Tarp eilučių ir kino. II dalis. Mitas ir kinas

Prieš tai rubrikoje: Tarp eilučių ir kino. I dalis. Filosofija ir kinas. 

Šis keturių straipsnių ciklas (rubrikose „Kas tarp eilučių“ bei „Knyga ar kinas?“) skirtas projektui „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“ (finansuoja Lietuvos kino centras) apžvelgti ir paskaitose bei filmuose išgirstoms mintims reflektuoti. Visos citatos, aktyvios nuorodos šiame tekste yra intertekstualios, nukreipiančios leistis gilyn į balto triušio urvą – kaip „Matricoje“ arba pasakoje „Alisa stebuklų šalyje“.

• „Intertekstualùmas (lot. inter – tarp + tekstas) – poststruktūralistinė literatūros teorijos ir kritikos samprata. Žymi teksto ir kultūros, kurioje tekstas gimsta ir egzistuoja, ryšio fenomeną, skirtingų tekstų dialogą.“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija)
• „Intertekstualùmas – svarbiausia sąvoka Roland’o Barthes’o teksto teorijoje. Intertekstualumo samprata leido jam analizuoti literatūros kūrinį kaip tekstą, kurio nebeapriboja autoriaus veikla. Literatūros kūrinio kaip teksto ištakos – ne vientisa autorinė sąmonė, bet kitų tekstų (/kultūrinių/ kodų, įvairių citatų, diskursų) daugis, o literatūros kūrinio kaip teksto esatis – įvairių tekstų montažas.“ (Katkuvienė, 2005)

Nors šiame rubrikos „Kinas ir knyga“ tekste nėra vieno aiškaus adaptuojamo kūrinio, kalbėsimės apie mitologinio pasakojimo ištakas, kurios konstravo ir vis dar konstruoja magiškojo realizmo žanrą ne tik literatūroje, bet ir kine. Spalio 31 d. – puiki proga kalbėti apie mirusiuosius, pomirtinį pasaulį, pasiruošti susitikti su pomirtinio pasaulio dvasiomis lapkričio 1 d., kai kapinėse sušvinta prisiminimai ir praėję gyvenimai. 2023 m. Alice Rohrwacher filmas „Chimera“ ir filosofas Gintautas Mažeikis taip pat kviečia į (pomirtinę) kelionę. Įsikibkite į Ariadnės siūlą. 

Ar visose knygose yra mitologinis, archetipinis pagrindas?

Prieš leidžiantis į kelionę po nepažintą pasaulį, siūlau pasvarstyti: ar visos knygos, prieš virsdamos kino filmais, jau turi mitologinį, archetipinį pagrindą? Vis dar bandoma suvokti, ar egzistuoja monomitas – kažkas universalaus ne tik žmogaus psichikoje, bet ir sukurtuose darbuose.

Monomitas, arba „herojaus kelionė“ – tai Josepho Campbello 1949 m. aprašytas pasakojimo modelis, vaizduojantis herojaus pašaukimą nuotykiui, išbandymus, krizę. Pasikeitęs herojus grįžta su dovana bendruomenei. Ši universali struktūra kartojasi mituose, literatūroje, kine ir net žaidimuose. 

Archetipas (sen. gr. arkhetypos = ‘pradžia’ + ‘pavyzdys’) – originalus modelis, idealus pavyzdys, prototipas, kolektyvinės pasąmonės vaizdinys, nepriklausomas nuo individualaus pažinimo, kopijuojamas visos visuomenės, sudarantis žmonijos psichosocialinės sanklodos pagrindą. 

Remiantis archetipais, kuriuos kategorizavo garsiausias psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas, parašytos ne tik fantastinės pasakos, bet ir dramos, komedijos. Archetipai reiškiasi per religinius pasakojimus, mitus, folklorą, stereotipus, literatūrą, kalbą, sapnus. Iš esmės jie – tai, kas išreiškia, įgarsina žmogaus psichiką, ir tai, kas įprasmina mus kaip kolektyvą, bendruomenę 

„Kiekvienas žmogus privalo taip gyventi, jog galėtų sau pasakyti padaręs viską, kad tik susidarytų kokią nors nuomonę ar bent vaizdą pomirtinio gyvenimo klausimu – net jei jam teks pripažinti savo bejėgiškumą. Jei to nepadarome, labai daug ką prarandame, nes klausimas, su kuriuo jis susiduria, yra ne kas kita, kaip ilgaamžis žmonijos paveldas, archetipas, pasižymintis slaptu gyvenimu, siekiančiu papildyti mūsų individualią egzistenciją tam, kad padarytų ją pilną.“

