Šiame tekste yra pateikiama informacija apie vyrų politinius judėjimus, kurių didžioji dalis atsirado XX a. antroje pusėje kaip pozityvus arba priešiškas atsakas feminizmui ir siekis spręsti vyrų socialines, ekonomines bei sveikatos krizes. Dalį teksto pasiskolinau iš praeities – 2005 metais parašyto bakalauro darbo, kuriame nagrinėjau vyraujančius vyriškumo ir tėvystės modelius Lietuvoje, bet stebint šių dienų realijas jis vis dar atrodo aktualus.
Mintis parašyti santrauką apie vyrų judėjimus ir vyriškumo studijų pradžią gimė stebint Lietuvos viešąją bei socialinę erdvę, kurioje pasigendu organizuotų vyrų judėjimų ir mėginimų aktyviau reflektuoti su vyriškumu susijusias temas, spręsti aktualias vyrų problemas bei krizes mūsų visuomenėje. Man rodos, kad dažniausiai vyrai, kurie domisi lyčių problematika, save vadina feministais, bet ne maskulinistais. Tad kokios priežastys lėmė tokią situaciją? Ar neturime maskulinizmo tradicijų? O gal pats žodis „maskulinizmas“ yra sietinas su raumeninga vyro-kario ar ekonomiškai stipria šeimos maitintojo figūra, produkuojančia mačo kultūrą, o ne su egzistuojančia vyriškumo įvairove? Štai į Google paiešką įvedus žodį „maskulinizmas“ ji pirmiausia rodo 2015 metų straipsnį „Maskulinizmas, arba kaip nustumti moteris į šalį“ ir pateikia 2011 metų straipsnį „Maskulinizmas veda į dešinę, feminizmas – į kairę?“. Neaptarinėsiu straipsnių turinio, bet jų pavadinimai tarsi sufleruoja, jog maskulinizmas yra suprantamas kaip antifeministinis judėjimas, turintis priešingas vertybes nei feminizmas. Bet ar tikrai taip yra? Australijos sociologė Raewyn Connell (1995), daug dėmesio skyrusi vyriškumo studijoms, teigia, kad vyrų judėjimų ir studijų nereikėtų suvokti vienpusiškai, nes vyriškumas, taip pat kaip ir moteriškumas, kinta priklausomai nuo laikotarpio ir kultūros. Mokslininkė siūlo atsisakyti apibrėžimų ir leisti įvairiems bruožams skleistis skirtinguose vyriškumuose (bei moteriškumuose); taip tiek vyrai, tiek moterys, būtų išlaisvinti iš abi lytis varžančių konstruktų.
Vis tik nemaža problema slypi sąvokos „maskulinizmas“ vartojime. Kadangi maskulinistiniai judėjimai Vakaruose palaipsniui buvo pradėti sieti su reakcingais, patriarchaliniais, dažnai radikaliais vyrų judėjimais, šio termino akademiniame lauke buvo atsisakyta, nes jis nebeaprėpė idėjų apie vyriškumą įvairovės. Galbūt siekis atsiriboti nuo šių reakcingų judėjimų ir yra atsakymas dėl ko Lietuvoje lyčių studijomis besidomintys vyrai nevadina savęs maskulinistais? Lietuvos kontekste pastaruoju metu įsitvirtino vyrų studijų (angl. men‘s studies), vyriškumo studijų (angl. masculinity studies), vyrų judėjimų (angl. angl. men‘s movements) bei politinių vyrų judėjimų (angl. political men‘s studies) sąvokos. Paskutinius porą dešimtmečių Jeff Hearn (1999) ir kiti autoriai mėgino įvesti sąvoką „kritinės vyrų studijos“ (angl. critical men’s studies), bet „vyrų studijos“ vis tiek išlieka plačiau naudojamas terminas. Taigi šiame tekste bus naudojamos vyrų (politinių) judėjimų bei vyrų studijų sąvokos.
