Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro fonduose saugoma daugiau nei 230 tūkstančių egzempliorių senų ir retų leidinių (knygų, periodinių leidinių, rankraščių ir t. t.), kuriuos metai iš metų tyrinėja bibliotekos specialistai. Kiekvieną kartą tvarkant leidinius, juos analizuojant, apžiūrint, aprašant, „kalbinant“, atliekamas didesnis ar mažesnis tyrimas, iš kurio gimsta trumpesni ar ilgesni, apžvalginiai ar giliai temą nagrinėjantys tekstai, su kuriais kviečiame susipažinti rubrikoje „Prakalbinta istorija“. Šį kartą kalbėsime apie organizacijų jubiliejines dainų šventes.
Šventes lydi saviti apeiginiai veiksmai, ceremonijos, atmosfera, kuriamà pasitelkiant vaizdus, kvapus, garsus ir pan. Tradicinės lietuviškos šventės (šeimos, kalendorinės) neatsiejamos nuo dainos, giesmės. Muzika, dainos kūrė reikiamą nuotaiką, šventinę atmosferą, kartais tai buvo konkuravimo būdas (kas gražiau, daugiau, linksmesnių ar kandesnio turinio dainų sudainuos), individo ar bendruomenės saviraiškos priemonė ir pan.
Pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikusios įvairios organizacijos plėtojo tradiciją savo šventes, ypač jubiliejines, švęsti su dainomis. Galima sakyti, kad dainos, giesmės visose organizacijose buvo švenčių sudedamoji dalis. Be to, manyta, kad liaudies dainavimo tradicija nyksta ir ją reikia gaivinti, palaikyti kuriant chorus, kurie atliktų liaudies dainas. Daina, dainavimo tradicija buvo pateikiama kaip tautinio, kultūrinio tapatumo raiškos priemonė. Vladas Jakubėnas rašė, kad „mažai tautai svarbu liaudies kultūra, t. y. tokia, kur kiekvienas gali dalyvauti jos kėlime, jos klestėjime. Muzikos srityje tokios kultūros pasireiškimu neabejotinai gali būti tik chorai.“ Tačiau iš kitos pusės, būdamas muzikas, V. Jakubėnas apgailestavo, kad požiūris į chorų veiklą kaip tautiškumo žadinimo priemonę trukdo suprasti chorinės kultūros savaiminę vertę, pajusti jos ypatingą vienijančią galią (14, p. 352–353). Minėtas autorius straipsnyje iškėlė „rajoninių“, „dalinių“, „vietinių“ dainų švenčių svarbą ugdant chorus ir chorinę kultūrą apskritai. Lietuvoje nebuvo valstybinės įstaigos, koordinavusios chorų veiklą, ir todėl didžiausią įtaką jiems darė instituciniai mecenatai – visuomeninės organizacijos ir Bažnyčia (13, p. 77). Organizacijos dažnai rengdavo įvairaus lygmens „vietines“ dainų šventes, iš kurių pačios gausiausios ir iškilmingiausios buvo skirtos jubiliejinėms datoms pažymėti. Organizacijos jubiliejinių švenčių (kongresų, sąskrydžių ir pan.) metu stengdavosi ne vien apibendrinti nuveiktus darbus, bet ir kuo įvairiapusiškiau pristatyti savo veiklą, suruošti šventę ne tik sau, bet ir visuomenei. Dažna šventės sudedamoji dalis, reprezentavusi organizacijos kultūrinę veiklą, buvo dainų šventė, kurioje dalyvavo organizacijos narių chorai iš įvairių Lietuvos vietų. Pavyzdžiui, dainų šventės buvo surengtos 1929, 1939 metais vykusiose Šaulių sąjungos jubiliejinėse šventėse (apie jas plačiau kitame straipsnyje). 1937 m. „Jaunosios Lietuvos“ veiklos dešimtmečio proga surengto sąskrydžio metu Ąžuolyne taip pat vyko dainų šventė (28, p. 530). Sąskrydžio apžvalgoje rašoma, kad dainavo 4282 choristai, iš kurių 1493 meninių chorų, o kiti – liaudies dvibalsių chorų (39, p. 574).
Organizacijų chorai buvo aktyvūs respublikinių Dainų švenčių dalyviai. Pavyzdžiui, iš 86 chorų, dalyvavusių pirmojoje respublikinėje Dainų šventėje (Dainų dienoje), sąjungai „Pavasaris“ priklausė 11, Šaulių sąjungai – 8, ateitininkų organizacijai – 6 chorai (32, p. 34–52).
Antroje Dainų šventėje dalyvavo 173 chorai (38, p. 24–25). Analizuojant knygoje „Lietuvos dainų švenčių tradicija“ paskelbtus „pasižadėjusių dalyvauti“ ir „dalyvavusių“ sąrašus, matyti, kad tarp organizacijų daugiausiai pavasarininkų ir šaulių chorų. Sąraše įrašyta 20 pavasarininkų chorų, iš kurių 4 jungtiniai su vietos bažnytiniu ir vienas su vidurinės mokyklos choru. Tikslaus dainininkų skaičiaus nustatyti negalime dėl to, kad pateikti ne visi duomenys, tačiau apytikriai galėjo būti apie 700 dainininkų. Šaulių sąjungai atstovavo 19 chorų, iš kurių 5 jungtiniai, kartu su bažnyčios, šv. Cecilijos, gimnazijų, žemės ūkio mokyklos chorais. Šaulių chorai, lyginant su pavasarininkų, buvo didesni ir, skaičiuojant bendrai su šventėje dalyvavusiais jungtiniais chorais, juose dainavo 1037 dainininkai (24, p. 318–319). Spaudoje rašoma, kad antrojoje visuotinėje Dainų šventėje dalyvavo per 20 šaulių chorų, t. y. šiek tiek daugiau, nei randame chorų sąraše (1, p. 881). Nepaisant matematinių netikslumų, galima teigti, kad šios organizacijos atstovai aktyviai dalyvavo antroje Dainų šventėje ir tūkstantinis dainininkų būrys labai prisidėjo prie galingo jungtinio choro skambesio, kuris kūrė ypatingą jausminę atmosferą.
