Tekstą parengė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
Straipsnyje panaudotos nuotraukos autorius Michailas Dorohovičius
Eilėraščių vertimą redagavo Benediktas Januševičius – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, 2025 m. apdovanotas už literatūrinio gyvenimo dokumentavimą
Apie rubriką
„Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu literatūros šalutiniu poveikiu (terapiniu, skatinančiu įsimylėti, mokytis ir kurti). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju. O gal poetu?
Andrijus Liubka (g. 1987 m.) – Užhorode gyvenantis ukrainiečių poetas, prozininkas, vertėjas ir savanoris. Užhorodo universitete įgijo ukrainiečių filologijos laipsnį, o Varšuvos universitete gilinosi į Balkanų studijas. Buvo apdovanotas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado ir Ukrainos gynybos ministro įteiktais medaliais. 2023 m. A. Liubka pateko į „Ukrayinska Pravda“ 100 Ukrainos lyderių sąrašą ir gavo Aspeno instituto Kyjive premiją už vertybėmis grįstą lyderystę. 2024 m. gruodžio 16 d. apdovanotas Jozefo Konrado-Koženovskio vardo literatūrine premija už nuoseklumą kūryboje, formos naujoviškumą, tekstus, plečiančius žinias apie ukrainiečių kultūrą. A. Liubka yra Centrinės Europos strategijos instituto (ICES) direktorius ir Nacionalinės Taraso Ševčenkos premijos Ukrainoje komiteto narys, taip pat Ukrainos PEN centro viceprezidentas ir vykdomosios tarybos narys. Jo kūryba – poezija, esė, apsakymai, romanai, negrožiniai kūriniai – verčiama į kitas kalbas ir yra išleista Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Šiaurės Makedonijoje, Slovakijoje, Serbijoje ir Lietuvoje.
Straipsnyje panaudotos nuotraukos autorius Michailas Dorohovičius (g. 1978, Užhorodas) fokusuojasi į portretinę ir dokumentinę fotografiją. „MonoVisions Black & White Photography Awards 2023“ apdovanojimo laimėtojas. Kyjivo kultūros universitete įgijo fotografijos magistro laipsnį, Užhorodo kultūros ir meno akademijoje dėsto audiovizualinį meną. Jo darbai sulaukė tarptautinio pripažinimo ir buvo eksponuojami Japonijos, Indijos, Šiaurės Amerikos ir daugelio Europos šalių muziejuose bei galerijose.
Poezija – terapijos forma,
saugi jausmų išveika.
Poezija ne destruktyvi,
ji gimdo ir gydo.
Poezija – užuovėja,
nuo karo vienatvės plėšoma.
Donata Bocullo
Poezija, kaip antena, pagauni ryšį ir užrašai.
Andrij Liubka
Kovo 21 d. buvo minima Pasaulinė poezijos diena, o kas labiau kvepia pavasariu, jei ne poezija? Kviečiame nupūsti dulkes nuo paauglystės poezijos rankraščių ir iš naujo išgyventi tą jausmą.
Bet, žinoma, kultūra irgi labai svarbi. Dauguma mūsų, suaugusių, brandžių ukrainiečių, iš naujo atradom tai, ką išmokom vaikystėje – kad menas yra puiki terapija. Pavyzdžiui, žmonės, kurie prieš 30 metų rašydavo eilėraščius, iš naujo sugrįžo prie poezijos. Nes kai rašai, apima toks pažįstamas jausmas. Parašius eilėraštį pasidaro lengviau emociškai.
