Projekte „Nelygybė, urbanizacija ir teritorinė sanglauda: Europos socialinio modelio plėtra, skatinant ekonominį augimą ir demokratinius gebėjimus“ (Nr. 727058), kurį įgyvendina VDU sociologijos katedra drauge su tarptautiniais partneriais iš Danijos, Graikijos, Lenkijos, Italijos, Austrijos bei Didžiosios Britanijos, buvo siekiama išsiaiškinti, kokie regioninės politikos modeliai yra būdingi įvairioms EU šalims, su kokiais iššūkiais susiduria tų šalių vyriausybės ir savivalda sprendžiant įvairias teritorines problemas, kaip organizuojamas teritorijų valdymas bei viešų paslaugų teikimas, kokios sąlygos sudarytos verslui plėtoti atskirose vietovėse / šalyse, kaip funkcionuoja bendruomenės ir kokios politinės tendencijos susijusios su regionine politika yra konkrečioje šalyje.
Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, buvo organizuojami įvairaus pobūdžio tyrimai – antrinių duomenų analizė, kokybinis ir kiekybinis tyrimas (ikimokyklinio vaikų ugdymo, užimtumo tarnybų bei profesinio orientavimo srityse dirbančių specialistų apklausa). 2019 ir 2020 metais atlikdami kokybinį tyrimą klausinėjome Kauno miesto, Kauno rajono ir Pakruojo rajono verslininkų, valdininkų, politikų, visuomenininkų, bendruomenių atstovų, gyventojų, švietimo įstaigų atstovų apie bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis, valstybės ar savivaldos organizuojamas paslaugas, erdvių panaudos galimybes bendruomenės reikmėms, įvairius regioninius pokyčius, EU finansavimo poveikį, bendruomenių galimybes veikti vietinės ar centrinės politikos sprendimus. Iš viso buvo atlikta 75 interviu.
Artėjant rinkimams nusprendžiau, kad būtų naudinga parengti informantų įžvalgų šiomis temomis santrauką. Dėl didelio duomenų ir informacijos kiekio rėmiausi tik Kauno rajone ir Kauno mieste imtais interviu (50). Kadangi tai labai praktinio pobūdžio tekstas, jame nebus teorinės interpretacijos, o kalbos stilius yra gana neformalus ir kasdieniškas, siekiant glaustai perteikti informantų pastebėjimus, susisteminti pagrindines idėjas bei problemas. Tekste pateikiamos originalios informantų citatos, kalba neredaguota, iš citatų pašalinta informacija, kuri galėtų pažeisti informantų konfidencialumą (pavadinimai, pareigos).
Netolygus vystymasis: ekonominis determinizmas smukdo kitas sritis
Situacija Lietuvoje kinta sparčiai, bet labai netolygiai. Manoma, jog pastaruoju metu dominuoja ekonominis prioritetas kitų sričių atžvilgiu. Dėl netolygaus dėmesio įvairioms sritims kenčia švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, aplinkosauga bei kitos visuomenei reikšmingos sritys. Bendrai manoma, jog politiniu lygmeniu akcentuojamas ir stimuliuojamas ne tolygus įvairių sričių ir sektorių plėtojimas, atliepiantis įvairialypius šiuolaikinės visuomenės poreikius, bet fragmentuoti sprendimai, kurie daugiausia yra nukreipti į trumpalaikius ekonominius sprendimus ir rezultatus.
„Ekonomika vystosi labai greitai, technologijos, nes efektyvu, greitas rezultatas, grąža didelė, su kaupu. Šita pusė pas mus vystosi nenuspėjamai greitai, tačiau kai mes pradedame kalbėti apie kultūrinę pusę, mes stringame, nes taip kaip mes suprantame kultūrą, mes atsiliekame.“ (valstybės tarnautojas)
„Šiemet esame žiauriai skriaudžiami, nu nežinau, dar tokių metų kai taip va tiesiog, ar tai yra, jaučiasi kažkoks, kažkoks baisus dalykas.<…>Pavyzdžiui, dabar yra reiškia kultūros objektams tvarkyti yra šaukimas, tai tiktai arba tu turi būti tik muziejus, tik pirmos kategorijos kultūros centras, tik biblioteka, tik profesionalaus meno įstaiga. Niekas daugiau negali teikti. Ir va sako prašau konkursas visi dalyvaukit, tai nėra kur dalyvauti. Krūva pinigų yra padėta ir neleidžia dalyvauti. Visi projektai, net jeigu yra sakykim regionų projektai, jau aš nešneku apie tai, kad didžiąją dalį pinigų suvalgo Vilnius. Tiesiog penkiasdešimt procentų nueina į Vilnių, o likusi dalis paskirstoma regionam.“ (valstybės tarnautojas)
„Aš visur pirmiausia įžvelgiu ekonominius interesus, greitą grąžą, tai akcentuojama, o kas iš to, o kokia grąža ilgalaikė, kiek mes gausime po to?…tas ekonominis atsipirkimas, bet yra dalykai kurie atsiskleidžia trečioj, ketvirtoj kartoj ir šitoj vietoj reikia intelekto, reikia išsilavinimo. Ir jeigu nebeturi žmogus to, jis mato tik čia. Tai yra išgyvenimo politika -šiandien aš pardaviau ridikus nurovęs, užaugo per mėnesį, gavau pinigų nusipirkau naują mašiną, aš turtingas ir gerai atrodau. Viskas čia ir yra tas tiesiog kultūra tokia..“ (valstybės tarnautojas)
„Ypatingai žiūrėkit buvo gi daug pinigų likę kas liečia socialinę sritį. Buvo visiškai užmesta ir nepanaudojo pinigų ir tiesiog Lietuva tarp kitko gavo baudas už tai, kad neįsisavino tų pinigų.“ (valstybės tarnautojas)
EU finansavimas – nuo galimybių iki problemų
Lietuvoje strategijos formuojamos pagal EU skiriamų lėšų kryptis – kuriai sričiai skiriamos lėšos, tai ir formuojamos strategijos. Kartais tai nėra blogai, nes gaunamas stimulas keisti dalykus, kurie stagnuoja. Kita vertus, tokiu būdu vykdomas „planavimas“ ne visada atitinka vietos gyventojų poreikius, neleidžia rasti unikalių sprendimų, kurių reikėtų vienai ar kitai teritorijai.
