Mes kvėpuojame tuo pačiu oru, nors
Mes kvėpuojame tuo pačiu oru, nors
Tarp mūsų keli šimtai kilometrų. Tikiuosi,
Kad geriame tą patį alų.
Būtų geriau, jei skaitytume tas pačias knygas,
Keliautume ta pačia kryptimi, kartu grimztume į depresiją
Ir iš jos išeitume rūkydami vieną cigaretę dviese,
Miegotume vienoje lovoje, kaip kadaise.
[…]
Andrijus Liubka, poezijos rinktinė „Terorizmas“, Ukraina
II dalis
Prieš tai rubrikoje „Kas tarp eilučių“
Įsimintiniausios kūrybinės meilės istorijos
Šv. Valentino dieną prisiminkime meilės istorijas, kuriose kūryba tapo santykių katalizatoriumi. O gal pati meilė įkvėpė kūrybą? Tai meilė, užgimusi iš eilėraščių, paveikslų ir bendrų vizijų.
Elizabeth Barrett ir Robertas Browningas
Elizabeth Barrett ir Roberto Browningo meilės istorija – viena gražiausių literatūros pasaulyje. Šiuos du talentingus poetus sujungė kūryba, laiškai ir gilus emocinis ryšys, išaugęs į visas kliūtis peržengusią meilę.
Meilės pradžia: laiškai ir eilėraščiai
Viskas prasidėjo 1845 m., kai R. Browningas perskaitė E. Barrett eilėraščius. Jį sužavėjo jos kūrybos gelmė ir subtilumas. Browningas nesusilaikęs parašė jai laišką, kurį pradėjo žodžiais: „Aš myliu tavo eilėraščius ir myliu tave.“ Tai buvo jų pirmasis „epistoliarinis pasimatymas“, kuris greitai išaugo į intensyvų susirašinėjimą.
Elizabeth tuo metu buvo sveikatos problemų varginama moteris, gyvenusi uždarą gyvenimą griežto ir kontroliuojančio tėvo namuose. Ji netikėjo, kad galėtų būti taip mylima. Tačiau Robertas savo laiškais ir dėmesiu parodė, kad ji svarbi jam ne tik kaip poetė, bet ir kaip asmenybė.
Slapta meilė ir pabėgimas
500 laiškų – juose augo, skleidėsi ne tik meilės, bet ir kūrybos istorija. Robertas Browningas skatino Elizabeth tikėti savo talentu, rašyti ir nebijoti drąsesnių temų. Šis palaikymas buvo neįkainojamas, o jų emocinis ryšys tik stiprėjo.
Elizabeth tėvas, kuris kategoriškai draudė dukrai tuoktis, santykiams buvo pagrindinė kliūtis. To nepaisydami, 1846 m. rugsėjį Elizabeth ir Robertas slapta susituokė Londone. Po vestuvių Elizabeth paliko savo tėvo namus – žingsnis, kurio pasekmė buvo visiškai nutrūkę santykiai su tėvu.
Gyvenimas Italijoje
Po vestuvių jie persikėlė į Italiją, kur kartu praleido laimingus metus. Italijos klimatas pagerino Elizabeth sveikatą, ir ji toliau kūrė poeziją. Būtent šiuo laikotarpiu parašė vieną garsiausių savo kūrinių – „Sonetus iš portugalų“ (angl. „Sonnets from the Portuguese“), kuriuose atsispindi jos meilė Robertui. Šie sonetai laikomi vienais gražiausių meilės eilėraščių anglų literatūroje. Į lietuvių kalbą juos išvertė Kornelijus Platelis.
Sonetai iš portugalų
XXIX
Mąstau apie tave! O mintys žydi
Ir vejasi it vynuogė liauna
Lapoja gausiai, raizgos, ir ana –
Paties to medžio jau nebematyti.
O mano uosi, juk žinai, mąstyti
Tiktai tave man niekad negana –
Esi brangus! Sekundė kiekviena
Tave man siūlo; imk šakas kratyti;
Tu tvirtas medis, nusimesk saitus
Šios žalumos, kuri tave apaugus,
Trenk juos žemyn, blaškyk ir būk rūstus!
Nes man regėt tave, girdėti – džiaugsmas,
Naujai alsuot paunksnėj ir kartu
Tave pamiršti, nes arti per daug aš.
(Iš anglų kalbos vertė Kornelijus Platelis)
*
Robertas taip pat kūrė toliau. Jiedu vienas kitą įkvėpė ir palaikė – buvo ne tik mylimieji, bet ir kūrybiniai partneriai.
Tragiška pabaiga, bet amžina meilė
Elizabeth Barrett Browning mirė 1861 m., po 15 metų santuokos. Ši netektis palaužė Robertą, bet jos poezija ir jų meilės istorija liko jo kūrybos šaltiniu visą likusį gyvenimą. Robertas užtikrino, kad Elizabeth darbai būtų publikuoti ir pripažinti, ir pats parašė daugybę eilių, kupinų prisiminimų apie jų meilę.
