Kinematografinė analogija: substancija
2024 m. pažiūrėjau režisierės Coralie Fargeat sukurtą siaubo ir sykiu juodojo humoro satyrą „Substancija“ ir sutrikau, nes nežinojau, kaip ją vertinti. Viena vertus, apėmė labai nykus jausmas dėl pavaizduoto žmogaus gyvenimo tuščiai vaikantis šiuolaikinės visuomenės vaiduoklius. Kita vertus, kilo ir nemažai filosofinių minčių apie šiuolaikinį pasaulį, kuris filme pašiepiamas ir kritikuojamas. Pirmiausia galvą užplūdo prisiminimai bei jų nuotrupos apie įvairiuose kontekstuose kaučerių, sveikatos trenerių, konsultantų, ekspertų dažnai kartojamą frazę „būk geresne savęs versija“. Ši ir panašios frazės, pvz. „kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“ ar „išeik iš savo komforto zonos“, mane verčia jaustis taip, tarsi kažkas sąmoningai ar nesąmoningai manipuliuotų mano sąžine, emocijomis, savigarba, laiku, pasirinkamais, siekdami labai konkrečių tikslų. Filmas „Substancija“ puikiai atspindi šią problematiką. Jame pagrindinė veikėja Elisabeth Sparkle, senstanti televizijos žvaigždė, kurią dėl amžiaus bei vystančio grožio atleidžia jos prodiuseris, pradeda vartoti eksperimentinę substanciją, leidžiančią jai turėti jaunesnę savo versiją vardu Sue. Tačiau šis tobulumo siekis tampa prakeiksmu, nes sunaikina asmenybės vientisumą, gyvenimo džiaugsmą, kūną, santykius bei kokybiško gyvenimo galimybę. Filmas atskleidžia, kaip visuomenės spaudimas būti jaunesniais, gražesniais, sėkmingesniais gali sukelti savęs praradimą, o tobulumo siekis – virsti siaubingu košmaru. Elisabeth Sparkle, vartodama substanciją, pati ja tampa – negrįžtamai transformuojama medžiaga, kurioje gamtos sukurtam žmogiškumui lieka vis mažiau vietos, o žmogaus įneštam chaosui – vis daugiau.
Šiame tekste nusprendžiau paanalizuoti, ką šis iš pažiūros nekaltas posakis „būk geresne savęs versija“ reiškia, jei atkoduojame jį vartotojiškos visuomenės kontekste. Kai kuriose situacijose jį galima aiškinti kaip paskatą tobulėti, keisti blogus įpročius geresniais, siekti žinių ir išminties. Atrodo, visai neblogas dalykas save stimuliuoti gėriui. Vis tik neretai po šia fraze slepiasi ir simboliniai kontrolės mechanizmai ar ekonominiai interesai, paverčiami begaliniais troškimais bei kultūriniais normatyvais, skatinančiais žmones save optimizuoti ir daugiau vartoti siekiant būti tobulesniais. Įsisukus į tobulinimosi ir pasiekimų ratą, neretai paaiškėja, kad šiam į perfekcionizmą ir komerciją linkusiam pasauliui jokios geresnės savęs versijos niekada nepakaks.
Nepakankamumo norma, arba žmogus kaip projektas
Minėtas filmas taikliai pademonstruoja, kiek daug kančios ir nerealizuotų lūkesčių atsiranda žmonių gyvenime, kai į save žvelgiame per masinės kultūros ir rinkos logikos suformuotas idėjas apie tai, kokie turėtume būti. Šiame žmogaus įsivaizdavime užkoduota svarbi žinutė: nepasitenkinimas savimi yra fundamentali šiuolaikinio žmogaus būsena, kurią galima (o gal būtina?) koreguoti, keisti ir taisyti. Iš esmės taip auginamas kasdien mus lydintis jaumas – būti nelaimingais dėl to, kad mūsų nepakanka. Tobulinimosi stimulai yra beribiai ir nevaldomu srautu pasiekia mūsų smegenis, akis bei kitus receptorius rėkdami, kad mūsų niekada nepakaks, nes vis kažko trūks iki „geresnės savęs versijos“. Be to, asmenybės sufragmentavimas į skirtingas jos versijas nužmogina patį individą, nes paneigia jo gyvenimo trajektorijos vientisumą bei įvairių patirčių integralumą ir paverčia jį tobulintinu objektu. Kaip antai prekybos centruose vis atsiranda nauji telefonų, automobilių, šaldytuvų, fotoaparatų modeliai, taip ir gatvėse pradeda vaikščioti ne žmonės, bet jų versijos, kurias galime keisti kitomis.
