*Kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį tūkstantmečio, 90-ųjų, kartos atstovė prisimena.
** knygos pavadinimas su tikslingai ir simboliškai palikta gramatine klaida.
Apie rubriką
Šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais.
Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
*Ar visi prisimenate savaitės pabaigoje lauktą penktadienio filmą? Augome laikais, kai nebuvo galimybės TV programos atsukti ar sustabdyti. Nebuvo tiek kino filmų ir serialų platformų. VHS kasetės, DVD tapo niekam nereikalingi, nelegalus filmų žiūrėjimas kartu su Titaniku nugrimzdo į praeitį… Siūlome kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį spręsti amžiną dilemą, kas geriau: knyga ar filmas? Kviečiame susipažinti su kino adaptacijos teorija, bet labiausiai jos rezultatais – visiems žinomais filmais ir serialais. Keliausime per SVOD (angl. Subscription-based Video on Demand – užsakymu pagrįstos turinio paslaugos), pavyzdžiui, „Netflix“, platformas ir bibliotekos knygų lentynas, kad rastume, ką kiekvienas skaitėme, bet nematėme ekranuose, o gal atvirkščiai – peržiūrėję nesusimąstėme, kad geriausios knygos virsta filmais. O kartais iš gyvenimo ištrauktos kraupios istorijos tampa siaubo filmų klasika.
Stephenui Kingui pati baisiausia jo knyga „Givunėliu kapinės“
„Negyvi laukai po lapkričio dangumi, išsibarstę rožių žiedlapiai, rudi ir pakraščiuose apsitraukę, tušti tvenkiniai, apaugę dumbliais, puviniu, irimu, dulkėmis… “
Stephen King, „Givunėliu kapinės“
Yra magiškasis realizmas ir yra šiurpusis realizmas. Stepheno Kingo kūrybą galime priskirti pastarajam. Siaubo romanų klasikas, vienas produktyviausių rašytojų gąsdina mus ne tik vaiduokliais ar skerdikais, o ir buitinėmis, gyvenimiškomis situacijomis, kurios nutinka mums visiems – ypač mokesčiai ir mirtis. Stepheno Kingo „Givunėliu kapinės“ (angl. „Pet Sematary“) yra vienas iš jo garsiausių siaubo romanų, išleistas 1983 m. Tai tamsi, gotiška istorija apie mirtį, gedulą ir pavojingas pasekmes, kai žmonės bando pakeisti natūralius gyvenimo procesus.
Romano centre – gydytojas Luisas Kridas ir jo šeima, kuri persikelia gyventi į mažą Ladlou miestelį Meino valstijoje. Netoli jų naujų namų yra senos vaikų įkurtos gyvūnėlių kapinės, kur vietiniai laidoja savo augintinius: šunis, kates, papūgas, auksines žuveles. Tačiau dar giliau miške yra paslaptinga vieta, kuri turi nepaprastų galių – ten palaidoti mirusieji grįžta į gyvenimą, tačiau nebebūna tokie patys kaip anksčiau.
Ekranizacija, arba mirties nuojautos adaptacija
„Kartais miręs yra geriau.“
– Stephen King
Viena iš šią rubriką apibrėžiančių sąvokų „adaptacija“ aiškinama kaip evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
Ar egzistuoja biologinis ir psichologinis žmogaus prisitaikymas prie mirties neišvengiamumo? Nors iš kasdienių pokalbių mirties sąvoką mes, rodos, išbraukėme, ekranuose, siaubo filmuose, literatūroje, mene jos tiek daug. Ekrane matyti mirtį atrodo taip netikra, nes juk žinome, kad visa tai suvaidinta. O kokios meistrystės reikia rašytojui, režisieriui, kad viskas atrodytų šiurpiai tikroviška? Stepheno Kingo romanas „Givunėliu kapinės“ ir pagal jį 1989 m. ir 2019 m. pastatyti filmai žvelgia į tos pačios Kridų šeimos dramą.
