„Praėjusių metų žodžiai priklauso praėjusių metų kalbai,
o kitų metų žodžiai laukia kito balso.“
— T. S. Eliot
Apie rubriką
„Tarp kultūrų ir …“ – tai tekstai, kurie supažindina skaitytojus su skirtingomis kultūromis bei jų literatūra (kartais netiesiogiai) ir ieško universalių kodų: atmintyje, kalboje (balse), meilėje, teksto vertime, emigracijoje, traumoje. Čia rasite nuorodų į knygas ir kitus kontekstus, kurie tarpininkauja bandant susikalbėti su žmogumi iš kitos šalies ir kitokios praeities.
Prieš tai rubrikoje „Tarp kultūrų ir…“
„Viens kito ieško, kad pasiektų ⏸️
pauzę“
Pijus Opera „Žodis ieško žmogaus“
Balandžio 16-ąją minima Pasaulinė balso diena kviečia įsiklausyti, kaip skamba žodžiai ir kaip jų prasmę kuria intonacija, pauzės ⏸️ ritmas. Kiekviena kultūra ir kiekvienas žmogus turi savo unikalų balsą ir skambesį, tačiau šį kartą apžvelgsime ribines situacijas, kai sava ir svetima kalba tarsi praranda prasmę ir žodis neranda savo žmogaus, tik pauzę. Kas tada gali padėti susigrąžinti balsą? Ar yra universali tarpkultūrinė forma, mus visus vienijanti ir gydanti?
Šiame straipsnyje rasite:
- jausmą, kad kažkas liko iki galo nepasakyta;
- citatų anglų kalba;
- muzikinių ir literatūrinių nuorodų;
- lūžtančios kalbos sindromą;
- muziką, kuriai nereikia vertimo, tik jausmo.
Mūsų nesusikalbantis pasaulis iškraipė kalbą. Susikūrėme naujų sąvokų, diagnozavome ligų, bet dar neišgydėme nesusikalbėjimo. Neseniai anapilin iškeliavęs filosofas ir sociologas Jürgenas Habermasas turėjo vilties, kad visuomenė geba palaikyti dialogą. Vis tik girdime daugiau triukšmo, fizinės neapykantos, o žodžiai tampa bejėgiai, beprasmiai. Klausomės muzikos, kad nereikėtų kalbėtis, nes muzika supranta geriau nei žmonės. Muzika rezonuoja. Tad šį kartą tarpkultūriškumo ieškosime muzikos kalboje ir bandysime suvokti, kodėl jai nereikia vertimo – tik jausmo. Todėl ir kai kurie tekstai originalo kalba paliekami su intencija. Pabandykite įsiklausyti: gal išgirsite kiekvieno žodžio aidą, asociaciją, apie kurią kalbėjo britų rašytoja Virginia Woolf? Ieškosime šiame tekste ir kalbos klaidų priežasčių ir nykstančios kalbos istorijų, kai liga pasiglemžia dalį žmogaus savasties – atmintį arba patį balsą – ir joks tarpkultūriškumas nebegali padėti susikalbėti. O gal gali?
Žodžiai, pilni aidų
Virginia Woolf vieninteliame išlikusiame įgarsintame esė kalba apie angliškus žodžius, kurie gyvena ne žodynuose, o mintyse.
„Žodžiai, angliški žodžiai, yra natūraliai pilni aidų, atsiminimų, asociacijų. Tiek daug šimtmečių jie skambėjo žmonių lūpose, namuose, gatvėse, laukuose. Vienas pagrindinių sunkumų bandant juos šiandien užrašyti, nes jie saugo tiek daug reikšmių, prisiminimų, kad užantspaudavo tiek daug žymių santuokų.“
Visą Virginios Woolf tekstą galite skaityti bernardinai.lt
Woolf klausia: ar šiandien skaitome ir rašome geriau nei prieš 400 metų? Ir kas kaltas, jeigu nesugebame kalbėti geriau ir rašyti sklandžiau?
