Gamybos mažėjimas XX a. antroje pusėje vakarų šalyse, dėl jos perkėlimo į trečiąsias šalis, paskatino kurti naujai vertybiškai orientuotą žinių, kvalifikacijos bei išsilavinimo pagrindu paremtą paslaugų ekonomiką. Žinių ekonomikos pagrindinis stimulas turėjo būti išsilavinę ir aukštų kompetencijų darbuotojai, dirbantys analitinius, vadybinius bei kūrybinius darbus. Panaši situacija yra stebima ir Lietuvoje, kai po nepriklausomybės atgavimo palaipsniui pradėjo sparčiai plėtotis paslaugų ekonomika ir lengvesnis aukštojo mokslo prieinamumas. Pastaraisiais dešimtmečiais išsilavinusių žmonių Lietuvoje nuosekliai daugėja, o tai tarsi turėtų atliepti Žinių ekonomikos idėją. Tačiau problema yra ta, kad Lietuvai (o ir kitoms valstybėms) nespėjus apsiprasti Žinių ekonomikos kuriamoje santvarkoje, ją sparčiai pradeda keisti kita. XXI a. pradžioje Žinių ekonomiką labai greitai pradėjo užgožti Inovacijų ekonomika, kuriai yra būdinga didelė rizika ir nepastovumas. Šių pokyčių kontekste žinios smarkiai nuvertėjo, nes jos labai greitai sensta, o aukštąjį mokslą įgijusių žmonių išskirtinumas darbo rinkoje sumenko. Mokslininkė Rūta Brazienė (2017) šią problemą susieja su aukštojo mokslo masiškumu, kuriam esant žmogus, įgijęs aukštojo mokslo diplomą, praranda seniau turėtą pozityvų išskirtinumą, nes jam tenka konkuruoti su didele grupe panašias aukštojo mokslo charakteristikas turinčiais žmonėmis. Tačiau tuo pat metu diplomų kultūra įtvirtina vis didesnę nelygybę tarp žmonių, turinčių ir neturinčių aukštąjį išsilavinimą, nes sukuria socialiai sukonstruotus barjerus, kuriuos galima įveikti tik aukštoju mokslu.
Tačiau problema slypi ne tik aukštojo mokslo masiškume, bet ir pakitusioje socialinėje-ekonominėje sistemoje. Žinių ekonomikos kontekste poindustrinėse šalyse atsirado labai daug išsilavinusių žmonių, tačiau staiga pakitusi ekonomikos idėja tapo apibrėžiama ne žinių, bet inovacijų siekiamybe, kuri buvo įgyvendinama per politinius ir vadybinius sprendimus. Tai sukūrė situaciją, kurioje nemaža dalis Žinių ekonomikos skatintų darbuotojų nuo privilegijuotųjų per labai trumpą laiką tapo pažeidžiamais. Pavyzdžiui, teisinėje sistemoje inovacijos leidžia sukurti tam tikrus standartizuotus teisinius atsakymus, kurie siūlomi masėms, o geri advokatai tampa prabangos dalyku, kurį gali įpirkti tik pasiturintys žmonės. Kadangi individualizuotos teisinės konsultacijos tampa prabangos paslauga, o masines konsultacijas keičia standartizuoti teisiniai atsakymai, tai iš darbo rinkos išstumia labai daug eilinių teisininkų (McCluskey, 2018). Sveikatos sistemoje pradėjus naudoti technologines inovacijas taupymo sumetimais buvo smarkiai sumažintas laikas, kurį gydytojai gali skirti pacientui. Be to, medikų darbui būdinga itin didelė ir nuolat auganti biurokratinė našta, ilgos darbo valandos, varginantys grafikai, autonomijos darbe ir savo veiklos rezultatų kontrolės netekimas, sąlyginai žemi atlyginimai, auganti įvairių elektroninių sistemų, kurias reikia pildyti, našta, o tai labai didina nuovargį, perdegimo riziką bei mažina galimybes kurti artimus santykius ar rūpintis šeima (Physician Burnout & Depression Report 2022: Stress, Anxiety, and Anger). Universitetuose ir kitose mokymo įstaigose taip pat vis aktyviau yra siūlomi įvairūs online kursai, instrukcijos, elektroninės sistemos bei dienynai, juos reklamuojant kaip kur kas patrauklesnį darbo organizavimo bei mokymosi būdą nei gyvas ar auditorinis. Tokiu būdu mokytojai ir dėstytojai taip pat neteko dalies kontaktinių valandų su savo studentais / mokiniais. Didžiausias pokytis, kurį pastimuliavo Inovacijų ekonomika buvo tas, kad universitetuose (ir kai kuriose kitose įstaigose) praktiškai pereita nuo nuolatinio įdarbinimo idėjos link „tinkamu laiku ir tinkamam laikui“ įdarbinimo praktikų, nes ji bent trumpuoju periodu padėjo didinti lankstumą ir smarkiai sumažinti išlaidas darbuotojui išlaikyti. Butler (Puar, 2012) ir McCluckey (2018) pastebi, kad pastaruoju metu universitetuose vis labiau įsigali prekariškas užimtumas, tad jų darbuotojai vis dažniau susiduria su bedarbystės, dekvalifikacijos, multifunkciškumo ir skurdo rizikomis. Kultūros sektorius taip pat pasižymi dideliu pažeidžiamumu, nes didelė dalis kultūrinių veiklų yra organizuojama projektiniu būdu, o darbuotojai, dirbantys kultūros srityje, yra priversti pastoviai ieškoti finansavimo šaltinių, pagrįsti savo reikalingumą, įrodinėti savo vertę, smarkiai konkuruoti tarpusavyje bei sunkiau išlaiko vykdomų veiklų tvarumą. Toks savitas mėginimas prisitaikyti prie Inovacijų ekonomikos kuriamos nestabilios prekariškumą auginančios dienotvarkės turi savo kainą – kai kurie darbuotojai yra sistemingai stumiami į nerimo, bejėgystės, kontrolės praradimo situacijas, patiria laiko stoką, nuovargį, nestabilumą, skurdo ir bedarbystės riziką bei netenka institucinės paramos (Lorey 2006).