Andrijus Liubka interviu portale LRT.lt
Skaitydami tekstus kartais pagalvojame, kokie mes su autoriumi panašūs. O gal čia tiesiog kartos, aplinkybių arba kolektyvinis panašumas? Didžiuliai įvykiai paženklina mūsų emocijas, kūnus ir kūrybą. Tekstai tarsi atspindi mūsų bendras vertybes, troškimus ar net egzistencinius klausimus. Tekste įrašytas tapatumas veikia kaip veidrodis: mes matome save kitame ir norime pažinti tai, kas mus jungia (o gal jungė paauglystėje) ir kas vienija mūsų išblaškytą tūkstantmečio kartą. Andrijus Liubka savo rašytojo kelionę pradėjo anksti: dar būdamas vaikas kūrė istorijas, sugalvodavo knygoms savas pabaigas. Taip jis bandė pabėgti nuo skurdžios, vienišos 90-inių realybės. O kas nutiko paauglystėje? Gal ir jam poezija tapo tiltu pasiekti kitą ir save patį? Juk šiuo metu jis kaupia jau ne paauglišką ir tikrai ne tokią poetišką patirtį. Tarp eilučių bei ekranų pavyko pakalbinti šį ukrainiečių rašytoją ir savanorį ir bent iš dalies suprasti, kodėl rašė poeziją ir kaip ji peraugo į eseistiką, romanus ir savanorystę. Kartu su juo iš praeities kalbasi poetas ir eseistas Waltas Whitmanas (1819–1892), aš pati, autorė, ir kiekvienas iš mūsų, išgyvenusių paauglystę.
Viktorija Daujotytė sako: kai rašai, nebijai, o W. Whitmanas siūlo prie gyvenimo poezijos prisidėti bent eilute.
„Klausimas: O, aš! – toks liūdnas ir neatsikratomas – klausimas: kas gero
Visame tame? – O, aš, o, gyvenimas!
Atsakymas
Tai, kad čia esi – kad gyvenimas esti ir asmenybė,
Tai, kad tęsiasi didis žaidimas ir tu prie jo poezijos eilute gali prisidėti.“
Waltas Whitmanas
Iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius
Maištininkai be priežasties: apsimetėlio sindromo kankinama karta ir didieji įvykiai
Visi bandome kurti tuos tiltus, kad susikalbėtume su kitais ir savimi, tačiau pakeliui daugybė barikadų. Viena jų – apsimetėlio sindromas (angl. imposter syndrome), XX–XXI a. sankirtų suformuota tūkstantmečio kartos (Y karta, gimusieji apie 1981–1996 m.) epidemija. Ryškūs šio sindromo simptomai: socialinių tinklų paskatintas savęs lyginimas su kitais, perfekcionizmas, baimė, kad mus demaskuos, perdegimas ir perdėta savikritika. Kaip vaduojamės iš šių jausmų? Gal juos užgožia didieji globalūs įvykiai? Todėl šiandien klausiame savęs: kaip išgyventi tuos nenormalius laikus, kai ant galvos griūva pasaulis? Ką daryti, kai bijai dėl kito, dėl savęs?
Nenoriu jūsų gąsdinti, bet manau, kad galiu būti savo kartos balsas. Arba bent jau kartos balsu.
„Merginos“, 2012–2017, kūrėja Lena Dunham
Johnas Keatingas, „kapitonas“ filme „Mirusių poetų draugija“ (1989 m., rež. Peteris Weiras), skatino paauglius atrasti poeziją kaip prasmės šaltinį. Kodėl kuriame paauglystėje ir kodėl skaitome bei rašome poeziją didžiųjų įvykių (karo) metu?
A. Liubka Ukrainer.net sako:
„Kaupiame patirtį. Ilgainiui visa ji nuguls literatūroje. Gal ir ne šiandien, bet kada nors. Tikiu, kad karas – poezijos metas. Kai emocijos tokios neramios, tikros ir nuoširdžios, ji būna stipriausia. Galiu parašyti eilėraštį, taip nors kiek nurimti, o ir skaitytojas, per dvi minutes jį perskaitęs, gali šį tą pajusti.“
Literatūra, o ypač poezija dažnai tampa veidrodžiu, kuriame skaitytojai ir jaunieji poetai talpina audringus išgyvenimus. Jie labai ryškūs jaunystėje, kai emocijos ir santykiai išgyvenami bene intensyviausiai. Todėl dažnai tuos išgyvenimus bandome išrašyti. Psichologiniu požiūriu tokie tekstai atlieka katarsio funkciją – emocinio išsivalymo procesą, leidžiantį susitaikyti su vidiniais konfliktais. Filosofas ir psichoanalitikas Erichas Frommas teigia, kad kūryba yra vienas svarbiausių būdų įveikti vidinį susvetimėjimą ir atrasti prasmę pasaulyje. Taip, literatūra ne tik atspindi emocijas, bet ir tampa dialogu tarp kartų bei kultūrų. Paieškokime tarpkultūrinio dialogo tarp Lietuvos ir Ukrainos, tarp Andrijaus ir manęs.