Carl Gustav Jung „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“

Herojaus kelionė ir mitas kaip pagrindas kinui

Mitologija, civilizacijos pasakojimo forma ilga. To nevengia ir Nobelio literatūros premijos laureatas Laszlo Krasznahorkai: „Mano vadinamieji ilgi sakiniai gimsta ne iš idėjos ar teorijos, bet iš šnekamosios kalbos. Žinote, trumpi sakiniai man atrodo dirbtiniai, paveikti. Esame pratę, kad trumpų sakinių pasitaiko retai“ (iš interviu žurnalui „Guernica“). Kine ir knygose tekstams trumpėjant ir virstant kišeniniais romanais, į paviršių turėtume iškelti odisėjiškas herojų keliones, archetipus, kurių kalbos mus kartais užliūliuoja.

Kas yra chimera? Tai graikų mitologijos pabaisa – ugnį iškvepiantis padaras su liūto galva, ožkos kūnu ir gyvatės uodega, galintis turėti ir ožio galvą. Šis pavadinimas taip pat reiškia bet kokią fantastinę pabaisą ar keistą, neįvykdomą svajonę. Šiame kontekste chimera prilyginama mirties dievybėms. Simboliška, kad Visų Šventųjų dienos išvakarėse skaitysite apie mirties mitologiją, jos sakralizaciją ir desakralizaciją. 

Kas yra Ariadnės siūlas? Ariãdnė graikų mitologijoje – Kretos karaliaus Minojo ir Pasifajės duktė. Į Kretą atvykus pasmerktam Tesėjui (jį turėjo suėsti Minotauras) Ariadnė jį pamilo, prie įėjimo į Labirintą pritaisė galą siūlų kamuolio, kurį įdavė Tesėjui. Šis užmušė Minotaurą ir pagal siūlą grįžo. Tesėjas pasiėmė Ariadnę su savimi, bet paliko Nakso saloje. Čia nevilties apimta ji tapo Dioniso žmona. Ariadnės siūlu kartais vadinama išeitis iš sunkios padėties. (Visuotinė lietuvių enciklopedija) 

Kas yra Orfėjas ir Euridikė? Orfėjas dažnai lyginamas su Biblijos karaliumi arfininku Dovydu; ankstyvosios krikščionybės laikais – Kristaus simbolis. Nukeliavęs į mirusiųjų pasaulį (Hadą) susigrąžinti žmonos Euridikės, sužavėjo net Hadą sergstinčias pabaisas; vesdamasis Euridikę atsigręžė dar nepasiekęs dienos šviesos, todėl ją prarado. Vėliau dalyvavo argonautų žygyje. Orfėją sudraskė bakchantės (menados). (Visuotinė lietuvių enciklopedija) 

„Nebūtų per stipru sakyti, kad mitas – tai slapta anga, per kurią į žmonijos kultūros apraiškas liejasi nesenkanti kosmoso energija.“

Joseph Campbell

Garsus JAV mokslininkas, rašytojas, lyginamosios mitologijos ir religijotyros specialistas Josephas Campbellas galėtų tapti jūsų vedliu – panašiai kaip pagrindinis filmo „Chimera“ veikėjas Artūras, kuris kapų plėšikus veda prie lobio. Pro tokias slaptas angas, olas landžiojama ir į pomirtinį pasaulį. Prieš filmo seansą G. Mažeikis paminėjo, jog šis Alice Rohrwacher filmas gali priminti „Indianą Džounsą“ – dar vieną tyrinėtoją, ieškantį lobių sakraliose pomirtinėse katakombose ir urvuose. Kartu ši istorija turi sąsajų su kitomis mitologinėmis figūromis: Orfėju ir Euridike. 

„Aktorius, vaidinantis Orfėją, pasirodo priešais uždangą.

