*Kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį tūkstantmečio, 90-ųjų, kartos atstovė prisimena.
Apie rubriką, kurią pristato „Balto“ leidybos namai
Šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais.
Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
*Ar visi prisimenate savaitės pabaigoje lauktą penktadienio filmą? Augome laikais, kai nebuvo galimybės TV programos atsukti ar sustabdyti. Nebuvo tiek kino filmų ir serialų platformų. VHS kasetės, DVD tapo niekam nereikalingi, nelegalus filmų žiūrėjimas kartu su Titaniku nugrimzdo į praeitį… Siūlome kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį spręsti amžiną dilemą, kas geriau: knyga ar filmas? Kviečiame susipažinti su kino adaptacijos teorija, bet labiausiai jos rezultatais – visiems žinomais filmais ir serialais. Keliausime per SVOD (angl. Subscription-based Video on Demand – užsakymu pagrįstos turinio paslaugos), pavyzdžiui, „Netflix“, platformas ir bibliotekos knygų lentynas, kad rastume, ką kiekvienas skaitėme, bet nematėme ekranuose, o gal atvirkščiai – peržiūrėję nesusimąstėme, kad geriausios knygos virsta filmais.
O kartais ir skaudžiausios, bet tikros istorijos virsta mini serialais.
Apie paliktas ir pabėgusias moteris: Stephanie Land „Valytoja“ („Balto“ leidybos namai)
„Sunkus darbas, menkas užmokestis ir vienišos mamos siekis išgyventi“
Šį kartą penktadienio dėmesio centre – Stephanie Land autobiografinė knyga „Valytoja“ ir „Netflix“ mini serialas (2021 m.) tuo pačiu pavadinimu.
Nemeluosiu – kaip visada, pirmiausia šią istoriją pamačiau ekrane, o tik tada atsiverčiau knygą. „Tarnaitės istorija“ priminė 2000 m. pasirodžiusį filmą su Natalie Portman „Ten, kur širdis“ apie „Walmart“ prekybos centre paliktą nėščią septyniolikmetę. Tai istorijos apie pažeidžiamas ir kartais visuomenei nematomas moteris. Šis tarnaitės pasakojimas – autobiografinė ir labai intymi istorija, kur daugiausiai dėmesio skiriama S. Land vidiniams išgyvenimams, sunkiai kasdienybei ir santykiui su darbu, kuris, deja, dažnai būna nepastebimas. Land pasakoja apie emocinį ir fizinį nuovargį, priklausomybę nuo socialinių paslaugų, kasdienes kovas dėl savo ir dukters išgyvenimo.
Kiek mažai kartais žinome apie moterų gyvenimus krizių centruose. Kaip dažnai esame linkę nustumti į paraštes moteris, kurios (ne)grįžta pas smurtautojus. Neišgirstame jų istorijų. Į „Netflix“ mini serialą „Valytoja“ perkelta rašytojos Stephenie Land tikro gyvenimo istorija – ne distopinis Margaretos Atwood „Tarnaitės pasakojimas“. Čia priespauda ir smurtas prieš moteris nėra išgalvoti – viskas tikra. Kiek daug moterų ir šeimų mūsų visuomenėse gyvena ant skurdo ribos, kiek daug moterų neturi savų pajamų, kurios leistų pabėgti nuo smurtautojų ir sukurti naują gyvenimą sau ir savo vaikams. Baisu, kaip dažnai nusisukame nuo gyvenančių tokiomis gyvenimo sąlygomis. Kaip dažnai nepamatome, kad ištrūkti iš psichologinio smurto ir pakilti iš duobės prireikia daug jėgų, juodo darbo, kiek laikinų būstų reikia pakeisti. Šioje istorijoje svarbi ir ta pagalba, kurią suteikia krizių centrų bendruomenė, savanoriai, pagalbos linijos. Kiek daug panašaus likimo moterų nori būti išgirstos, bet bijo kalbėti? Kai socialinės reklamos ir konvencijos neveikia, reikia pasiklausyti tikrų istorijų.
