Migruojantis Vilnius. 1915–1994 metai
Knygoje „Migruojantis Vilnius. 1915–1994 metai“ aptariamas Vilniaus ir vilniečių aštuoniasdešimties metų gyvenimo tarpsnis, kurį labiau ar mažiau veikė emigracija iš miesto ir imigracija į jį. Šis laikotarpis prasidėjo masine evakuacija iš Vilniaus Pirmojo pasaulinio karo pradžioje (1915) ir baigėsi reemigracija pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais (1994). Miestiečių likimus formavo tiek priverstinės (tremtinių, kalinių ir kt.), tiek savanoriškos (darbo, demobilizacijos, šeimos susijungimo ir pan.) migracijos.
Būtent migracija lėmė, kad šiandien Vilnius yra toks, koks yra – daugiatautis, įvairioms kultūroms ir patirtims atviras didmiestis. Sostinės gyventojai susidūrė su įvairių tautybių ir kultūrų atstovais, kurie atnešė savo unikalų indėlį į miesto vystymąsi. Įvairių migracijos bangų metu Vilnius tapo svarbia tranzito vieta, pritraukiančia tiek vietinius, tiek užsienio gyventojus.
Pirmojo pasaulinio karo metu vykusi masinė evakuacija iš Vilniaus turėjo didelės įtakos miesto demografiniam ir kultūriniam gyvenimui. Po karo Vilnius tapo svarbia tremtinių ir kalinių gyvenimo vieta, kurie taip pat prisidėjo prie miesto įvairovės. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Vilnius pritraukė tiek grįžtančius iš tremties ir kalėjimų, tiek kitų Lietuvos regionų gyventojus, kurie siekė geresnių gyvenimo sąlygų ir darbo galimybių.
Savanoriškos migracijos bangos, tokios kaip darbo, demobilizacijos ir šeimos susijungimo, taip pat turėjo didelės įtakos Vilniaus vystymuisi. Šios migracijos formavo miesto socialinę ir ekonominę struktūrą, prisidėjo prie kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo plėtros.
Visos šios migracijos formavo Vilniaus tapatumą kaip daugiatautį, įvairioms kultūroms ir patirtims atvirą didmiestį. Šiandien Vilnius yra vienas iš svarbiausių kultūrinių ir ekonominių centrų Baltijos šalyse, kuris tęsia savo istorinį vaidmenį kaip svarbi tranzito vieta ir tarpkultūrinio dialogo centras.