„Kaip sakant jei mes turime kažkokią EU programą, tai ji iš karto pavirsta į regiono strategiją, kad įsisavint tas lėšas. Labai paprastas pvz. verslas kaime ir pvz. apgyvendinimas kaime, tos visos pirtys ir pasibuvimai tai viena tendencija. Vienais metais statom pirtis ant kiekvieno kampo, tada atsiranda kokia nors programa kur dedam trinkeles, tada visur dedam trinkeles. Tai taip ir šokinėjam kiekvienais metais iš vieno kampo į kitą<…> Tai yra politikos vykdymas, turbūt EU tikslas ir yra per pinigus suskatinti poreikį keistis.“ (verslo atstovas, tarybos narys ir visuomeninis veikėjas)
Lietuva – stambių ūkių šalis. Šią ūkių stambėjimo tendenciją labai paskatino įvairios EU direktyvos bei programos. Didžiausia problema, sietina su šiuo procesu, yra tai, kad modernizuojantis žemės ūkio pramonei bei stambėjant ūkiams, regionuose, žmonės netenka darbo vietų ir yra išstumiami iš kaimiškų vietovių, o ne į jas pritraukiami.
„Dabartiniai valdantys kalba, kad žemės ūkis turi būti plėtojamas ir panašiai, bet dabartinis žemės ūkis yra žinoma, kad jisai ne traukia žmones į regionus, bet atvirkščiai išstumia, nes reikia vis mažiau žmonių ir apskritai gal jų greitai visai nebereikės su ta pramonės revoliucija. Tai reiškia tų žmonių nebereikės kaime. Kitas dalykas tai Lietuvoje kokiu nueita tai buvo labai ūkių sustambėjimas ir tai reiškia, kad nebelieka tos erdvės šeimų verslui ir mažiems ūkininkams. <..> kas liečia regionų tą ūkininkavimą tai mes dabar nuėję tą tokį kelią kaip Kazachstanas kažkoks tai, kuris turi juodą žemę, ar tai ukrainiečiai, kurie turi juodą sodrią žemę ir milžiniškus plotus. O mes auginam grūdus, kas mažo intensyvumo produktas ekonomiškai, kas yra sunkiai bepagrindžiamas žemės naudojimas. Vienas iš būdų kaip į tuos regionus susigrąžinti žmones tai gal būt galima būtų skatinti smulkius ūkius pvz. šiltnamius statyti ir taip ekonomiškai daug didesnė grąža būtų ir galbūt darbo vietos būtų sukuriamos regionuose. Bet to po kol kas regionuose nėra, nes einama link ūkių stambėjimo ir tai lems, kad regionuose liks vis mažiau žmonių. (verslo atstovas ir visuomenininkas)
Smulkaus verslo subjektai dažniausiai nedalyvauja EU projektuose ir negauna paramos, nes neapsimoka – laiko, administravimo kaštai bei kontrolė jiems yra per dideli.
„Taip, tai kažkam auga europiniai pinigai, kažkiek buvo milijardų, kur jie yra. Kažkur aišku įdėta į infrastruktūrą ir panaudota pagal paskirtį, bet dažnai gauna tie, kurie turi daug, jie dar gauna. Tai va čia ir yra gauname tas socialines žirkles, turėdami didžiausią BVP. Didžiulį eksporto augimą, čia kyla kyla kyla kreivės, o pasižiūrime socialines žirkles, tai mes esame uodegoj pagal pajamas, pagal minimalų atlyginimą, pagal vidutinį. Tai mūsų broliai estai vos ne dvigubai mus aplenkia“ (valstybės tarnautojas)
„Šiaip, aš, kaip pakankamai daug darbe su europiniais turėjęs reikalų, aš tiesiog nenoriu kišt nagų tokiem smulkiem dalykam kaip mūsų, su Europos Sąjungos pinigais, nes, nu, tu įsiveli į tą žaidimą su valstybinėms institucijom, ten tokį nuolatinį, žodžiu. Aš mažiau, bet be streso, nes ten yra įsipareigojimai, vis tiek, jie dabar jau pakankamai griežti darosi.“ (smulkus verslininkas)
Nemaža dalis dvarų Lietuvoje yra renovuojami pasitelkiant EU fondus (kartais prisideda savivaldybė ar verslininkai privačiomis lėšomis). Po renovacijos EU finansavimu pasinaudoję dvarų savininkai privalo atverti dvaro duris žmonėms bent 5-iems metams. Dalis lieka atviri ir išpildo viešo intereso reikalavimus, kiti už EU pinigus renovuoti dvarai po penkerių metų užveria duris viešam žvilgsniui ir atsidaro privačiai piniginei – organizuoja užsakomąsias šventes arba įsirengia namus bei vasarnamius sau.