1989 m. – pirmoji knygos ekranizacija, ją režisavo Mary Lambert. Šis filmas puikiai įvertintas už savo niūrią gotikinę atmosferą ir ištikimybę knygos siužetui. Toks glaudus knygos ir filmo ryšys susijęs ne tik su tuo, jog ekranizacija pasirodė praėjus vos šešeriems metams nuo romano išleidimo, bet ir dėl to, kad pats knygos autorius Stephenas Kingas parašė filmo scenarijų, o tai jis daro retai. Nors filmas sukurtas tuo metu, kai specialieji efektai dar nebuvo tapę „realesni už gyvenimą“, o aktoriai tebevaidino teatrališka maniera, šio romano perkėlimas į didžiuosius ekranus sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo.
Kitą romano adaptacijos versiją 2019 m. režisavo Kevinas Kölschas ir Dennis Widmyeris, kurie siekė pristatyti literatūros ir kino klasiką naujai kartai. Šioje versijoje buvo truputį pakeistas siužetas, ypač kalbant apie Kridų šeimos likimą. Šiuolaikinį siaubo pojūtį filme stengtasi sukurti pasitelkiant tamsią vizualiką ir giliau tyrinėjant personažų psichologiją. Nors filmas komerciškai pasisekė, jo vertinimas dviprasmiškas – kai kuriems patiko modernios ekranizacijos idėjos, o kiti tikėjosi artimesnio ryšio su originaliu kūriniu. Bet tai – amžina literatūros perkėlimo į ekranus dilema: kiek likti ištikimam tekstui? Nors pats Kingas neįsitraukė į šios ekranizacijos kūrybinį procesą, liko patenkintas komandos sprendimais. Kalbėdamas apie šią 2019 m. versiją, Stephenas Kingas išreiškė gana teigiamą požiūrį. Jis sakė, kad filmas buvo gerai surežisuotas ir jam patiko nukrypimas nuo originalo. Anot jo, nors kai kurie siužeto pakeitimai nustebins žiūrovus, tai nėra blogai, nes leidžia kitaip patirti istoriją. Kingui ypač patiko režisierių gebėjimas perteikti baisią ir tamsią atmosferą, kuri itin svarbi jo knygai. Autorius paprastai nėra labai griežtas kritikas savo kūrinių adaptacijų atžvilgiu, tačiau jam svarbiausia, kad būtų išlaikyta istorijos esmė ir atmosfera, o šiuo atveju jam patiko kūrinio interpretacija.
Apie neišvengiamą mirties lengvybę
Abi romano ekranizacijos bando perteikti Kingo knygoje nagrinėtas temas: gedulą, mirtį ir nesėkmingus bandymus „išvengti neišvengiamo“. Visai kitaip apie mirtį kalbama kitame filme „Lopas Adamsas“ (rež. Tom Shadyac, 1998):
„Kas negerai su mirtimi, pone? Ko mes taip mirtinai bijome? Kodėl negalime į mirtį žiūrėti su tam tikra doze žmogiškumo, orumo, padorumo ir, neduok Dieve, gal net humoro. Mirtis nėra priešas, džentelmenai.“
Mirties nebeliko mūsų kasdieniuose pokalbiuose, nebėra ilgų budynių prie mirusiojo. Laidojimo procesijos išsikėlė iš mūsų namų. Tikimės, kad mirtis mus ištiks pasiruošusius, bet dažniausiai taip nenutinka. Mirties filosofiją užgožia šiuolaikinis gyvenimo hedonizmas, ir pasiekimų išvargintos, perdegusios visuomenės akyse mirtis – tik statistika. Šiuolaikinėje kultūroje jos „nutolimas“ gali sustiprinti baimę ir nežinomybę. Gyvename pasaulyje, kuris orientuotas į jaunystę, produktyvumą ir išlikimą, todėl mirtis dažnai laikoma pralaimėjimu ar nesėkme, o ne natūralia gyvenimo ciklo dalimi. Tai gali prisidėti prie jausmo, kad mirtis yra kažkas, ko reikia vengti ir kuo ilgiau ignoruoti, kol galiausiai ji mus pasiveja.