Trečiosios Dainų šventės sąrašuose užregistruota 200 chorų, juose – 8391 dainininkas (40). Čia vėl aktyviausi šauliai ir pavasarininkai. Šaulių sąjungai atstovavo 33 chorai, iš jų 4 jungtiniai. Šauliai dainavo kartu su bažnytinių chorų dainininkais, pavasarininkais, Zarasų Aukštesniosios komercijos mokyklos moksleiviais. Iš viso minėtuose choruose dainavo 1399 dainininkai. Pavasarininkai į Dainų šventę delegavo 25 chorus, iš kurių 6 jungtiniai – daugiausia su bažnyčių chorais ir po vieną su šauliais bei ateitininkais. Minėtuose choruose (įskaitant ir jungtinius) dainavo 930 dainininkų. Reiktų manyti, kad ten, kur nebuvo galimybės sukurti atskiro choro, pavasarininkai Dainų šventėje dalyvavo kartu su bažnytiniais chorais, tad šios organizacijos atstovų gretos buvo gerokai gausesnės.
Matome, kad tiek pavasarininkai, tiek šauliai kiekvienoje respublikinėje Dainų šventėje dalyvavo su vis gausesniu chorų ir dainininkų būriu. Jie dainavo bendrajame jungtiniame chore ir atskiruose pavasarininkų ir šaulių organizacijų jungtiniuose choruose. Jų balsai suteikė daugiau jėgos bei šventiškumo, ir galingas, iš visos Lietuvos suvažiavusių dainininkų „milžino choro dainavimas sužadino patriotinių ir vienybės jausmų, parodė lietuvių dainų grožį“. Taip kompozitorius Motiejus Budriūnas nusakė pirmosios Dainų šventės metu jungtinio choro atliktų kūrinių vertę (2, p. 4). Tačiau prieš pasirodydami respublikinėje Dainų šventėje, organizacijų chorai kūrėsi, augo, stiprėjo koncertuodami organizacijos viduje. Manau, kad pažymint respublikinės Dainų šventės šimtmetį yra prasminga prisiminti tuos, kurie prisidėjo prie chorinės kultūros ugdymo ir galimybės Lietuvoje surengti Dainų šventę.
Šiame straipsnyje plačiau aptarsime Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos (nuo 1933 m. – federacijos) „Pavasaris“ jubiliejinių kongresų metu vykusias dainų šventes bei jų reikšmę chorinės kultūros ugdymui. Remdamiesi pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio periodine spauda, mėginsime atskleisti dainų švenčių turinį, organizavimo ypatumus, eigą bei spaudos reakcijas į tokius renginius.
Tyrimas paremtas pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio periodinėje spaudoje skelbtais straipsniais, pranešimais, įvairiomis žinutėmis apie pavasarininkų kongresų metu vykusias dainų šventes. Peržvelgti pavasarininkų ir katalikiškos pakraipos leidiniai, darant prielaidą, kad juose pateikiama daugiausia informacijos apie ruošimąsi kongresams, plačiausiai, išsamiausiai aprašoma jų eiga („XX amžius“, „Jaunimo vadas“, „Liepsnos“, „Naujoji vaidilutė“, „Pavasaris“, „Pavasarininkų vadas“, „Šaltinis“, „Tėvynės sargas“). Taip pat susijusios informacijos ieškota JAV lietuvių leistame katalikiškos pakraipos laikraštyje „Vytis“. Norint pamatyti platesnės visuomenės dalies, ne katalikiškos žiniasklaidos susidomėjimą pavasarininkų kongresu bei atskleisti požiūrį iš šalies, analizuoti dienraščiai „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“. Iliustracijų ieškota savaitiniame „Lietuvos“ priede „Iliustruotoji Lietuva“ ir žurnale „Naujas žodis“.
Pirmasis pavasarininkų kongresas, skirtas sąjungos dešimtmečiui pažymėti, vyko Šiauliuose 1924 m. liepos 5–7 d. Kiti du dideli kongresai su dainų šventėmis vyko Kaune 1927 m. liepos 2–4 d. (skirtas 15 metų jubiliejui) ir 1938 m. birželio 28–29 d. (skirtas 25 metų jubiliejui).
Pirmasis katalikų jaunimo sąjungos Pavasaris kongresas
Pirmasis katalikų jaunimo sąjungos Pavasaris kongresas įvyko 1924 m. Šiauliuose. Pirmąją pavasarininkų dainų šventę organizuoti buvo pavesta dainininkui, dirigentui, pedagogui Apolinarui Likerauskui, kuris buvo ir Dainų dienos organizacinio komiteto narys. Jau pirmame 1924 m. „Pavasarininkų vado“ numeryje išspausdintas emocingas tekstas apie liaudies dainų nykimą ir kreipimasis, kviečiantis chorus atvykti į Šiaulius „su savo geriausiomis, seniausiomis dainomis parodyti savo gabumų“ (20, p. 8). Siūloma rinktis gyvenamojoje vietoje dainuotas senas, „tipingas“ dainas. Apie pasiruošimo eigą vis buvo rašoma pavasarininkų spaudoje.
Pavasarininkų dainų šventė vyko Miesto sode liepos 6 ir 7 dienų vakarais, nuo 17.00 val. Buvo pastatyta estrada tūkstantiniam chorui. Į šventės vietą chorai žygiavo iškilminga eisena, nešini kuopų vėliavomis. Visiems susirinkus estradoje, vyko teatralizuotas šventės ženklų įteikimas, pradedant nuo Pavasarininkų sąjungos pirmininko Juozo Ereto ir Dainų šventės vadovo A. Likerausko ir baigiant chorų dalyviais. Išdalinus ženklus, buvo sugiedotas pavasarininkų himnas ir prasidėjo chorų pasirodymai (19, p. 3–8).
Dainų šventėje dalyvavo 20 chorų (vietoj žadėtų 24), iš kurių du – svečių teisėmis, tai – Šiaulių „Garso“ ir Telšių „Kanklių“ chorai. Geriausiai pasiruošę devyni chorai ir du orkestrai varžėsi konkurse. Jų meistriškumą vertino solidi muzikų komisija: prof. Teodoras Brazys (komisijos pirmininkas), Juozas Naujalis, Aleksandras Kačanauskas (pavasarininkų himno autorius). Visų konkursantų pasirodymai buvo įvertinti diplomais.