Meilės tęsinys
Elizabeth ir Roberto Browningų istorija – amžina meilės ir kūrybos sintezės metafora. Jų laiškai, eilėraščiai ir gyvenimo pasakojimas įkvėpė romantikus ir kūrėjus. Tai parodo, kaip literatūra gali ne tik jungti sielas, bet ir sukurti tai, kas gyvuoja ilgiau nei gyvenimas – tikrą meilės ir literatūros tęstinumą.
„Klasikinės anglakalbės poezijos perlai“
Johnny Cashas ir June Carter
Love is a burnin’ thing
And it makes a fiery ring
Bound by wild desire
I fell into a ring of fire
I fell into a burnin’ ring of fire
I went down, down, down
And the flames went higher
And it burns, burns, burns
The ring of fire, the ring of fire
(Dainos žodžius parašė June Carter)
Garsūs kantri (angl. country) muzikos atlikėjai Johnny Cashas ir June Carter užsiliepsnojo kaip tos sielos dvynės (angl. twin flames), apie kurias rašoma mitologijoje ir šiuolaikinėje ezoterikoje. Nuo Platono laikų buvo kalbama ne tik apie platonišką meilę, bet apie pusiau padalintas poras, kur žmonės vienas kitą atspindi kaip veidrodis. Johnny ir June meilės istorijos pradžia nebuvo lengva – abu muzikantai jau turėjo šeimas, vaikų su kitais partneriais. Nepaisydami aplinkybių, gyvenimo krizių, jie susituokė ir kartu pragyveno 35-erius muzikalius santuokos metus. June rašė dainas, kartu dainavo ir keliavo.
65-ojo gimtadienio proga Johnny parašė June:
Vis dar žavi ir įkvepi mane. Darai man gerą įtaką. Tu – mano troškimų objektas, svarbiausioji priežastis, dėl kurios egzistuoju Žemėje.
Meilės pradžia
Johnny Cashas labai žavėjosi June Carter ir tikriausiai buvo ją įsimylėjęs dar prieš susitikdamas gyvai. Jam labai patiko „Carter Family“ muzika – kai Johnny išgarsėjo šeštajame dešimtmetyje, June buvo gerai žinoma kantri dainininkė. Vėliau interviu Cashas pasakojo, kaip klausydavosi jos per radiją ir žiūrėdavo pasirodymus per televiziją. Kai 1956 m. jiedu pagaliau susitiko koncerto „Grand Ole Opry“ užkulisiuose, Johnny esą jai pasakė: „Aš visada tave mylėjau“. Tuo metu jie abu buvo susituokę su kitais žmonėmis, tačiau jų ryšys buvo neginčijamas.
Muzikinė santuoka, išgelbėjusi Johnny
Bėgant metams, santykiai vis stiprėjo – juos augino bendra meilė muzikai, tikėjimas ir supratimas. Johnny ne kartą piršosi June, kol 1968 m. ji pagaliau ištarė „taip“. June buvo tas žmogus, kuris padėjo garsiam muzikantui išsikapstyti iš priklausomybių, susigrąžinti gyvenimą. Greita šlovė labai dažnai įtraukia kūrėjus į tamsų priklausomybių ir neištikimybių verpetą, o padėti iš ten išsipainioti gali tik stipri meilė.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė
Zose, Zosele, vienintele! Nieko nežinau, Dievo pasaulį pamiršau, paskendau savo keistenybėse ir tik norisi į Zosę pažiūrėti, priglausti. Atspėk, į ką žiūriu šią akimirką? Prieš mane ant stalo gėlė, o kas toliau? Toliau – Marytė, Baidyklė ir Siluetas, o tas pastarasis labiausiai man patinka ir į jį kaip tik žvilgčioju jau kuris laikas. Ak Tu Zose, Zosele mano, visai nedėkoju Tau dabar už nuotrauką – tai įvyks Palangoje, gerai? Skambant didžiajai jūros giesmei, tūkstančio arfų giesmei, gerai?
Tavo Kastukas
(35/5/ Sofijai Druskininkai, pirmadienis 9-VI-1908 (Druskininkai, 1908 m. birželio 9 d.)
Lietuvoje taip pat turime tokį meilės tandemą. Gal ne visiškai literatūrinį, bet įkvėptą meno, lietuvių kalbos ir bendrų vizijų. Jų meilės istorija buvo tragiškai trumpa, tačiau jos palikimas neįkainojamas. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė – viena ryškiausių Lietuvos kultūros porų, kurią sujungė bendros vertybės, kūryba bei siekis prisidėti prie laisvos, sąmoningos ir kultūriškai turtingos Lietuvos vizijos. Būtent Sofija rūpinosi savo vyro kūrybos palikimu ir sklaida.