Nevaikiškas mirties suvokimas
O kaip apie gyvenimą ir mirtį kalbamės su savo vaikais? Kiek išgalvotų istorijų sukuriame tam, kad apsaugotume juos nuo skausmo? Sakome, kad naminiai gyvūnėliai iškeliavo į kaimo sodybą, nors iš tiesų juos pasiglemžė giltinė. Tiek daug nekalto melo, kuris visai neparuošia gyvenimui. Stephenas Kingas ne veltui „Givunėliu kapines“ pavadino savo baisiausiu romanu, nes visa tai, kas vyko prie „visa valgančio greitkelio“, galėjo nutikti ir jo šeimai, jo vaikams, naminiams gyvūnėliams. Išgąsdintas gyvenimo laikinumo, o ypač mirties, grasinančios atimti jo vaikus, rašytojas sėdo prie rašomosios mašinėlės ir išliejo istoriją, kuri gali nutikti bet kuriam iš mūsų. Kol mirtis – tik statistika, tokios baimės nejaučiame, bet kai mirtis taikosi į mūsų vaikus, tai tampa asmeniška.
Luisas Kridas, kaip gydytojas, mirtį mato kasdien, o nuo tokio kasdienio „anapilin išeinančių žmonių“ vaizdinio turėtų išsiugdyti cinizmą, būti atsparus bet kokiems gyvenimo iššūkiams. Vis tik vieta, į kurią atsikėlė su šeima, jį veikia priešingai. Ar tai nutolusios jo paties vaikystės, praradimų ir nostalgijos poveikis gąsdina Luisą? Mirties baimę jaučia ir jo penkiametė duktė Elė.
„Jis – mano katinas! Jis ne Dievo katinas! Tegul Dievas įsitaiso savo katiną! Tegul Dievas turi visas prakeiktas senas kates, kokių tik nori, ir tegul jas visas nužudo! Čerčas yra mano!“
Elė Krid, Luiso ir Reičelės Kridų dukra, „Givunėliu kapinėse“ intuityviai jaučia mirties pavojų bei supranta jos baigtinumą. Nors mergaitė dar per maža, kad visiškai suprastų mirties prasmę, jos mintys ir nuojautos apie mirtį yra gilios ir kelia nerimą ne tik jai, bet ir skaitytojui.
Rodos, stojiškiausiai mirtį priima Luiso kaimynas Džadas Krendalas. Senasis kaimynas supažindina Kridų šeimyną su gyvūnėlių kapinėmis ir vėliau su vieta, kurioje mirusieji gali sugrįžti.
„Mirtis yra natūrali, Luisai. Tai dalis gyvenimo, ir tai yra tiesiog vienas iš tų dalykų, kurių mes negalime pakeisti.“
Džado personažas „Givunėliu kapinėse“ – tarsi moralinis kompasas, kuris įspėja Luisą ir skaitytojus apie mirties neišvengiamumą ir pavojus, kai bandoma peržengti jos ribas. Jo išmintis pagrįsta skaudžia patirtimi, ir jis tampa balsu, bandančiu atgrasyti nuo neteisingų sprendimų, nors, kalbėdamas apie tam tikrus pasirinkimus, pats pripažįsta savo silpnumą.
„Tikriausiai klaidinga manyti, kad žmogaus protas gali patirti bet kokį siaubą. Atvirkščiai, atrodo, kad vis giliau ir giliau tamsai krintant ima veikti tam tikras eksponentinis efektas – kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, žmogaus patirtis daugeliu atžvilgių patvirtina mintį, kad kai košmaras tampa pakankamai juodas, siaubas gimdo siaubą, vienas atsitiktinis blogis gimdo kitą, dažnai tyčinį blogį, kol galiausiai atrodo, kad juoduma apima viską. O pats baisiausias klausimas gali būti, kiek siaubo žmogaus protas gali ištverti ir išlaikyti budrų, sveiką protą.“
Ar tam, kad galėtume įvertinti gyvenimo laikinumą, turime skaityti siaubo romanus, žiūrėti kraupias istorijas, sekti nusikalstamumo statistiką? Stepheno Kingo „Givunėliu kapinių“ pagrindinė žinutė kalba apie žmogaus nesugebėjimą susitaikyti su mirties neišvengiamumu ir destruktyvias pasekmes po to, kai žmonės bando peržengti gamtos ribas. Tai istorija, pasakojanti apie mirtį, gedulą, kaltės jausmą bei skausmą ir įspėjanti, kas nutinka bandant įveikti tai, kas neišvengiama.