Pastebima, kad Lietuvoje gana ilgą laiką lyčių studijose buvo nagrinėjamos išskirtinai moterų problemos, vyrus paliekant paribyje. Tam įtakos turėjo feminizmo studijų bei idėjų plėtojimasis, aktyvus moterų telkimasis į įvairias grupes, lyčių lygių galimybių politikos inicijavimas įstojus į ES, auganti visuomenės refleksija ir gana pasyvus vyrų vaidmuo sprendžiant lyčių problemas. A. Tereškinas, daug laiko skyręs vyriškumo studijoms, teigia, kad „Lietuvoje vyrų ir vyriškumo studijos dar ganėtinai apleistas tyrimų ir pedagogikos laukas. Vyrai ir vyriškumo formos kaip praktikos konfigūracijos lyčių santykių kontekste nėra labai plačiai ar giliai tyrinėtos. Vyrai dažniausiai apžvelgiami probėgšmais nesigilinant į jų lyties problemas. Mūsų šalyje beveik nerasime išsamesnių studijų apie vyrus kaip lytines būtybes. Vyrai retai minimi ir lyčių politikos dokumentuose. Tiktai šeimos sociologijos darbai yra prisilietę prie vyrų ir jų problemų. Juose paprastai telkiamasi ties vyrų smurtu, sveikata, užimtumu darbo rinkoje“ (Tereškinas 2008). Dėl šios priežasties moterų ir vyrų problemos viešojoje erdvėje reprezentuojamos gana netolygiai. Vis tik drauge su feminizmo bei vyrų studijų bei jų idėjų plėtra Vakaruose buvo pastebėta, jog ne tik moterys, bet ir didelė dalis vyrų kenčia dėl įvairių socialinių konstruktų pvz. hegemoninio[1] vyriškumo dominavimo socialinėje erdvėje, kadangi negali ar nenori atitikti jo charakteristikų ir dėl to yra diskriminuojami, pajuokiami, patiria psichologinių, sveikatos sutrikimų ar išgyvena menkavertiškumo jausmus. Tereškinas (2008) teigia, kad dėl dominuojančio hegemoninio vyriškumo vienodai kenčia didžioji dalis žmonių, vyrų ir moterų, taigi vyrų bei feminizmo studijos turėtų būti laikomos viena kitą papildančiomis, o ne priešiškomis disciplinomis, galinčiomis kurti susietas, įvairiapusiškas idėjas apie vyriškumus bei moteriškumus bei jų problemų sprendimus.
XX a. 8-jame dešimtmetyje vyko gana spartus vyrų studijų augimas tokiose šalyse kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Olandija, Australija, Kanada, kurioms stimulą davė feminizmo plėtra bei įvairūs vyrų politiniai judėjimai (Tereškinas 2004). Vyrų politiniai judėjimai, nors labai plačiai ir nepaplitę, yra svarbūs, nes padeda atskleisti idėjų ir nuomonių įvairovę lyčių diskurse, pateikia skirtingas ir įvairiapusiškas vyriškumo sampratas, leidžia suprasti, kaip skirtingai yra suprantamos lyčių problemos. Vieni pagrindinėmis vyrų problemomis ir iššūkiais laiko vyriškumo galios mažėjimą, moterų gyvenimo būdo aktyvėjimą, tradicinės patriarchalinės šeimos nuosmukį; radikalesni gali būti priešiški feminizmui, išreikšti vyrų norą susigrąžinti blėstantį tradicinį vyriškumą. Kiti teigia, kad pagrindinės vyrų problemos yra tradicinio, norminio vyriškumo ir patriarchalinės visuomenės santvarkos dominavimas, todėl jie siekia pakeisti vyraujančius santykius tarp lyčių ir ieško naujų vyriškumo galimybių. Reikėtų paminėti, jog vyrų judėjimai bei studijos plačiąja prasme nesiekė sukurti vienos alternatyvios, priešiškos hegemoniniam vyriškumui normos, tačiau skatino diskusijas apie vyriškumo pliuralizmą, kuriame kiekvienas vyras galėtų pasijusti „priimtinas“ ir „atpažįstamas“ (Tereškinas 2004). Tai buvo greičiau siekis sukurti saugias socialines erdves ir galimybes skirtingiems vyriškumams reikštis bei drauge gyvuoti nebijant būti išjuoktiems ar diskriminuojamiems dėl tariamo kitoniškumo.
Remiantis skirtingomis vyriškumo koncepcijomis, galima identifikuoti penkis pagrindinius vyrų politinius judėjimus, kurie reprezentuoja skirtingas pozicijas vyriškumo ir feminizmo diskursuose. Toliau jie bus trumpai aptarti.
II. Judėjimas už vyrų teises yra daugialypis, jame galima išskirti kelias skirtingai ar net prieštaringai mąstančias vyrų grupes: vieni pasisakė už lygias vyrų ir moterų galimybes, kiti save laikė antifeministais ir kovojo už patriarchalinių nuostatų išlaikymą visuomenėje. Šis judėjimas prasidėjo XX a. 9-e dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau išplito ir Europoje. Judėjimo už vyrų teises atsiradimui įtakos turėjo pastebimai blogėjanti socialinė ir ekonominė vyrų situacija. Dėl savo nevientisumo judėjimas už vyrų teises skilo į kelis susivienijimus, turėjusius skirtingus tikslus.