Dainų šventėje chorai dainavo atskirai ir bendrame jungtiniame chore, kurį sudarė apytikriai 950–970 žmonių (34, p. 4–5). Jungtinis choras žiūrovus žavėjo dainos atlikimo jėga. Jis padainavo Stasio Šimkaus harmonizuotas liaudies dainas „Per girią girelę“, „Ant tėvelio dvaro“, Teodoro Brazio harmonizuotą liaudies dainą „Tykiai, tykiai“, Juozo Naujalio sukurtas ir harmonizuotas „Jaunimo giesmę“, „Kur bėga Šešupė“, „Ant kalno karklai siūbavo“. Jungtiniam chorui dirigavo Kazys Jovaišas ir A. Likerauskas (35, p. 4–5). Visi paminėti jungtinio choro kūriniai įėjo ir į Dainų dienos, kurioje pavasarininkų chorai ruošėsi dalyvauti, repertuarą. Beje, Dainų dienai besiruošiančių chorų tikrintojų maršrutas buvo priderintas prie pavasarininkų dainų šventės. Tikrintojai tiesiog atvyko į Šiaulius jų pasiklausyti (3).
Pavasarininkų spaudoje dainų šventei negailėta pagyrų. Išsamūs publicistiniai ir grožinės literatūros stiliumi parašyti tekstai pasirodė po kongreso. Daugiausia jų randame katalikiškos pakraipos spaudoje, o kiti leidiniai pavasarininkų jubiliejinį renginį nušvietė kukliai arba visai ignoravo. Pavyzdžiui, dienraštis „Lietuvos žinios“ neišspausdino jokios žinutės. Kun. Povilas Dogelis skundėsi dėl netinkamo, nepakankamo pavasarininkų kongreso nušvietimo ne katalikiškoje spaudoje. Jo manymu, plačiai ir objektyviai kongresas buvo aprašytas tik oficioze „Lietuva“ ir taip nutiko todėl, kad straipsnių autorius buvęs ilgametis „Pavasario“ redaktorius Justinas Strimaitis (5, p. 1–2). Pastarasis pateikė gan išsamią dainų šventės analizę, iškeldamas jos gražius, pavykusius momentus ir parodydamas trūkumus. Iš esmės teigiamai nušviesdamas kongresą ir dainų šventę, jis kritikavo dirigentų pasirengimą, prastą chorų pasiruošimą. Kaip gerai pasirengusį išskyrė tik Šiaulių „Garso“ chorą, kuris dalyvavo svečių teisėmis, ir dar kelis kitus. Anot autoriaus, jungtinio choro atliekamos dainos skambėjo geriau nei pavienių, bet taip pat ne be trūkumų: „kai dėl pav-kų dainų šventės jungtinio choro. Tai jis iš 970 krūtinių skambėjo visai kitaip, didžioj pilnumoj ir daug gražiau, negu bendrai imant geresnieji konkuruoją atskiri chorai.“ Autorius akcentavo ne tik jungtinio choro galingą skambėjimą, bet ir įspūdingą bendrą sceninį vaizdą: „šiurkštieji balsai buvo daugumos skambiųjų užtušuoti […] ir sudarė didį, iškilmingą, galingą lietuvių dainos įspūdį. Juo didesnis įspūdis buvo žiūrint į didžiulę dainininkų estradą, pilną tautiškais drabužiais pasipuošusio lietuvaičių ir vyrų choro, kuriam dar pritaria keturi orkestrai…“, bet „jungtiniam chorui truputį trūko bendro susidainavimo, balsams stiprumo ir piano kur reikia išlaikymo. Bet šie dalykai bendroje choro galybės grožėje buvo beveik visai nežymūs“ (35, p. 5). Matyt, kad J. Strimaičio kritika buvo teisinga, nes kun. P. Dogelis jo straipsnį laikė objektyviu.
Pavasarininkų spaudoje vyravo išskirtinai teigiami atsiliepimai apie kongresą ir dainų šventę. Vaizdžiai aprašytas masiškumas ir publikos susidomėjimas dainų švente, susidariusios didžiulės eilės prie bilietų (19, p. 3–8). Iš pavasarininkų spaudoje paskelbtų straipsnių matosi, kad jie didžiavosi savo dainų švente ir kai kas ją net prilygino respublikinei Dainų dienai, kuri turėjo vykti netrukus, rugpjūčio mėnesį. Pavyzdžiui, Jonas Žaliukas rašo: „Mes pavasarininkai pirmieji surengėme Dainų šventę…“ (41, p. 13), kitame straipsnyje pirmumas akcentuojamas dar labiau: „Dar skamba neseniai girdėti garsai, garsai pirmosios Jaunimo Dainų šventės ir taip pat pirmos Dainų šventės Lietuvoje. […] mes pirmi praskyrėme Dainų dienai takus, tai gražiai tradicijai“ (19, p. 8). Nesureikšminant pirmumo ambicijų, pavasarininkų dainų šventė prisidėjo prie chorinės kultūros ugdymo, populiarinimo, buvo džiugus, reikšmingas įvykis organizacijos nariams, šventė Šiaulių miesto gyventojams ir repeticija prieš pirmąją respublikinę Dainų šventę (Dainų dieną).
Antrasis katalikų jaunimo sąjungos Pavasaris kongresas
Antrasis katalikų jaunimo sąjungos Pavasaris kongresas įvyko 1927 m. Kaune. Šis kongresas pavasarininkų spaudoje, ypač žurnaluose „Jaunimo vadas“ ir „Pavasaris“, buvo daug plačiau aprašytas nei pirmasis, gerokai daugiau dėmesio skirta informacijai apie pasiruošimą. Skelbti įvairūs aplinkraščiai, instrukcijos, agitaciniai tekstai, kviečiantys ruoštis vykti į kongresą, o po jo publikuoti atsiliepimai, kongreso eigos aprašymai.
