II dalis
Ar liks, kur pabūti?
Tranzitinės miesto arterijos vs viešoji erdvė, kurioje nereikia skubėti ir pirkti
Kai mėginu į savo miestą pažvelgti iš paukščio ar drono skrydžio, neretai pagalvoju, kad Kaune ir kituose sparčiai besiplečiančiuose, modernėjančiuose miestuose, viešųjų, šviesių ir malonių erdvių, kuriose nereikėtų nieko pirkti, nėra tiek daug – kelios centrinės aikštės ir gatvės, keli parkai, keli skverai ar kiemeliai ir gaivinančios krantinės, jei pasisekė gyventi šalia menkai urbanizuotos upės. Visa kita virto ar pamažu tampa tranzitinėmis vietomis, kurias norisi perbėgti, nes jose būna tai šalta, tai vėjuota ar karšta, nepatogu bei triukšminga arba komercinėmis oazėmis, kuriose siūloma ką nors pirkti – puodelį kavos, bilietą, drabužį, patiekalą, narystę. Pavyzdžiui, einant Partizanų ar kita panašia Kauno gatve labai lengva suprasti, kad didelė dalis miesto arterijų yra skirtos ne pabūti jose, o tiesiog praeiti, prabėgti, o dar geriau – pravažiuoti. Neužsibūti. Einant tokia gatve, ausis užgula automobilių triukšmas, nosį kutena dulkių ir išmetamųjų dujų kvapas, karštą dieną pakaušį svilina saulė, nes šalia šaligatvių lieka vis mažiau medžių ir jų kuriamos užuovėjos, o pavargus nėra nė vieno suoliuko prisėsti. Toks pasivaikščiojimas šalia tranzitinės gatvės lyg sveikatos patikrinimas ar amžiaus iššūkis – panašu, kad ji skirta tik jauniems, greitiems, sveikiems, nepavargstantiems, paeinantiems.
Dar mažiau yra tokių viešųjų vietų, kuriose būtų galima jaukiai ir patogiai leisti laiką ne tik po atviru dangumi, bet ir sušilti, nesušlapti ar pabūti šviesoje tamsiuoju metų laiku. Tokios vietos išskirtinumą šiandien turi tik dvi viešosios erdvės – biblioteka* ir prekybos centras. Jose galima slampinėti, nieko neveikti, nieko nepirkti, stebėti kitus žmones. Vis dėlto prekybos centras stipriai stimuliuoja mūsų vartotojiškus lūkesčius ir verčia jaustis prastai, jei tuo metu negali nusipirkti burbulinės arbatos, žaliojo kokteilio, kvepiančios picos, kino bilieto ar dryžuotos suknelės, kabančios vitrinoje, kurios iš tiesų visai nereikia. Tai ne tik šviesi ir šilta vieta, tai prekybos „rojus“, kuriame galima ne tik greitai patenkinti beveik visus savo vartotojiškus poreikius, bet ir stipriai pajusti socialinę ir ekonominę nelygybę, savo materialinių galimybių ribas. O štai biblioteka neturi komercinės savybės stimuliuoti norą pirkti ir vartoti. Priešingai, ji padeda žmonėms bent trumpam nukreipti dėmesį nuo vartojimo stimulų, reklamų, greito malonumo siekio bei leidžia pamiršti pinigines. Taigi ji yra ko gero vienintelė viešoji erdvė, siūlanti stogą, sienas, elektrą, šilumą bei daugybę kitų paslaugų beveik nieko nereikalaudama mainais – jokių pirkinių, narystės mokesčių, aprangos kodo, tinkamo amžiaus, priimtino socialinio statuso, pageidaujamos profesijos. Tai savotiška poilsio nuo pirkimo ir vartojimo stotelė, kurioje galima atsikvėpti, paslėpti savo vartotojo tapatybę ir paauginti kitas – skaitytojo, tyrinėtojo, klausytojo, darbo ieškotojo ar tiesiog buvimu besidžiaugiančio žmogaus.