Tobulėjimo spąstai
Psichologai mano, kad perfekcionizmas yra daugialypis asmenybės bruožas, siejamas su labai aukštais, dažnai nerealistiškais standartais bei lūkesčiais ir siekiu juos nepriekaištingai įgyvendinti (Stoeber 2018). Šis siekis gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių individams ir visuomenei. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje paskatų tobulinti save daugėja, tad iš esmės dauguma žmonių yra daugiau ar mažiau įsukami į aršias varžybas su kitais ir net savimi pačiais. Kurdami iliuziją, kad visi aplinkiniai nuolat tobulėja, socialiniai tinklai skatina lygintis su tūkstančiais nepriekaištingų įvaizdžių ir sustiprina spaudimą rungtyniauti tarpusavyje. O nenutrūkstamas vaizdų, raginimų, patarimų, informacijos srautas ir virtualios realybės galimybės pateikti redaguotas „savęs versijas“ formuoja nerealistinius pasiekimų, grožio, sėkmės bei gyvenimo standartus (Fardouly ir Vartanian 2015).
Milžiniška saviugdos industrija manipuliuoja žmonių socialiniu nesaugumu bei nerimastingumu ir gudriai žada atskleisti jų potencialą, nes tai skatina leisti pinigus motyvacinėms knygoms, seminarams, kursams ar konsultacijoms (Ehrenreich 2009, Illouz 2007). „Geresnės savęs versijos“ idėja ne tik saviugdos ekonomikoje, bet ir užimtumo srityje tampa populiariu motyvaciniu šūkiu, skatinančiu žmones tapti efektyvesniais, produktyvesniais ir finansiškai sėkmingesniais. Darbo rinkoje savęs tobulinimas pateikiamas kaip būtinybė ir neišvengiamybė – darbuotojai raginami nuolat kelti kvalifikaciją, siekti geriausių rezultatų ir nenutrūkstamai tobulėti, nes kitu atveju rizikuoja tapti nereikalingomis, nevertingomis ir „pasenusiomis versijomis“. Sporto, sveikatos ir grožio industrijos išnaudoja žmonių kompleksus dėl išvaizdos ir mirties ar ligų baimes, o tai suteikia joms nemažas galimybes pardavinėti įvairias sveikatinimosi ir grožio paslaugas – „jaunystės eliksyrus“, stebuklingus gyvybės miltelius, celiulito „gydymą“ šalčiu ar adatomis, nosies, pilvo ar smakro korekcijas, įvairių rūšių treniruotes, maisto papildus ar mitybos planus. Tokiu būdu geresnės savo versijos idėja tampa ne tik vidiniu siekiu, bet ir socialiniu spaudimu bei normatyvu, kurio išvengti tampa vis sudėtingiau. Paradoksalu, tačiau toks obsesinis savęs tobulinimas neretai atneša neigiamų pasekmių, o ne siektinų rezultatų. Šių didelių pastangų fone dalis žmonių pasijunta emociškai išsekę, jų savivertė nukrinta, gyvenimo tempas dar labiau suintensyvėja, o tai sumažina laiko bei vidinius resursus, kuriuos būtų galima paskirti prasmingoms ir gyvenimą praturtinančioms veikloms.