Dainų šventė buvo kongreso programos sudedamoji dalis. Antrajai dainų šventei taip pat vadovavo A. Likerauskas. Žurnale „Jaunimo vadas“ išspausdintoje informacijoje apie būsimą dainų šventę rašoma, kad joje „gali dalyvauti visi tie pavasarininkai, kurie choruose nedalyvauja, bile turi kakarinę ir gali dainuoti“ (25, p. 7). Toks laisvas požiūris į dainininkus susijęs su sprendimu greta „daugiabalsių chorų“ rengti „liaudies chorų“ pasirodymus. Autorius toliau pateikia abiejų chorų apibrėžimus, iš kurių aiškėja, ką jis vadina „liaudies choru“. Tai toks choras, „kuris neturi supratimo apie gaidas, taktą, dirigavimą, kurį būtų labai, labai sunku išmokyti dainuoti keliais balsais iš gaidų, bet kuris gali dainuoti vedant ir turavojant taip, kaip mūsų lietuviai dainuoja savaime“ (25, p. 7). Toliau rašoma apie tai, kaip suorganizuoti „liaudies chorą“, apmokyti jų vedėjus. Numatyta, kad „šventės programą sudarys: 1) pavieniai chorai iš 20 asmenų, 2) chorų grupės – ne mažesnės 100 asmenų, 3) daugiabalsis jungtinis choras ir 4) liaudies jungtinis choras“. Liaudies chorų repertuaras, neskaitant Tautos ir pavasarininkų himno, susidėjo iš penkių giesmių ir dainų: „Pulkim ant kelių“, „Bijūnėli žalias“, „Šėriau žirgelį“, „Kas subatos vakarėlį“ ir „Ant kalno karklai“.
Daugiabalsis choras (keturiais mišriais balsais), neskaitant himnų, turėjo paruošti 10 daugiabalsių dainų ir išmokti liaudies choro dainas. A. Likerauskas nurodo, kad daugiabalsis choras turi paruošti: Juozo Naujalio „Jaunimo giesmę“, „Šaltyšių“, „Vai žydėk“, Stasio Šimkaus „Tekėjo saulelė“, Teodoro Brazio „Ein mergelė keleliu“, „Gieda gaideliai“, „Ten gražiai žydi“, Aleksandro Kačanausko „Tu seselė“, Jono Bendoriaus „Oi ko jūs liūdit“ ir Juliaus Štarkos „Oi eisim eisim“ (Jakučionis J. rašo, kad jungtinis choras atliko liaudies dainą „Šaltyšius“, harmonizuotą ne J. Naujalio, bet S. Šimkaus (15, p. 11). Kaip matome, „liaudies chorų“ repertuare vyravo liaudies, o „daugiabalsių chorų“ – harmonizuotos liaudies dainos.
Dainų šventė vyko dvi popietes – sekmadienio (liepos 3 d. nuo 17.30 val.) ir pirmadienio (liepos 4 d. 16.00 val.), tačiau Valstybės teatre (veikė 1925–1940 m. Kaune, dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras) liepos 2 d. vakarą ir 4 d. rytą dar vyko chorų dainos konkursai. Buvo džiaugiamasi, kad provincijos liaudies chorai galėjo pasirodyti didžiausiame Lietuvos teatre. Konkurse dalyvavo Kalvarijos, Kuršėnų, Tauragės, Daukšių, Marijampolės, Pilviškių, Linkuvos, Skuodo, Jurbarko, Luokės, Utenos, Liduokių, Dusetų, Kretingos, Žaslių, Alytaus, Pušaloto, Skuodo chorai. Su chorais iš Lietuvos varžėsi ir Latvijoje gyvenusių lietuvių choras „Šviesa“ iš Rygos. Savo meistriškumą demonstravo ir Telšių rajono dūdų orkestras bei Antano Degučio vadovaujamas Skriaudžių kuopos kanklių orkestras. Pasirodymus stebėjo ir vertino muzikų komisija – A. Kačanauskas, J. Karosas ir A. Likerauskas. Iš konkurse dalyvavusių 20 chorų 18 laimėjo apdovanojimus. Pirma premija ir atminimo dovanos buvo skirtos keturiems chorams ir orkestrui: 1) Rygos „Šviesos“ chorui „Pavasario“ centro valdyba dovanojo kankles; 2) Utenos chorui skirta Amerikos „Lietuvos vyčių“ dovana – taurė; 3) Jurbarko chorui – kompozitoriaus A. Kačanausko kūrinių rinkinys; 4) Telšių Valančiaus liaudies universiteto chorui – kompozitoriaus J. Naujalio kūrinių rinkinys; 5) Telšių rajono orkestras dovanų gavo gražias „Muzikos kooperacijos“ paaukotas kankles („Muzikos kooperacija“ – bendrovė, kuri turėjo muzikos reikmenų parduotuvę Kaune, Laisvės al. 64. Veikė iki 1927 m. liepos 10 d. A. V. komentaras). Laimėjusieji chorai surengė koncertą Valstybės teatre, į kurį publikos „kimšte prisikimšo“. Taip pat koncerte dainavo viešnia iš Amerikos, solistė, vytė Gražina Grybaitė, kurios švelnus sopranas visiems patiko (15, p. 12). Labiausiai spaudoje girtas Rygos „Šviesos“ choras, vadovaujamas Juozo Karoso, ir Jurbarko kuopos choras, vadovaujamas Jono Pociaus.
Dainų šventė vyko Petro Vileišio aikštėje, kuri, anot spaudos, buvo pilnutėlė žiūrovų, o pavasarininkų chore dainavo 3000 žmonių. Šventę atidarė prezidentas Antanas Smetona. Sugiedojus valstybės himną, generolui Silvestrui Žukauskui iškilmingai įteiktas auksinis kardas. Įduodamas šią brangią dovaną Amerikos lietuvių katalikiškos organizacijos „Lietuvos vyčiai“ pirmininkas Kazys Viesulas linkėjo greitai praskinti kelią į Vilnių (15, p. 12). Po iškilmingos ceremonijos prasidėjo pavienių ir jungtinių chorų koncertas. Daugiausiai dėmesio susilaukė liaudies chorų pasirodymai, kurie įvertinti puikiai (22, p. 27). Anot spaudos, pavasarininkai pirmieji į savo dainų šventę įtraukė „liaudies chorus“ ir tikėjosi, kad jų sėkmė „paskatins […] muzikus ir nė viena dainų šventė nepraeis be liaudies choro. Svetimtaučiai tokiu būdu ir taip gražiai dainuoti nemoka. Tad reikia kelti viešumon tą didelį mūsų tautos muzikalumą“ (15, p. 10) Dainų šventėje taip pat pirmą kartą nuskambėjo giesmės, ir jos klausytojams patiko. Išskiriama labai gražiai atlikta giesmė „Pulkim ant kelių“, kurios publika „kepures nusiėmusi, su tikru pasigėrėjimu ir giliu religingumu klausė“ (22, p. 27).
