Ne paslaptis, kad šiandien sparčiai kinta visos mūsų gyvenimo sritys – mitybos ir miego įpročiai, laiko suvokimas ir jo panaudojimo praktikos, keliavimo miesto gatvėmis ypatumai, knygų skaitymo galimybės, požiūris į laisvalaikį, bendravimą, meilę, darbą. Kartais pokyčiai būna švelnūs, tarsi malonus vasaros brizas prie jūros, o kartais lyg tvirtai suspaustas kumštis smogia į saulės raizginį. Tada reikia sustoti, įkvėpti ir mėginti suprasti, kas įvyko ir kaip gyventi toliau. Šis tekstas – apie pokyčius, o kad būtų smagiau ir įdomiau skaityti, rašysiu apie kultūrą, kuri mėgindama prisitaikyti prie rinkos kartais susinaikina, o kartais atgimsta sukurdama naujas formas, žanrus, stilius ir objektus.
Rinkos pokyčiai kaip standartizuojantis veiksnys
Įdomų pavyzdį, kaip rinka keičia kultūros praktikas, pateikia sociologas, kantri muzikos pasaulio transformacijų tyrinėtojas Richard A. Peterson. Ilgą laiką Jungtinėse Amerikos Valstijose kantri muzika buvo paplitusi tik kaimiškose vietovėse, o jos masinės produkcijos nebuvo galima įsigyti. Tuo laiku kantri muzikos atlikėjai koncertuodavo keliaudami su cirko artistais iš vienos vietos į kitą ar dainuodavo regioninėse radijo stotyse, kurios stengėsi pritraukti klausytojų iš kaimiškų vietovių reklamuodamos sėklas, trąšas bei kramtomąjį tabaką. Tokioje kaimiškoje kantri muzikos rinkoje muzikantai dažniausiai pažinojo vieni kitus, didžėjai, grojantys kantri muziką, ją gerai išmanė, kantri muzikos atlikėjų ir jų gerbėjų ryšys buvo labai artimas, o gyvenimo būdas – labai panašus.
Milžiniškus pokyčius kantri muzikos rinkoje sukėlė Elvis Preslis, kurio pasirodymuose buvo meistriškai maišomi kantri, bliuzo, gospel ir kiti muzikos žanrai. Jis užaugino auditoriją, troškusią rokenrolo. Klausytojų alkis muzikos naujovėms buvo toks didelis, kad kantri muzikos atlikėjai pasijuto nesaugiai. Siekdami suvaldyti savo nesaugumą jie įkūrė Kantri muzikos asociaciją, skirtą apginti ir populiarinti kantri muzikos stilių. Šios asociacijos veikla buvo sykiu ir sėkminga, ir pražūtinga kantri muzikantams. Tuo laikotarpiu išaugo kantri muzikos radijo stočių skaičius, tačiau siekdamos prisitaikyti prie besikeičiančių klausytojų poreikių bei lūkesčių, šios stotys grodavo adaptuotą kantri muziką, vis labiau panašėjančią į roką ar kitus populiariosios muzikos žanrus. Šios radijo stotys save dažniausiai vadindavo „moderniomis kantri muzikos stotimis“, o jose dirbantys radijo vedėjai ir didžėjai nebebuvo gerai susipažinę su kantri muzikos stiliumi ir jos atlikimo ypatumais. Tuo metu vieni kantri muzikos atlikėjai labai išpopuliarėjo, o kiti, priešingai, tapo nepopuliarūs, kadangi senasis kantri stilius, toks kaip cowboy muzika, buvo sutriuškintas modernių ritmų ir praktiškai išstumtas iš rinkos. Muzikos įrašų industrijoje dirbantys žmonės reaguodami į pokyčius pradėjo taikyti kitokius talentų atrankos kriterijus kantri atlikėjams, o tai dar labiau sumažino tradicinės kantri muzikos muzikantų galimybes išlikti rinkoje. Reaguodami į šiuos pokyčius jų atstovai suformavo naują organizaciją, turėjusią kovoti su nepageidautinomis kantri muzikos žanro tranformacijomis ir iškraipymais. Deja, jų veikla buvo nesėkminga, nes muzikos rinkoje vykstantys pokyčiai tapo nekontroliuojami. Klausytojai ir muzikos įrašų kompanijos savo požiūriu ir veikla nusisuko nuo tradicinio kantri muzikos žanro ir ieškojo modernesnių ritmų. Kantri muzika vis mažiau skyrėsi nuo kitos populiariosios muzikos. Šiuo atveju didelė nauja ir greitai besikeičianti rinka suveikė kaip standartizuojantis bei vienodinantis veiksnys, nes sumažino kantri muzikos žanro specifiškumą kitų muzikos žanrų atžvilgiu ir gerokai aptrynė jos išskirtinumą.
