Rugsėjo 4 d. – spalio 11 d. Ąžuolyno biblioteka kauniečius ir miesto svečius kvietė dalyvauti projekto „Kinas bibliotekoje: filmas kaip intertekstualus dialogas“ renginiuose ir leistis į intelektualaus šiuolaikinio kino patirtį. Kino kritikės Aistės Račaitytės sudarytoje devynių filmų programoje sutilpo pastarųjų metų nekomercinio kino kūrėjų darbai, be kurių nepraėjo žinomiausi kino festivaliai. Renginių seriją atidarė diskusija „Kinas – tai dialogas. Kaip skaitome kultūrinius „tekstus“ ekrane?“, kurią moderavo kino kritikė Paulina Drėgvaitė. Filmų peržiūras lydėjo paskaitos su filosofais Nerijumi Čepuliu, Gintautu Mažeikiu, kompozitoriumi Titu Petrikiu ir kino istoriku Audriumi Dambrausku. Jų metu žiūrovai lavino kino kritiko žvilgsnį, gilinosi į filosofinių idėjų ir mito raiškos formas kine, garso svarbą jame ir kėlė klausimą apie istorinės tiesos vietą istoriniame kine. Iš viso renginiai sutraukė apie 750 žiūrovų.
Projekto metu rodytų filmų pristatymus, parengtus programos sudarytojos, kino kritikės Aistės Račaitytės, galite peržiūrėti čia.
Vyko ne tik filmų peržiūros ir paskaitos, bet ir kūrybinių scenarijų rašymo dirbtuvės jaunimui su Vytauto Didžiojo universiteto lektoriumi, kūrybinio rašymo dėstytoju, scenaristu ir populiariosios kultūros žinovu Jaqu Greensponu. Surengti trys susitikimai, į kuriuos įsitraukė penkiolika jaunuolių. Jie mokėsi kino kritikos ir teorijos, scenarijų rašymo pagrindų. Kūrybinės veiklos leido dalyviams įgyti naujų įgūdžių ir sutelkė jaunuosius kino mylėtojus veikloms už šio projekto ribų – planuojama Ąžuolyno bibliotekoje kurti kino klubą jaunimui.
Kino ir filosofijos bendrystė
Visa projekto renginių serija buvo suskirstyta į keturias temas, kuriuose skirtingais rakursais buvo pažvelgta į kino mediją ir jos ryšius su kitomis meno formomis.
Filosofas doc. dr. Nerijus Čepulis kvietė diskutuoti apie kino ir filosofijos sankirtas. Lektorius lygino Antikos ir šių laikų požiūrį į meną. Jis priminė, kad atėniečiai meną vertino kaip būdą pailsėti, papramogauti, o šiandien pramoginis kinas neretai laikomas popsiniu, komerciniu. Lektorius svarstė, kad šiandien menas – tai žadinimas, būdas išmušti žmogų iš vėžių. Būtent tokia yra ir filosofijos paskirtis – pažadinti iš stereotipų, melo ar snaudulio, – apie kurią kalbėjo daug mąstytojų, tarp jų ir Platonas. Svarstydamas, koks yra filosofinis kinas, N. Čepulis paminėjo, kad pats žodis „filosofija“ reiškia „meilę išminčiai“ (gr. phileō – myliu, sophia – išmintis), ir priminė tris filosofijos paskatas: nuostaba arba ekstazė (gr. ekstasis – „išstojimas iš savęs“), abejonė ir ribinės situacijos (pvz. karas, mirtis). Būtent šios trys būsenos ištraukia žmogų iš rutinos, pažadina iš snaudulio. Ieškodamas atsakymo į klausimą, koks visgi yra filosofijos ir kino dialogas, lektorius apibendrino: tai išminties meilė su trimis minėtomis paskatomis, kurias puikiai gali įkūnyti kinas.
