Rašytojos 180-osioms gimimo metinėms paminėti skirtas renginys
Šiais metais gegužės 31 d. švęsime 180-ąjį Žemaitės gimtadienį, todėl kviečiame jam pasiruošti ir pasipuošti skarelėmis. Šiam jubiliejui paminėti gegužės 29 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Ąžuolyno bibliotekos Ąžuolo salėje (Radastų g. 2, 2 a.) vyks renginys „Žemaitė: trys moters gyvenimai“. Diskusijoje apie skirtingus Žemaitės vaidmenis, kovą už moterų teises, gyvenimo lūžius, aistras ir skareles kalbėsis dr. Ramunė Bleizgienė ir šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ choreografė, režisierė Aušra Krasauskaitė. Renginyje bus skaitomi unikalūs Žemaitės tekstai ir skambės žemaitiškos dainos, atliekamos Kauno tautinės kultūros centro mokytojų Austėjos Alminaitės ir Justo Morkeliūno. Renginį moderuos Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė, Ąžuolyno skaitytojų klubo koordinatorė Donata Bocullo.
Ar Žemaitės pasakojimus ir jos gyvenimą sieja meilė?
Amžius tavęs neapsaugo nuo meilės. Tačiau meilė, tam tikru mastu, apsaugo tave nuo amžiaus.
Anaïs Nin
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra.
Ansamblio Lietuva šokio spektaklis „Žemaitė N.18(0)“
Tokiais nusiskundimais įgijo mano simpatiją, pasigailėjimą: norėjau jį paguosti. Jis taip mane suprato ir stengėsi kaip galėdamas tankiau susieti, pasikalbėti. Netrukus jau ir apie vedybas ėmėm projektuoti.
Žemaitė, 1957, IV:411
Vėlyva kūryba ir meilė išsaugojo lietuvių rašytoją Žemaitę (Juliją Žymantienę), o jos balsas girdimas ir šiandien. Jis įgauna vis naujas formas: nuo egodokumentikos įkvėptų istorinių romanų iki šiuolaikinio šokio. Vis bandome suprasti: kokius tris gyvenimus gyveno laiškuose mylimiesiems mažybiškai pasirašinėjanti „vis ta pati Bobutė“?
Nors žmoneliai kasmet renkasi po kits kito į tą pačią žemelę, pasaulis vis dėlto palieka toks pat pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. Nors žmoneliai vis mainosi, vieni mirdami, kiti į jų vietą gimdami, augdami, senėdami ir vėl mirdami, bet prigimtis palieka vis ta pati, su tomis pačiomis, visada vienokiomis oro atmainomis.
Žemaitė, apsakymas „Sutkai“
Dalyviai apie tris Žemaitės gyvenimus
Dr. Ramunė Bleizgienė – lietuvių literatūros tyrinėtoja, kurios mokslinių interesų sąraše sutelpa ne tik Žemaitės fenomenas, bet ir XIX–XX a. sandūros lietuvių literatūros, kultūros istorija, moterų kūryba, lietuvių tautinio atgimimo ir emocijų istorija, atminties, traumų tyrimai.
Šiek tiek pajuokaudama galiu sakyti, kad Žemaitės gyvenimo istorija primena modernaus žmogaus savęs paieškos naratyvą. Šiuolaikiniai vidurio amžiaus žmonės dažnai dar kartą įvertina savo gyvenimą, supranta, kad nori daryti visai ką kita, pavyzdžiui, išvažiuoja į Balį ar nusprendžia keliauti aplink pasaulį. 49 metų sulaukusios Žemaitės gyvenimo lūžis, kai ji pradeda rašyti, tam tikra prasme įkūnija ir dabar ne vieno patiriamą radikalų gyvenimo pokytį.
(iš interviu LRT.lt: „Moteris, nugyvenusi tris gyvenimus: ir tarp inteligentų Žemaitė skarelės neatsisakė, jos kalbos JAV sutraukdavo tūkstantines minias“)
Aušra Krasauskaitė – baleto šokėja, choreografė ir šokio pedagogė. 2008 m. pradėjo dirbti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjų trupėje. 2010 m. įkūrė savo vardo baleto studiją. Su KVMT šokėjų trupe ir kitų trupių baleto solistais 2017 m. sukūrė šokio spektaklį „Karmen“ ir už šį spektaklį Jaunojo menininko debiuto kategorijoje pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių.
Žemaitė man pasirodė pilna įvairiausių spalvų ir potėpių moteris, pulsuojanti ypač stipria energija. Nepelnytai „padėta“ ant vieno lito kupiūros. Moteris, pralenkusi laiką savo mintimis, suvokimu ir pajautimu.
Austėja Alminaitė ir Justas Morkeliūnas – Kauno tautinės kultūros centro mokytojai.
Trumpai apie mus. Esame žemaitiškų dainų mylėtojai. Pati esu iš Platelių, tėvai nuo mažens augino su žemaitiškomis dainomis. O Žemaitės asmenybė atrodo labai artima. Man Žemaitės įvaizdis yra kaip visos žemaitijos moterų archetipas – užsispyrūsi, darbšti ir kantri. O Justas jau daug metų ir kiekvienais metais važiuoja į žemaitijoje vykstančias stovyklas ir renginius, todėl žemaitiškos tradicijos, kultūra bei stilistika jau tapo priimtina ir sava. Mums abiems žemaitiškos dainos yra pačios gražiausios, „Padainiūso dainiuškelė“ – viena iš jų, kurią ir išgirsite gegužės 29 d.
Donata Bocullo – Ąžuolyno skaitytojų klubo koordinatorė, „tekstualaus meilės romano“ tyrinėtoja, rubrikų „Kas tarp eilučių“ ir „Knygų dialogai“ autorė.
Sijono skvernuose, skarelės raštuose sutelpa visa vienos moters aistra. Gal ir žemiška, ūkiška, suskirdusiais pirštais, bet rašo kūniškai, apie tai, kas jau prarasta, kas sugriauta, apdulkėję, postmodernaus pasaulio užgožta. Ji išsirašo, kad nepamirštų, ji išrašo, kad kitos išgirstų, pakeltų savo padurkus*, nupurtytų sėlenas ir išeitų į viešuomenę, sukurtų Skaituomenę.
*padurkas: moterų marškinių ar sijono apatinė dalis, pridurkas. Pvz.: Stuomenys būdavo drobiniai, o padurkai pašukiniai. Po padurku laikyti – neduoti vyrui valios.
Renginio metu bus fotografuojama ir / ar filmuojama, todėl jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.