Rinkos pokyčiai kaip diferencijuojantis veiksnys
Tačiau rinkos pokyčiai gali lemti ne tik kultūros unifikaciją bei supanašėjimą, bet ir diferenciaciją bei naujų kultūros žanrų atsiradimą. Harrison ir Nynthia White pateikia pavyzdį, kaip Prancūzijoje XIX amžiaus viduryje pataikaudama augančiai viduriniajai klasei išaugo ir sustiprėjo paveikslų prekiautojų-kritikų sistema, metusi iššūkį Karališkajai Akademijai. Konservatyvi Karališkoji Akademija labai vertino klasikinius, patriotinius, istorinės bei religinės tematikos paveikslus. O paveikslai su kraštovaizdžiais ar kasdienio gyvenimo scenomis buvo retai pripažįstami ir dar rečiau patekdavo į parodas. Tačiau stiprėjančios ir augančios viduriniosios klasės atstovai nebenorėjo savo namų sienų puošti sunkiais istoriniais ar religiniais paveikslais. Šie žmonės namų interjeruose norėjo matyti malonius, neįpareigojančius ir paprastus vaizdus. Įdomu tai, kad tuo metu pasikeitusios technologinės galimybės leido dailininkams tapyti gryname ore, padaugėjo nepriklausomų paveikslų prekybininkų ir dailininkų, norinčių gauti pastovias pajamas, atsirado gausus būrys potencialių pirkėjų, ieškančių kitokio meno. Ši savita meno kūrėjų, kritikų, vartotojų, techninių galimybių ir prekybininkų transformacija bei jų sąveika paskatino naujų kultūrinių objektų poreikį – atsirado paveikslų, vaizduojančių sentimentalius kraštovaizdžius ir viduriniosios klasės gyvenimo scenas. Taip susiformavo impresionizmas – viena iš svarbiausių kryčių ir populiariausių inovacijų naujųjų laikų vaizduojamajame mene.
Panaši situacija susiklostė su XIX amžiaus amerikiečių novelėmis. Tuo laiku Amerikoje autorių teisių įstatymai gynė tik Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę turinčius asmenis, tačiau jie nebuvo taikomi kitiems Amerikoje gyvenantiems žmonėms, neturintiems JAV pilietybės. Iš esmės tai reiškė, kad tuo metu egzistavusių autorių teisių įstatymų pagrindu, leidėjai turėjo mokėti autorinius honorarus tik vietiniams autoriams (JAV piliečiams), bet ne užsieniečiams. Kaip ir šiandien, leidybos rinkoje buvo didelis rankraščių perteklius, o leidėjai norėjo išpešti kuo didesnę naudą iš spausdinamų tekstų. Todėl jie mieliau rinkosi angliškus* užsieniečių (dažniausiai britų) parašytus romanus, už kuriuos neprivalėjo mokėti autorinių honorarų. Dėl šios ekonominės priežasties JAV pilietybę turintys rašytojai buvo savotiškai ignoruojami ir diskriminuojami, tad buvo priversti rašyti kitokios tematikos kūrinius, nei kiti anglakalbiai rašytojai, neturintys JAV pilietybės. Dažnas to laikotarpio amerikiečių romanas pasakoja žmogaus, kuris atsiskiria nuo visuomenės, išsižada civilizacijos patogumų bei malonumų ir patiria nuotykius laukinėje gamtoje, istoriją. Daug klasika tapusių romanų sukurta pagal šį modelį. Kritikai ilgai spėliojo, kodėl amerikiečiai išleido tiek daug kūrinių apie žmones, kurie atsisakę civilizacijos pabėga į laukinę gamtą, ir tiek mažai knygų apie pinigus, meilę, santykius bei kitus šiuolaikinio gyvenimo komponentus. Sociologinė šio kultūrinio reiškinio analizė leidžia manyti, kad greičiausiai tai lėmė ne specifinis amerikiečių charakteris, vertybės, kultūra ar kiti ypatumai, o tuometė JAV teisė ir įstatymų keistenybės, kurios sukūrė netolygias konkurencines sąlygas tarp JAV pilietybę turinčių ir neturinčių rašytojų. Norėdami išsiskirti iš kitų ir būti konkurencingais leidybos versle, JAV pilietybę turintys rašytojai rinkosi kitokias temas, nei jos neturintys. Pakeitus autorinių teisių įstatymus, amerikietiškų ir angliškų (ne JAV piliečių) romanų tematikos skirtumai išsitrynė.