Iš pokalbių su A. Liubka apie poeziją kaip terapijos formą
Donata: Andrijau, ar rašymas buvo tau svarbus paauglystėje ir kodėl? Ar mokykloje rašei poeziją? Kaip rašymas tave pakeitė?
Andrijus: Iš tikrųjų rašyti pradėjau ankstyvoje vaikystėje, bet pradėjau nuo prozos – tai buvo pasakos. O nuo dvylikos metų pradėjau rašyti poeziją. Iš pradžių tai buvo silabotoninė, klasikinė, Rytų Europos tradicijai artima poezija, šiek tiek su rimu, šiek tiek turinti folkloro elementų, artimesnė dainoms. Vėliau, jau universitete, pradėjau rašyti verlibrą, nes sužinojau apie šią tradiciją – apie Waltą Whitmaną, o vėliau ir apie bitnikų kartą. Tapau dideliu tokio rašymo stiliaus gerbėju, nes supratau, kad kai tavęs neriboja rimas, gali pasakyti kur kas daugiau. Iš tikrųjų, gali pasakyti tai, ką nori, o ne tai, ką tau diktuoja rimas.
Ką bendro galime pajusti skaitydami savo kartos kūrybą? O kaip paaiškinti kitą fenomeną, kai perskaičius, regis, tolimo autoriaus kūrybą norisi jį geriau pažinti, arba galvojame, kad jį jau pažįstame? Tai glaudžiai susiję su bendražmogišku noru siekti artumo ir tapatumo, ypač kai pasaulis darosi nepakeliamas. Juk visi kvėpuojame tuo pačiu oru, nors ir atrodo, kad pasiklydome vertime. Skaitydami poeziją kartais galime pasijusti kaip paaugliai. Galbūt Frances Wilson buvo teisi savo knygoje „Literatūrinė pagunda: kompulsyvūs rašytojai ir išblaškyti skaitytojai“ (1999) teigdama, kad skaitytojas pirmiausia įsimyli knygų, poezijos tekstus, o tik vėliau ir juos užrašiusį rašytoją.
Kalba buvo išrasta dėl vienos priežasties, berniukai – kad sužavėtumėte moteris – ir šioje užduotyje tinginystė netinka.
„Mirusių poetų draugija“, 1989
Bet egzistuoja daug gilesnės priežastys, kodėl paauglystėje ir jaunystėje rašome, kodėl žavimės rašančiais ir jų tekstais. Ko juose ieškome?
Andrijus: Būdamas keturiolikos, įstojau į karinį licėjų. Ir, žinoma, šioje labai vyriškoje, disciplinuotoje aplinkoje nebuvo lengva prisipažinti, kad esi poetas, nes poetas laikomas jautriu, subtiliu žmogumi – visiška priešingybė tam, ko mus mokė ten. Tad rašiau tik sau – savo dienoraščiuose, užrašinėse. Ir tai man labai padėjo – tai buvo savotiška terapija, galbūt net psichoterapija. Kai jausdavausi vienišas. Kai esi jaunas, tave aplanko emocijų audros – nuo begalinio džiaugsmo iki gilaus liūdesio, ir net mintys apie savižudybę – rašymas tapo man įrankiu išreikšti save. Ir man tai patiko.
Gal iš tiesų taip saugiau – toje sukarintoje aplinkoje (nors visos mokyklos paaugliams šiek tiek primena kalėjimą su gyvulių ūkio taisyklėmis) atvirai nesidalyti tuo, kas skauda, subrandinti mintis savyje, o tada jas paleisti į pasaulį. Greičiausiai todėl paauglystėje rašančių yra tikrai ne vienas – tokių su savimi kalbančių balsų, kuriuose suskamba ir liūdesys, ir džiaugsmas, ir net pačios tamsiausios natos. Bet tik nedaugelis išaugę paauglystę rašo toliau.