„Yra daug privačių tų dvarų kur tikrai irgi gauna tą paramą ir užsidaro. Po penkių metų jie tiesiog tampa tos šeimos namais.“ (valstybės tarnautojas)
Manoma, kad ši dvarų renovavimo situacija atspindi bendresnę problemą – gana ribotą viešojo gėrio suvokimą Lietuvoje. Dėl tokio suvokimo vyravimo neretai dvarai, ežerų pakrantės, miškai bei žalieji plotai yra privatizuojami ar paverčiami komerciniais subjektais, o dabartinėmis sąlygomis dar pasinaudojama ir EU parama. Tokie nelygybės aspektai, kurie siejasi su viešųjų gėrybių naudojimo galimybių apribojimu, yra itin svarbūs ir skausmingi, bet menkai sprendžiami politiniu lygmeniu. Pastebima, kad vis daugiau miškų, ežerų, pakrančių yra privatizuojama, tad žmonių gerovei iškyla labai reali grėsmė netekti prieigos prie parkų, ežerų pakrančių, dvarų ar kitų viešo gėrio ar paveldo objektų jei savivalda bei nacionalinė valdžia į šiuos dalykus nepradės žiūrėti kaip į nacionalines vertybes, kurias reikia puoselėti ir saugoti. „Kaip sakau, vieni mato mišką ir gyvybės šaltinį, kiti mato malkas ir greitus pinigus.“ (valstybės tarnautojas).
Bendrai manoma, kad EU fondai ir parama stipriai paspartino Lietuvos vystymąsi, tačiau nemaža problema tampa šių finansinių srautų reguliavimas ir kontrolė – manoma, jog ji turėtų būti paprastesnė smulkiems subjektams bei skaidresnė visai visuomenei. Svarstoma, jog atsiskaitomumo sistema turėtų būti tobulinama, siekiant suvaldyti piktnaudžiavimo atvejus, ypatingai tada, kai investuojama į viešąsias erdves bei gėrybes.
Kaita, nestabilumas ir chaosas
Didžiulė politinė kaita vargina ir biudžetinių / valstybinių įstaigų darbuotojus, ir privataus verslo plėtotojus. Gyvenama absoliutaus nestabilumo ir politinės simuliacijos laikotarpiu, kai įstatymų bei kontrolės eksponentiškai daugėja, bet esminiai pokyčiai nevyksta. Kaita, kuri yra gana įprasta šiuolaikinio gyvenimo palydovė, dabar yra per didelė ir kuria reakcingos bei chaotiškos, bet ne strateginės politikos formavimosi tendencijas. Galiojantys 4 metų ciklai yra vertinami kaip veikiau neigiamas, nei teigiamas dalykas. Pastebima, kad tai, ką viena politinė jėga sukuria savo kadencijos laikotarpiu, kita sugriauna, ir iš esmės nevyksta visuomenei reikalingi pokyčiai. Siūlomas sprendimas – politinių partijų susitarimas, kuris leistų strategiškai vystyti svarbias visuomenės sritis – švietimą, sveikatos apsaugą, aplinkosaugą, ekonomiką ir neišblaškyti gerų idėjų bei iniciatyvų.
„Tai labai paprastas dalykas, tas receptas vadinamas politinių partijų susitarimas, kas dabar gal su Švietimu mėginama vykdyti nežinia ar pavyks. Tai, jeigu mes susitartume kaip tas kaimas turėtų atrodyti po 20-ies metų ir po to visos politinės partijos pasirašytų bendrą susitarimą kurio vėliau negalėtų maigyti ar keisti kažkaip, tai tada tas nuoseklumas veiktų, bet tai nelengvai padaroma, nes kiekvienas vienmandatininkas gins savo interesus, ypač rūpindamasis būti perrinktas savo apygardoje. O tas globalus požiūris į regionus yra susijęs su labai nepopuliariais sprendimais.“ (verslo atstovas ir visuomeninis veikėjas)
Nuolatiniai politiniai bei mokestiniai pokyčiai smarkiai apsunkina verslo vystymo bei planavimo galimybes, nes tam reikalingas bent minimalus aiškumas ir prognozavimo galimybė. Nuolatiniai mokesčių bei įstatymų pakeitimai ypač vargina smulkaus ir vidutinio verslo atstovus, kurie neturi pakankamai darbuotojų, galinčių gilintis į įvairias naujoves ir pakeitimus.
„Verslui labiausiai rūpi, kad būtų prognozuojami dalykai, kad stabilumas būtų ir ne tik stabilumas, bet ir nuoseklumas, nuoseklumas minties, kad tu eini ta mintim nuosekliai. O dabar kas, ta nuolatinė kaita ir kas iš to.“ (verslininkas)
„Tai daugiausia tai, aišku, mokestinės sistemos, čia jie keičia ir keičia. Ta prasme nespėjai prie vieno prisitaikyti, jau žiūrėk, va, nuo sausio 1-os viskas keisis, nežinau, dar nesigilinau, bet, žodžiu, viskas keisis. Tie visi reikalai, minimumo nuolatos didinimai turi žiūrėt, bet ten prašoki ar neprašoki, čia SODRA gi neseniai tas grindis uždėjo vėl turi žiūrėt, čia tu pralendi, nepralendi, nu, tiesiog, jie smaigsto tuos kuolus, aš suprantu, bandydami kažką pasiekti. Ar jiems sekasi, čia jau jiems patiems spręsti“ (smuklaus verslo atstovas)
Regioninė politika yra tik tekstuose, žodžiuose ir rinkiminiuose pažaduose. Manoma, kad valdančiai daugumai Seime nepavyko užtikrinti ar plėtoti sklandžios regioninės politikos dėl strategijos nebuvimo, įvairių interesų kovų, didelio blaškymosi ir nenuoseklumo.