Vienas jų buvo vyrų susivienijimas, siekęs pašalinti vyrų teisių pažeidimus socialinėje ir teisinėje sistemoje. Jo šalininkai rėmėsi idėja, kad tradicinis vyriškumas yra rimtas sveikatos rizikos faktorius, ir kovojo už vyrų, sergančių sėklidžių ar prostatos vėžiu, teises, pasisakė prieš apipjaustymo praktikas, teigė, kad vyras, būdamas šeimos galva ir išlaikytojas, neša labai didelę psichologinę bei fizinę naštą, o tai alina jo sveikatą.
Kitus šio susivienijimo dalyvius galima pavadinti „naujosios tėvystės“ gynėjais. Jie pasisakė už vyro galimybes ir teises puoselėti santykius su vaikais ar pasilikti su jais namuose. Šie susivienijimai dažnai bendradarbiauja su moterų judėjimais ir siekia lygių teisių bei galimybių tarp lyčių.
Trečioji judėjimo už vyrų teises kryptis teigia, kad moterys „nuėjo per toli“. Šio judėjimo esmę sudaro feminizmo kritika, o jo šalininkai gali būti identifikuojami kaip antifeministai arba feminizmo aukos. Jie teigia, kad feminizmas, monopolizuodamas lyčių studijas universitetuose, nuslepia tai, kad moterys kaip ir vyrai yra linkusios į smurtą, o feminizmo judėjimas yra nukreiptas prieš vyrų teises ir kuria antimaskulinistinę kultūrinę atmosferą.
Ketvirtoji judėjimo už vyrų teises kryptis yra judėjimas už vyrų tėvų teises skyrybų kontekste. Šio judėjimo dalyviai paprastai būdavo išsiskyrę vyrai, kurie pasisakė prieš įstatymiškai privilegijuotą moterų padėtį dėl vaiko globos ir tėvų diskriminaciją skyrybų įstatymų procesuose. Pagrindiniai vyrų tėvų judėjimo tikslai – tėvo teisių į vaiko globą gynimas, skyrybų žalos vaikui ir tėvui sumažinimas, tėvo atitolimo nuo vaiko problemos sprendimų paieška ir vyro kaip tėvo teisių ir pareigų apibrėžimas bei įtvirtinimas.
IV. Antiseksistinis arba profeministinis vyrų judėjimas, paveiktas suaktyvėjusių judėjimų už civilines teises, prasidėjo XX a. 7-jame dešimtmetyje anglosaksiškose ir skandinaviškose šalyse. Jis yra nukreiptas į hegemoninio vyriškumo kritiką ir tradicinio vyriškumo formos rekonstrukciją. Šiam profeministiniam vyrų judėjimui artimos feminizmo idėjos apie lyčių lygybę, vyrų dominavimo prieš moteris kaitos būtinumą bei pačios vyriškumo sampratos rekonstrukciją. Antiseksistinio judėjimo šalininkai nėra priešiški vyrams, nors gana dažnai taip yra vadinami, nes atmeta tradicinio vyriškumo ideologiją ir ieško alternatyvių būdų būti vyrais, palaiko tokias vertybes kaip lygybė, solidarumas, antiseksizmas, antirasizmas ir stengiasi jas pritaikyti naujoms vyriškumo sampratoms.