Pavasarininkai stengėsi paįvairinti savo dainų šventes atnaujindami repertuarą, ieškodami įvairesnių atlikimo formų. A. Likerausko iniciatyva sukurti „liaudies chorai“ puoselėjo, populiarino ne tik liaudies dainas, bet ir liaudišką dainavimo būdą. Bet to, tai leido į šventę sukviesti didesnį būrį dainininkų. Giesmių įtraukimas į repertuarą dainų šventei suteikė pavasarininkų ideologiją atitinkantį religinį atspalvį.
Trečiasis katalikų jaunimo sąjungos Pavasaris kongresas
Trečiasis pavasarininkų kongresas vyko 1938 m. taip pat Kaune. Buvo sudarytas Kongreso rengimo komitetas, kuriam pirmininkavo organizacijos vadovas Juozas Leimonas. Vyriausiojo kongreso šefo pareigas ėjo Juozas Eretas, kuris aktyviai rašė katalikiškoje spaudoje, skelbė įvairias iniciatyvas. Už dainų šventę buvo atsakingas Konradas Kaveckas.
Kovo mėnesį išspausdintoje išplėstinėje pavasarininkų kongreso programoje skaitome, kad su atvykimu, pasiruošimu numatytos keturios kongreso dienos – birželio 26–29 d. (26, p. 45–47). Prieš prasidedant kongresui, įvairiuose leidiniuose išspausdintose programose bei tekstuose nurodomos tik dvi kongreso dienos – birželio 28–29 d.
Išanalizavus prieššventinių katalikiškų leidinių turinį aiškiai matomas noras į kongresą pritraukti kuo daugiau dalyvių. Skelbiamos įvairios akcijos (9, p. 66–69), rašomi atsišaukimai, straipsniai, apeliuojantys į organizacijos narių pareigą bei garbę, reklamuojantys kongreso pažintinę ir kitokias naudas, siūlantys rekomendacijas, kaip sutaupyti kelionei ir pan. Kongreso rengėjai stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas – rūpinosi dalyvių apgyvendinimu, kelione (vykstantys į „Pavasario“ jubiliejinį kongresą gavo „87,½ % nuolaidos nuo geležinkelio bilieto kainos“) (27, p. 245). Masiškumas sietas su organizacijos sutelktumu, įtaka visuomeniniam gyvenimui bei jos veiklumo įrodymu.
Kaip niekad didelis dėmesys buvo skiriamas ir dainų šventėje dalyvausiančių chorų skaičiui. Periodiškai spaudoje skelbta informacija, kaip vyksta chorų registracija. Pavyzdžiui, kovo mėnesio laikraštyje „Liepsnos“ rašoma, kad užsiregistravo 180 chorų (42, p. 143), o žurnalo „Pavasaris“ balandžio mėnesio numeryje užsiregistravusių chorų skaičius jau išaugęs iki 210 (43, p. 49). Gegužės mėnesį „Liepsnose“ išspausdintame J. Ereto ir J. Leimono kreipimesi į dainininkus matome norą juos motyvuoti, įkvėpti. Tautiškai, patriotiškai nuspalvintame kreipimesi pavasarininkų vadovai teigia suprantantys pasiruošimo sunkumus, bet ragina pasiaukojamai dirbti, stovėti „tautos idealų sargyboje“. Rašoma, kad pavasarininkų dainas išgirs ne tik kongreso dalyviai. Jos bus transliuojamos per radiją, todėl išgirs „visa Lietuva ir platusis pasaulis“ (11, p. 195). Gal šis kreipimasis turėjo įtakos chorų „sugrįžimui“, apie kurį džiugiai pranešama birželio 5 d. laikraštyje „Liepsnos“: „chorų šeima dar didėja!“ Prie jos prisijungė septyni chorai. Iš anksčiau išsibraukusių chorų trys vėl sugrįžo, ir likusieji ketino pasekti jų pavyzdžiu (6, p. 262). Iš pranešimų spaudoje sunku pasakyti, kiek tiksliai chorų dalyvavo dainų šventėje. Pavasarininkės M. Jasaitytės kongrese pasakytoje kalboje minima, kad Dainų šventėje dalyvauja 247 chorai su 6000 dainininkų (29, p. 299). Po kongreso ne katalikiškoje spaudoje pasirodžiusiuose straipsniuose taip pat atkreipiamas dėmesys į masiškumą. Pripažįstama, kad pavasarininkų į kongresą atvyko tikrai daug, tačiau abejojama jų atvykimo tikslais ir manoma, kad oficialiai skelbti skaičiai per dideli. Antai „Lietuvos aidas“ rašė, jog, „organizatorių žodžiais, dalyvavo 264 chorai, viso 6000 dainininkų“, tačiau realiai dainuoti susirinko apie 3000 žmonių (18, p. 6). Ir patys pavasarininkai šį kartą ne tik džiaugėsi iš esmės pavykusiu renginiu, bet apibendrindami patirtis kritiškai įvertino kiekvieną kongreso etapą. J. Eretas vedamajame straipsnyje „Kongreso kritika“ tikslaus chorų skaičiaus nepateikia. Jis rašo, kad „dainų šventėje dalyvauti pasižadėjo per du šimtu chorų“, ir pripažįsta, kad „visa eilė“ užsirašiusių chorų nors ir atvažiavo į Kauną, tačiau šventėje nedainavo. J. Eretas piktinosi ir mažu užsirašiusių chorų skaičiumi, jis klausė, „kodėl pasitenkinti 200 chorų, kad jų galima turėti 400?!“ Jo manymu, tuo metu tiek buvo pavasarininkų ir bažnytinių chorų. Pavasarininkų vadai kaltinami nesugebėjimu „bendran kultūros frontan surikiuoti visas meno pajėgas“ bei apsileidimu (10, p. 114). Analizuojant duomenis, į akis krito tai, kad nepriklausomai nuo skelbiamo užsiregistravusių chorų skaičiaus dainininkų skaičius visur nurodomas toks pat – 6000. Susidaro įspūdis, kad toks buvo organizatorių siekis, kuris neaišku ar buvo įgyvendintas. Nepaisant painiavos su skaičiais, trečioji pavasarininkų dainų šventė buvo pati masiškiausia, chorų skaičius įspūdingas turint galvoje, kad ankstesnėse dainų šventėse jų būta apie 20.