Andrijus: Tik vėliau, jau universitete, pradėjau publikuoti savo kūrybą – iš pradžių savilaidos laikraščiuose, paskui skaityti ją poezijos vakaruose, kuriuos organizavome su draugais – jaunais fakulteto poetais. Ir tik po to mano eilėraščiai buvo publikuoti pripažintuose literatūriniuose žurnaluose. Galiausiai, kai man buvo dvidešimt metų, trečiaisiais studijų metais, išleidau pirmąją knygą. Beveik iš karto už ją gavau apdovanojimą už geriausią poezijos debiutą. Nuo tada tapau literatu – rašytoju, kuris publikuoja savo kūrybą, gauna pripažinimą ir yra suvokiamas kaip poetas. Tai radikaliai pakeitė mano gyvenimą. Tačiau viskas prasidėjo nuo poezijos mano dienoraštyje – ir tai buvo tik sau.
Stefanui Zweigui, gyvenusiam Austrijos aukso amžiuje (kurį sugriovė du pasauliniai karai), mokykla taip pat priminė kalėjimą, bet poezija, kitų autorių ir pačių rašoma, jo kartos jaunuoliams tapo inkaru, gelbėjimosi laivu. Jie buvo savo poetų draugijos įkūrėjai. Turbūt ir A. Liubka taip kabinosi ir vis dar kabinasi į tekstą, juo bando prakalbinti ir mus, suteikti vilties. Šiandien jis, pripažintas poetas, literatas, ne tik žodžiais, bet ir nuoseklia savanoryste (iš surinktų lėšų perka automobilius ir gabena juos į frontą) gelbsti ukrainiečius. Poeziją pakeitė pilietinis aktyvumas, saviironija ir tas jausmas, svarstymas, ar „kažkas su manimi ne taip“.
O kaip skambėjo jo jaunystės aistros poezija, tas verlibrinis terorizmas, kuris užvaldė skaitytojų mintis?
Andrij Liubka / Андрій Любка
Iš poezijos knygos „Terorizmas“, 2008
MES KVĖPUOJAME TUO PAČIU ORU, NORS
Mes kvėpuojame tuo pačiu oru, nors
Tarp mūsų keli šimtai kilometrų. Viliuosi,
Kad geriame tą patį alų
Būtų geriau, jei skaitytume tas pačias knygas,
Keliautume ta pačia kryptimi, kartu pasitiktume depresiją
Ir ją išlydėtume, dviese rūkytume vieną cigaretę,
Miegotume vienoje lovoje: kaip kadaise.
Man mirtinai įgriso pulti į kitų glėbius,
Šildyti kitas rankas, kvėpuoti kitais plaukais,
Baigti į prezervatyvus.
Mano mieloji, aš vis svarstau, kaip galėtume pavadinti mūsų vaikus,
Aš noriu vaiko nuo tavęs, glostyti tavo pilvą, įsiklausyti
Į jį tarsi į mėgstamą muziką, noriu raišioti
Tavo batų raištelius ir pirkti tau vaisių, mano mieloji,
Aš noriu kartu su tavimi pabusti ir užmigti,
Naudotis vienu elektroniniu paštu,
Skirti tau eilėraščius, mano mieloji,
Aš noriu, kad visas pasaulis kartotų tavo vardą.
Aš labai toli, vadinasi, beveik šalia, vadinasi, beveik tavyje,
Vadinasi, aš – beveik tu, jaučiu, kaip sprogsta
Tavo bučinių burbuliukai – dėl to man kraujuoja
Ausų būgneliai, žinau, kad tavo odos ragautojai
Ryte tave paliks, – dėl to aš pradedu degti ir gerti,
Aš girdžiu tavo aimanas – dėl to nustoju kvėpuoti.
Būk su manimi, gimdyk man, draskyk man nugarą,
Lauk manęs vakarais, pasakok linksmas istorijas,
Miegodama užmesk ant manęs koją, skaityk mano eilėraščius pirmoji,
Tiesiog būk laiminga su manimi.
Mudu nepaprastai artimi, nes
Kvėpuojame tuo pačiu oru.
Aš myliu tave.
ATSIBUSI RYTE IR PASAKYSI: ŽINAI
Atsibusi ryte ir sakysi: žinai,
Tu, tipo, rašytojas, žmonių sielų architektas,
Kultūrinės inteligentijos atstovas, na ir visa kita,
Ką tu manyje radai? Aš net nesuprantu, ką tu rašai,
Aš net nežinojau, kad tu – poetas, man tiesiog patiko tavo akys. Ir šukuosena.
