„Sociologijos skrynelės“ tekstą „Apie gėdą. Ne visas knygas drąsiai skaitome viešumoje“ įkvėpė 2024 m. birželio 7 d. Ąžuolyno bibliotekoje vykęs „Audros“ festivalio renginys „Perženk gėdos slenkstį“. Likus porai mėnesių iki festivalio, susirinkome su kolegėmis pasitarti dėl renginio idėjos ir nusprendėme jo metu atidžiau pagvildenti gėdos temą.
Vykdėme apklausą, ir jos metu bibliotekos darbuotojų teiravomės: „Kokią knygą ar knygas jums būtų nepatogu ar gėda skaityti viešumoje, jei kiti galėtų pamatyti, ką skaitote, nors slapta visai norėtume ją perskaityti?“ Taigi pirmoje tekstų apie gėdą dalyje kviečiu susipažinti su rezultatais.
Šią vieno klausimo apklausą atlikome 2024 m. gegužės pabaigoje, o surinkta informacija inspiravo „Nepatogių, bet įdomių knygų staliuko“ iniciatyvą bei vienos knygos, kuria tapo dažniausiai tyrimo dalyvių paminėta „Kamasutra”, parodą renginio „Perženk gėdos slenkstį“ metu. Prisėdę prie šių staliukų arba aplankydami garaže įkurdintą parodą, renginio lankytojai galėjo pavartyti bei paskaitinėti tyrimo metu paminėtas ar pagal atsakymuose dominuojančias temas parinktas knygas.
Apibendrindami rezultatus pastebėjome, kad atsakymuose dominavo knygos apie erotiką, seksualumą, homoseksualumą, taip pat alkoholizmą ir kitas priklausomybes, ligas bei sunkias patirtis (smurtą, patyčias, išnaudojimą). Dėmesio susilaukė ir neintelektuali, propagandinė, kontroversiška ar savitai intymi literatūra.
Apklausos dalyviai minėjo šias konkrečias knygas:
🔹 Malanaga Vatsjajana „Kamasutra“
🔹 Erika Mitchell James „50 pilkų atspalvių“
🔹 Jasson June „Gėjų dienotvarkė“
🔹 Casey McQuiston „Raudona, balta ir karališka mėlyna“
🔹 Becky Albertalli „Su meile, Saimonas“
🔹 Artūras Tereškinas „Nesibaigianti vasara“
🔹 Janet Geringer Woititz „Suaugę alkoholikų vaikai. Kaip nusimesti skausmingos praeities naštą ir atkurti dvasios ramybę“
🔹 Lina Barkienė, Artūras Barkus „Priklausomybės kaukės“
🔹 Emilis Zola „Žerminalis”
🔹 Aleksandras Gudaitis-Guzevičius „Kalvio Ignoto teisybė“
🔹 Markizas de Sadas „Filosofija buduare“
🔹 Anne Rice „The Claiming of Sleeping Beauty“.
Šis vieno klausimo apie knygas „tyrimas“ gana daug atskleidžia apie tai, kokios temos laikomos savotišku „tabu“ ir siejamos su gėdos bei nepatogumo jausmais. Vis dar baiminamės atviriau ir viešiau domėtis homoseksualumo, seksualumo, ligotumo, priklausomybių temomis. Be to, nepatogiai jaučiamės viešumoje skaitydami kontroversiškas ar neintelektualiomis laikomas knygas. Tai rodo, kad nuo viešų akių slepiamų temų įvairovė ir sykiu žmonių susidomėjimo sritys yra kur kas įvairesnės, nei norime parodyti kitiems. Paslapties šydas kuria intrigą, bet kartu komunikuoja ir apie visuomenėje egzistuojančias povandenines sroves, kuriančias hipotetinius gėdos įsivaizdavimus, realias jos patirtis ir kasdienius nepatogumus. Galbūt kartais šios povandeninės srovės mums padeda išlaikyti privatumą bei apsisaugoti, tačiau kartais jos signalizuoja ir apie tam tikrų situacijų, reiškinių, temų bei žmonių grupių stigmatizavimą. Kitą savaitę pasirodys tekstas „Apie gėdą. Ar gyvenimas be gėdos būtų rojus, ar pragaras? (II dalis)“, kuriame kviesiu plačiau paskaityti apie integruojančius bei stigmatizuojančius gėdos ir gėdinimo socialinius vaidmenis bei pareflektuoti įvairias gėdos patirtis mūsų gyvenime.