„Aš galvoju, kad yra didelis blaškymasis yra nevienalytė ir nenuosekli politika regionų vystymo, pirmiausia buvo sukurtos apskritys, paskui buvo naikinamos, reiškia administracinis valdymas keičiasi, tačiau panaikinus apskritis dalis veiklų išliko to paties pavaldumo, tarsi, apskričių. Reiškia mes negalime atsisakyti tam tikro modelio arba nesugebame sukurti administravimo modelio valdžios suinteresuotos paprastesniu valdymo modeliu tai viskas yra deklaruojama tačiau veiksmai yra nenuoseklūs.” (valstybės tarnautojas)
Keičiantis įstatymams bei potvarkiams, auga biurokratinė našta. Biudžetinės įstaigos yra užtvindytos pertekliniais dokumentais, reguliavimu, taisyklėmis, vertinimu, ataskaitomis ir kontrole. Deja, tokioje biurokratinėje gausoje, kuri vis auga, darosi sudėtinga atlikti tiesioginius darbus, nepamesti pamatinių siekių dėl ko egzistuoja viena ar kita institucija.
„Mes visi žavimės Suomija, Estija kaip toli pažengė…ir mūsų važiavo visi politikai ir švietimo darbuotojai ir visi matė kas ten yra, bet elgiamės priešingai, aš to niekaip nesuprantu, negaliu suprast kodėl mato, kad ten yra viena-mokytojo kompetencija, kvalifikacija yra labai aukšta, kad į pedagogiką įstoja patys geriausi, kad atlyginimai yra aukšti, kad sąlygos ar aš Helsinkyje ar kokiam kaime yra vienodos, kad mokykloje 1000 ar 10 vaikų mokytojas yra aukštos kvalifikacijos, kad mokytojai nėra vertinami, nes viskas daroma per jų asmeninę atsakomybę, kad vaikai praktiškai nevertinami, nes auginami kaip stiprios asmenybės. Pas mus viskas atvirkščiai. Pas mus darželyje eina vertinimai, pažanga pasiekimai, pažanga pasiekimai, darželyje,? Jėzus (sako piktai). Ir šiandien aš rašau apie tai, kad vaikų pasiekimai paaugs ir aš jaučiuosi kvailai. Ir jie turi didėti, aš ironizuoju, kaip tarybiniais laikais iš karvės vis primelždavo vis daugiau ir daugiau. Aš nežinau ką mes darysim, mes meluosim tuos skaičius tiesiog, nes tiek mus spaudžia.<…>Yra apie kiekvieną vaiką vertinimo sistema, kur auklėtojos vertina, kiekvieną vaiką, ten yra analizė, du kartus metuose, Aišku, mes čia sakome padarysime tą ir tą ir vaiko pažanga puse žingsnio padidės, bet aš juk galiu nieko nedaryti ir jo pažanga padidės nes vaikas gi auga, jis auga (kalba emocionaliai, su sarkazmu)“ (valstybinės institucijos vadovas)
Lokalumas ir autonomija VS mobilumas ir centralizacija
Kalbinant informantus (politikus, visuomenininkus ar verslo atstovus, dalyvaujančius įvairiose asociacijose bei įsitraukusius į savivaldybės tarybų veiklą), kurie dirba arba aktyviai domisi viešųjų paslaugų teikimu, išsiskiria dvi ideologijos:
Kiek konservatyvesnis požiūris siekia lokalumo, kai stengiamasi fundamentalias viešąsias paslaugas bei sritis (švietimo, sveikatos, kultūros bei užimtumo užtikrinimo) plėtoti kuo arčiau žmonių gyvenamosios vietos. Taip norima išlaikyti kuo didesnę savivaldybių autonomiją sprendžiant įvairius lokalius klausimus.
„<….> kas liečia regionų politiką ar ką aš matau Kauno regione, tai savivaldybė investuoja į regionų tolimiausius taškus ypač švietimo sektoriuje – mokyklos yra renovuojamos. Žinoma medicina ne savivaldybės galioje, o centrinės, tai ligoninės koncentruojasi ne regione, o Kauno mieste.<…> Vienu metu bandyta mažinti bibliotekų, bet dabar viskas atstatinėjama ir atrodo, kad bibliotekos atsigauna, jų net gi atsiranda, tik tai aišku kokybiniu lygiu gal nedrįsčiau taip jau kažką komentuoti plačiau.“ (valstybės tarnautojas)
Kitam požiūriui atstovauja pro-mobilumo ir viešųjų paslaugų centralizavimo / optimizavimo šalininkai. Jie mano, jog gyventojams turi būti sudarytos sąlygos viešuoju ar nuosavu transportu pasiekti darbovietes ar įvairias viešąsias paslaugas (vaikų darželius, mokyklas, sveikatos įstaigas, ligonines, bibliotekas ir pan.), kurios būtų sutelktos keliuose didesniuose centruose Lietuvoje.
„Jei paimtume kitų požiūrį, tai vyrauja nuomonė kad regionus mes turime šiek tiek pamiršti ir sakykim kalba kad galbūt reikėtų turėti 9 centrus ir apie juos koncentruoti verslą, pramonę, paslaugas ir panašiai, o kad tų regionų nenužudyt visiškai, nes centras natūraliai jisai trauks, tai reikėtų labai stipriai didinti žmonių mobilumą, kad žmogus iš savo kaimo galėtų atvažiuoti su kažkokiu viešu transportu ir į centrą ir ten padirbėjęs galėtų grįžti namo ir laimingai toliau gyventi su dag didesniam pajamom nei jis galėtų sugeneruoti pas save kaime. Tai yra kitas požiūris, nes su centrais yra daug lengviau“ (verslo atstovas ir visuomeninis veikėjas)
Į lokalių paslaugų išlaikymą ir plėtojimą orientuota politika susiduria su finansinių išteklių stoka (ypač turint galvoje, jog demografinė situacija Lietuvoje prastėja), nes tokių paslaugų teikimas ir kokybė yra labai brangūs.
