Balandžio mėnesį Ąžuolyno bibliotekoje analizavome lietuvių kalbą iš kiek kitokios perspektyvos. Čia vykęs projektas „Kalbà kal̃ba laisvai: kaip jaunimas šneka iš tikrųjų?“ sukvietė jaunimą ir akademinės bendruomenės atstovus pasikalbėti apie tai, kaip gimtoji kalba šiandien skamba jaunuolių lūpose. Jaunimo atstovai kartu su tyrėjais ne aiškinosi, kaip reikėtų kalbėti taisyklingai, o diskutavo, kodėl kalbame taip, kaip kalbame.
Ką kalba pasako apie kalbėtoją?
Trijų dienų konferenciją atidarė VU Kauno fakulteto tyrėjų paskaita „XXI a. jaunuolio kalbinė tapatybė: nuo tarminių aksesuarų iki slengo kaukių ir 😂 🫠 😭“. Prof. dr. Daiva Aliūkaitė papasakojo apie sociolingvistiką – mokslą, tiriantį kalbos santykį su kalbėtojais. Juk kalba – nuolat kintantis, socialinių ryšių ir tapatybės formuojamas reiškinys. Doktorantė Monika Stankienė dalijosi įžvalgomis apie tarmes – kada jos funkcionuoja labiau kaip aksesuaras nei identiteto raiškos priemonė ir kas jų galėtų laukti ateityje. Doc. dr. Jurgita Astrauskienė kalbėjo apie slengą, jo vertimo subtilybes. Paskaitos-diskusijos metu moksleiviai noriai dalijosi patirtimis, aiškinosi savo kalbos ypatybių priežastis, o po to komandomis atliko paruoštas užduotis – šifravo jausmaženkliais užkoduotas dainas ir dialogus.
Nefiltruota jaunimo literatūra
Kalbėjomės ir apie jaunimo kalbą lietuvių literatūroje. Antrą konferencijos dieną VDU Lituanistikos katedros dėstytoja dr. Jolanta Kovalevskaitė analizavo šiuolaikinių autorių tekstus – Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštį“, Kotrynos Zylės „Sukeistą“, Gabijos Grušaitės „Stasį Šaltoką“, Patricijos Tilvikaitės „Svetimkūnius“ ir kitas knygas. Tyrėjos įžvalgos atskleidė, kad literatūroje vis dažniau pastebimas gyvos, nefiltruotos ir necenzūruotos jaunimo kalbos prieskonis.
Pasak dr. J. Kovalevskaitės, jaunesnei auditorijai skirtose knygose ryškėja emocinė kalba – trumpi, intensyvūs žodžiai ir frazės, perteikiančios nuotaiką čia ir dabar. O vyresniesiems skirtuose tekstuose vis dažniau pasirodo anglų kalbos intarpai, įsiliejantys į lietuvišką sakinio tėkmę. Konferencijos dalyviai tuo įsitikinti gavo ir patys: nagrinėjo atrinktas knygų ištraukas, ieškojo jose žargono ir aktyviai diskutavo, tokia kalba artimesnė jiems ar vyresnio amžiaus žmonėms.
Ką parodė konferencija?
Trečiąją dieną apibendrinome aptartus aspektus, diskutavome, o dalyviai žinias įtvirtino viktorinoje. Akcentuota, kad jaunimo kalba neturėtų būti vertinama vien kaip problema. Juk ir jauni žmonės geba intuityviai pasirinkti, kada vartoti bendrinę kalbą, o kada – laisvesnes jos formas ar net sąmoningai maišyti skirtingus kalbinius sluoksnius. Anot sociolingvistų, būtent taip kuriamas ryšys, išreiškiama tapatybė, rodomas priklausymas tam tikrai grupei. Tokie žodžiai kaip „nu“, „tipo“, „žiauriai“, „faina“ ir kiti ne visada yra šiaip klaidos – jie liudija kalbos gyvybingumą.
Projektas „Kalbà kal̃ba laisvai“ kvietė suprasti, kad kalbą svarbu ne tik saugoti, bet ir stebėti jos pokyčius – jie atspindi laikmetį, kultūrą ir pačius kalbėtojus.
Projektą finansavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Projektą įgyvendino Ąžuolyno biblioteka kartu su partneriais.