Savo knygoje „Gerovės sindromas“ (2015) mokslininkai Carlas Cederströmas ir André Spiceris analizuoja maniakišką žmonių troškimą būti sveikais, laimingais ir sportiškais. Autoriai pastebėjo, kad ieškodami tobulos sveikatos ar laimės formulės žmonės vis dažniau metasi į kraštutinumus, pradeda kontroliuoti kiekvieną savo žingsnį ir kąsnį, sunkiai atsipalaiduoja ir jaučiasi kalti, jei kurią nors dieną nepavyksta įgyvendinti užsibrėžtų tikslų, tampa nepakantūs įvairioms žmogiškoms silpnybėms bei negalavimams arba smerkia tuos, kurie gyvena kitaip. Tokiu būdu sveikatingumas tampa dar viena visuomenės kontrolės priemone, kuria formuojamas piliečių elgesys, nes žmonės yra subtiliai pavergiami nuolatiniam savęs stebėjimui bei optimizavimui ir praranda spontaniškumą bei autentiškumą. Knygoje taikliai atskleidžiamas tokios sveikatinimo bei laimės rinkos sukuriamas paradoksas – kuo labiau žmonės siekia laimės ir gerovės, tuo nelaimingesni jaučiasi, nes vidinė jų būsena tampa dar vienu „projektu“, kurį reikia tobulinti. Tai pasaulis, kuriame noras jaustis sveikais ir laimingais tampa aukščiausiu normatyvu, tačiau kartu tai vyksta pasaulyje, kuriame žmonės vis dar yra mirtingi, serga, sensta ar liūdi. Ši lūkesčių bei galimybių juos įgyvendinti takoskyra neišvengiamai kelia įtampą tarp įsivaizduojamo gyvenimo scenarijaus bei realaus gyvenimo ir neretai atneša daugiau nelaimingumo nei laimės. Ne veltui sveikatos specialistai vis dažniau mūsų visuomenėje stebi nuo priklausomybės sportui, ortoreksijos*, obsesinio sveikatingumo ir gerovės troškimo kenčiančius žmones. Kai aplink tiek daug stimulų, sudėtinga rasti balansą ir išlaikyti saiką.
Tobulo žmogaus siekiai
Žmonės nuo senų laikų ieškojo jaunystės ir gyvybės eliksyrų ir siekė apgauti laiką bei mirtį. Tai tęsiasi ir dabar. Pavyzdžiui, verslininkas ir investuotojas Christianas Angermayeris aktyviai vysto ambicingą „Next Human Agenda“ viziją, kurioje pasitelkiant biotechnologijas, psichodelikus, dirbtinį intelektą ir ilgaamžiškumo mokslą tikimasi iš esmės perkurti žmogaus fiziologines, kognityvines ir protines galimybes. Šia iniciatyva siekiama įrodyti, kad žmogus gali būti fiziškai, psichologiškai ir net dvasiškai tobulinamas ne tik socialinės inžinerijos pagalba, bet ir pasitelkiant naujausias technologijas, tyrimus bei medžiagas. Angermayeris mano, kad tokių psichodelikų kaip psilocibinas ar dimetiltriptaminas legalizavimas gali išspręsti šiuolaikinį pasaulį apėmusią psichikos sveikatos krizę, o jo kuriamos bei vystomos ilgaamžiškumo technologijos – sustabdyti senėjimą ir išplėsti žmogaus gyvenimo ribas. Jo vizijoje dirbtinis intelektas, integruotas į kasdienį gyvenimą, gali veikti kaip sąmoningumo, išminties ir dvasingumo partneris.
Radikalaus žmogaus tobulinimo vizija nėra vien Angermayerio rankose – šią sritį aktyviai kuria bei vysto ir kiti įtakingi investuotojai. Elonas Muskas per „Neuralink“ siekia sujungti žmogaus smegenis su kompiuteriais, siekdamas ne tik gydyti neurologinius sutrikimus, bet ir padidinti žmogaus intelektinius gebėjimus. Jeffas Bezosas investuoja į bendrovę „Altos Labs“, kuri tiria ląstelių atjauninimo galimybes – tai gali atverti duris ilgaamžiškumui. Peteris Thielis, vienas iš „PayPal“ įkūrėjų, remia keletą biotechnologinių projektų, tarp jų – „Methuselah Foundation“ ir „Unity Biotechnology“, kurie tyrinėja senėjimo priežastis ir siekia jas eliminuoti. Šie žmonės kuria naują pasaulį, kuriame žmogaus kūnas tėra medžiaga (substancija?) tobulinti ir per įvairias intervencijas gali būti nuolat atnaujinamas, perrašomas ir pertvarkomas „projektas“.
