Įkvėpimui nepasiduoti
Eleanoros Shearer romanas „Upe, vesk mane namo“ (angl. River Sing Me Home) – tai gilus išsilaisvinimo, vilties ir nepalaužiamos motinos meilės tyrimas. Knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1834 m. Barbadosą, didžiųjų lūžių metus, kada sprendžiamas vergovės klausimas. Romanas parašytas po išsamių Shearer tyrimų, kurių metu ji gilinosi į savo šeimos istoriją, vergovės palikimą Karibų jūros regione ir vietinių salos gyventojų pasakojimus. Tai beveik istorinis romanas, tik su gilesniais personažų portretais ir vidine motyvacija, o ne vien sausais faktais apie vergovės panaikinimą. Autorė siekia ne tik atpasakoti istorinius įvykius, bet ir įkvėpti vilties bei atskleisti mažiau žinomus Karibų istorijos aspektus, ypač moterų, kurios, panaikinus vergiją, leidosi į sunkias keliones, kad susigrąžintų iš jų atimtus vaikus.
Pagrindinė knygos veikėja Rachelė (iš jos buvo atimta ne tik laisvė, vaikai, bet ir tėvų jai duotas vardas) – moteris, kuri, paskelbus vergovės pabaigą, sužino, kad buvę vergai privalo dar šešerius metus dirbti plantacijose ir toliau patirti vergvaldžių priespaudą. Rachelė ryžtasi pabėgti ir leidžiasi į pavojingą žygį, kad surastų iš jos atimtus penkis vaikus. Romane pasakojama apie jos kelionę per cukranendrių ir kavos laukus, sraunias upes, tankius Britų Gvianos miškus ir išdegintas Trinidado lygumas. Tai pasakojimas, besitęsiantis nuo aušros iki sutemų, kuriame aidi jos vaikų vardai ir balsai: Michėjas, Merė Greisė, Mersė, Čerė Džeinė, Tomas Augustas. Motina negali būti laisva, kol nežino savo vaikų likimo, ji negali būti laisva, kol jų nesusigrąžino.
„Upe, vesk mane namo“ pavadinimas anglų kalba (River Sing Me Home) skamba dainingai ir primena „The Smiths“ dainos „Asleep“ žodžius „Sing me to sleep“. Knyga ne tik atpasakoja istorinius įvykius, bet ir gilinasi į pačios autorės šeimos, jos protėvių istoriją. Ieškodama įkvėpimo stiprių afrokaribiečių moterų pasakojimuose, ypač savo motinos ir močiutės, E. Shearer kuria pasakojimą, kuris, nors ir neslepia vergovės tragiškumo, skatina nepasiduoti net ir tragiškiausiomis sąlygomis.
Sekdami paskui išsilaisvinusią Rachelę, suvoksite tikrąją laisvės reikšmę, o galbūt jos daugiasluoksniškumą, nes kiekvienas laisvę jaučiame skirtingai. Knygoje Shearer kelia diskusinį klausimą: kaip tikėti laisve po patirtų didžiųjų kolektyvinių arba individualių traumų, tokių kaip vergovė? Į šį klausimą autorė bando atsakyti viename iš interviu (15 min.lt):
<…> žmogus gali tikėti laisve net patyręs vergovę. Tai mane iš esmės ir įkvėpė papasakoti šią istoriją. Vienas pagrindinių nusikaltimų prieš vergus buvo jų šeimų naikinimas: iš žmonių buvo atimami vardai, tradicijos, siekta nutraukti jų ryšius su protėviais, vaikai buvo brutaliai atskiriami nuo tėvų. Nors ir patyrę tokias traumas, vietiniai nepasidavė ir iš naujo kūrė gyvenimus. Tai parodo, kokia galinga yra viltis. Žmonės neleido, kad vergovė atimtų iš jų laisvę visiems laikams. Tai ir didelė drąsa.
Postkolonialistinis diskursas atvėrė daug panašių pasakojimų, kai priespaudoje gyvenusios tautos, rasės ir jų palikuonys pradėjo kovoti su išoriniais ir vidiniais demonais. Postkolonializmas tebėra svarbi teorinė prieiga, padedanti suprasti ilgalaikį kolonializmo poveikį visuomenėms, kultūroms ir tapatybėms visame pasaulyje. Jis meta iššūkį europocentriniams pasakojimams, atskleisdamas istorines pasaulinės nelygybės šaknis ir sudėtingas kolonijinio palikimo nulemtas tapatybes bei kolektyvines traumas.
Persikelkime į dabartinį Barbadosą. Šiuo metu Karibų jūros regione visai kitokios nuotaikos, atostogautojai mėgaujasi saule, jūra ir laisve, net nenujausdami, kokią sudėtingą istoriją slepia šis kraštovaizdis.
Vaikas galėjo palikti pasaulį be jokio šnabždesio, bet tėvų mirtis apie tai pranešė. Be šaknų viskas miršta. Daugelis iš mūsų mirė – nuo baltųjų vyrų rankos arba kaitinant vidurdienio saulei. Dirvožemis buvo prisotintas mūsų kraujo, o šaknys maitinosi mūsų kūnais.
Rachelės istorija liudija neišsenkančią viltį ir žmogaus dvasios atsparumą nepakeliamų iššūkių akivaizdoje – tarsi Milano Kunderos nepakeliama būties lengvybė, tarsi Viktoro Franklio motina, ieškanti prasmės. Tai priminimas mums visiems, kiek daug žmonės gali nueiti ir nuplaukti siekdami laisvės ir teisės į savo likimą, savo namus, savo vaikystę.
Knygą galite užsisakyti čia.