Ponios, ponai, šis prologas ne autoriaus. Mane išgirdęs, jis, be abejonės, nustebs. Tragedija, kurią jis patikėjo mums suvaidinti, labai paini. Todėl aš paprašysiu Jus palaukti iki galo ir tik tada pareikšti savo nuomonę, jei mūsų darbas jums nepatiks. Mes vaidiname labai aukštai ir be apsauginių diržų, – štai kodėl aš jus to prašau. Menkiausias garsas ne laiku – ir mes, mano draugai ir aš, galime užsimušti.“

Jean Cocteau

1950 metais parodė garsaus prancūzų rašytojo, poeto, dramaturgo, dailininko, scenaristo ir kino režisieriaus Jeano Cocteau moderni Orfėjo ir Euridikės mito adaptacija. Tai tik viena iš „Orfėjo“ kino trilogijos dalių („Poeto kraujas“ 1930 m., „Orfėjo testamentas“ 1960 m.). Filmui buvo būdingi tuometinio laiko ženklai: „Orfėjas poeziją kuria gaudydamas radijo signalus, Mirties pasiuntiniai važinėja ant motociklų odiniais drabužiais.“ Alice Rohrwacher filmas „Chimera“ – taip pat kino trilogijos dalis, nors ir neoficialios. Ankstesniuose filmuose „Stebuklas“ (2014) ir „Laimingasis Ladzaras“ (2018) vyrauja panaši tematika, bandymas suvokti Italijos santykį su laiku ir praeitimi. Filmai nėra akivaizdžiai mitologiniai, tačiau juose matyti itališkas neorealizmas, magiškas realizmas, jie nagrinėja universalias temas. 

Bandymas perkurti antikinius mitus, perrengti personažus kitais rūbais, duoti jiems kitų įrankių nėra naujas sprendimas. Kine istorinis, mitologinis pagrindas dažnai interpretuojamas pagal to laiko aktualijas. Tokie filmai kaip Piero Paolo Pasolinio „Edipas karalius“ (1967), „Medėja“ (1969), Larso von Triero „Melancholia“ (2011), Ingmaro Bergmano „Septintasis antspaudas“ (1957) remiasi mitologiniu pagrindu, bet turi savitą stilių, skirtingus laiko ženklus. Žaidimas šachmatais su mirtimi, apokalipsės laukimas moderniame pasaulyje,  odiniais drabužiais vilkintys mirties pasiuntiniai ant motociklų. Kiekvienas režisierius renkasi ženklus interpretuodamas mus visus vienijančius mitus ir mus visus vienijantį kelią į mirtį. Klasikiniame kine magiškumas ar žaidimas su pomirtiniu gyvenimu perteikiamas somnambuliškai (nakvišumas, vaikščiojimas per miegus – miego sutrikimas). Sapno ir mirties paralelių galime rasti ir kitų kino kūrėjų darbuose (Akira Kurosawa, Vincent Ward).

Sapnas – tarsi paralelinė žmogaus egzistencija, pasaulis, kuris atsiveria išjungus šviesas ir įjungus pasąmonę. Alternatyvioje sapno realybėje mintys, jausmai ir išgyvenimai įgauna siurrealistinį pavidalą. Japonų režisierių Akiros Kurosawos ir Ishiro Hondos 1990 metais ekranus išvydęs filmas „Sapnai“ (jap. „Yume“) atveria duris į vieno žmogaus, o kartu ir visos žmonijos paralelinį pasaulį. Vienas iš pagrindinių sapnuotojų yra tarsi Akiros Kurosawos alter ego, todėl šis filmas turi ir kitą pavadinimą – „Akiros Kurosawos sapnai“ (angl. „Akira Kurosawa Dreams“). Kai filmas išvydo ekranus, dauguma tikėjosi pamatyti dar vieną Akiros Kurosawos epą apie samurajus, tačiau šis filmas tapo, kaip pasakytų Sigmundas Freudas, „karališku keliu į žmonijos pasąmonę“.