Gulėsiu šalia, bus šaltas vėlyvas ruduo, net pagalvosiu:
Po galais, aš nuolat rašau apie rudenį, lapus, ir štai jis čia, mirties meilužis,
Vėlyvas ruduo, po galais. Atsigręšiu ir pasakysiu:
Praeitą naktį mečiau rūkyti,
Perskaičiau SMS, išsitraukiau raktus,
Atrakinau duris, įėjau į kambarį,
Įjungiau šviesą, nuo krėslo pakėliau
susiglamžiusius marškinius, įsipyliau romo
ir pagalvojau: pagaliau namie.
Kiek visko patyriau, kiek nukeliavau!
Triskart per naktį aplenkiau mirties taką.
Ilgai gyvenau be tavęs, prisirinkau ydų,
Parašiau dvi knygas, man dvidešimt metų.
Ir už tai, kad kvėpuoju, matau, už tai, kad esu čia,
Nors mūsų gyvenimas – stotis ir greitas maistas,
Už tai, kad gyvenu ir rašau,
Už gerus filmus, normalią žolę,
Už tave, už mūsų gyvenimą,
Už visą šią nesibaigiančią muziką,
Už šią sceną ir šį mikrofoną,
Už mano išsikrovusį telefoną,
Už tavo žinutę: netrukus ateisiu,
Dieve, ačiū!
Tu nusišypsosi ir pasakysi: už tai tave ir myliu, kvaily.
Aš atsakysiu: jau reikia keltis, jau dešimta, man į darbą.
O tu vėl nusišypsosi ir pasakysi: ne, dar kartą, nors vieną kartą.
Ir aš atsakysiu:
Dėl tavęs, mylimoji, aš viską galiu,
Kad tik matyčiau tavo veidą,
Kad tik laikyčiau tavo ranką,
Dėl tavęs, brangioji, aš viską galiu.
O paskui ligoninėje, kaip dievo ženklą,
Seselė man pasakys: tu sergi vėžiu.
Tu sušuksi, o aš nutylėsiu,
Po aštuonių mėnesių atsigulsiu į karstą,
Ir garsiai, tarsi širdies plakimas,
Tylės žemė ir dangus.
Nepraeis net metai, gal pusė,
Kaip tave pabučiuos koks nors kvailys.
Tu jam papasakosi vieną naktį:
Turėjau vaikiną, rašė eilėraščius,
Mirė dvidešimties, sirgo vėžiu.
Gaila, aišku, bet vėžys yra vėžys.
Ir jeigu po mirties yra gyvenimas,
Jeigu teka toliau ši nesulaikoma upė,
Jeigu ruduo tęsiasi, jeigu šildo šiluma,
Jeigu poezija amžina, aš, nepaisant visko,
Toliau žiūrėsiu į tavo veidą,
Toliau mylėsiu tave.
Pažodinis vertimas
TERORIZMAS
Oksanai Lucišynai
Eilėraščiai – ilgi kaip moters orgazmai, tokie pat
Bejėgiai; ir netikėti, lyg totorių antpuoliai.
Kambarys, pripildytas šalčio, pasaulio žemėlapis, primenantis
Meilės prisipažinimą, purvinos grindys,
Rozetė ir spintos.
Gyventi – tai kasdien save varginti, kad užmigtum,
Kvėpuoti – kad sulauktum cigaretės, matyti –
Kad atrastum veidrodį.
Man bent užuominą, kad mano radarai aptiktų tavo pėdsaką,
Man bent dar du gyvenimus, kad išgyvenčiau, kad bent
Sulaukčiau ryto, kad susekčiau tave, man bent
Dar butelį, kad paimčiau interviu iš angelo, man bent dar du, kad užmigčiau.
Mes nepateksime į rytinius laikraščius, mūsų nenustvers radijo bangos,
Praeitis – ne tai, ką išgyvenome, o tai, ką prisimename.
Geriausia apie mus bus parašyta nekrologuose, geriausias
Mūsų veiksmas – mirtis, geriausias meilės būdas – mylėti pačią meilę.
Išsiruošime naktį, kad nebijotume savo šešėlio, klausysimės
Muzikos, kad nesušaltume,
Skaičiuosime mylimus poetus kaip paskutinius šovinius.