„Kur tuomet gula kaltė? Ne ant mūsų profesorių, ne ant kritikų, ne ant rašytojų, bet ant žodžių. Žodžiai yra tai, ką reikia kaltinti. Jie yra labiausiai laukiniai, neatsakingiausi, mažiausiai įmanomi išmokti iš visų dalykų. Žinoma, galima juos sugaudyti ir išdėlioti abėcėlės tvarka žodynuose. Bet žodžiai negyvena žodynuose. Jie gyvena mintyse. Jei norite tai sau įrodyti, pagalvokite, kiek būna emocijų, kurioms išsakyti taip ieškome žodžių ir nerandame.“
Muzikantė, rašytoja Patti Smith pritartų V. Woolf, kad savam balsui, žodžiams reikia ir savo kambario, bet tai nebūtinai fizinė erdvė, nes ji gali egzistuoti tiesiog mūsų galvose – kaip saugi kūrybinė erdvė. Jos funkcija – išlaikyti tuos milijonus žodžių, idėjų, sudėlioti juos į sakinius, pasakojimus, o tada paleisti į pasaulį. Kad toks minčių kambarys liktų nepaliestas išorinio pasaulio beprasmybių, rašytojams, menininkams dažnai tenka atsiriboti, likti nesuprastiems aplinkinių. Nenuostabu, kad iš to noro apsisaugoti, o kartais sutalpinti visą savastį tuose kambariuose, mūsų kalba lūžta nepasiekusi klausytojo ausies.
„Broken English“ – tai sąvoka, kuria bandome apibūdinti tą nepatogų jausmą kalbant svetima kalba, kai žodžiai lūžta atsitrenkdami į sieną. Kai tavęs nesupranta ar pats nebesupranti savęs. Kažkur internete klaidžioja trumpas lūžusios kalbos apibūdinimas:
when my mother struggles to spell a word in english
I want to break the entire language
into little pieces
so the edges of these letters
will stop cutting her
Šio trumpo teksto autorė – tinklaraštininkė Aysha, 2014 m. pasidalinusi laužytos kalbos skausmais. Bet tai galėtų pasakyti kiekvienas, kuriam tenka kalbėti ne gimtąja, ne motinos kalba. O kaip jūs apibūdintumėte tą patį laužytos kalbos jausmą, kai svetimi žodžiai stringa gerklėje? Kaip išverstumėte, o gal įdainuotumėte Ayshos žodžius? Vaikystėje visi bandydavome pritarti atlikėjams, nors dar nemokėjome jų kalbos. Iš ispaniškų ir meksikietiškų muilo operų mokėmės emocijų raiškos. Žiūrėdami MTV šokdavome kaip Edita iš „Pietinia kronikas“ ir dainuodavome „Hit Me Baby One More Time“. Dažniausiai net nesuprasdavome, apie ką iš tiesų dainuoja Britney Spears ir kokias sąlygas „Spice Girls“ diktuoja dainoje „Wannabe“, bet tūkstantmečio kartai tikrai skaudėjo, gal vis dar skauda išgirdus „Viva Forever“ arba „Everytime“. Šiandien jau atsisveikinome su MTV, apraudojome dieną, kai mirė muzika – beveik kaip Donas McLeanas dainoje „American Pie“:
I can’t remember if I cried
When I read about his widowed bride
But something touched me deep inside
The day the music died
Diena, kai mirė kalba