Smurtas – ne tik smūgiai
„Jie nežino, ko reikėjo, kad čia patektume. Trys šimtai trisdešimt aštuoni išvalyti tualetai, septynių rūšių valstybės parama, devyni skirtingi persikraustymai, viena naktis ant kelto stoties grindų ir visi treji mano dukters gyvenimo metai.“
Krizių centro duomenimis, „8 iš 10 nukentėjusių nuo smurto žmonių artimoje aplinkoje yra moterys, kas dešimtas – vaikas iki 18 m. Vyrai dažniausiai nukenčia nuo kitų artimos aplinkos vyrų (tėvų, sūnų, brolių ir pan.). <…>. Smurto artimoje aplinkoje išraiškos būdų būna įvairių: ne tik fizinis, bet ir psichologinis, ekonominis, seksualinis. Anot specialistės, fizinis smurtas yra prieš jį sekusio psichologinio proceso pasekmė.“
Daugiau apie tai pasakoja Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkė Naura Daukšienė.
Moters išgyvenimo prekariškomis* sąlygomis vadovas
*Prekariškumas – tai terminas, kuris apibūdina ekonominį ir socialinį nestabilumą, neužtikrintumą, ypač darbo rinkoje. Jis dažnai siejamas su nesaugumu, laikinais darbais, mažomis pajamomis ir minimaliomis socialinėmis garantijomis, taip pat su nuolatiniu nerimu dėl ateities. Prekariškumas yra būklė, kai žmonės neturi ilgalaikio stabilumo, nesvarbu, ar tai būtų finansinis, ar asmeninis gyvenimas. Apie tai daugiau skaitykite bibliotekos sociologės Ievos Dryžaitės rubrikoje „Sociologijos skrynelė“.
Stephanie Land knygoje „Valytoja“ labai aiškiai parodomas prekariškumo poveikis pagrindinei veikėjai. Vieniša mama Stephanie dirba nepatikimą ir menkai apmokamą darbą, gyvena iš minimalios algos, yra priklausoma nuo socialinių išmokų ir visada balansuoja ties skurdo riba. Jos gyvenimas yra paženklintas neužtikrintumu dėl būsto, maisto ir net sveikatos priežiūros. Dėl tokio nesaugumo moteris negali planuoti ateities ar pasiekti finansinio stabilumo.
Prekariškumas yra esminis šiuolaikinės darbo rinkos ir socialinių problemų terminas, ypač susijęs su mažas pajamas gaunančiais darbuotojais ir nestabiliomis darbo sąlygomis. Tiesa, jo poveikis neapsiriboja tik finansiniu aspektu. Kyla emocinis stresas – nuolatinis nerimas dėl ateities, bejėgiškumo jausmas ir pasidavimas sistemai, kuri nesuteikia realių galimybių pagerinti gyvenimo kokybę. Land rašo apie tai, kaip visuomenė dažnai nemato prekariškumo būklės žmonių ir nevertina jų, nors ir būtinų, darbų.
Panašūs motyvai pastebimi ir kitose istorijose, pavyzdžiui, Matto Williamso filme „Ten, kur širdis“. Jo pagrindinė veikėja – Novalee Nation, septyniolikmetė, kurią besilaukiančią vaikinas palieka parduotuvėje „Walmart“. Taip prasideda jos kaip vienišos mamos kelionė, per kurią ji bando sukurti gyvenimą sau ir savo dukrai, susiduria su ekonominiu nestabilumu, sudėtingais santykiais ir netikėta pagalba iš nepažįstamųjų. Istorija akcentuoja šeimos ir bendruomenės svarbą, taip pat moters vidinę stiprybę.
Nors siužetai skiriasi, S. Land knygos „Valytoja“ ir M. Williamso filmo „Ten, kur širdis“ (angl. „Where the Heart Is“) tematiniai panašumai ryškūs. Abu pasakojimai nagrinėja moterų kovas su gyvenimo sunkumais, vienišos motinos bandymus išgyventi ir rasti savo kelią.
Pagrindinis šių kūrinių panašumas yra tas, kad abu jie rodo stiprias moteris, kurios nepaisydamos kliūčių stengiasi rasti vietą pasaulyje, kovoja dėl savęs ir vaikų. Tačiau filmas „Ten, kur širdis“ turi šiek tiek daugiau optimizmo ir pasakos elementų, o „Valytoja“ – realistinis, kartais net žiaurus kasdienybės atspindys – kitaip tariant, „moters išlikimo vadovas“.