Ši tendencija yra būdinga praktiškai visoms poindustrinėms šalims, kuriose buvo labai staiga pereita nuo gamybinės rinkos link paslaugų ir Žinių ekonomikos „žadėjusios“ milžiniškas galimybes išsilavinusiems bei kvalifikuotiems specialistams. Tačiau Žinių ekonomiką labai greitai užgožė Inovacijų ir GIG ekonomikos, kurias paspartino konkretūs politiniai sprendimai ir jų finansiškai stimuliuojamos technologinės inovacijos. Teisininkė McCluskey (2018) teigia, kad pastaruoju dešimtmečiu Amerikoje ir kitose Vakarų šalyse itin įsitvirtino politinis naratyvas, formuojantis nuomonę, kad darbuotojai neturėtų siekti geresnio atlygio, pelno dalybų ir tūrėtų aukoti turimas socialines garantijas, nes ši auka galimai jiems atsipirks ateityje dėl inovacijų ir technologijų padarytų atradimų. Mokslininkė Berlant tokį mąstymą sieja su šiuolaikinio kapitalizmo kuriamomis „kantrybės technologijomis“ (Berlant, 2011), kurios skatina žmones viltis bei stengtis dėl ateities ir ignoruoti dabarties sunkumus, tokius kaip nuovargis, perdegimas, nusidėvėjimas, apatija, beprasmybė, nepriteklius ar laisvalaikio netekimas. Atitinkamai vyraujant tokioms idėjoms, labai paprasta politiniu lygmeniu įtvirtinti nuostatas, kuriomis būtų galima mažinti žmonių socialines garantijas išmainant jas į „geros ateities“ pažadus. Pavyzdžiui su šiuo inovacijų kuriamos „geros ateities“ pažadu Respublikonų kongreso lyderiai 2017 metais pateikė mokesčių reformos įstatymą, kuriame žadėjo mažinti verslo mokesčius didelėms įmonėms mažinant socialines garantijas viduriniosios klasės darbuotojams. Senatorius Marco Rubio siūlė sumažinti finansavimą sveikatos ir socialinėms paslaugoms remdamasis teorija, kad iš mokesčių finansuojamos šios sritys stipriai stabdo planuojamą ekonomikos augimą, kuris turėtų atsitikti sumažinus mokesčius technologijas vystančioms korporacijoms (McCluskey, 2018).
Kitas pavyzdys, rodantis, kaip sistemingai politinėje JAV arenoje yra auginamas užimtumo prekariškumas veda prie Niujorko gubernatoriaus Andrew Cuomo proteguojamos „ekonominio variklio“ idėjos, kuri buvo įgyvendinama pasitelkiant Niujorko Valstybinio universiteto iniciatyvas pritraukti investicijas iš verslo. Šios investicijos buvo pritraukiamos kuriant įvairias mokesčių lengvatas dideliam verslui. Panaši didžiulio mąsto iniciatyva siekiant stimuliuoti „ekonominį variklį“ buvo įgyvendinama suteikiant milžiniškas valstybines subsidijas tarptautinėms technologijų korporacijoms. Šie politiniai-ekonominiai sprendimai pasinaudojo universitetais kaip tarpininkais pritraukti mega korporacijas, tačiau sukūrė labai korumpuotą ir neatskaitingą ekonomikos praktiką. Skaičiuojama, kad šių iniciatyvų vaisiai nepasiekė nei akademinės bendruomenės, nei ją aptarnaujančių maisto, teisės ir kitų sričių specialistų, nes naudą pajuto tik verslas (McCluskey, 2018).