Kažkas viduje lūžo, ir kalbant išeina tik garsas, o ne prasmė. Lenkų rašytojo Zbigniewo Mentzelio romane „Visos pasaulio kalbos“ užuovėja tampa kalba ir atmintis. Tai postkomunistines transformacijas reflektuojanti istorija. Knygoje nėra dramatiško siužeto – tik vidiniai vieno žmogaus išgyvenimai ir prisiminimai. Tai tarsi sinekdocha, dalis vietoj visumos – kai bendresnis, platesnis pavadinimas keičiamas siauresniu, ir atvirkščiai. Vieno personažo prisiminimai atstovauja visos lenkų tautos virsmams ir kraustymuisi. Galbūt ir kitų Europos šalių išsivadavimams iš blogio imperijos, pavergusios kalbą, protus ir užėmusios mūsų namus. Babelio bokštas kaip (ne)susikalbėjimo motyvas čia itin svarbus – romane jis išreikštas kitų kalbų (rusų, vokiečių, anglų) intarpais, troškimu rasti bendrą prokalbę, o gal tiesiog prasmę. Vienas iš romano personažų klausia:
„Ar manot, kad mes vis dar kalbame, kad dar pajėgiame kalbėti? Ne, iš tiesų klystumėte taip manydamas. Baigta mūsų kalba, mes tik skleidžiame garsus, tariame žodžius, kuriuose vis mažiau prasmės. Ši baisi maišalynė aplink mus iš tiesų yra tyla, žodžių jūra – tai dykuma.“
Britų filologas, rašytojas J. R. R. Tolkienas realaus pasaulio beprasmybę bandė įveikti pasinėręs į kalbos istoriją, semantiką ir mitologiją. Jis sukūrė savo pasaulį ir to pasaulio kalbas. Biografiniame 2019 m. filme „Tolkienas“ vienas iš Oksfordo profesorių Josephas Wrightas (aktorius Derek Jacobi) jaunajam Tolkienui pasakoja kalbos ir žodžio gimimo istoriją:
„Vaikas rodo pirštu ir išmoksta žodį. Medis. Vėliau jis išmoksta atskirti šį medį nuo visų kitų. Išmoksta jo ypatingą vardą. Po medžiu jis žaidžia. Šoka aplink jį. Stovi po jo šakomis ieškodamas pavėsio ar prieglobsčio. Po juo bučiuojasi, miega, tuokiasi. Pro jį žygiuoja keliaudamas į karą ir pro jį paršlubčioja grįždamas namo. Sakoma, kad šiame medyje slėpėsi karalius. Žievėje galbūt tebegyvena dvasia. Jo išskirtiniai lapai išraižyti ant jo valdovų kapų ir paminklų. Iš jo medienos būtų buvę galima statyti galybę laivų, išgelbėjusių protėvius nuo invazijos. Ir visa tai – bendra ir specifiška, būdinga tautai ar vienam žmogui – visa tai jis žino, jaučia ir kažkaip, kad ir vos girdimai, iššaukia vienu garsu: „Ąžuolas“. <…> Kalba niekada nėra beprasmybė. Kalba yra prasmė. Istorija. Sluoksnis po sluoksnio. O žodis be prasmės – kas jis? Vien tik garsas.“
Kas žodžiams suteikia prasmę? Ar tik jų vertimas? O gal atlikimas, kontekstas, kuriame žodis skamba? Kaip galime paaiškinti susižavėjimą muzika be žodžių arba muzika, kurioje skamba nepažintų kalbų ir kultūrų žodžiai? Neurologai ir neurolingvistai ieško kelio į mūsų smegenis ir mintis, bando suvokti, kaip kalba formuojasi ir kur ji užstringa. Kodėl mūsų kalba suserga? Ar praradę kalbą prarandame savo tapatumą? Juk kalba nėra tik žodžiai, garsai – su pasauliu kalba mūsų kūnas. Net ir apakęs, kalbą praradęs žmogus ieškos būdo susikalbėti, per prisilietimus sukurs savo žodyną. Net ir fizinę negalią turintis žmogus sugebės parašyti romaną, kaip Jean-Dominique Bauby „Skafandaras ir drugelis“. Po insulto Jeanas, populiaraus madų žurnalo „Elle“ prancūziškosios versijos vyriausiasis redaktorius, su išoriniu pasauliu tegali kalbėtis kairės akies mirktelėjimais, ir to užtenka, kad šalia esantys žmonės užrašytų jo istoriją.