Meilės pradžia
Jų pažintis prasidėjo 1907 m., kai M. K. Čiurlionis jau buvo pripažintas kompozitorius ir dailininkas, o Sofija – jauna, ambicinga rašytoja, poetė, literatūros kritikė ir aktyvi visuomenės veikėja. Sofijos inteligencija ir energija traukė Konstantiną, o jis su ja jautėsi lyg radęs dvasinę bendramintę. Jiedu greitai rado bendrą kalbą apie meną, kultūrą ir Lietuvos ateitį.
Konstantinas Sofiją žavėjo savo jautrumu, kūrybine aistra ir gebėjimu per muziką bei dailę perteikti subtilias egzistencijos ir pasaulio prasmes. Sofijos tekstai ir idėjos taip pat tapo įkvėpimo šaltiniu jo kūrybai. Jie abu jautė atsakomybę už Lietuvos kultūrinį atgimimą ir puoselėjo viziją, kurioje menas, literatūra ir lietuvių kalba buvo svarbiausi tautos savasties aspektai.
Kūrybinis bendradarbiavimas
Konstantinas ir Sofija buvo daugiau nei tik mylimieji – jie tapo intelektualiniais partneriais. Sofija palaikė ir skatino Konstantiną tęsti savo kūrybą, o jo meniniai ieškojimai įkvėpė Sofijos literatūrinius darbus. Ji ne tik rašė apie Čiurlionio kūrybą, bet ir padėjo jam organizuoti parodas, rūpinosi jo meninio palikimo išsaugojimu.
Sofija savo kūryboje pabrėžė lietuvių kalbos ir literatūros svarbą. Ji matė, kaip Čiurlionio menas peržengė tradicinių meno formų ribas, tapo universalia kalba, galinčia atspindėti tautos sielą. Abu tikėjo, kad menas ir literatūra yra esminiai elementai, formuojantys laisvą ir savarankišką Lietuvos identitetą.
Santuoka ir asmeninė drama
1909 m. jiedu susituokė, tačiau jų bendras gyvenimas buvo kupinas išbandymų. Čiurlionio sveikata prastėjo, o jo kūryba neretai likdavo nesuprasta. Sofija šiuo sudėtingu laikotarpiu buvo jo pagrindinė rėmėja bei gynėja.
Deja, jų bendras gyvenimas truko neilgai – 1911 m. Konstantinas mirė, tačiau Sofijos meilė jam ir jų bendra vizija nenutrūko. Sofija visą likusį gyvenimą skyrė mylimojo kūrybos puoselėjimui ir sklaidai, rūpinosi jo palikimu ir siekė, kad jo menas įgautų pasaulinį pripažinimą.
Meilės ir meno palikimas
Konstantino ir Sofijos ryšys – nepaprastas pavyzdys, kaip meilė gali įkvėpti kūrybą ir kaip bendri idealai gali sujungti dvi asmenybes. Jų bendros pastangos praturtino Lietuvos kultūrą ir įkvėpė ateities kartas.
Šis meilės tandemas įkūnija tai, ką reiškia kurti ir asmeninį ryšį, ir bendrą viziją, skatinančią tautą bei jos kultūrą klestėti. Konstantino menas ir Sofijos literatūrinė veikla – tarsi amžinas jų meilės ir kūrybos simbolis.
M. K. Čiurlionis „Laiškai Sofijai“
Šios literatūrinės, gyvenimiškos meilės istorijos rodo, kaip literatūra gali būti ne tik meno forma, bet ir ryšio tarp žmonių katalizatorius. Kai skaitytojas ir rašytojas susitinka, jų bendras pasaulis gali tapti tikra meilės istorija – tokia, kuri kartais pranoksta net fikciją.
Tekstualaus romano kūriniai
Verta paskaityti ir Ursulos Doyle parengtą laiškų rinktinę „Didžiųjų žmonių meilės laiškai“ (2009), kuri įkvepia tikėti tekstualios meilės galia ir epistoliariniu žanru. Rekomenduojame sugrįžti ir prie poezijos, meilės lyrikos, kad suprastume literatūrinės meilės fenomeno galią. Poezija – turbūt stipriausias afrodiziakas ir tiesiausias kelias į skaitytojo širdį.
Paveikta moteris
Atsiprašau, nesu pavojinga persekiotoja,
Tik paveikta moteris.
Moteris, skaitanti pernelyg jautriai tarp eilučių ir kontūrų,
Skaitytoja, grimztanti į puslapius lyg į patalus.
Per daug pažeidžiama, per daug išblaškyta,
Per arti ir per toli.
Jei tave išgąsdinau, žinok,
Pati save išgąsdinau iki kaulų gelmių.
Paveikta moteris,
Įsiurbta tekstinių romanų,
Supančiota nežinomų jėgų,
Nustumta nuo realybės į bedugnę.
Dabar vaikštau plonu ledu
Tarp suaugystės ir neištikimybės,
Jaučiu įtrūkimus tekstuose,
Skaitytoja iš kitos dimensijos,
Ieškanti savotiško išsilaisvinimo.
Per daug tolima, per daug blanki,
Per dažnai, per silpna.
Donata Bocullo