Nėra žmogaus, yra tik jo duomenys
Seniau gana populiarų posakį „nėra žmogaus, yra tik popierius“ šiandien galima perfrazuoti – nėra žmogaus, yra tik jo duomenys. Pastarasis geriau atspindi dabarties aktualijas ir įvairius technologinius sprendimus, kurie beatodairiškai verčia žmones visur palikti bei dalintis savo duomenimis, atsižadėti privatumo, tapti reklaminių procesų dalimi bei preke. Ar dar yra nors viena erdvė, kurioje galime būti nedomenizuoti (t. y. nepaversti duomenimis)? Biblioteka yra ta vieta, kuri nesidalija ir neparduoda savo lankytojų asmens duomenų. Visa įstatyminė bazė yra bibliotekų lankytojų asmeninių duomenų saugojimo pusėje, tad jokia viešoji biblioteka, išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais, neprašo savo lankytojų dovanoti savo duomenis trečiosioms šalims ir nenaudoja jų komerciniais tikslais dėl „teisėto intereso“. Panašu, kad skaitmenizacijos kontekste duomenų apsauga ir nekomercializacija tampa unikalia savybe. Juk norėdami pasinaudoti bet kokia programėle, nusipirkti bilietą ar net paprastą pieštuką, mes dažniausiai esame priversti nuolaidžiauti šių paslaugų tiekėjams ir mainais už tariamą patogumą padovanoti duomenis apie save – savo vardą, pavardę, telefono numerį, elektroninio pašto ir gyvenamosios vietos adresą, kartais savo gimimo datą, savo naršymo istoriją ir buvimo vietos duomenis. Šiandien nerasite programėlės, socialinio tinko, interneto svetainės, elektroninės parduotuvės ar kito komercinio subjekto, kuris nerinktų duomenų apie jus. Bibliotekose vis dar galima būti nepaliekant savo duomenų pėdsakų ir naudotis daugeliu paslaugų be jokios registracijos. O jei ir užsiregistruojate, galite būti tikri, kad biblioteka neprekiaus jūsų duomenimis rinkoje, norėdama užsidirbti.
Tiesa, nesena Lietuvos viešųjų bibliotekų istorija byloja, kad sovietmečiu jos, kaip ir kitos valstybinės institucijos, pakluso režimui – kartais turėdavo rinkti tam tikrus duomenis apie gyventojus ir juos perduoti suinteresuotoms tarnyboms. Taigi dabartinė duomenų apsauga nėra savaime suprantamas dalykas. Praeitis taip pat rodo, kad žmonių duomenizavimas nėra naujas reiškinys, tik nauji socialiniai bei technologiniai sprendimai jį leidžia atlikti kur kas lengviau, paprasčiau ir masiškiau. Tad belieka viltis bei stengtis, kad joks režimas, politinis sprendimas ar labai patraukli technologija nepasikėsintų į žmonių duomenis, kuriuos saugo bibliotekos ir kitos viešosios institucijos. Tačiau vilties yra nedaug – jau šiandien nemaža dalis JAV (o greičiausiai ir kitų šalių) bibliotekų ne tik džiaugiasi technologijų teikiamomis naudomis, bet ir turi susitaikyti su jų pasekmėmis – kai už technologinius sprendimus mainais turi „dovanoti“ duomenis, kai rašydamos, administruodamos bei vykdydamos įvairius projektus didžiausią naudą sukuria ne savo bendruomenėms ar socialinei infrastuktūrai, o technologijas vystantiems verslams, kai negaudamos valstybino finansavimo saugumui užtikrinti virtualioje erdvėje, turi tenkintis „nemokamais“ internetiniais bei programiniais sprendimais. O juk nemokamų pietų nebūna. Nepaisant šių neraminančių pasaulinių tendencijų, Lietuvoje ir daugelyje kitų demokratinių šalių vis dar galime džiaugtis tuo, kad biblioteka yra vieta, į kurią galima užeiti nepaliekant asmeninių „antspaudų“.