Susannah Cahalan memuaruose „Liepsnojančios smegenys. Mano beprotybės mėnuo“ pasakoja apie 24-erių metų žurnalistę, tapusia paciente be aiškios diagnozės. Galėtume manyti, jog ji daktaro Hauso pacientė, kuriai reikalinga diferencinė diagnozė. Kaip ir Jean-Dominique Bauby, ji pabunda prikaustyta prie ligoninės lovos be prisiminimų ir be balso, pakitusia asmenybe. Ši memuarų knyga tampa jos ligos detektyvu-tyrimu, kuriuo Susannah tikisi susigrąžinti tapatybę. Kad ir kokia pažengusi būtų medicina, kai kurios neurologinės ligos negrįžtamai iš žmogaus atima kalbą, savastį ir prisiminimus. Jokia tarpkultūrinė komunikacija nepadeda prasilaužti per ligos paveiktus sluoksnius.
- Afazija – visiškas arba dalinis kalbos praradimas dėl galvos smegenų žievės pažeidimų (insulto, traumos, auglio).
- Alzheimeris – progresuojanti degeneracinė nervų sistemos liga, kurios metu plonėja ir nyksta nervų skaidulų jungtys, galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai ir sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai. Ji paveikia smegenų dalis, atsakingas už atmintį, mąstymą ir elgesį, o tai lemia ne tik atminties praradimą, bet ir sunkumus atliekant kasdienes veiklas.
- Demencija – progresuojantis, nepagydomas smegenų sindromas, sukeliantis atminties, kalbos, mąstymo ir elgesio sutrikimus, kurie gerokai viršija įprastą senėjimą.
Rodos, tai ligos, kurios gali ištikti kiekvieną amžėjantį žmogų, bet jos vis jaunėja. Ar šiuolaikinė aplinka mus taip veikia, kad pradeda nykti mūsų atmintis, lūžti kalba ir santykiai? Nesu medikė, nežinau tikslios diagnozės, tik pasakojimus, kurie kalba apie žmones, iš kurių atimama dalis savasties. Viena tokių herojų – penkiasdešimtmetė Alisa, lingvistė, kurios visas gyvenimas buvo paremtas kalba, – suserga Alzheimerio liga. Ji jaučia, kaip jos žodyno puslapiai pamažu blunka, plyšta, išsitrina trumpalaikė, o galiausiai ir ilgalaikė atmintis.
„Viskas, ką ji darė ir mylėjo, viskas, kuo ji buvo, reikalavo kalbos.“
– Lisa Genova, „Vis dar Alisa“
„Tėvas“ – vienas jautriausių pasakojimų, kuriame senatvinės ligos pamažu pasiglemžia namus, jausmus ir prisiminimus. Garsaus prancūzų dramaturgo, romanisto ir režisieriaus Floriano Zellerio filme „Tėvas“ vaizduojamas į silpnaprotystę grimztantis Entonis (Anthony Hopkins, už vaidmenį pelnė „Oskarą“) ir jam bergždžiai padėti besistengianti dukra Anė (Olivia Colman). Aplinkoje ir savo mintyse nesusigaudantis Entonis šaukiasi savo mamos („I want my mommy“), kartoja lyg maldą, jog praranda savo lapus, ir nebesupranta, kas vyksta:
I’m loosing all my leaves
I feel as if I’m losing my all leaves…
I feel as if I’m losing all my leaves.
The branches and the wind and the rain.
I don’t know what’s happening anymore.
Do you know what’s happening?
Kūnas ir protas nepadeda susigaudyti, susikalbėti, pasaulis tampa priešiškas. Ar yra raktas, kuris atrakintų protus, tuos, kuriuos pavergė liga ir laikas? Meno, muzikos terapija – švelniausia gydymo forma, jos receptą išrašytų bet kuris sveikatos specialistas, net ir daktaras Hausas. Jokios invazijos – tik švelnus gydymas. Ir kai tekstas popieriuje subyra, mus dar gali veikti muzika – nesvarbu, kokia kalba ji prabyla.