Žemiau pateikiami keli išsamesni originalūs (neredaguoti) komentarai iš tyrimo:
◽️ Suaugę alkoholikų vaikai. Kaip nusimesti skausmingos praeities naštą ir atkurti dvasios ramybę“ Janet Geringer Woititz; Kamasutra; 50 pilkų atspalvių; Nejauku dėl temų, kurios yra delikačios ir intymios, dėl visuomenės nuostatų.
◽️ Bendrai tariant – visa homoerotinė literatūra ir knygos susijusios su LGBT temomis. Dėl to, kad bijočiau homofobinio išpuolio ar pašaipų <…>.
◽️ Anne Rice „The Claiming of Sleeping Beauty“. Galbūt iš viršelio ir atrodo nekaltai, tačiau viešai geriau į tekstą akies neužmesti — itin kontroversiškos seksualinės vergijos tematikos turinys — tikrai ne kiekvienam. Tačiau, žinant, jog tai itin populiaraus kūrinio „Interviu su vampyru“ autorės darbas, susipažinti su „kitokia“ jos literatūra — įdomu.
◽️ Artūras Tereškinas „Nesibaigianti vasara”. Lietuviškas romanas apie vulgarų seksą tarp vyrų.
◽️ Kamasutra. Visada buvo įdomu paskaityti kaip Indijoje suprantamas seksas, jo svarba ir pan. O gėda, nes tema seksas vis dar tabu daugelyje amžiaus grupių, nors pamažu ir laisvėjama.
◽️ Mano atsakymas nevisai tiksliai atitiks klausimą, tačiau noriu pasidalinti: mane vos žengiant į paauglystę, tėvai aptiko skaitančią E. Zola „Žerminalį” (knygoje aprašomas labai sunkus, be jokios prošvaistės šachtininkų gyvenimas, sekinantis darbas ir skurdžiausia buitis, kur bene vieninteliai atopūčio užsiėmimai – išgėrimai ir „vaikų darymas“). Knygą atėmė, pasakę, jog man dar gerokai per anksti ją skaityt. Tačiau gi labai rūpėjo – ir vėl mamai „pagavus“ mane ją skaitant buvau nubausta: turėjau klūpėt! Žinoma, už neklausymą – mat tipo skaičiau juk apie seksą ! Pripažįstu – tada tikrai ne aprašytas socialinis fonas mane domino.
◽️ 50 pilkų atspalvių. Knyga neatrodo intelektuali, siužetas primena princo ir pelenės pasaką suaugusiems, tačiau juk pasaulis reikalauja patoso, pasirodymo, intelekto, žinių, duomenų, rimtumo, tad skaitant tokią knygą, tarsi leidi kitiems „pamatyti“ savo lėkštumą. Be to knygoje demonstruojamas toksiškas vyriškumas, smurtas. Tai tokie elementai, kuriuos tarsi turėtume smerkti, tačiau tuo pačiu jie kažkodėl žavi. Tai verčia susimąstyti ir, žinoma, gėdytis šio susižavėjimo.
◽️ Bet kokią knygą, kurios pavadinimas sufleruoja konkrečią ligą (vėžį, hemorojų, AIDS, šizofreniją, depresiją ar pan.), nes atrodytų, kad aplinkiniai tą ligą priskirtų skaitančiajam, būtų nejauku, jei taip hipotetiškai priklijuotų ligos etiketę.
◽️ Biografinės knygos apie serijinius žudikus. Neskaičiau tokios, labai labai bijočiau skaityti, bet viešumoje būtų ne tik baisu, bet ir labai gėda, nes gal kiti pamanys, jog žaviuosi knygos protagonistu.
◽️ Nepatogu būtų viešumoje skaityti knygas apie seksą (kaip Kamasutra ir kt.); galbūt knygas, kuriose kalbama apie sveikatos problemas, ypač susijusias su intymiomis kūno vietomis.
◽️ „Kalvio Ignoto teisybė“ – propagandinė knyga. Norėčiau paskaityti tiesiog tam, kad susipažinčiau, kokia ta sovietinė propaganda būdavo.
◽️ Vienos konkrečios knygos nepasakysiu, bet gėda skaityti paauglišką literatūrą, nes atrodo, kad jau „per sena“ tokiems skaitiniams.
◽️ Draugė sakė, kad būtų gėda, kad ją pamatytų skaitant „50 pilkų atspalvių“, nes skaito rimtesnio turinio knygas, o čia…
◽️ „Kamasutra“, nes Marijos žemėje nėra priimta viešai domėtis erotika.
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