Bibliotekų universalumas – visuomenės poreikių atspindys
Nuolatinis bibliotekų siekis prisitaikyti prie besikeičiančių technologinių ir socialinių sąlygų padeda joms išlikti gyvybiškomis institucijomis įvairiais istoriniais tarpsniais. Tačiau tai turi ir savo kainą – labai dideli ir staigūs pokyčiai visuomenėje, politikoje, technologijose verčia bibliotekas tenkinti vis didesnę įvairovę poreikių ir spręsti vis sudėtingesnes socialines problemas su gana ribotais finansiniais, infrastruktūriniais bei žmogiškaisiais ištekliais. Šalia knygų skolinimo ir saugojimo, švietimo ir bendruomenės būrimo, informacijos sklaidos ir tikrinimo, šiuolaikinis bibliotekininkas gali vesti sveikatinimo valandą senjorams ryte, padėti atlikti tyrimo projektą per pietus, popietę organizuoti japonų kalbos pamokas dirbantiesiems, o vakarais organizuoti prevencines programas jaunimui.
Silicio slėnyje įsikūrusių Palo Alto miesto bibliotekų tinklo vadovė ir 2018–2019 m. Viešųjų bibliotekų asociacijos padalinio prezidentė Monique Le Conge Ziesenhenn teigia, kad bibliotekoms savo universalumu šiais laikais praktiškai negali prilygti jokia kita institucija. Pavyzdžiui, Palo Alto bibliotekoje galima rasti sėklų mainų ir skolinimosi bibliotekėlę, vyksta augalų auginimo, kraštovaizdžio puoselėjimo, „pilkojo vandens“** panaudojimo užsiėmimai, galima gauti naminio alaus gamybos vadovėlių bei patarimų ar sudalyvauti mezgimo būreliuose, siuvimo kursuose ir imigrantams skirtose dvikalbių istorijų valandėlėse, kuriose mokomasi ne tik kalbos, bet ir vietos papročių, elgsenos bei įpročių. Kiekvienoje vietinėje viešojoje bibliotekoje šeimos, imigrantai, biurokratiniuose labirintuose pasiklydę gyventojai, mezgimo ar siuvimo entuziastai, fantastikos, klasikos, istorijos, filosofijos gerbėjai ar namų šilumos stokojantys žmonės gali rasti jiems aktualių paslaugų ar užuovėją.
Bibliotekų universalumą ir gebėjimą prisitaikyti prie įvairių aplinkybių labai vaizdingai atskleidžia rašytojai James ir Deborah Fallows savo knygoje „Mūsų miestai : 100 000 mylių kelionė į Amerikos gilumą“ (2018) (angl. Our Towns: A 100,000-Mile Journey into the Heart of America). Knyga prasideda nuo bibliotekų reikšmės miestų gyventojams analizės, pateikiama daugybė pavyzdžių, kuomet bibliotekos šalia įprastų paslaugų, pradėjo siūlyti tai, ko tuo metu reikėjo miesto gyventojams. Pavyzdžiui, 2014 m. Fergusone, Misūrio valstijoje, po Black lives matter protestų uždarius mokyklas, buvo atidaryta viešoji biblioteka, nes vaikams reikėjo saugios vietos, kurioje jie galėtų pabūti ir mokytis. 2017 m. po labai nuožmaus uragano Harvey Hiustone viešųjų bibliotekų svetainėse gana greitai atsirado draugiškos žinutės, skelbiančios, kad bibliotekos laukia žmonių, kuriems reikia pagalbos ar pastogės. Po milžiniško uragano Sandy, dar vadinamo „frankenštormu“, 2012 m. nusiaubusio vietoves nuo Karibų iki Kanados, kai kurios bibliotekos Naujajame Džersyje tapo prieglobsčiu namų netekusiems žmonėms. Kai 2006 m. dėl gaisro elektros pastotėje aštuonioms dienoms dingo elektra Niujorko Kvinso rajone (angl. Queens blackout) ir jį ištiko ekonominė, socialinė ir sveikatos krizė, Far Rockaway miestelio viešoji biblioteka nesustabdė savo veiklos, buvo įrengta improvizuota bibliotekėlė automobilių stovėjimo aikštelėje, organizuojami užsiėmimai vaikams. Panašių pavyzdžių galima rasti ir Lietuvoje. Štai neramiais 1991 m., per Sausio 13-osios įvykius, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo įkurdinta laikinoji ligoninė, kurioje budėjo medikai, savanoriai ir šauliai, o šalia pagrindinio įėjimo buvo įrengta lauko virtuvė, kurioje buvo gaminamas maistas laisvės gynėjams.
