Gegužės 11 d. nuo 14.00 iki 17.00 val. Studentų skvere ne tik vyks „Aklas pasimatymas su knyga“, bet ir bus puiki proga galbūt pirmąkart gyvenime paskaityti gyvą knygą!
Kviečiame tikras žmonių patirtis išgirsti iš pirmų lūpų.
Per šį renginį „Gyvųjų knygų lentynėlėje“ lauks autentiškos knygos, nusprendusios leistis būti skaitomomis ir pasidalyti savo patirtimi, žiniomis ir įžvalgomis.
Kviečiame susipažinti su „gyvosiomis knygomis“ ir trumpais jų aprašymais:
„Trijų pasaulių menininkė – programavimas, fotografija, tapyba. Iliustruota knyga“ – Eva Miliūnienė
Kiekvienas gyvenimo etapas atveria naujas galimybes mokytis, augti ir išreikšti save. Šios „gyvosios knygos“ puslapiuose pasakojama apie neįprastą profesinį kelią, kuris prasidėjo informacinių technologijų srityje, vėliau perėjo į fotografijos pasaulį ir galiausiai įsikūrė tapybos studijoje. Autorė dalijasi asmeninėmis įžvalgomis ir išgyvenimais, kurie paskatino keliauti nuo programavimo kalbų logikos iki impresionistinės tapybos.
Kiekvienas skyrius yra giluminė pamoka apie kūrybinio išsilaisvinimo svarbą, atsivėrimą naujoms patirtims ir nepaliaujamą savęs pažinimą. Ši knyga skatina kartu keliauti po technologijų ir vizualiojo meno pasaulius tyrinėjant, kaip viena sritis gali papildyti ir transformuoti kitą. Tai pasakojimas apie drąsą keistis, atrasti naujų aistrų ir įgyvendinti svajones.
„Ieškoti ir rasti“ – Liudas Mažylis
Siekis ieškoti turbūt yra užprogramuotas žmogaus prigimty, ar ne?.. Gyvenime leidžiamės į paieškas – artimo žmogaus, meilės, karjeros… Apie tai galima būtų rasti ir šioje – „Gyvojoje“ – mano knygoje. Bet egzistuoja ir dar viena, labai paprastai suprantama ieškojimų rūšis: ieškoti konkretaus daikto, kuris, regis, yra negrįžtamai prarastas, o vis tiek ieškotinas! Palinkėti skaitytojams? Neiššvaistyti, neprarasti to, kas iš tikrųjų jums brangu. O jei jau taip atsitiktų – sutelkti visas galias paieškoms. Ieškoti, ir, žinoma, rasti!
„Nesvarbu, kas mes esame, mes esame skirtingi“ – Donatas Počešiūnas
Mūsų skirtumai praturtina pasaulį ir daro jį įvairesnį. Esu gyvoji knyga, nes noriu pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi su pasauliu. Tikiu, kad įvairovė yra mūsų stiprybė, ir noriu padėti žmonėms geriau suprasti vieni kitus.
Kviečiu jus leistis į kelionę kartu su manimi ir atrasti nuostabų žmogaus įvairovės pasaulį. Tikiuosi, kad ši knyga įkvėps jus priimti kitus tokius, kokie jie yra, ir kovoti už teisingesnę visuomenę visiems.
„Grybininkės dienoraštis“ – Deimantė Misiukonytė, „Mushi Mushi“ bendrakūrė
Ši knyga – mano grybų auginimo kelionės dienoraštis. Čia rasite istoriją, kaip šis pomėgis netikėtai atsirado mano gyvenime ir tapo įtraukiančia kasdienybe.
Taip pat aptarsime:
- patirtį ir iššūkius, su kuriais susidūriau augindama pirmuosius grybus;
- praktišką vadovą, kaip pradėti auginti populiarias grybų rūšis savo namuose;
- patarimus, kaip prižiūrėti grybieną ir džiaugtis gausiu derliumi.
Nesvarbu, ar esate smalsus pradedantysis, ar svajojate apie šviežius, namuose užaugintus grybus, ši knyga įkvėps ir suteiks visų žinių, reikalingų pradėti savo grybų auginimo nuotykį!
„Miško maudynės – vienas iš gyvosios aplinkos pažinimo bei pamilimo būdų“ – Aistė Pupininkaitė, ekoterapeutė, miško maudynių gidė
Savaitė miške, pasak mokslinių tyrimų, sustiprina imunitetą net 2 mėnesiams! Suaktyvėja mūsų kūno ląstelės žudikės, kurios kovoja su mus puolančiais mikrobais bei virusais, taip pat vėžinėmis ląstelėmis. Negana to, pabuvus miške ženkliai pagerėja nuotaika, sustiprėja pasitikėjimo savimi ir aplinka jausmas, geriau miegame. Galima vardinti daugybę buvimo miške pliusų, kuriuos galėsite sužinoti tiesiai iš „gyvosios knygos“.
„Mama Emilija Myliu“ – Jurgita Tamulionienė
Sėdėjau prie stalo su savo trimis beveik suaugusiais vaikais ir, kai jiems pasakiau, kad laukiuosi ketvirto, beveik iškart išrinkome jai vardą – Emilija. Dukrelei gimus 33 savaičių, gydytojai davė 90 % tikimybę, jog ji turi Dauno sindromą. Jos tėtis, tai išgirdęs, primygtinai norėjo ypatingam vaikui ypatingo vardo. Tačiau, kai pirmą kartą ją pamačiau inkubatoriuje, apraizgytą laideliais ir vamzdeliais, pasakiau sau: jos vardas – Emilija. Supratau, kad joks kitas vardas jai tiesiog netinka. Tik vėliau sužinojau, kad šis vardas reiškia „kovotoja“. Ji ir buvo kovotoja nuo pat gimimo – tarsi kompiuterio žaidime rinkdama iššūkius kovojo už savo gyvybę po 2 operacijų; sugeba mane pjauti be peilio, lig šiol groja mano nervų stygomis, lyg už tai gautų papildomų žaidimo taškų. Jos pats pirmas žodis buvo „ne“. O dabar nuo aušros iki sutemų nenustoja kartoti „myliu“. Taip dažnai, kad man net pasidaro bloga. Bet tai turbūt kažką sako apie mane, ne apie Emiliją.
Na, o jei vien klausytis nepakaks ir atsiras noras dalytis savo paties istorija, bus galima ir vietoje tapti „gyvąja knyga“.