Antrasis požiūris susiduria su visuomenės pasipriešinimu, nes geografiškai nutolusios paslaugos yra politiškai itin nepatrauklios. Manoma, jog vietovės, netekusios įvairių paslaugų, palaipsniui išnyks, o toks viešųjų paslaugų konsolidavimo keliuose centruose procesas skatins urbanistinius procesus – miestų plėtrą ir tankėjimą, transporto spūsčių, būstų, nelygybės ar skurdo problemas, jei nebus numatyti savalaikiai sprendimai galintys sumažinti šias neigiamas pasekmes.
Mobilumą ir paslaugų optimizaciją palaikantys informantai paprastai savo požiūrį grindžia kaštų – naudos skaičiavimo principu ir savo idėjas „matuoja“ pinigais, kuriuos jiems pavyktų sutaupyti centralizavus bei optimizavus paslaugas. Vis dėl to toks požiūris gerokai stokoja platesnio žvilgsnio į šiuos dėmenis: 1) laiką, kurį žmonės turės sugaišti norėdami pasiekti darbo vietą ar paslaugą, nutolusią nuo jų gyvenamosios vietos; 2) šeimos ir darbo suderinamumo problematiką; 2) lėšų stoką, dėl kurios dalis žmonių negalės pasinaudoti paslaugomis ar susirasti darbą nutolusioje vietovėje; 4 ) viešojo transporto nepakankamumą, dėl kurio nutolusiose vietovėse gyvenantys žmonės gali patirti ne tik teritorinę, bet ir socialinę atskirtį.
Mobilumo ir paslaugų centralizavimo/verslo konsolidavimo keliuose centruose idėją palaikantys informantai taip pat kalba apie resursų taupymo galimybes naikinant nereikalingas, besidubliuojančias administracines funkcijas, pavyzdžiui, apjungiant kaimynines, glaudžiai susijusias savivaldybes ar kuriant regioninio lygmens įstaigas, kurios galėtų efektyviau spręsti transporto problemas bei infrastruktūros projektus.
„Tai kame yra problema, problema tame kad jie gali susitarti, bet klausimas apskritai kam tartis pvz. dviračių taką sujungti tarp miesto su rajonu ir sprendžia dvi komandos, nors dviračių takas yra elementarus statinys, kur tiek projektuojant vieno projektuotojo užtenka, tiek, sakykim, pastatyti užtenka vienos komandos. Dabar dvi projektuotojų komandos, tada tarpžinybinė derybinė grupė tariasi kur jis čia tas takas turi būti, kaip mes čia jį atvesime ir taip toliau. Tai va čia yra parodymas kad tas regionai yra suskaldyti ir ta prasme turi dirbti darbą, kuris yra darbas dėl darbo arba dubliuoti darbus. <…> iš viršaus žiūrint, atrodytų, kad sprendimas labai paprastas – turėtų būti vienas valdytojas, kad išvengti tokių dalykų kaip, kad apskritai reikia dabar spręsti klausimus, kurių nereikėtų spręsti kitu atžvilgiu, o kitas dalykas tie sprendimai yra apsunkinti tokiomis sąlygomis nes yra skirtingi interesai“ (visuomeninis veikėjas, verslininkas).
Bet tuo pat metu svarstoma, jog interesų karai greičiausiai neleis priimti visiems geriausio ir resursų atžvilgiu optimaliausio sprendimo.
„Nu bet ar pavyks tą sprendimą priimti, tai labai sunku, nes čia yra susitelkę kelios interesų grupės- tai yra viena savivaldybė ir kita savivaldybė su savo visais savo darbuotojais, kurie tarpusavyje aiškinasi santykius ir paskui dar to pasekmė išnervuota žmonių grupė <…> Dabar sakykime šiuo atveju nėra, tai palikta tarpusavio aiškinimuisi, tai tas tarpusavio aiškinimasis būtent ką jisai daro –jisai skaldo žmonių pasitikėjimą ir kelia problemas. Dabar realiai turime problemą.“ (verslo atstovas, tarybos narys ir visuomeninis veikėjas).
Kalbinant informantus jau dabar ryškėja įvairių viešųjų paslaugų centralizavimo bei konsolidavimo didesniuose miestuose tendencija; manoma, kad visuomenei ji kelia itin didelių problemų, kadangi mobilumo plėtojimo dėmuo praktiškai nevystomas. Viena vertus, paslaugos bei verslas vis labiau koncentruojami didesniuose miestuose ar konkrečiuose rajonuose, tačiau jų prieinamumas nėra plėtojamas ir žmonės gyvenantys regionuose neretai fiziškai negali pasinaudoti medicinos, kultūros, bankų ar kitomis paslaugomis bei susirasti darbų.
Kita vertus, atsiranda nuomonių, jog paslaugų centralizavimo/optimizavimo procesas realiai nevyksta. Manoma, kad prisidengiant paslaugų centralizavimo ar optimizavimo idėjomis, vyksta jų naikinimas arba dempingavimas (kokybės mažinimas). Regionuose žmonės nebegauna pavėžėjimo paslaugų, o kokybiškos medicinos, kultūros, švietimo paslaugos tampa sunkiai pasiekiamos ne tik regionų, bet ir miestų gyventojams. Taigi manoma, jog mobilumas ir paslaugų centralizavimas / optimizavimas vis labiau griūva ant pačių žmonių pečių bei tampa jų asmenine problema.