V. Terapinis vyrų judėjimas prasidėjo XX a. 9-jame dešimtmetyje JAV. Jis susijęs su vyriškumo krizės gilėjimo problematika, kurią sąlygojo įvairūs socialiniai pokyčiai – mažėjančios vyro kaip šeimos maitintojo galimybės (vis daugiau šeimų ūkių nebeišgyvena iš vieno sutuoktinio algos), prastėjanti vyrų sveikata, augantis vyrų psichinių sutrikimų ir savižudybių skaičius, tėvystės transformacijos, migracija, augantys pragyvenimo standartai, mažėjantis stabilumas ir užtikrintumas darbo rinkoje. Tokiame kontekste iškilo paramos vyrams poreikis ir susiformavo terapinio vyrų judėjimo atsiradimo prielaidos. Galima išskirti dvi skirtingas terapinio judėjimo kryptis. Pirmoji yra susijusi su mito-poetiniu judėjimu ir yra veikiama jau minėto Bly (1990) idėjų apie vyriškumo archetipus, psichologiją, vyriškumo kančių priežastis ir vyriškumo kaitos būdus (Bonino 2002). Ši srovė pasižymėjo tuo, kad jos atstovai išleido daugiausia leidinių apie terapinę paramą vyrams ir vyrišką elgesį moterims, inicijavo nemažai terapinių užsiėmimų, kurie buvo itin populiarūs, bet nelabai efektyvūs (Tereškinas 2008). Antroji kryptis yra kilusi iš profeministinio judėjimo ir siekė tradicinio vyriškumo kaitos remdamasi lyčių lygybės ir psichoanalitine perspektyvomis (Bonino Mendez 2002). Pagrindiniai šios krypties tikslai buvo tradiciniam vyriškumui suteikiamų charakteristikų atsisakymas/švelninimas, smurto prieš moteris ir prieš kitus vyrus problemos sprendimas, homofobijos panaikinimas, vyrų, kurie negali išpildyti įsivaizduojamo „tikro“, „teisingo“ vyro vaidmens, savigarbos atstatymas ir vyriškumo įvairovės įtvirtinimas.
Kiekvienas vyrų politinis judėjimas išreiškia skirtingas vyriškumo idėjas. Vieni neigiamai reaguoja į menkstančią vyrų socialinę padėtį ir vienijasi siekdami išlaikyti vyrų dominavimą (yra orientuoti į praeitį), kiti taikosi prie besikeičiančių socialinių sąlygų ir ieško alternatyvių vyriškumo formų. Pradedama diskutuoti su vyriškumu, tėvyste, sveikata, santykiais susijusiomis temomis. Feminizmo, seksualinių, rasinių mažumų bei vyrų politiniai judėjimai inspiravo vyriškumo studijų atsiradimą – paskutiniaisiais dešimtmečiais vyriškumas tapo gana aktuali akademinių ir politinių diskusijų tema. „Tai nėra naujas reiškinys, bet vyriškumo studijų kontekste apie vyrus pradedama kalbėti detaliau, įvairiapusiškiau ir kritiškiau“ (Hearn 1996). Jeff Hearn (1996) teigia, kad vyriškumą galima studijuoti remiantis bet kokia socialinių mokslų prieiga – nuo psichologinių ir psichodinaminių vyriškumo tyrinėjimų iki plačios socialinės, struktūrinės, kolektyvinės vyriškumo analizės. Pavyzdžiui, tokie vyriškumo studijų autoriai kaip Tim Carrigan, Raewyn Connel, Lee John (1985) domisi įvairiais vyriškumo procesais – hegemonija, subordinacija, marginalizacija, dominavimu, galia, atskirtimi bei galimomis vyriškumo alternatyvomis. Jeff Hearnas ir David Collinson (1996a, 1996b) studijuoja vyriškumo bendrumus bei skirtumus konkrečiame kontekste ir teigia, kad vyriškumo negalima suprasti apibendrintai, nes skirtingose situacijose jis reiškiasi nevienodai.
Parrini (2002) pagal ideologinę ir politinę orientaciją išskiria kelias vyrų studijų perspektyvas. Pavyzdžiui, konservatyvi perspektyva vyriškumą aiškina tradiciškai ir vyrų dominuojančią poziciją laiko natūraliai įgimta. Profeministinė perspektyva pritaria feminizmo idėjoms ir jomis naudojasi apibrėždama vyriškumą, taip pat daug dėmesio skiria dominuojančio vyriškumo kritikai ir jo rekonstrukcijai, remiasi lyčių lygybės principais ir siekia juos įgyvendinti socialiniuose žmonių santykiuose. Dvasinėje perspektyvoje pasitelkiama žmogiškoji ir tarpasmeninė psichologija, skirtingos dvasinės ir religinės tradicijos, egzistuojančių vyriškumo teorijų kritika ir stengiamasi ieškoti „naujojo“ vyriškumo formų. Savo idėjomis dvasinė perspektyva yra artima profeministinei vyrų studijų krypčiai, tačiau ji daugiau dėmesio skiria psichologiniams vyriškumo aspektams, ne taip akcentuojami socialiniai-struktūriniai elementai, o jų pagrindinis tikslas yra vyrų vidinis tobulėjimas. Socialinė perspektyva akcentuoja ryšį tarp vyriškumo ir socialinės struktūros visuomenėje, tiria vyriškumo apraiškas, būdingas skirtingiems socialiniams sluoksniams. Galiausiai studijų kryptis, kuri vyriškumą aiškina atsižvelgdama į seksualines, rasines ir religines mažumas, pasižymi itin pliuralistiniu požiūriu į vyriškumą ir propaguoja įvairius alternatyvius vyriškumus, kurių įvairovėje kiekvienas vyras (bei moteris) galėtų jaustis gerai.