Rytas – toks saulėtas, kad norisi melžti karves,
O ne mirti, rasa – tokia šalta, kad norisi vaikščiot basam,
Kava – tokia kvapni, kad norisi kvėpuoti.
Įsėdame į lėktuvą, įjungiame mechanizmą.
Prieš sprogimą pasibučiuojame.
Vertimą iš ukrainiečių kalbos redagavo Benediktas Januševičius
Aš buvau poetas, o tikras poetas, man atrodė, turėtų „sudegti“.
Andrij Liubka
Aistringo poeto vaidmenį Andrijus ilgainiui iškeitė į žymiausio Ukrainos rašytojo, pilietiškai aktyvaus savanorio vaidmenį. Dabar A. Liubkos kūryboje skamba jau kitos natos – esė, publicistika – ir jauną meilę keičia kova už Ukrainos išlikimą. Poezija yra terapija, ir, kai skaitai ar rašai, bent mažiau skauda. Tik kartais pasaulis toks neaprėpiamai skausmingas ir neteisingas, kad poezija atrodo per silpna ką nors keisti. „Paribio fondas“ 2023 m. Tbilisyje organizavo rašytojų susitikimą „Cafe Europa“, kuriame dalyvavo ir A. Liubka. Viename iš renginių jis prisiminė 1947 m. Czesławo Miłoszo eilėraštį „Daina apie porcelianą“, kuriame Miłoszas per sudaužytų indų vaizdą primena žiaurų karo veiksmų poveikį žemei ir žmonėms.
„Žinoma, perskaitęs tą Miłoszo eilėraštį pagalvojau apie gėles, – sakė Andrijus, – tiksliau, apie gėlių aukojimo Ukrainos kariuomenei paremti simboliką. Kovoje tarp ginklų ir gėlių tikrai pasirinkčiau ginklus. Šiuo baisiu metu gėlė bejėgė. Ji iš esmės nieko nedaro, iš jos nėra jokios realios naudos. Tačiau vis dėlto kai kuo gėlė naudinga: ji primena mums apie grožį, apie sukurto pasaulio tobulumą ir eleganciją, apie tai, kad gyvenime yra vietos ne tik blogiui, neapykantai ir žemiesiems instinktams, bet ir genialumui, grožiui ir švelnumui.“
Ar praėjus trejiems karo metams jis vis dar taip pat svajoja apie pergalę, apie laiką, kai žmonės vėl galės dovanoti vieni kitiems gėles? Ar tebegalvoja apie poeziją, kurią dovanojame vieni kitiems?
Savanoris – tarsi poetas, kuris kartą per savaitę randa įkvėpimo prisidėti prie bendro gėrio. Skiria porą valandų, brūkšteli eilėraštį, ir tiek.
Andrij Liubka
Lietuvių kalba galite skaityti šias A. Liubkos knygas, kurias išvertė 2025 m. Lietuvos leidėjų asociacijos išradingiausia metų vertėja išrinkta Donata Rinkevičienė:
- „Kažkas su manimi ne taip“ (2024) – esė
- „Karbidas“ (2021) – romanas
- „Tarp būties ir nebūties. Karo padėtis. Esė“ (2024) – sudarė A. Liubka
- A. Liubkos eilėraščiai, versti į anglų kalbą, čia.
- Paties autoriaus įgarsinti eilėraščiai originalo kalba čia (ukr).
Vietoj pabaigos: tikėjimas istorijomis, kurios niekad nesibaigia
Šis tekstas – nedidelė kelionė į praeitį, kuri paliko randų, kolektyvinių traumų. O žalojo mus politinės santvarkos, raketos, tremtis, izoliacija, laukiniai 90-iniai, socialinių tinklų įsiskverbimas į mūsų kasdienybę ir artėjančio naujo karo nuojautos. Ne visos traumos buvo tiesioginės. Visi esame normalūs žmonės, kažkuo vieni į kitus panašūs. Norime būti išgirsti ir bent eilute poezijos prisidėti prie šio žaidimo, vadinamo gyvenimu. Visi priklausome Nemirštančių poetų draugijai, nes visi kvėpuojame tuo pačiu oru.
