyvūs rašytojai ir paklaidinti skaitytojai“, 1999) pateikia rašytojo / skaitytojo gundymo receptą. Ne viena meilės istorija užgimė būtent iš rašytojo ir skaitytojo santykio. Juk teksto rašymas – pati intymiausia ir atviriausia žmogaus veikla. Kaip ir skaitymas. Tyliai skaitydami visiškai atsiduodate rašytojui, o jis vedžioja jus savo minčių klystkeliais. Tai skaitymas, pastumiantis įsimylėti, ir knygos, kurios pakursto meilę. Kartais tokia meilė būna be atsako, vadinamieji parasocialiniai santykiai*, o kartais tai – romanai, iš knygų persikeliantys į realų gyvenimą. Atsargiai rašykite, o dar atsargiau skaitykite, nes jus gali ištikti MEILĖ.
Dažniausiai meilės istorijos pasakoja apie vienas kitą įsimylinčius žmones. Bet kaip likusieji? Kokios mūsų istorijos? Tų, kurie įsimyli vieniši? Esam vienašalės meilės aukos, mylimųjų prakeikti ir nemylimi. Vaikštantys sužeistieji.
„Atostogos“, 2006, rež. Nancy Meyers
*Parasocialiniai santykiai – viena įdomiausių šiuolaikinės psichologijos ir sociologijos temų. Tai fenomenas, kai individas jaučia stiprią emocinę trauką žmogui, kurio tiesiogiai nepažįsta – garsenybei, personažui ar net rašytojui, kurio kūriniai tampa tarsi tiltu į idealizuotą skaitytojo pasaulį. Toks ryšys gali būti malonus, bet kartu ir komplikuotas, ypač kai jį lydi meilė be atsako. Tokie santykiai dažnai virsta fanų klubais, fanų sukurta literatūra (angl. fanfiction). Nors dažnesnis parasocialinis santykis, kurį kursto literatūra, istorija byloja, kad kartais tekstas mus taip vilioja, jog tą fikcinį santykį norime perkelti į realų gyvenimą. Vis bandoma įrodyti, kad meilė, o gal meilės kančios skatina rašytojus kurti. Jiems reikalingos ne tik idėjinės, bet ir realios mūzos – tos iš kaulų, kraujo, odos ir atodūsių. Literatūros pasaulis kupinas pasakojimų apie santykius, kurie peržengia teksto ribas ir įsiliepsnoja realybėje. Istorijos apie rašytojo ir skaitytojo meilę byloja ir apie nepaprastą literatūros galią kurti tikrą ryšį tarp žmonių. Literatūra, rašymas ir skaitymas – tarsi viena iš viliojimo ir komunikacijos formų. Toks oksimoronas – vieniša praktika, verčianti žmones bendrauti. Kur kitur, jei ne literatūroje pažinsi žmogų?
Tekstualūs romanai trumpai: aistringi skaitytojai ir viliokliai rašytojai
Čia rasite trumpą tekstualių meilės romanų sąrašą. Ne, tai ne knygos meilės romanai, o tikros meilės istorijos apie skaitytojus ir rašytojus, kuriuos suvedė tekstas. Tai literatūra, pakursčiusi meilę. Tai klasikinės, šekspyriškos ir šiuolaikinės istorijos, pasiekiamos tiesiog „Instagram“. Prie kiekvieno pasakojimo rasite ir keletą knygų rekomendacijų. Galbūt jas perskaičius paaiškės, kas būtent suartina skaitytojus (-as) ir rašytojus (-as)?
Williamas Shakespeare’as ir „Juodoji dama“
Garsiausio meilės lyriko Williamo Shakespeare’o „Sonetuose“ tarp eilučių įsispraudęs jo slaptas ryšys su vadinamąja „Juodąja dama“. Nors tiksliai nėra žinoma, kas buvo ši moteris, kai kurie literatūros istorikai teigia, kad Shakespeare’as sonetus rašė būtent jai, savo skaitytojai ir mūzai. Istorija nutyli, ar tarp eilučių vis dėlto užsimezgė tikras emocinis ryšys.
Viktoras Hugo ir Juliette Drouet
Prancūzų rašytojas Viktoras Hugo užmezgė romaną su savo skaitytoja aktore Juliette Drouet. Ji – ne tik jo gyvenimo meilė, bet ir didžiausia kūrybos įkvėpėja. Juliette skaitė jo rankraščius, rašė jam meilės laiškus ir tapo ištikima drauge, lydėjusia jį visą gyvenimą. Jos palaikymas padėjo Hugo parašyti garsiausius jo kūrinius – „Paryžiaus katedrą“ ir „Vargdienius“.
Viktoras Hugo „Paryžiaus katedra“
Anaïs Nin ir Henry Miller
Anaïs Nin buvo ne tik rašytoja, bet ir aistringa skaitytoja, kuri susižavėjo Henry Millerio kūryba. Jų santykiai, prasidėję kaip literatūrinė draugystė, peraugo į audringą meilės istoriją, kuri tapo daugelio jų kūrinių pagrindu. Jų susirašinėjimas ir prisiminimai apie bendras kūrybos akimirkas – tikras literatūrinis lobynas.
Thomas Hardy ir Emma Gifford
Thomas Hardy, garsus anglų prozininkas, įsimylėjo savo skaitytoją Emmą Gifford, kurią vėliau ir vedė. Ji kartu su Hardy keliavo po vietoves, kurios vėliau tapo jo romanų veiksmo vieta, o jų meilė įkvėpė daugelį jo kūrinių, tarp jų ir „Jude the Obscure“ (liet. „Tamsioji Judita“). Jų istorija komplikavosi, tačiau meilė per Hardy kūrinius gyvavo toliau.