Reaguodama į šias sparčiai besivystančias industrijas, kinta ir mūsų kalba bei kultūra. Pamažu žodynuose įsitvirtina tokios sąvokos kaip transhumanizmas, biohakingas ar kyborgizacija. Transhumanizmas – tai ideologija ir kultūrinis judėjimas, kurie advokatauja idėjoms, kad pasitelkiant technologijas galima gerinti žmogaus biologines bei intelektines galias. Transhumanistai mano, kad negalia, kančia, ligos, senėjimas bei nesavanoriška mirtis yra nepageidaujami ir išvengiami, tad ilgainiui žmonės galės save transformuoti į gerokai daugiau sugebančias būtybes, kurios galės išvengti ne tik ligų, negalios, senatvės, bet ir mirties. Tad jų pastangos yra skirtos šiems „nepatogumams“ panaikinti. Pasaulyje ne tik atsiranda, bet ir eksponentiškai daugėja naujų tobulinimosi praktikų ir formuojasi savotiška biohakerių subkultūra, kurioje žmonės mėgina pagerinti save eksperimentuodami su technologijomis, mityba, fiziniu aktyvumu, miego režimais ir įvairiomis genetinėmis ar bioninėmis intervencijomis. Ją papildo kyborgizacijos praktikos – sąjungos su robotais patirtis, kurios metu į žmogaus kūną yra integruojamos įvairios technologijos, pvz., implantai, neuronų sąsajos, bioniniai protezai. Šios galimybės leidžia žmonėms rekonstruoti arba pagerinti savo kūno funkcijas ar gebėjimus ir sykiu sukuria žmogų, kuris technologiją naudoja kaip savo biologinę dalį.
Klausimų daugiau nei atsakymų
Visos šios idėjos, nors ir drąsios, viliojančios, sprendžiančios įvairių ligų bei negalių problemas ir žadančios mažiau kančios, atveria daugybę etinių, moralinių, socialinių bei praktinių dilemų. Kyla klausimų: ar ir kiek žmogaus redagavimas iš esmės yra moralus? Kas ir kada turi teisę spręsti, kokio žmogaus pakanka? Kur prasideda ir kur baigiasi žmogaus projektavimo ribos? Kaip siekis sukurti tobulą žmogaus versiją paveiks nelygybės praktikas? Ar naujai atsiveriančios galimybės netaps elito privilegija, o ne visuotinai prieinama galimybe? Ar tokie pokyčiai neįstums mūsų į erą, kur žmogaus tapatybė susilieja su technologija, o tradicinis „žmogaus“ apibrėžimas išsitrins, sukeldamas gilią identiteto krizę? O gal visos šios pastangos sunaikins gamtos sukurtą darną ir sukels tiek fiziologinį, tiek psichologinį chaosą ir visišką žmonijos degeneraciją?
Vienas didžiausių šių tendencijų kritikų yra amerikiečių politologas, politikos ekonomistas ir tarptautinių santykių mokslininkas Francis Fukuyama. Jis mano, kad transhumanizmo ideologija kelia grėsmę žmogaus prigimčiai – moralės, žmogaus teisių, lygybės pagrindui ir tam, kas mus daro žmonėmis, tai yra mūsų ribotumui, netobulumui, emocijoms ir patirtims. Pasak jo, biologinis žmogaus keitimas gali sunaikinti bendrą žmogiškumą, todėl nebeliktų aiškaus pagrindo kalbėti apie orumą ar teisingumą. Jis taip pat įspėja apie socialinės nelygybės didėjimą ir naujas diskriminacijos formas. Žmogaus tobulinimo industrijas daugiausia plėtoja elitinės, didelį kapitalą sukaupusios grupės, todėl žmogaus redagavimas tampa ne tik jų išskirtine privilegija, bet ir galingu įrankiu, leidžiančiu formuoti ateities visuomenės viziją pagal siaurus interesus. Jų fone gali atsirasti nauja nelygybės forma – biologinė atskirtis, kai pažangios biotechnologijos tampa prieinamos tik turtingiausiems. Tai reikštų, kad jie galėtų ne tik gyventi ilgiau ir sveikiau, bet ir įgytų pranašumų, susijusių su fizinėmis bei kognityvinėmis savybėmis, ir „apsigyventų pažangesniuose“ kūnuose. Šie skirtumai lemtų jų dominavimą geriausiose visuomenės pozicijose ir užtikrintų geresnes ateities galimybes jų vaikams. Galiausiai Fukuyama pabrėžia, kad žmogaus modifikacijos gali turėti negrįžtamų ir sunkiai numatomų pasekmių tiek individui, tiek visuomenei, o etiniai bei politiniai klausimai, susiję su šiomis technologijomis, kelia grėsmę demokratiniam valdymui ir visai žmonijai.