Rinka ir jos pokyčiai veikia kultūros produkciją, bet ne visada pašalina kultūrinį objektą arba vieną kultūrinį objektą pakeičia kitu. Kartais vienoje visuomenėje egzistuoja kelios paralelinės rinkos, nesukeldamos kultūros nestabilumo, kaitos, išnykimo ar transformacijų. Liah Greenfeld pateikia pavyzdį apie „skirtingus meno pasaulius“ Izraelyje. Jame dvi kultūrinės produkcijos sistemos ir jų vartojimas gyvuoja viena šalia kitos beveik nekontaktuodamos. Viena sistema remia abstraktųjį meną. Šią rinką sudaro intelektualai ir biurokratai, perkantys meno kūrinius muziejų kolekcijoms. Kita sistema, remianti reprezentacinį meną, susideda iš verslo klasės kūrėjų, perpardavėjų, galerijų ir vartotojų. Kiekviena sistema turi savo menininkus, rinką, vartotojus, kritikus bei stilistiką. Kiekvienos sistemos nariai jaučia panieką kitos sistemos nariams, o tiksliau, jų meniniam skoniui bei kultūros suvokimui, tačiau tai joms netrukdo egzistuoti vienoje geografinėje vietoje ir laike, nes jos savotiškai prasilenkia viena su kita.
Nesvarbu, koks sėkmingas ar įsitvirtinęs būtų kultūrinis elgesys, meno stilius ar žanras, jis visuomet reaguoja į socialinius pokyčius, kuriuos stimuliuoja daugybė dalykų: idėjų kaita, technologijos, socialinė dinamika, lokalūs ir globalūs rinkų svyravimai ar tiesiog lemtingi atsitiktinumai. Kartais atrodo grėsminga, kai socialinis pasaulis ir kultūriniai objektai keičiasi greičiau nei įprasta ir nebespėjama prie to prisitaikyti. Tokie momentai yra labai naudingi naujų kultūrinių žanrų, praktikų ar ideologijų atsiradimui, tačiau ne visada naudingi seniesiems, nes juo verčia keistis, adaptuotis, transformuotis ar išnykti. Kintant politinėms ar ekonominėms aplinkybėms, kartu keičiasi kultūros rinka ir jos formos. Nieko nėra pastoviau nei amžina kaita.
*Anglijos ar kitų anglakalbių šalių piliečių parašytos novelės.
Ieva Dryžaitė
Tekstas parašytas, remiantis knyga Griswold, W. (2013). Cultures and societies in a changing world. SAGE Publications, Inc., https://dx.doi.org/10.4135/9781452240534
Kita naudota literatūra:
- Peterson R. A. (1997). Creating country music : fabricating authenticity. University of Chicago Press.
- Harrison C. White, Cynthia A. White (1993). Canvases and Careers: Institutional Change in the French Painting World. University of Chicago Press
- Greenfeld, L. (1984). The role of the public in the success of artistic styles. European Journal of Sociology / Archives Européennes de Sociologie / Europäisches Archiv Für Soziologie, 25(1), 83–98.