Thomas Hardy „Tesė iš d’Erbervilių giminės“
Sylvia Plath ir Ted Hughes
Sylvia Plath, rašytoja ir poezijos mylėtoja, susižavėjo Tedo Hugheso poezija. Jų meilė prasidėjo kaip intelektualinis ryšys, paremtas abipuse pagarba kūrybai. Nors jų santykiai buvo sudėtingi ir tragiški, jų aistra vienas kitam įkvėpė daugybę eilėraščių, kurie šiandien laikomi klasika.
J. R. R. Tolkienas ir Edith Bratt
Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas Edithą Bratt pamilo dar paauglystėje, o jų santykiai įkvėpė garsiają Bereno ir Lutijenos meilės istoriją Viduržemės mitologijoje. Editha buvo ištikimiausia jo skaitytoja ir didžiausia palaikytoja.
J. R. R. Tolkienas „Berenas ir Lutijena“
Charlotte Brontë ir Arthur Bell Nicholls
Charlotte Brontë savo vyrą Arthurą Bellą Nichollsą sutiko kaip skaitytoją, susižavėjusį jos kūryba. Jų santykiai prasidėjo ne itin romantiškai, bet ilgainiui jis tapo ne tik jos partneriu, bet ir jos vėlyvosios kūrybos įkvėpėju.
Zelda ir Scottas Fitzgeraldai
Aš vis tiek tave myliu – net jei nėra nei manęs, nei meilės, nei gyvenimo – aš tave myliu.
Zelda Fitzgerald
Zelda ir Scottas Fitzgeraldai buvo viena įsimintiniausių XX a. literatūros pasaulio porų – jų audringi, konfliktiški santykiai įkūnijo džiazo amžiaus gaivališkumą bei greitą psichologinį perdegimą. Laikui bėgant, Zeldos psichinės sveikatos problemos ir Scotto alkoholizmas tik dar labiau paaštrino santykių krizę. Vienas kito kūrybiniame kelyje jiedu paliko ryškius pėdsakus.
Dar kartą ačiū, kad mane išgelbėjai. Kada nors išgelbėsiu ir tave.
Zelda Fitzgerald
Therese Anne Fowler „Z: romanas apie Zeldą Ficdžerald“
Jonas Aistis ir Aldona Grajauskaitė
Dvi akys giliai į mane pažiūrėjo.
Jonas
Tekėsiu už poeto, ne už vyro.
Aldona
„1944 m. žiemą Joną Aistį pasiekė lietuviškai rašytas laiškas, kurį atvežė iš Tiubingeno paleistas prancūzų darbininkas. Rašė Aldona Grajauskaitė, pabėgėlė iš Lietuvos. Apie ją poetas rašė knygoje „Be Tėvynės brangios“ įžangoje: „Dvi akys giliai į mane pažiūrėjo“, įstrigo poeto atmintin. 1939 m. rudenį Jonas Aistis Aldoną sutiko Kaune, Daukanto gatvėje. Poetas buvo kone 20 metų vyresnis vyras. Ji ką tik buvo įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti literatūros. Ji mintinai mokėjo pusę Aisčio eilėraščių. Dar mokydamasi gimnazijoje deklamavo jo eiles. Tai buvo Ukmergės banko valdytojo 1934–1940 m. Pijaus Grajausko duktė. Prieš antrąją sovietinę Lietuvos okupaciją bankininko šeima atsidūrė Vakaruose. Aldona su broliu ir dviem seserim bei tėvais atvažiavo į Paryžių. Diplomato Stasio Antano Bačkio bute, kuris atstojo sovietų užgrobtą Lietuvos ambasadą, jie susitiko ir jau nebeišsiskyrė. Aldona, anot jos, nusprendė tekėti „už poeto, ne už vyro“. Stasio Antano Bačkio bute įvyko judviejų vestuvinė puota. O santuoką 1945 m. spalio 6 d. palaimino tėvas jėzuitas Jonas Kubilius Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.“
(Lietuvos Aidas. „Jonas Aleksandravičius-Aistis Prancūzijoje 1936–1944 m.“ Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas)
Linas ir Ieva Kojalos
Neįtikėtina, mano manymu, istorija. Aš parašiau knygą ir mano žmona parašė man per „Instagram“.
Linas Kojala
Politologas Linas Kojala atskleidė, kad su savo tada dar būsima žmona Ieva susipažino, kai ji parašė jam žinutę per „Instagram“ ir padėkojo už jo knygą. Ieva, tuomet dar studijavusi Kaune ir dirbusi gydytoja, susižavėjo knyga, kuri nebuvo susijusi su jos tiesiogine profesine veikla. Linui tai paliko didelį įspūdį. Šis pirmas susirašinėjimas peraugo į gyvą pokalbį, kuris tęsiasi iki šiol.
Tekstualių meilės istorijų tęsinys – kitą savaitę.
[…]
Ir jeigu po mirties yra gyvenimas,
Jeigu teka toliau ši nesulaikoma upė,
Jeigu ruduo tęsiasi, jeigu šildo šiluma,
Jeigu poezija amžina, aš, nepaisant visko,
Toliau žiūrėsiu į tavo veidą,
Toliau mylėsiu tave.
Andrijus Liubka, 2008, iš poezijos rinktinės „Terorizmas“