Dainų šventės vadovas K. Kaveckas programiniame straipsnyje „Skambėk pavasario daina!“ rašo, kad „III – ji „Pavasario“ jaunimo dainų šventė turi būti pranašiausia iš visų buvusių“ (21, p. 71). Straipsnyje pristatomas repertuaras ir jo sudarymo koncepcija. Teigiama, kad jis nėra nei lengvas, nei labai sunkus. Pasirenkant giesmes ir dainas buvo kreipiamas dėmesys į jų meniškumą bei derinama su Lietuvių muzikų draugijos paskelbtu repertuaru. Požiūrį į turinį atskleidžia ir pavasarininkės iš Marijampolės M. Jasaitytės pasakyta kalba, kurioje teigiama, kad „pavasarininkai sveikiausia Lietuvos jaunimo dalis, užtat dainuoja tik gražias ir padorias dainas, prieš visokias laiko dvasios iššauktas meliodijas pavasarininkai griežtai protestuoja“ (29, p. 299).
K. Kaveckas, pats būdamas kompozitoriumi, dirigentu, chorvedžiu, daug dėmesio skyrė kūrinių atlikimo meniškumui – balsų dermei, tarimui, ritmui, tempui, nuotaikai ir pan. Straipsnyje pateikiami patarimai, kaip reikia atlikti konkrečias dainas ar giesmes, atkreipiamas dėmesys į sudėtingesnes kūrinių vietas. Autorius rašo, kad įžangoje planuojama sugiedoti Lietuvos ir pavasarininkų himnus bei „Tėve mūsų“. Programoje buvo numatyta atlikti J. Gruodžio „Šią naktelę“, T. Brazio „Jau saulutė leidos“, K. Banaičio „Už jūrių marių“, J. Žilevičiaus „Pasakyk, mergele“, S. Šimkaus „Žalioj girelėj“, J. Naujalio „Vasaros naktis“ (ją K. Kaveckas vadina viena gražiausių dainų), J. Karoso „Aš pasėjau linelius“, S. Šimkaus „Apynėlį“, K. Kavecko „Jaunystės vainiką“, „O Kristau, pasaulio valdove“, J. Neimanto „Pasėjau žalią rūtą“, „Pulkim ant kelių“, „Šventas, šventas“, Č. Sasnausko „Marija, Marija“. Didžiausia atsakomybė už choro pasiruošimą, meninį lygį priskiriama chorvedžiui – „choras yra toks, koksai pats choro vadovas“ (21, p. 72). Ankstesnių Dainų švenčių vadovo (A. Likerausko) publikuotuose straipsniuose daugiausiai buvo aptariami įvairūs organizaciniai klausimai, chorų pobūdis bei sudėtis, repertuaras, tačiau nieko nerašoma apie atlikimą, o naujasis dainų šventės vadovas (K. Kaveckas) straipsnyje susikoncentruoja į kūrinių atlikimo profesionalumą.
Lyginant dviejų praėjusių dainų švenčių repertuarus su trečiosios, pastarajame padaugėja harmonizuotų liaudies dainų ir giesmių. Jei dviejų pirmųjų dainų švenčių proga publikuotuose tekstuose buvo akcentuojamas liaudies dainos gaivinimas, puoselėjimas, tai trečiosios dainų šventės misija platesnė. Anot jau minėtos M. Jasaitytės kalbos, organizuodami dainų šventę pavasarininkai „iš naujo prisiekia lietuviškai kultūrai“, įsipareigoja prisidėti prie „tikros lietuviškos kultūros“, kuri kalboje suprantama kaip krikščioniška, puoselėjimo.
Ruošiantis šiai, kaip ir kitoms dainų šventėms, buvo organizuoti mokymai chorvedžiams. Kaune įvykusiame „chorvedžių suvažiavime“ aptarti visi dainų šventės reikalai, priimti sprendimai dėl repertuaro koregavimo, chorų tikrinimo ir kt. Nutarta „chorvedžių suvažiavimus“ surengti visose „vyskupijose – regionuose“ (8, p. 215). Taigi, ruošiantis šiai dainų šventei buvo skirtas didesnis dėmesys chorvedžių tobulinimuisi, mokymai organizuoti ne tik centre, bet ir vyskupijose.
Trečiosios dainų šventės programoje, kaip ir kitų dviejų, buvo numatytos chorų varžytuvės, atskirų ir jungtinio choro pasirodymai. Varžytuvės prasidėjo birželio 27 d., dar prieš oficialų kongreso atidarymą. Chorai buvo padalinti į dvi grupes – parapijinius ir miestų, matyt, turint galvoje skirtingą jų pasiruošimo lygį, o gal ir dydį (pirmieji turėjo 25–30 dainininkų, antrieji – 40–60). Parapijinių chorų kategorijoje varžėsi dainininkai iš Adomynės, Baisogalos, Balbieriškio, Lukšių, Nemakščių, Rudaminos, Šaukėnų, Vaškų. Miesto chorų kategorijoje varžėsi tik trys chorai – Šiaulių šv. Jurgio parapijos, Marijampolės ir Sv. Kalvarijos (7, p. 299). Juos vertino solidi komisija: muzikų draugijos pirmininkas Nikodemas Martinonis, konservatorijos atstovas kompozitorius Jonas Bendorius, radiofono atstovai dirigentas Juozas Bieliūnas ir kompozitorius Balys Dvarionas, Šv. Cecilijos draugijos atstovas Viktoras Kamantauskas ir vyriausi kongreso dainų šventės dirigentai Konradas Kaveckas bei Antanas Budriūnas (37). Nors rašoma, kad chorai gerai pasirodė, kai kurie turėjo gana gražių, išlavintų balsų ir buvo gerai susidainavę, tačiau nė vienoje kategorijoje pirmoji vieta neskirta.