Įdomus, bet nelengvas bibliotekoms tekęs vaidmuo Denverio mieste yra reakcija į narkotinių medžiagų naudojimo krizę. 2017-ųjų vasarį Denverio bibliotekoje perdozavo narkotikų ir mirė dvidešimt penkerių metų vyras. Bibliotekos darbuotojai suprato, kad negali likti šios socialinės problemos nuošalyje, tad priėmė gana nestandartinį sprendimą – pradėjo kaupti Naloxono vaisto, neutralizuojančio opioidų, pvz., morfino, perdozavimo sukeltą poveikį, atsargas. Palaipsniui ir kitų JAV miestų viešosios bibliotekos, susiduriančios su panašia problema, pasekė minėtu pavyzdžiu ir prevenciniais tikslais pradėjo kaupti šiuos gyvybę gelbstinčius vaistus. Nors šis sprendimas iš esmės nesprendžia opios narkotinių medžiagų vartojimo problemos ir šio vartojimo priežasčių, tačiau perdozavimo atvejais, išsaugo žmogaus gyvybę.
Minėti pavyzdžiai rodo, kad šiuolaikinės viešosios bibliotekos atlieka išplėtotą vaidmenį kompleksiškuose, greituose, besikeičiančiuose miestuose ir mažesnėse vietovėse. Vis dėlto bibliotekų veiklos universalumas ir siekis atliepti įvairialypius visuomenės poreikius, kai kurių didžiųjų Amerikos, Kanados ar Didžiosios Britanijos miestų bibliotekoms kelia tam tikrų rizikų. Pavyzdžiui, 2023 m. San Diego bibliotekoje buvo nušautas vienas žmogus ir vienas sužeistas, 2022 m. Vinipego Millennium bibliotekoje buvo nudurtas jaunas vyras. Dėl šių įvykių dalis viešųjų bibliotekų, įsikūrusių neramiuose rajonuose, priėmė sprendimus samdyti apsaugą ar įsirengti metalo detektorius, kad apsaugotų savo lankytojus ir darbuotojus nuo potencialių pavojų. Šiuos saugumo sprendimus jos turi subtiliai derinti su visuotinio prieinamumo principais, tad bibliotekų vadovams, darbuotojams ir savivaldybių atstovams kyla nemažai klausimų, kaip suderinti kartais iš pažiūros sunkiai suderinamus dalykus – prieinamumą ir saugumą. Nemažai visuomenininkų bibliotekų prieinamumą ribojančius ir kontroliuojančius sprendimus laiko žingsniu atgal, nes jie gali diskriminuoti ir atstumti žmones, kuriems galimybė lankytis bibliotekose labai svarbi. Bibliotekos, atsiverdamos įvairioms socialinėms problemoms, turi priimti ir jų nešamus iššūkius, savotiškai tampa miesto gatvės, parko ar aikštės analogais, kur gali nutikti ne tik malonūs dalykai, bet ir įvairūs incidentai.