„Vis tik šiame kontekste vyresni žmonės lieka labai atskirti, mes nebesprendžiame jau dabar tų senėjimo problemų, nes tie kurie vyresni jie liks užribyje, jie nepakovos už save, nes jie nebegali pakovoti ir jie neturi priemonių kaip kovoti- jų atlyginai arba pensijos mažos, sveikatos prastos, amžius nepatrauklus, jie iškrinta iš šito konteksto, mes pasmerkiame būtent tą visuomenei dalį socialinei nebūčiai….ir didžia dalimi tai susisiekimo problema…<pavyzdžiui> šiandien su X vietove susiekimas tragiškas…daugelyje ir kitų vietų susisiekimas yra blogas.<….> nu dėl ko nuimti maršrutai dabar? Nes nerentabilu, reiškias nerentabilu yra, bet ir bus nerentabilu..“ (valstybės tarnautojas)
„O kitas dalykas tas viešasis transportas yra nepatogus ir brangus. Dabar pvz. atvažiuoji Kaune prie traukinio ir palikti automobilį nu nėra kur, o atvažiavus į Vilnių ir nuvykti į kitą miesto galą ir vėl nėra kaip.“ (verslo atstovas)
„Aišku kad paveikė, nu kaip gali nepaveikti jei tas ligonis atvežamas iš Čekiškės ties Kulautuvą perdedamas į kitą automobilį. Juk čia visi tie patys valstybės pinigai ir Čekiškei ir Kauno rajono ir Kauno miesto greitosios,, tai kodėl negali vienas tas automobilis nuvažiuoti ir nuvežti tą žmogų? Dirbame kaip uždarosios akcinės bendrovės, kuo mažiau, kiekvienas savo <…> Aš čia matau tik vieną dalyką – privataus verslo skatinimą, turbūt ateity gali atsirasti privačios greitosios, kompetentingos komandos ir susimoki, jei turi pinigų, tave nuvežė į vietą saugiai, maksimaliai gerai. Bet vėl kalbame apie socialinę atskirtį, aišku, kad paveikė regionus (valstybės tarnautojas ir visuomenininkas)
„Apskirtai kiek ta reforma buvo mini ar maxi reforma sunku pasakyti, bet priekaištai girdisi vien nuo to, kiek žmogiškasis faktorius įtakoja šeimos gydytojo teikiamą paslaugą, ta prasme, kad gyventojas kartais turi maldauti siuntimo pas specialistus lyg tais sveikatos ministerijos politika būtų, kad pacientą kaip įmanoma išlaikyt šalia šeimos gydytojo, kad galbūt atribot nereikalingų paslaugų, kurios jau ten su siuntimu aišku brangsta ir valstybei brangios pasidaro. Tai jaučia gyventojai ir apie tai pasakoja. Kitas aspektas yra jei anksčiau beveik be išimties važiuodavo gyventojai į didesnį miestelį, tai dabar praktiškai gaunasi, kad iš tos iš tos gyvenamos vietos važiuoja tiesiai į Kauną, nes jau tam artimiausiam miestelyje tokių paslaugų arba specialistų nebeliko, kai kurie yra tik atvažiuojantys, bet jie dirba nepastoviai, tad važiuoti į Kauną tiesiog greičiau. (valstybės tarnautojas).
Bendruomenės ir politiniai sprendimai
Išsiskiria informantų nuomonės apie bendruomenių interesų atstovavimo svorį politiniame lauke. Bendruomenių atstovai linkę teigti, kad bendruomenių balsas ir interesai nėra svarbūs darant įvairius politinius sprendimus – bendruomenėms suteikiama tik tiek reikšmės, kiek yra verti mažos reikšmės sprendimai, pavyzdžiui, kurioje parko vietoje statyti suoliuką ar kaip įrengti vaikų žaidimų bei sporto aikštelę. Įdomu tai, kad pastaruoju metu bendruomenių veikla gana aktyviai pradėta finansuoti projektiniu būdu – jei bendruomenė siekia įrengti žaidimų ar sporto aikštelę, jos nariai turi parengti projekto paraišką, ją administruoti, koordinuoti bei vykdyti numatytas veiklas bei rengti ataskaitas. Projektai skiriami tokioms veikloms kaip vaikų ir sporto aikštelių įrengimas, įvairios edukacijos bei mokymai.
„jeigu kažko jau norim, irgi, va, aikštelės norėjom – projektas, susiremontavom bendruomenės namus – projektas, pasistatėm šiuos treniruoklius – projektas, pasistatėm pavėsinę – projektas“ (bendruomenės atstovė)
Bendruomenių atstovai svarsto, kad tokiu būdu organizuojant bendruomenių veiklą jos greičiausiai neatlygintinai atlieka darbą, kurį realiai turėtų vykdyti seniūnijos ar savivaldos darbuotojai. Be to pastebima, kad tokiu būdu organizuojant darbą nyksta riba tarp savivaldos ir bendruomenės, nes bendruomenė tampa per daug susaistyta bei atskaitinga savivaldos darbuotojui, o tai neišvengiamai mažina jos autonomiją, laisvę ir nepriklausomybę.
„Šiaip atsidaro dar viena tokia naujovė pavadinkim, kuri labai gražiai po administracine skraiste paslėpta, kuri iš principo man labai nepriimtina yra kaip politikui, tai taryba nusprendė darbinti seniūnijose žmones darbui su bendruomenėmis.<…> bet tai dingsta po truputėlį ta riba, kur yra valdžios struktūra, kur yra realiai bendruomenė“ (politikas, valstybės tarnautojas)
Nors tarp informantų (ypač savivaldos darbuotojų) buvo manančių, jog bendruomenėms suteikiama pakankamai daug galimybių dalyvauti politinėse diskusijose ir jų atstovai yra girdimi, tačiau didžioji dalis kalbintų žmonių teigė, jog į vietos bendruomenes nežiūrima kaip į rimtą politikos dalyvį. Apskritai manoma, kad bendruomenės atliepia socialinius ar kultūrinius vietos gyventojų poreikius, bet jos nelaikomos politine jėga, turinčia svarbų balsą strateginiuose politiniuose sprendimuose galinčiuose nulemti vienos ar kitos vietovės vystymo tendencijas.