Muzika, suradusi mus
Muzika randa savo klausytoją – suranda jį be bendros kalbos, be žodžių. Suranda klausytoją vibracijomis, taikydama tiesiai į širdį. Šiandien muzikos topuose karaliauja Rosalia, ispanų dainininkė, į savo muziką įpynusi ne vieną pasaulio kalbą ir muzikinį žanrą. Kol aktorius Timothée Chalamet prognozuoja operos ir baleto mirtį, Rosalia prabyla operiniu balsu ir jungia elektroninės ir klasikinės muzikos skambesius dainoje „Berghain“. Savo albume „LUX“ ji prabyla keturiolika skirtingų kalbų:
- ispanų (jos gimtoji kalba)
- katalonų
- anglų
- vokiečių
- italų
- lotynų
- arabų
- ukrainiečių
- japonų
- prancūzų
- portugalų
Rosalia, kaip ir Taylor Swift (daina „Fate of Ofelia“), Madonna (daina „Sorry“) ar Billie Eilish, mėgsta ne tik kalbinius, bet ir kultūrinius intertekstus – pastaroji dainoje „My Strange Addiction“ įterpia ištrauką iš serialo „Biuras“, o Rosalia dainoje „La Yugular“ prakalbina kitą garsią atlikėją, rašytoją Patti Smith:
7 heavens
Big deal
I wanna see the 8th heaven
10th heaven
Thousandth heaven
You know, it’s like
Break on through the other side
It’s just like going through one door
One door isn’t enough
A million doors aren’t enough
Šioje ištraukoje galėtume rasti užuominų į grupės „The Doors“ dainą „Break On Through (to the Other Side)“. Visi norime ištrūkti į kitą pusę, atidaryti duris, todėl bandome išmokti naują kalbą. Savo tekstuose įmaišome anglicizmus – taip bandome išsivaduoti iš rusicizmų. Vis bandome nuo ko nors bėgti arba atrasti tikėjimą.
„Aš tikiu muzika taip, kaip kai kurie žmonės tiki pasakomis.“
Filmas „Muzika, suradusi mus“
Šiandien tikėjimas ir susikalbėjimas patiria didelių išbandymų. Tikėjimas tampa galios įrankiu, iškreiptu pasakojimu, o dažnai ir komerciniu pasiūlymu. Giesmės skamba mūsų belaidėse ausinėse, o maldas prisimename tik pasiekę lūžio tašką. Visi ieškome išrišimo, vilties pasaulyje, kuris nenustoja kariauti ir neranda kalbos, kuria susikalbėtų. Šiomis dienomis savo tikėjimo ir savo žodžių ieškau nostalgijoje, todėl prisimenu laišką iš 90-inių serialo „Felisitė“:
Brangus Benai,
Kartą sapnavau, kad tave praradau. Buvome ant ledkalnių. Ir niekaip neprisimenu, ar tu plaukei nuo manęs, ar tai aš nuo tavęs. Bet pamenu, kad prabudau šalia tavęs. Buvo vidurnaktis, lijo, kaip ir šiąnakt. Ir girdėjau tavo kvėpavimą – tokį raminantį. Tarsi galėtume susikalbėti be žodžių. Kažin kaip ir kada išmokome tą slaptą kalbą? Žinau tik tiek, kad kažkurią akimirką, tyloje, išgirdau tave. O dabar man likę tik žodžiai – tie beprasmiai žodžiai, o tenoriu vėl būti šalia tavęs. Tave apsaugoti, padėti tau užmigti. Susigrąžinti tave.
Linkiu rasti tą slaptą kalbą, kuri sugrąžintų ir suartintų mus visus. Gal tai bus muzikos kalba?
Pilną muzikinį šio straipsnio takelį rasite „Spotify“.
Parengė literatūrologė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