Svajojant apie socialinę infrastruktūrą
Sociologas Eric Klinenberg bibliotekas vadina rūmais žmonėms (angl. palaces for the people). Šį pavadinimą savo knygai „Rūmai žmonėms: kaip socialinė infrastruktūra gali padėti kovoti su nelygybe, poliarizacija ir pilietinio gyvenimo nuosmukiu“ (angl. Palaces for the People: How Social Infrastructure Can Help Fight Inequality, Polarization, and the Decline of Civic Life) jis pasiskolino iš jau minėto plieno pramonės magnato, vėliau tapusio filantropu, Andrew Carnegie. Eric Klineberg bibliotekas vadina rūmais žmonėms dėl jų atliekamos socialinės funkcijos – jos ne tik suteikia nemokamą prieigą prie knygų ir kitos kultūrinės medžiagos, bet ir siūlo bendravimą vyresnio amžiaus žmonėms, vaikų priežiūrą dirbantiems tėvams, kalbų mokymą imigrantams ir viešąsias erdves neturtingiesiems, benamiams ir jaunimui. Pasak mokslininko, bibliotekos yra labai svarbi socialinės infrastruktūros dalis, kuri gali prisidėti prie aktualių visuomenės problemų sprendimų ir socialinio kapitalo auginimo, jei tik yra tinkamai organizuojama ir derinama su kitais miestų procesais, elementais ir organizacijomis. Socialinė infrastruktūra yra fizinės vietos (miesto, rajono, organizacijos, institucijos, gatvės, aikštės) ypatumų visuma, kuri formuoja žmonių bendravimo galimybes – galima kurti tokias fizines vietas, kurios leistų žmonėms jose užsibūti, lengviau ir intensyviau bendrauti, bet galima kurti ir tokias, kurios keltų norą jose neužsilikti, didintų susvetimėjimą, izoliaciją ir vienišumą (pvz., gatvėse išnaikinant pavėsį teikiančius ir skersvėjus sugeriančius augalus, kvartalus apstatant tvoromis be praėjimo pėstiesiems, viešose vietose įrengiant nepatogius suoliukus be atlošo, statant pertvaras ir barjerus, kuriant sudėtingus komunikacijos ir biurokratijos mechanizmus, kuriuose pasimeta informacija ir atsakomybės, diegiat diskriminacinio pobūdžio nuostatas, taisykles bei infrastruktūrinius sprendimus, naikinant svarbias viešąsias oazes).
Bendrai vertinant bibliotekų pokyčius ilgesniu istoriniu laikotarpiu pastebimas reikšmingas postūmis nuo bibliotekos, kaip uždaros, tik išskirtinėms visuomenės grupėms (bažnyčios atstovams, pasiturintiesiems, baltaodžiams, vyrams, suaugusiems (vaikų bibliotekos atsiranda tik XIX a. viduryje) skirtos tvirtovės, link bibliotekos, kaip visiems žmonėms prieinamos socialinės erdvės, kurioje buriasi bendruomenės, yra gerai leidžiamas laikas ir sprendžiamos įvairios socialinės problemos (nelygybė, benamystė, jaunimo užimtumas, senolių vienišumas, visuomenės sveikatos iššūkiai, informacinis pažeidžiamumas, vaikų priežiūra, neformalus švietimas, negalią turinčių žmonių dalyvavimas). Ar pavyks šią kryptį išlaikyti ir toliau?
Eric Klinenberg mano, kad šiuolaikinė visuomenė turėtų kuo daugiau investuoti į tokių bendrų, viešų vietų – parkų, vaikų gerovės centrų, visuomenei atvirų muziejų, viešųjų bibliotekų vystymą ir plėtrą, nes tai yra vietos, kurios ne tik atlieka tam tikras instrumentines funkcijas (grynina orą, prižiūri vaikus eksponuoja meno kūrinius, skolina knygas), bet ir turi itin svarbų socialinį vaidmenį – tvirčiau suausti kolektyvinius tinklus.
Pamenu, Lietuvoje 2014–2016 m. buvo populiaru vadinti bibliotekas trečiąja erdve, po darbo ir namų. Šiandieniniame miestų plėtros kontekste, kai lieka vis mažiau viešųjų erdvių, neaptvertų teritorijų, stadionų, kvartalų, pakrančių, pėsčiųjų takų, nesibaigiančių akligatviais, laisvai lankomų institucijų bei organizacijų, bibliotekos vis dažniau vadinamos paskutinėmis visiems prieinamomis viešosiomis erdvėmis (angl. the last public space), kuriose gali laisvai rinktis įvairūs žmonės, nepriklausomai nuo jų socialinės ar ekonominės padėties.