Ši gana supaprastinta vyrų judėjimų ir studijų apžvalga rodo, kad vyriškumas yra labai kompleksinis ir jį galima analizuoti naudojant skirtingus argumentus ir pavyzdžius. Vyrų judėjimų ir studijų idėjinis nevientisumas rodo, kokiame pliuralistiniame pasaulyje gyvename. Mano manymu, visuomenėje neretai kyla įvairių nesusipratimų dėl to, kad žmonės kasdieniame gyvenime kartais yra linkę ignoruoti įvairovę ir apibendrinti, pavyzdžiui, tam tikrą visuomenės grupę ar grupes laikyti vientisu monolitu (kaip antai vyrai, moterys, jaunimas, tėvai, politikai, senjorai), turinčiu vienodą ar panašią nuomonę visais klausimais. Taip yra todėl, kad grupavimas ir stereotipizavimas palengvina, pagreitina komunikaciją ir gerokai supaprastina pasaulio kompleksiškumą bei skatina „žinojimo“ (o gal iliuzijos, kad žinoma?) apie tam tikrą reiškinį visuotinumą ir jausmą, jog susikalbama. Tačiau apibendrinimai ne tik palengvina kasdienį gyvenimą, bet ir kuria klišes, iš kurių vėliau gali būti sudėtinga išsivaduoti. Pavyzdžiui aptariamos temos kontekste kartais išgirstu tokius įsivaizdavimus – „vyrai nepalaiko moterų“, „feministės nemėgsta vyrų“, „moterys yra emocionalios būtybės“, „vyrai nenešioja rožinės spalvos“. Vis dėl to labiau įsigilinus galima suprasti, kad nemaža dalis vyrų judėjimų yra profeministiniai, tad palaiko moteris, kaip ir nemaža dalis feminizmo[2] šalininkų siekia ne moterų viršenybės prieš vyrus, bet abiejų lyčių pasirinkimo laisvės, galimybių bei problemų sprendimo. O štai kalbant apie emocijas, tai greičiausiai niekas nepasiginčys jog ir vyrai yra emocionalūs, nes justi įvairius jausmus yra žmogiška savybė. Galiausiai kalbant apie aprangos bei spalvų pasirinkimus šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje tiek moterys, tiek vyrai turi daug galimybių rengtis taip kaip jiems patinka, o ne kaip iš jų tikisi prašalaičiai.
Manau, kad vyrų ir feminizmo studijų draugystė gali paskatinti bendrumo, o ne vyrų ir moterų dichotomijos pagrindu konstruojamus socialinius sprendimus ir gerokai praturtinti diskusijas apie vyrų ir moterų situaciją Lietuvoje. Juk tikėtina, kad moterų problemų negalima išspręsti nesprendžiant vyrų problemų, ir atvirkščiai. Tad abiejų disciplinų „susikalbėjimas“ yra itin svarbus ieškant moterims ir vyrams palankių socialinių sprendimų, plėtojant konstruktyvius tarpusavio santykius bei kuriant įvairias gyvenimo galimybes, kurios priklausytų nuo žmonių pasirinkimų, interesų, pomėgių bei savybių, o ne būtų apibrėžiami lytimi.
Parengė Ieva Dryžaitė
Iliustracija: Providence Doucet / Unplash nuotr.
[1] Hegemoninis vyriškumas tai vyriškumas, kuris dominuoja tam tikroje visuomenėje ir yra laikomas „tikru“, „teisingu“ vyriškumu. Vakarų visuomenėse tokį vyriškumą dažniausiai apibrėžia šios charakteristikos – balta oda, heteroseksualumas, galios ir kontrolės sutelktumas, ekonominė nepriklausomybė, tėvo-šeimos maitintojo vaidmuo, patriarchalinių vertybių puoselėjimas.
[2] Turima mintyje tokias feminizmo kryptis, kurios spręsdamos moterų problemas neignoruoja vyrų problemų ir /ar sykiu siekia spręsti abiejų lyčių problemas, o ne apie tokias kraštutines feminizmo formas, kurioms būdingas priešiškumas vyrams arba mizandrija.