Dainų šventė vyko antrosios kongreso dienos popietę Ąžuolyno Dainų slėnyje (birželio 29 d., 17.30 val.). Ją gana palankiai aprašė ne tik katalikiška spauda, bet ir dienraščiai („Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“). Šventės pradžioje jau antrame kongrese iš eilės buvo pademonstruotas pavasarininkų palankumas kariuomenei, patriotinis nusiteikimas: „Belaukiant dainos, staiga didžiulis choras prasiskyrė ir nuo kalnelio į slėnį nusileido gusarų būrys įsiterpdamas į tarpą dainininkų…“ (4, p. 295). Jie priėmė pavasarininkų dovanotus 46 šautuvus. Toliau pakilią nuotaiką tęsė chorų pasirodymas. Jungtinis choras atliko 15 dainų. Kai kurios, publikos prašymu, buvo pakartotos, pvz., „Aš pasėjau linelius“, „Pasisėjau žalią rūtą“, „Už jūrių marių“, „Apynėlis“. Ypač spaudoje girti moterų chorai, kurie turėjo gražių balsų, buvo gerai susidainavę, dainininkės pasipuošusios tautiniais drabužiais. Šventės pabaigoje pagerbti chorų dirigentai, kurių susirinko apie šimtas. Dainų šventei, o kartu ir kongresui pasibaigus iš „Dainų slėnio niekas nenorėjo eiti, nes kongreso sukelta nuotaika tebuvo pačiame aukščiausiame savo pakilimo punkte“ (4, p. 295).
Pavasarininkų ir katalikiškos krypties spaudoje jubiliejinis kongresas buvo plačiai aprašytas. Vyravo teigiami šventės vertinimai. Kiek daugiau dėmesio pavasarininkai susilaukė ir iš dienraščių. „Lietuvos aide“ buvo išspausdinti du straipsniai – vienas apie tai, kad pavasarininkų kongresas prasideda, kitas, kad kongresas baigiasi. „Lietuvos žinios“ tame pačiame numeryje išspausdino du straipsnius, iš kurių vienas kritinis, parašytas kiek pašaipiu stiliumi, o apie dainų šventę jame tik užsimenama, kad ji „nelabai tepavyko“ (31, p. 6). Antrame straipsnyje visai neužsimenama apie dainų šventę, jame taip pat pažeriama nemažai kritikos, tačiau bendrai kongresas vertinamas teigiamai. Trečiam pavasarininkų kongresui dienraščiai skyrė daugiausia dėmesio, nors ir ne visada palankaus. Tačiau muzikų nuomonė buvo teigiama. Lietuvių muzikų draugijos leistame žurnale „Muzikos barai“ pavasarininkų dainų šventė laikoma „visais atžvilgiais gerai pavykusia“. Straipsnyje pateikiamas ir požiūris į vietines dainų šventes bei jų reikšmę chorinės kultūros ugdymui: „[…] tokios dainų šventės be kitko pasidaro geromis masinio dainavimo pamokomis ir atlieka svarbų parengiamąjį darbą numatytai visos Lietuvos dainų šventei. Tokiose dainų šventėse, be to, iškyla nauji geri masinio choro dirigentai“ (30, p. 168–169).
Apibendrinant spaudos duomenis apie tris pavasarininkų jubiliejinius kongresus ir jų metu vykusias dainų šventes, tenka pažymėti, kad jie išsamiausiai atspindėti pavasarininkų leidiniuose ir katalikiškoje spaudoje. Daugiausiai dėmesio susilaukė trečiasis kongresas ir jo metu vykusi dainų šventė. Dienraščiai šiais renginiais domėjosi menkai.
Apibendrinant tris pavasarininkų jubiliejinių kongresų metu vykusias dainų šventes, galime teigti, kad joms ruošiantis labai pagyvėdavo chorinė veikla, buvo kuriami nauji chorai, senieji daugiau repetuodavo, mokėsi naujų, vis sudėtingesnių dainų bei giesmių. Organizuojant įvairius mokymus, keltas chorvedžių meistriškumo lygis, nuo kurio priklausė chorų profesionalumas. Tai neabejotinai prisidėjo prie chorinės kultūros ugdymo ir galimybės surengti vis aukštesnio meninio lygio respublikines Dainų šventes.
Lokaliose dainų šventėse dalyvavę pavasarininkai, kurių dauguma buvo iš kaimo, populiarino chorinę muziką provincijoje. Zenonas Slavinskas, apibendrindamas trečiąją pavasarininkų dainų šventę, svarstė apie jungtinio choro pasirodymo praktinę reikšmę. Anot jo, jungtinis choras per estetinį pasigėrėjimą, gal visai nesąmoningai, formuoja „tikrą kultūrinę linkmę, kuri organiškai suaugdama su tautinės kultūros visuma, gali ją pakreipti į teigiamą savo kultūros ir stiliaus kūrimą“ (33, p. 6). Kitaip tariant, jungtinio choro (nesvarbu, lokalaus ar respublikinio masto) atliekamų dainų įtaigumas, jėga, tinkamai parinkus repertuarą, gali padaryti klausytojams didžiulę įtaką formuojant jų muzikinį skonį. Pavasarininkų repertuare atsiradusios giesmės buvo nukreiptos ne vien į muzikinio skonio formavimą, bet ir į religinių jausmų žadinimą.
Anot R. Gudelio, respublikinę Dainų šventę nuo „šventinio koncerto“ skiria jos funkcijų daugiareikšmiškumas. Be meninės-estetinės reikšmės, ji dar turi ir tautinę – politinę, tradicijų tęstinumo bei atnaujinimo, šventimo, komunikavimo, programos vertes (12, p. 172). Išanalizavę trijų jubiliejinių pavasarininkų kongresų dainų šventes, galime teigti, kad jos taip pat buvo daugiareikšmės ir atliko visas funkcijas, kurias R. Gudelis priskyrė respublikinei Dainų šventei. Pavasarininkų dainų šventės nebuvo vien tik šventiniai koncertai. Jos turėjo įtakos visos šalies muzikinio skonio formavimui, chorinės kultūros ugdymui.