Tai kelia aktualių klausimų apie miestų plėtrą, kuri sudėtingėjant visuomenei turėtų orientuotis į socialinių infrastruktūrų kūrimą ir vystymą, nes viešųjų erdvių ir susibūrimų vietų lieka vis mažiau. Nejau bibliotekos iš tiesų tapo paskutinėmis nekomercinėmis viešosiomis vietomis „po stogu“, kuriose gali burtis bet kokio amžiaus, lyties, religinių pažiūrų ar tautybės žmonės? Ar pavyks mūsų miestų architektams, politikams, nekilnojamo turto bei technologijų vystytojams, mecenatams, inžinieriams, aplinkosaugos specialistams sukurti bei puoselėti bendrystę skatinančią socialinę infrastruktūrą, kurios svarbia dalimi išliks viešosios bibliotekos bei kitos svarbios socialinio gyvenimo institucijos? O gal moderniuose miestuose teliks keli izoliuoti ir nuolat privatizacijos ar naikinimo rizikas patiriantys socialinės infrastruktūros fragmentai, sujungti tranzitiniais „greitkeliais“ ir perbėgimo koridoriais?
* Retesniais atvejais tokia vieta gali būti ir muziejus, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, muziejų lankymas nemokamas.
** Pilkas vanduo – tai visos nuotekos, kurios nuteka iš dušo ir virtuvės bei vonios kriauklių. Pilkasis vanduo turi tam tikrų bakterijų, tačiau tinkamai išfiltravus, jį galima pakartotinai naudoti soduose ar daržuose.
Parengė Ieva Dryžaitė
Naudota literatūra (šis literatūros sąrašas apima du tekstus – „Vieta pabūti“ ir „Ar liks, kur pabūti?“)
1. Andrew Carnegie‘s story Carnegie‘s Corporation of New York. https://www.carnegie.org/interactives/foundersstory/#!/
2. Bill and Melinda Gates Foundation https://www.gatesfoundation.org/our-work/programs/global-development/global-libraries
3. Chilton, V. (2022). A Brief History Of Libraries. Oxford open learning.
4. Dawkin, F. (2022). Man stabbed to death at Millennium Library. Winnipeg Sun.
5. Fallows, James M., Fallows, D. (2018). Our Towns: A 100,000-Mile Journey into the Heart of America. Pantheon
6. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) 2015/2120 įtvirtinantis tinklų neutralumo principą. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX:32015R2120
7. Fish, J. podcast (2023). How libraries became „The last public space”.
8. Fister, B.(2017). How Libraries Became Public. Inside Higher Ed
9. Fister, B.(2017). How Libraries Became Public II. Inside Higher Ed
10. Glosienė, A. Biblioteka. Visuotinė Lietuvių Enciklopedija. https://www.vle.lt/straipsnis/biblioteka/
11. Golub. A. (REX) (2017) . The biggest threat to open access is a closed Internet. Savage Minds – notes and queries in anthropology.
12. Gustin, S. (2017). Trump’s FCC Votes to Allow Broadband Rate Hikes for Schools and Libraries. Vice
13. Howard, J. (2019). The Complicated Role of the Modern Public Library. National Endowment for the humanities.
14. Jaeger, P. T., Zerhusen, E., Gorham, U., Hill, R. F., & Taylor, N. G. (2017). Waking Up to Advocacy in a New Political Reality for Libraries. The Library Quarterly: Information, Community, Policy, 87(4), 350–368.
15. Klineber, E. (2018). Palaces for the People: How Social Infrastructure Can Help Fight Inequality, Polarization, and the Decline of Civic Life. Crown
16. Sakas, E. M., (2017). An Opioid Death Prompts Denver Public Library To Keep Overdose Antidote On Hand. Clorado Public Radio
17. Taylor, S., Whitfield. M., Brason, S. (2014). The English Public Library 1850-1939. Historic England.
18. Van Slyck A. A. (1998). Free to all : carnegie libraries & american culture 1890-1920. University of Chicago Press.
19. Wiegand W. A. (2015). Part of our lives : a people’s history of the american public library.
20. Winkley, L., Hernandez, D. (2023). Man killed, another injured in shooting at downtown San Diego library; police looking for shooter. The San Diego Union-Tribune
Iliustracija Unsplash / Xavier von Erlach