Panašias tendencijas savo tyrime identifikavo ir ekonomistė Mazzucato (2013). Mokslininkė savo knygoje The Enterpreunal State pademonstruoja, kad ne tik švietimas, socialinė bei sveikatos sistema, gatvių remontas ar šiukšlių išvežimas yra tos sritys, kurias vysto, palaiko ir finansuoja valstybės institucijos, bet ir tokios, kurios laikomos išskirtinai privataus verslo išvystytomis inovacijomis. Pvz., internetas, GPS, liečiami ekranai, baterijos, kietasis diskas, balso atpažinimo bei daugelis kitų technologijų buvo išvystytos ne privačių (arba ne vien privačių), o valstybinių lėšų pagrindu. Net ir tokios didžiulė kompanijos kaip Google, Tesla, SpaceX, SolarCity ir kitos buvo gausiai remiamos valstybinėmis subsidijomis. Paradoksalu, jog privatūs verslai (pvz. Google, Apple, Pfizer), kurie gavo milžinišką valstybės paramą ir šiuo metu generuoja didžiulius pelnus, tuo pačiu yra didžiausi mokesčių vengėjai, kurie visomis turimomis išgalėmis slepia savo mokesčius mokesčių rojuose ir vengia juos mokėti tai valstybei, kurios buvo remiami ir skatinami (Mazzuccato 2013).
Tokiame „ekonomikos variklio“ principais varomos ekonomikos kontekste kyla nemažai klausimų, kas gi yra ta jėga, kuri stumia ekonomiką pirmyn, o kas yra ta jėga, kuri ją stabdo? Kokioje pozicijoje šiame kontekste atsiduria mokytojai, medikai, slaugytojai, dėstytojai, socialiniai darbuotojai, bibliotekininkai, policininkai, gaisrininkai ar šiukšlių išvėžėjai? Ar šių profesijų žmonės taip pat yra ekonomikos varikliai? Plačiąja prasme tikrai taip. Tačiau dabartinės politikos kontekste atrodo, kad nebe, ir tai demonstruoja aukščiau aptarti pokyčiai, stumiantys šių profesijų atstovus į vis į didesnį prekariškumą bei verčiantys „pakentėti šiandien dėl geresnės ateities“.
Mokslininkės Lorey (2006) ir Butler (Puar 2012) teigia, kad tokie staigūs perėjimai iš vienokios ekonomikos praktikos į kitą nėra savaime suprantami, natūralūs ir neišvengiami, bet dažniausiai nulemiami politiniame lygmenyje siekiant atstovauti labai konkrečių interesų poreikius. Tų staigių pokyčių neigiamas pasekmes šios mokslininkės sieja ne tik su augančiu pavienių žmonių prekariškumu, bet ir su gilėjančiomis visuomenės institucijų – švietimo, šeimos, darbo rinkos, užimtumo, sveikatos, socialinės apsaugos – krizėmis. Manoma, jog visos šios sritys patiria krizes ne pačios savaime, o būtent dėl to, kad politinė sistema ją taip pat išgyvena. Šia prasme kalbama apie politinį nestabilumą ir krizių eksportą į kitas sritis iš viršaus, kuris reiškia, jog tenkinami pavieniai, trumpalaikiai bei galios pozicijose esančių žmonių grupių poreikiai, ignoruojant platesnes visuomenės reikmes. Tikėtina, jog vyksta reakcingos, o ne kūrybingos ir strategiškai bei idėjiškai orientuotos politikos vystymas, kuris sukuria daugiau pažeidžiamumo nei jo išsprendžia. Bendrąja prasme manoma, kad rizikos politika neišvengiamai kuria rizikos visuomenę bei įvairias socialines grupes stumia į nesaugumo, nestabilumo ir bejėgystės situacijas.
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Naudota literatūra
1. Berlant, L. (2011). Cruel Optimism. Durham, NC: Duke University Press.
2. Brazienė, R. (2017) Jaunimo perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką. Lietuvos socialinė raida, Nr. 6, Lietuvos socialinių tyrimų centras.
3. Lorey, I. (2006). Governmentality and Self-Precarization: On the Normalization of Culture Producers. Transveral: EIPCP Multilingual Wehjournal.
4. Mazzucato, M. (2013). The Entrepreneurial State. London UK: Anthem Press.
5. McCluskey, M. T. (2018). Are We Economic Engines Too? Precarity, Productivity, and Gender. 49 U. TOL. L. REV. 631.
6. Physician Burnout & Depression Report 2022: Stress, Anxiety, and Anger. https://www.medscape.com/slideshow/2022-lifestyle-burnout-6014664
7. Puar, J. (2012). Precarity Talk: A Virtual Roundtable with Lauren Berlant, Judith Butler, Bojana Cvejić, Isabell Lorey, Jasbir Puar, and Ana Vujanović. TDR (1988-), 56(4), 163–177.