„<…>viską sprendžia savivaldybė, į savivaldybės krepšelį ir jie tenai toliau žaidžia, jiem tas naudinga, nenaudinga. Tai vat, tai va toks suderinimas dabar vyksta. O kaip gali kažikokia tai bendruomenė, kaip jinai gali lemti ar nenulemti tos gyvenvietės aktyviai? Realiai, jeigu jinai nieko net neturi, jinai neturi nei finansavimo, jinai neturi nei biudžeto skirstymo vaidmens. Tarkim mažiausiam lygmeny, seniūnijos lygmeny, juk tie gyventojai, arba tos asociacijos arba bendruomenės, jos neįtrauktos. Nu įtraukia ten maždaug į dviejų tūkstančių ten biudžeto dalybas, kur statysim suoliuką. Tai suprantam, kad tai yra tik žaidimas.“ (visuomenininkas, verslininkas)
„bendruomenė jau tik patariamasis balsas gali būti. Taip, tai gali pasiūlyt, gali paprašyt, bet sprendimų jie nepriima tokių, bendruomenė neturi teisės. Mes tik paprašyt galim.“ (visuomenės atstovė)
„Jie mato rinkėjus ir galiu garantuoti, kad skaičiuoja, kiek šį kartą galima patraukti į savo pusę ir kokiomis priemonėms. Viskas paremta tik tuo, abejose ir visos valdžios tokia yra politika, kokia kaina nupirkti rinkėją.<…> Jie neaugina tų savo rinkėjų, jie juos perka, o mes lengvai pasiduodam. Jei man sako, va jūs gyvensite geriau, va gatvė išasfaltuota ir va mašina jūsų remontuojama ir va jūs mane išrinkite. Ir jis išrenkamas. Bet jie nesako, kad sudarysime galimybę, kad jūsų vaikai gautų dar papildomai tą ir tą, nes nėra poreikio tokio, nėra poreikio, viskas pasverta. Optimalus variantas – pigiausias ir nupirkom ir turim, tikrai dėl rinkėjų.<…> Visi gyventojai yra rinkėjai. Tiek domimasi kiek galima nupirkti.“ (valstybės tarnautojas)
Kita vertus, manoma, jog ne tik politikai nepakankamai rimtai žiūri į bendruomenes, bet ir patiems žmonėms labai trūksta politinio aktyvumo, o aktyvieji, deja, ne visada reprezentuoja likusią – tyliąją ir neaktyvią – visuomenės dalį ir stabdo svarbius sprendimus:
„O kalbant apie gyventojus, tai turbūt reikėtų klausti ne tiek ar jie girdimi, bet ar jie aktyvūs. O ta bendrai aktyvių žmonių dalis nėra labai aktyvūs politikoje ir klausimai ar ta girdima dalis ar ji yra reprezentatyvi. Ir čia mes turbūt turime problemą, nes gal negalime imtis tam tikrų sprendimų, nes didelė legitimi visuomenės dalis yra tyli ir neaktyvi. Jinai įsikiša tik tada kai būna tikrai labai blogai tai tada ji aktyvuojasi, o tie kurie yra girdimi tai jie greičiausiai stabdo problemos sprendimą“ (verslo atstovas, tarybos narys ir visuomeninis veikėjas)
„Nenorėčiau kažkaip susluoksniuoti savo visuomenės, savo bendruomenės. Bet Algio Ramanausko man patiko palyginimas, kad visuomenė kaip laivas, kur triumų apačiose visokie rėksniai buvo, bet jie nematydavo dienos šviesos ir jų nieks negirdėdavo. Dabar bet kuris rėksnys gali iššokti ant viršutinių denių ir jį visi girdi ypač per socialinę mediją. Tai pasidarė ant tiek paprasta, kad susimaišė visuomenės sluoksniai ir rėksniai tarytum tampa lygiaverčiai, o gal net ir geresni už tuos, kurie viršutiniame denyje yra -inteligentija, mokslininkai, kurie turi kritinį mąstymą. Tai man tas pvz. labai įstrigo. Tai aš galvoju, kad tas susipriešinimą bendruomenėje daro kokios dvi šimtosios arba dvi tūkstantosios, bet jos išmoko būti girdimos, ištransliuoti save stipriai, va čia yra problema.“(valstybės tarnautojas)
Kitos informantų įžvalgos:
„Politikai negirdi ne tik bendruomenių, bet ir verslo. Smuklųjį išnaudoja reklamai, vidutinį savo politiniams interesams, su stambiu derasi tik kai prispaudžia reikalas“ (vidutinio dydžio verslininkas)
„Deja miškai Lietuvoje yra ne miškai, o lentpjūvės. Atitinkamas ir jų administravimas bei valdymas.“ (Centrinės valdžios sprendimais miškų klausimais nusivylęs valstybės tarnautojas)
Vaikų darželiuose skaitomos paskaitos apie korupciją, kurias įstaigų vadovams „nuleidžia“ aukštesnio lygmens institucijos. „Mes gauname nurodymų, pavyzdžiui, antikorupcinė programa, bet ką darželinukams apie antikorupciją? Man kaip vadovui taip gal reikia. Bet programa vaikams kaip meškutis ar kiškutis nedavė saldainio meškučiui tai yra tragedija. Aišku, mes kažkaip mėginam kažkaip, bet supranti kad niekur nedingsi ir tada mėgini tame rasti kažkokios racijos, kažkokį grūdelį kurį gali vaikui pateikti“ (valstybinės įstaigos vadovas)
Kauno rajone labai trūksta darželių, o Kauno mieste – lopšelių. Šeimos turi daug darbo ir vaikų priežiūros derinimo problemų bei dėl to kylančių finansinių iššūkių. Pastebimai darbo ir šeimos konfliktas gilėja, o sprendimai vėluoja (tokią nuostatą išsakė dauguma kalbintų švietimo, savivaldos atstovų, įstaigų vadovai bei gyventojai).