„Visa šeima žuvo per avarijas. To turėtų užtekti, kad įsigytum dviratį.“ 1998 metų Naujosios Zelandijos režisieriaus Vincento Wardo filmas – rašytojo Richardo Mathesono to paties pavadinimo knygos ekranizacija. Pagrindinis filmo „Kur nuneša sapnai“ siužetas pasakoja tragišką vienos šeimos istoriją. Nors filmas prasideda vaizdingais kalnų peizažais ir dviejų jaunų, gražių žmonių pažintimi beieškant Šveicarijos, ši idilė pamažu sklaidosi: Krisas ir Anė sukuria šeimą, bet jos laukia tragiška lemtis. „Visa“ šeima žūsta per avarijas. Filmo pradžioje tėvai netenka vaikų. „Kai mirtis išplėšia mūsų vaikus, mums iškyla daugybė klausimų. Kaip suvokti jausmus, kurie mus užplūsta?“ Tačiau po ketverių metų autoavarijoje žūsta ir vaikų tėvas Krisas. Todėl su daugybe neatsakytų klausimų lieka Anė. Mirtis atėmė iš jos vaikus ir vyrą. Ji atskirta nuo savo šeimos. Kas dabar jos laukia? „Evangelijoje pagal Luką ir pirmajame laiške korintiečiams kalbama apie nepaprastą rojų, kuris laukia mūsų visų.“ Į šį rojų patekęs Krisas sužino, kad jo mylimoji Anė po jo mirties nusižudė ir dabar kankinasi pragare. Todėl jis nusprendžia žūtbūt ją susigrąžinti. Taigi šis filmas – tarsi Orfėjo kelionė į Hadą norint susigrąžinti mylimąją Euridikę. Tai kelionė mintimis ir sapnais. Artūras (filme „Chimera“) – kapų plėšikas, pomirtinio pasaulio ekstrasensas – taip pat keliauja susigrąžinti mylimosios. Jis – šiuolaikinis Orfėjas, romantiškas fatalistas. 

Filmas „Chimera“ – Italijos ir pomirtinio pasaulio desakralizacija

Šiek tiek susipažinome su mirties ir pomirtinio pasaulio mitologija ir chimeros vaidmeniu. O ką dar apie mus sako kine atgijęs mitas?

„Artūras kalbasi su chimeromis ir mato kapus.“

Gintautas Mažeikis

Filmas, prasidedantis kelione traukiniu, yra tarsi pagrindinio veikėjo Artūro kelias į mirtį. Magiškas simbolizmas, nuorodos į antikinius mitus (Orfėjas ir Euridikė, Ariardnės siūlas), etruskų kultūrą įsiterpia į socialinį italų kaimelio neorealizmą. Filmo rimtumas maišosi su felinišku bufoniškumu (it. buffonata – juokdarystė). Čia gausu alegorijų, socialinės kritikos. Viena iš filmo veikėjų – netekėjusi matrona vardu Italija, kuri akivaizdi pačios šalies alegorija. Nors matrona senovės Romoje – garbinga ištekėjusi moteris, šeimos motina, pavyzdinga žmona ir motina, puoselėjanti papročius (https://www.lietuviuzodynas.lt/), filme – priešingai. Čia ji išvaroma iš namų, nors ir puoselėja itališkas tradicijas, priglaudžia paliktus vaikus. Primena Kotrynos Zylės „Mylimus kaulus“, kur „Motė simbolizuoja matriarchatinį pasaulio valdymo modelį“, maitina visus daugiabučio vaikus savo pienu. Taip ir Italija, nors ir šalutinis personažas Artūro odisėjoje, yra ta grandis tarp tradicijos ir ateities. Apleistoje stotyje gyvena su niekam nereikalingais vaikais, šalia geležinkelio bėgių, kuriais tarsi niekas nevažiuos. Tačiau Artūras keliauja. Kiti personažai siekia pralobti, o jis visą filmą keliauja į mirtį – bando įsikibti Ariadnės siūlo ir grįžti pas mylimąją. Tačiau filmo eigoje jis, kaip ir Orfėjas, įsimyli pačią mirtį (deivę Kibelę, kurios galvą išmeta į jūrą).

Kibelė yra frygiškos kilmės deivė, garbinama kaip gamtos jėgų, kalnų, urvų ir gyvūnų globėja, artima graikų deivei Rėjai ir vadinama Didžiąja motina arba Mater Turrita (bokštų deivė). (Visuotinė lietuvių enciklopedija) 

Ir vėl grįžtame prie matronos, Didžiosios motinos, Mater Turrita, kuri šiame filme atstovauja gyvybei ir mirčiai. Laikas nenumaldomai eina, bet lieka kažkas bendražmogiško, universalaus ir mitologiško – kaip Clarrisos Pinkolos Estés knygoje apie pasakojimus ir archetipus „Bėgančios su vilkais“. Ir Gintautas Mažeikis bėgioja – ne su vilkais, bet su mirusiais. Po filmo seanso jis pasidalijo šia istorija:

