Goda Raibytė-Aleksa (lapkričio 7 d.)
Man kosmosas – vaizduotę žadinanti, o kartu ir kuklinanti patirtis. Taip, sakau „patirtis“, nes nebūtina būti mokslininku, kad galėtum domėtis ir grožėtis kosmosu. Visada labai įdomu sužinoti, kokius robotus konstruoja ir į kitas planetas siunčia mokslininkai, ko jie ten ieško, ką jau žinome apie kosmosą, o kas mums – vis dar paslaptis.
– Goda Raibytė-Aleksa, „Kas vyksta kosmose?“
Mokslo žurnalistė, edukatorė, juokaujanti, kad savo profesiją susikūrė pati, smalsi asmenybė, tarpininkė tarp visuomenės ir akademinio pasaulio – taip būtų galima apibūdinti Godą Raibytę-Aleksą.
Tinklalaidėje „She Is Glowing“ G. Raibytė-Aleksa pasakoja, kad nežinojimas ją užveda ir kviečia ieškoti atsakymų, domėtis. Būtent darbe ji smalsauja ir sužinotomis įdomybėmis dalijasi su kitais. Pavyzdžiui, mokslo žurnalistė lankėsi ir NASA, ir Europos kosmoso agentūroje, vedė laidas „Mokslas skubantiems“ (LRT radijas) ir „Radikalus smalsumas“ („Delfi“), kur gilinosi į įvairiausias temas ir bendravo su labai skirtingais specialistais – nuo neuromokslininkų iki būsimų astronautų.
LRT radijo interviu G. Raibytė-Aleksa teigia: kūrenti smalsumą yra laimė.
2023 m. pasirodė jos knyga „Kas vyksta kosmose?“, kviečianti mažuosius (ir ne tik!) skaitytojus iš arčiau susipažinti su iš pirmo žvilgsnio taip toli nuo mūsų esančiais dalykais. Juk, anot autorės, tyrinėdami kosmosą, tyrinėjame ir save, nes patys esame kosmoso dalis. Taip pat mokslo žurnalistė pristato naujienas ir pasakoja apie tai, kur šioje mokslo srityje yra prisidėję lietuviai. Daugiau apie pirmąją G. Raibytės-Aleksos knygą ir kaip ją užsisakyti rasite čia.
Antanas Škėma (lapkričio 29 d.)
Labai sunku išduoti kūrybines paslaptis, nes jos ir man pačiam atrodo paslaptingos. Visa tai, ką išsunki iš stebėjimo, patyrimo ir pasąmonės, kvepia kažkokia mistika, kuri su įtampa formuojama į vaizdus, sakinius ir žodžius. Deja, bijau visiškai pasitikėti taip vadinamu „įkvėpimu“, nes „įkvėptosios“ vietos dažnai prašosi išbraukiamos, kai praeina keliolika dienų ir skaitai savo darbelius tartum nemėgiamą rašytoją.
– Antanas Škėma, 1953
Pats Antanas Škėma – kritikas, dramaturgas, prozininkas – yra sakęs, kad gimė du kartus: „Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu.“
„Balta drobulė“ daugeliui jau gerai pažįstama, tad šįkart kviečiame susipažinti ar prisiminti vieną iš paskutiniųjų A. Škėmos kūrinių – apysaką „Izaokas“. „Buvau žmogus ir man skaudėjo nuo baltos spalvos“, – Antanui Garšvai tarsi atsiliepia pagrindinis šio kūrinio veikėjas Andrius Gluosnis.
Šios apysakos išleidimu pasirūpino sociologas, visuomenės veikėjas Vytautas Kavolis. Jam perduodamas savo kūrinį, autorius sakė: „Pasirūpinkite mano knygute, nes, jei ne jūs, niekas jos neišleis.“ Be to, įdomu tai, kad, anot Algimanto Bučio, prieš įteikdamas rankraštį autorius norėjo su advokatu pasitarti dėl tam tikrų scenų, „ar kas nors negalėtų teisme kelti bylų dėl vaizduojamų situacijų nepadorumo“.
Ant knygutę puošiančių ir saugančių kietų viršelių galima užčiuopti medžio rieves. Galbūt gluosnio – tai lyg užsiminimas apie pagrindinį knygos veikėją.
2019 m. pasirodė Jurgio Matulevičiaus režisuotas knyga paremtas filmas tuo pačiu pavadinimu. Siužetai kiek skiriasi – peržiūrėtas „Izaokas“ tikrai nėra tas pats perskaitytas „Izaokas“, – bet, pirmiau perskaičius knygą ir žinant jos pasirodymo bei autoriaus istoriją, įdomu filme atpažinti jau žinomus istorijos fragmentus.
Šį ir kitų A. Škėmos leidinių rasite antrame aukšte, Grožinės literatūros erdvėje.