„Jei pas jus ateis į Seimą kandidatuojantis politikas ir klaus ar reiktų išasfaltuoti kelius, tai galite būti tikri, jog planai juos asfaltuoti jau yra parengti…tad nebūtina už jį balsuoti vien dėl žadamo asfalto, nes greičiausiai ir nebalsuodami jį turėsite.“ (politikas, visuomeninis veikėjas ir verslo atstovas)
Savivaldybėse pradeda trūkti valstybinės žemės ar erdvių vykdyti įvairias bendruomenei ar viešajam interesui tenkinti skirtas veiklas. Vis daugiau žemės yra privatizuojama, o joje dygsta ne visada žmogui draugiški gyvenamųjų namų kvartalai bei kiti statiniai, naikinamos žaliosios erdvės, nebelieka vietos vaikų žaidimų aikštelėms, parkeliams, sporto aikštynams, pasivaikščiojimo takams. Plėtra ir statybos, ypač gyvenamųjų kvartalų, Lietuvoje vyksta neplaningai, chaotiškai, vadovaujantis laukinio kapitalizmo principais, bet ne realiais žmonių poreikiais bei gamtą tausojančiais sprendimais (vietiniai gyventojai, savivaldybės darbuotojai, valstybės tarnautojai, bendruomenių atstovai, visuomenininkai).
„Iš tiesų šita <viešų ir žalių > erdvių problema 100 proc. aktuali kaimyninėms seniūnijoms, nes tų viešų erdvių visai nebeliko.“ (valstybės tarnautojas)
<…> „pavyzdžiui prisistatys kokių šimtą namų, o tarp šimto namų nė vienos sporto aikštelės, nei vieno aikštyno, nei vieno valdiško kažkokio tai sklypelio, kuriame bus galima, galėtų būti galima pastatyti kažkokį tai, kažkokią nu kad ir parduotuvę, kad kokią tai nu nežinau, arba viešą kažkokią tai įstaigą, kur galėtų suteikti jiems paslaugas. (valstybės tarnautojas, visuomenininkas, bendruomenių atstovas)
Kalbant apie rinkimus pastebima, jog labai didelė savivaldos problema yra partinis uždarumas, kuris neleidžia naujiems politikams efektyviai įsitraukti į politinį gyvenimą.
„Pagrindinė baimė, tai yra, kad savivalda taps atviresnė kitiems žmonėms, nes labai paprasta logika Lietuvos partijų yra šitam matyme rinkiminiam. Jeigu nori, kad tavo partijos narių daugiau būtų seime, tai tu turi turėt stiprią savivaldą.“ (valstybės tarnautojas, politikas)
Didžiausia politine problema laikoma politinių prioritetų nebuvimas, o pagrindinė to priežastis yra privačių ir viešų interesų supainiojimas ir ėjimas į politiką ne visuomenei tarnauti, o savus reikalus tvarkyti. Manoma, kad labai trūksta politikų iš pašaukimo.
„Aš manau, čia yra ir mūsų politinio elito atsakomybė, ir verslo irgi atsakomybė. Tai jie irgi turėtų galvoti apie žmones, kad tai nebūtų vien tik darbo jėga, baudžiauninkai sėdintys prie staklių arba kasose. Tai yra toks uždaras ratas, suprantu tas ir, čia yra didelė problema. Tai gal yra mentalitetas ir sovietinis, kai gyvenome skurde, arba buvo galima pavogti. Tai, kad būti sąžiningu galima, tas irgi, čia mes giriamės, kad esam labai dvasinga tauta, tai aš manau, esam labai nedvasingi, nes dažnai nematom, kas yra šalia, nemokam pasidalinti tuo, kas yra sukurta.“ (valstybės tarnautojas)
„Ne, aš manau, kad mūsų politikai irgi dar yra jie toli nuo atsakingų politikų, kurie spręstų valstybės reikalus, jie daugiau sprendžia savo reikalus“.(valstybės tarnautojas)
P.S. Nuotraukoje – šiukšlių konteineriai prie naujo gyvenamojo kvartalo Kauno rajone 2020 metų rugsėjo mėnesį. Jei dar pridėtume rūšiavimui skirtus mėlynuosius konteinerius, reikėtų matomą konteinerių kiekį padvigubinti. Norisi manyti, jog sprendimas surinkti, išvežti, rūšiuoti šiukšles galėtų būti draugiškesnis tiek estetiniu, tiek teritorijos planavimo, tiek draugiškumo aplinkai bei žmogui požiūriais. Deja, šis šiukšlių išvežimo pavyzdys iliustruoja ne tik buitinių atliekų tvarkymo problemą, bet ir platesnius politinius iššūkius.
Tekstą parengė ir informantų citatas parinko Ieva Dryžaitė
Tekstas parengtas remiantis projekto „Nelygybė, urbanizacija ir teritorinė sanglauda: Europos socialinio modelio plėtra, skatinant ekonominį augimą ir demokratinius gebėjimus“ (Nr. 727058) kokybinio tyrimo, atlikto 2019–2020 metais Kauno mieste ir Kauno rajone, duomenimis.