Vienu metu, ne Kaune, o kitame, labai dideliame mieste, aš mėgdavau sportuoti – lakstydavau, kartais bėgdavau krosą. Ir taip nutiko, kad lakstydavau po milžiniškas kapines, kur pavasarį tirpdavo ledai. Buvo daug vandens. Žinote, tokios kapinės, kur kai kurie kapai būna įsmukę, pilni vandens. Ir kai tu ten bėgioji – vieną dieną gal nieko negirdi, tik savo kvėpavimą, bet jei tai darai bent dvi savaites, leisdamas ten valandas, pamažu pradedi įsivaizduoti, kad girdi, kaip po kapais teka vandenys. Pradedi galvoti, kaip tie vandenys plauna kaulus. Ir tada, pamažu, ateina toks keistas galvojimas, netgi tikėjimas, kad tu iš tiesų juos girdi. Dar vienas žingsnis – ir jau norisi ten kapstytis. Bet buvo šalta, purvyna, ir, žinote, aš ne toks jau herojus kaip koks nors plėšikas, kad lįsčiau po vandenimis žiūrėti, kas ten guli. Tačiau noriu pasakyti – kiekvienas iš jūsų galėtumėte tą patį padaryti, pakartoti. Ir, žinoma, tokiu būdu jūs save neišvengiamai privesite prie to, ką vadiname būsena, kur jūsų lauks psichiatrai. Šiame filme galima manyti, kad Artūras pats save atvedė į tokią būseną, kur jo taip pat galėtų laukti psichiatrai. Ir tada jūs pasakysite, kad jokio maginio realizmo čia nėra, viskas nesvarbu, nes iš tikrųjų jį reikėtų vežti į ligoninę.

Ar tai, jog galvojame, kad kalbamės su mirusiais, yra tiesus kelias į ligoninę? O gal tai – sakralus būdas grįžti prie savo ištakų, nekartoti savo protėvių klaidų, sulaukti patarimo? Kinas, literatūra užfiksuoja praeinantį pasaulį, apgyvendina tarp kadrų ir tarp eilučių autorius, kurių tarp mūsų šiandien jau nėra. O su kuo jūs iš pomirtinio gyvenimo norėtumėte pasikalbėti? Pokalbiu gali tapti ir Gintauto Mažeikio bei J. R. R. Tolkieno pamėgta mitopoetika, mitokūra ir mitopėja.

• Mitopoetika (mitopoetinė kritika) – tekstų mitinio lygmens tyrinėjimai, grindžiami struktūrinės kalbotyros ir antropologijos principais. (Visuotinė lietuvių enciklopedija). 

• Mitokūra – mitų kūrimas. (https://ekalba.lt/)
• Mitopėja – mokslinis arba meninis procesas, kai kuriamos ir platinamos mitinės istorijos, mitai, simboliai bei naratyvai, siekiant suvokti, paaiškinti ir paveikti tikrovę, pridedant jai naujų reikšmių ar persvarstant esamas (prof. dr. Gintautas Mažeikis).

„Ar galima išlaisvinti proto chimeras, kurias mes sutinkame kiekvieną dieną ir ypač jei jos yra poetiškai ir filosofiškai išaukštintos, civilizuotos? Ar poetams ir filosofams verta prisidėti prie jų išaukštinimo, išlavinimo ir išlaisvinimo visuomenės apžiūrai?“

Gintautas Mažeikis

Ką verta paskaityti:

• Carl Gustav Jung „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“ 
• Gintaras Beresnevičius „Dausos: pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“
• Joseph Campbell „Mitai, kuriais gyvename“
• Joseph Campbell „Herojus su tūkstančiu veidų“
• Vygantas Šiukščius „Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija“ 
• Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“
• Gintautas Mažeikis „Lilimų knyga“ 
• J. R. R. Tolkien „Silmariljonas“

Ką verta pažiūrėti:

• „Orfėjas“ („Orphée“, 1950, rež. Jean Cocteau)
• „Versmė“ (2006, rež. Darren Aronofsky)
• „Pano labirintas“ (2006, rež. Guillermo del Toro)
• „Kur nuneša sapnai“ (1998, rež. Vincent Ward)
• „Sapnai“ (1990, rež. Akira Kurosawa)

Tekstą parengė Donata Bocullo

Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė

Apie rubrikas:

„Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu knygų šalutiniu poveikiu (terapiniu, skatinančiu įsimylėti, mokytis, kurti spontaniškai, cituoti vieni kitus, užmegzti dialogą). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju ar žiūrovu. Šiame straipsnių cikle rubriką „Kas tarp eilučių“ papildo klausimas „Kas už ekrano?“

„Knyga ar kinas?“ – šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais, o svarbiausia – niekad nesibaigiančią dilemą: geriau knyga ar filmas? O gal vis tik lygiavertiškai geri abu – knyga ir kinas?