Ar verta taip stengtis?
Žmogaus tobulumo ribas plečiančių paskatų kontekste vis daugiau autorių pastebi, kad kuo labiau žmonės stengiasi būti „tobuli“, tuo labiau praranda gebėjimą tiesiog būti; kuo labiau siekia laimės, tuo nelaimingesni jaučiasi; kuo fanatiškiau rūpinasi sveikata ar grožiu, tuo skausmingiau išgyvena net mažiausius sveikatos sutrikimus ar senėjimą; kuo daugiau pastangų deda siekdami suvaldyti laiką, tuo labiau jo trūksta; kuo labiau kontroliuoja mitybą, tuo mažiau džiaugiasi maistu. Šie paradoksai atskleidžia, kad tobulinimosi kultūra, nors ir žadanti gerovę, amžiną sveikatą bei jaunystę, gali tapti represuojančia praktika, nes ji stimuliuoja kaltės jausmą tiems, kurie „nesiekia maksimumo“ ar „geriausios savo versijos“, o jai beatodairiškai paklūstančius kartais pavergia savikontrolei ir perfekcionizmui. Galbūt kartais tikrasis rūpestis savimi prasideda ne nuo dar vieno mums išoriškai suformuoto ir primesto iššūkio, o nuo kritiško tokių stumtelėjimų vertinimo ir leidimo sau tiesiog būti.
* Ortoreksija yra valgymo sutrikimas, kuriam būdingas obsesinis sveikos ir tinkamos mitybos troškimas, kurį dažnai lydi reikšmingas maisto pasirinkimo apribojimas. Nors ši būsena yra tyrinėjama nuo 1997 m., ji dar nėra įtraukta į oficialų ligų sąrašą. Kai kurie psichiatrai ortoreksiją apibrėžia kaip „maniakišką sveikos mitybos maniją“. Ortoreksija suprantama kaip kartais priverstinė fiksacija vartoti tik išskirtinai sveiką maistą. (Šaltinis: https://visuomenessveikata.lt/ortoreksija-kas-tai/)
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Redagavo Kotryna Zaveckaitė
Literatūra:
Cederström, C., Spicer, A. 2015. The Wellness Syndrome. Polity Press.
Curran, T., Hill, A. P. 2017. Perfectionism Is Increasing Over Time: A Meta-Analysis of Birth Cohort Differences From 1989 to 2016. Psychological Bulletin, 14, 410–429.
Ehrenreich, B. 2009. Smile or Die: How Positive Thinking Fooled America and the World. London: Granta Books.
Illouz, E. 2007. Cold Intimacies: The Making of Emotional Capitalism. Cambridge: Polity Press.
Illouz, E. 2013. Why Love Hurts: A Sociological Explanation. Cambridge: Polity Press.
Fardouly, J., Vartanian, L. 2015. Social Media and Body Image Concerns: Current Research and Future Directions. Current Opinion in Psychology. 9. 1-5.
Fukuyama, F. 2003. Our Posthuman Future: Consequences of the Biotechnology Revolution. London: Profile Books.
Stoeber, J. 2018. The Psychology of Perfectionism: Theory, Research, Applications. London: Routledge.