Periodiniuose leidiniuose spausdintų vaizdų iš visų trijų „Pavasarininkų“ jubiliejinių dainų švenčių galite pažiūrėti virtualioje parodoje.
Literatūra ir šaltiniai:
1. A.V. 1928. „Antroji Dainų šventė“, Trimitas 27: 880–881.
2. Budriūnas, Motiejus. 1932. „Lietuvių dainų švenčių meninė ir auklėjamoji reikšmė“, Muzikos barai 1: 2–7.
3. „Dainos Dienai chorų patikrinimo maršrutas“. 1924. Lietuvos žinios 150: nenurodytas.
4. „Didžios „Pavasario“ džiaugsmo dienos. Pagarba kariuomenei ir dainai“. 1938. Liepsnos 13: 293–295.
5. Dogelis, Povilas. 1924. „Pavasarininkų kongresui praūžus“. Pavasaris 13: 1–2.
6. „Chorų šeima dar didėja!“ 1938. Liepsnos 11: 262.
7. „Chorų varžybininkai kongrese“. 1938. Liepsnos 13: 299.
8. „Chorvedžių suvažiavimas“. 1938. Liepsnos 9: 215.
9. Eretas, Juozas. 1938. „Tūkstantis švenčių nuo Sekminių iki Šeštinių“. Pavasaris 5: 66–69.
10. Eretas, Juozas. 1938. „Kongreso kritika“. Pavasaris 7-8: 109–117.
11. Eretas Juozas ir Leimonas Juozas. 1939. „Sveiki, mieli dainininkai!“ Liepsnos 9: 195.
12. Gudelis, Regimantas. 2013. „Dainų šventės ir jungtinio choro meninės-dvasinės energijos klausimu“. Res humanitariae. t. 13: 160–186.
13. Gudelis, Regimantas. 2015. Nuo dainų dienos iki tautos šventės. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.
14. Jakubėnas, Vladas. 1935. „Chorai, jų reikšmė ir organizacijos galimumai“, Vairas 7-8: 352–353.
15. Jakučionis, J. 1927. „L.K.J. „Pavasario“ sąjungos II-ji dainų šventė ir chorų konkursas“. Pavasaris 12: 10–12.
16. J. K. 1938. „Dėl pavasarininkų kongreso“. Lietuvos žinios. 144: nenurodytas.
17. „Jub. „Pavasario“ Federacijos Kongreso Programa“. 1938. Liepsnos 5: 118.
18. „Jubiliejinis pavasarininkų kongresas baigėsi“. 1938. Lietuvos aidas 287: 6.
19. J. Ž. 1924. „Pirmoji Dainų Šventė“, Pavasaris 13: 3–8.
20. „Katalikiškojo jaunimo Kongresas“. 1924. Pavasarininkų vadas 1: 4–11.
21. Kaveckas, Konradas. 1938. „Skambėk pavasario daina!“ Pavasaris 5: 71–72.
22. „Kongreso įvairenybės“. 1927. Pavasaris 11: 27.
23. Lapinskas, K. 1938. „Chorvedžiams“. Pavasaris 5: 88.
24. Lietuvos dainų švenčių tradicija. 2013. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras: Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas.
25. Likerauskas, Apolinaras.1927. „Mūsų dainų šventė“. Jaunimo vadas 3: 7.
26. „L.K.J. „Pavasario“ federacijos 25 metų jubiliejinio kongreso programa“. 1938. Pavasaris 3: 45–47.
27. „Ministerių taryba leido…“. 1938. Liepsnos 11: 245.
28. „Mūsų didžiojo sąskrydžio programa“. 1937. Jaunoji karta 26: 530.
29. „Pavasarininkai dainuoja tik gražias ir padorias dainas. Pav-kės Jasaitytės tartas kultūrinio pasiryžimo žodis“. 1938. Liepsnos 13: 299.
30. „Pavasario“ federacijos dainų šventė Kaune“. 1938. Muzikos barai 6-7: 168–169.
31. „Pavasarininkų kongreso įspūdžiai“. 1938. Lietuvos žinios 144: 6.
32. Pirmoji dainos diena, 1924 : programa ir straipsniai rinkinys. Redagavo Antanas Bružas. 1924. Kaunas: Dainos dienai ruošti komitetas.
33. Slavinskas, Z. 1938. „Pavasarininkų daina. Įspūdingas masinio choro pasirodymas“. XX amžius 147: 6.
34. Str., Justinas [Strimaitis Justinas]. 1924. „Pavasarininkų dainų ir sporto šventė ir paroda Šiauliuose“, Lietuva 153: 4–5.
35. Strimaitis, Justinas. 1924. „Pavasarininkų dainų ir sporto šventė ir paroda Šiauliuose“, Lietuva 154: 4–5.
36. „Šiandien baigiasi pavasarininkų kongresas“. 1938. Lietuvos aidas 286: nenurodytas.
37. „Šiandien bus atidarytas pavasarininkų kongresas“. 1938. Lietuvos aidas 285: nenurodytas.
38. Šidlauskas, Aleksandras. 2018. „Antroji Dainų šventė“, Muzikos barai 5-6: 24–25.
39. „Tai buvo mūsų džiaugsmo dienos“. 1937. Jaunoji karta 27-28: 574–578.
40. Vytauto Didžiojo garbei dainų dienos vadovas (ir programa). Redagavo Liudas Gira. Kaunas: Lietuvos muzikos ir dainos centro leidinys.
41. Žaliukas, J. 1924. „Pavasarininkų paroda“. Pavasaris 14: 8–13.
42. Žinios iš Centro. Chorai ir sportininkės registruojasi. 1938. Liepsnos 6: 143.
43. Žodis į pavasarijos vadus. 1938. Pavasaris 4: 49.
Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresnioji metodininkė
dr. Asta Venskienė