Jame S. Land suteikia balsą visoms toms moterims, kurios kenčia nuo buitinio smurto, kurios leidžia dienas krizių centruose, toms, kurios skaičiuoja paskutines santaupas, o paskutinį kąsnį atiduoda savo vaikams. Tokios moterys socialiniuose tinkluose nesipuikuoja, jos nematomos, bet sugeba išgyventi. Savo knygoje S. Land perteikia realistišką kasdienę kovą su skurdu. Ji akcentuoja socialinę nelygybę ir moterų darbo jėgos išnaudojimą.
Apie vaikystę be privalumų
„Mano dukra išmoko vaikščioti benamių prieglaudoje“
Stephanie dukra Mija auga didžiulio neapibrėžtumo, nepritekliaus sąlygomis. Bet kurią minutę jos gali likti be stogo virš galvos. Motina, nusprendusi užbaigti santykius su smurtautoju, pabėga į nežinią. Ji nori geresnio gyvenimo ne tik sau, bet ir dukrai.
„Taip elgiasi kiekvienas ant skurdo ribos atsidūręs tėvas ar motina. Mes dirbame, mylime, darome. Ir dėl viso to patiriame stresą, išsekimą. Išsekę. Mūsų buvusios savasties vaiduokliai. Taip jaučiausi tas kelias dienas po avarijos, tarsi vaikščiodama nebūčiau iki galo susijusi su žeme. Žinojau, kad bet kurią akimirką gali papūsti vėjas ir mane nupūsti.“
Kartais vaikai nejaučia nepritekliaus taip, kaip tėvai. Net ir pačiomis prasčiausiomis sąlygomis vaikai randa būdų išgyventi. Žinoma, bet koks psichologinis ar fizinis smurtas turi pasekmių ateityje. Tam tikri santykių modeliai, motinos nestabilumas ar tėvo despotiškumas atsilieps ateityje, vaikystės baimės ir traumos palieka randus. Stephanie istorijos adaptacijoje tokių randų nemažai. Autorė „Facebook“ atviravo, kiek tiksliai tam tikros scenos seriale atspindėjo tuometinę jos būseną:
„Kažkas manęs paklausė, ar „Valytojos“ („Netflix“) sofos scena atitinka mano patirtį. Taip, tuo metu kovojau su depresija. Viskas atrodė beviltiška. Taip pat buvau labai vieniša. Dėl prievartos buvau izoliuota, neturėjau finansinių galimybių ar išteklių išeiti. Buvau įkalinta namuose su žmogumi, kuris manęs nemylėjo, šaukė ant manęs, mėtė daiktus, kai supykdavo, ir nenorėjau, kad mano dukra manytų, jog tai normalu. Tada, būdama vieniša mama, kovojau su nerimu ir sudėtingu potrauminio streso sutrikimu. Visada kažkur vėluodavome, skubėdavome ir judėdavome. Retai turėdavau laiko atsikvėpti. Bijojau ką nors pamiršti, kad automobilis suges, atsiliksiu ar dar labiau sugadinsiu mūsų gyvenimą.“
Minėta sofos scena perteikia situacijos beviltiškumą. Vyras grįžta su alaus skardinėmis, dukra šoka aplink, bet tu vis giliau ir giliau grimzti į neviltį.
„Mes dirbame, mylime, darome. Ir nuo viso to streso, nuovargio mes liekame be jėgų. Išskobtos iš vidaus. Mūsų buvusios savasties vaiduokliai.“
Vis tik Stephanie sugeba pabėgti iš šio užburto rato, iškovoti laisvę sau ir dukrai. Panašiai kaip ir Novalee Nation („Ten, kur širdis“) susikuria saugų gyvenimą. Ar knygoje, ar ekrane – čia įgarsintos istorijos tų moterų, iš kurių valstybė bet kurią minutę gali atimti vaikus.
„Iš mūsų buvo tikimasi, kad gyvensime iš minimalaus atlyginimo, dirbsime keliuose darbuose įvairiomis valandomis, kad galėtume patenkinti būtiniausius poreikius, ir kartu kovosime dėl saugių vietų, kur galėtume palikti savo vaikus. Kažkodėl niekas nematė darbo; jie matė tik gyvenimo, kuris nuolat gniuždė tave savo neįmanomumu, rezultatus. Atrodė, kad nesvarbu, kiek stengiausi įrodyti priešingai, žodis „vargšas“ visada asocijavosi su purvinu.“
Jeigu kaip ir Stephanie Land reikia pagalbos, nebijokite kreiptis:
Parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė ir Ąžuolyno skaitytojų klubo koordinatorė Donata Bocullo.