Simboliškai „klaidyngas“ pavadinimas
Knygos „Givunėliu kapinės“ pavadinime tyčia palikta rašybos klaida („Sematary“ vietoj teisingo „Cemetery“) yra svarbi ir turi simbolinę reikšmę. Ji atspindi kelis aspektus:
1. Vaikų perspektyva
Klaida pavadinime kyla iš to, kad gyvūnėlių kapines įkūrė vietiniai vaikai, kurie jų ženklą užrašė dar neišmokę rašybos taisyklių. Vaikų supratimas apie mirtį yra nekaltas, ribotas, kupinas baimių ir netikrumo, bet jie vis tiek kuria simbolinę vietą savo prarastiems augintiniams. Ši klaida rodo ir tai, kaip naiviai ir nebrandžiai vaikai priima tokias rimtas gyvenimo temas.
2. Simbolinė sprendimų klaida
Rašybos klaidą galima interpretuoti kaip suaugusiųjų klaidų simbolį, ypač Luiso priimtų sprendimų kontekste. Jis bando pakeisti natūralią gyvenimo tvarką ir pergudrauti mirtį, bet toks sprendimas neteisingas ir pražūtingas. Kaip ir klaidingas pavadinimo užrašymas, Luiso veiksmai atspindi į tragiškas pasekmes vedantį neteisingą mąstymą.
3. Disonansas
Tyčia palikta klaida pavadinime kuria disonansą, kuris nuo pat pradžių intriguoja ir kelia nerimą. Tai subtili užuomina skaitytojui, kad kažkas ne taip – ne tik su pačiomis kapinėmis, bet visa istorija bei jos veikėjų sprendimais. Tai tarsi pirmasis ženklas, kad pasakojimas nukryps nuo gyvenimo realizmo ir įžengs į tamsesnę, mistiškesnę teritoriją.
4. Atmosfera
Klaida pavadinime taip pat prisideda prie tamsios ir šiurpios atmosferos, kuri persekioja skaitytoją visą knygą. Tai kuria nerealumo jausmą, atspindintį keistą ir nenuspėjamą pasaulį, kuriame mirusieji gali sugrįžti. Net paprasti dalykai, pavyzdžiui, užrašai ir pavadinimai, atrodo keisti ir neraminantys, o tai puikiai dera su siaubo žanro tikslais.
Stepheno Kingo „Givunėliu kapinės“ ne tik šiurpina, bet ir reflektuoja mūsų santykį su mirtimi ir netektimi. Tai istorija, kuri primena, jog mirties baimė yra universali patirtis, tačiau bandymai ją apeiti ar pergudrauti gali turėti pavojingų pasekmių. Knygoje ir jos ekranizacijose tyrinėjami sudėtingi emociniai bei moraliniai klausimai, atskleidžiantys žmogaus silpnumą susidūrus su neišvengiamu gyvenimo ciklu.
Filmo ir knygos kontrastas rodo, kad kiekviena medijos forma turi unikalų būdą perteikti tas pačias temas: knyga – per gilų vidinį veikėjų pasaulį, o filmas – per vaizdinę ir emocinę patirtį. Tiek 1989 m. klasikinė ekranizacija, tiek 2019 m. atnaujinta versija pateikia skirtingas interpretacijas, tačiau abi išlaiko pagrindinę knygos žinutę: mirties neišvengiamumas ir žmogaus troškimas ją įveikti gali sukelti tragiškas pasekmes.
Tad, kaip ir kiekvieną mėnesio paskutinį penktadienį, siūlome permąstyti dilemą – knyga ar filmas? Ką renkatės jūs?
Parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė ir Ąžuolyno skaitytojų klubo koordinatorė
Donata Bocullo