„Jeigu pažiūrėjęs filmą galiu sau pasakyti, kad gavau kažkokios išminties, reiškia, tas filmas kalbasi su filosofija. Jis jau atliko filosofinį vaidmenį. Filmas gali būti būdas ieškoti išminties. Platonas sakė: mes nesame išminčiai. Išminčiai turi išmintį, o filosofai jos ieško.“
Nerijus Čepulis
Susitikimas su chimeromis: mito ir kino galia
Kartu su filosofu prof. dr. Gintautu Mažeikiu bibliotekos lankytojai analizavo italų režisierės Alice Rohrwacher filmą „Chimera“ (2023) kaip kino juostos pavyzdį, kur susikerta magiškojo realizmo ir neorealizmo žanrai, atgyja ir naujų formų įgauna mitas. Filosofas kvietė įsijausti į filmo herojaus, buvusio archeologo, kapų plėšiko Artūro personažą, kuris blaškosi tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, ieško savo mylimosios, o kartu ir savęs. Atveria Euridikės pasaulio duris, seka Ariadnės siūlą. Pasak G. Mažeikio, mitas čia suvokiamas kaip pasakojimas, esantis tarp dar neįsisąmonintų jausmų ir brutalios tikrovės. Būtent iš tikrovės ir mito susidūrimo gimsta chimeriška vaizduotė, atverianti autentiškas patirtis, kurias visi galime patirti, jeigu tik įsileidžiame. Jas pažabojęs žmogus įgyja jėgų – tampa poetu, rašytoju – ir burtai užpildo jo gyvenimą. Jų nesuvaldžius gali užplūsti depresija, košmarai. Galimi abu scenarijai – išgąstis ir sustojimas laiku arba šių jėgų suvaldymas, vedantis į genialumą ir naujas suvokimo plotmes.
„Jeigu jūs patys girdite šią mitologiją, galite švęsti savo regėjimus ir paversti juos bendruomenine švente. Tai yra dar kitas santykis su protėvių vėlėmis. Reikia branginti žmones, kurie kalbasi su chimeromis, nes be tų, kurie kalbasi su chimeromis, kaip Artūras, negyventų didžiulės bendruomenės.“
Gintautas Mažeikis
Garsas, praplečiantis ekrano ir pojūčių ribas
Kompozitoriaus prof. dr. Tito Petrikio paskaitoje gilinomės į garso vaidmenį kine. Anot jo, kinas gali įtraukti žiūrovą nuo pradžios iki pabaigos, ištrinti ribą tarp ekrano ir mūsų vidinio pasaulio tada, kai ekrane vykstančios patirtys yra gyvenimiškos, autentiškos, keliančios jausmus ir prisirišimą. Kad tai įvyktų, turi derėti ir išvien veikti visi kino kalbos elementai – kamera, scenarijus, apšvietimas, vaidyba, garsas ir muzika, – dėstė kompozitorius. Lygiai taip pat svarbu, kad tarpusavyje derėtų ir būtų gerai subalansuoti visi garsiniai komponentai, tokie kaip dialogas, aplinkos garsai, garso efektai, muzika, nes būtent jie kuria tinkamą atmosferą. Lektorius priminė, kaip filme veikia sinchroniniai garsai (sutampantys su rodomu veiksmu ir kuriantys pasakojimo realistiškumą, natūralų ritmą) ir kokią vietą užima užkadriniai garsai: „Pats stipriausias dalykas gyvenime yra vaizduotė. Mes bijome ne tikrų baimių, bet tų, kurias įsivaizduojame. Užkadrinis garsas turi tą pačią jėgą. Už kadro mes išgirstame tai, ką susikuriame vaizduotėje, kaip patį stipriausią, patį gražiausią, baisiausią.“ T. Petrikis pabrėžė, kad kiekvieną kartą muzikos kine patyrimas yra individualus ir savitas, atliepiantis žiūrovo kultūrinę patirtį, formuojantis jo interpretacijas.
Kino ir istorijos dialogo paieškos
Kino istorikas dr. Audrius Dambrauskas kvietė atidžiau pažvelgti į istorijos ir kino medijos santykį, kuris skaičiuoja jau daugiau nei 130 metų. Istoriniai filmai pasirodė kartu su pirmaisiais filmais, tačiau istorikų ir kino kūrėjų santykis per šiuos metus išliko įtemptas. Apie jį kino istorikas diskutavo klausdamas: ar vien tai, kad scenografija neatitinka istorinio konteksto, padaro filmą ne istorinį? Ar istoriniai filmai neiškraipo istorijos, jos faktus paprasčiausiai pritaikydami iš anksto paruoštoms kino formoms? Lektorius apžvelgė įvairius kino pavyzdžius, nemažą dėmesį skirdamas filmui „Suomijos maršalas“ (Gilbert K. Lukalia, 2012). Lektorius į klausimą, ar apskritai įmanoma tiksli istorinė reprezentacija, atsakė: „Tobulas istorinis filmas būtų toks, kurį žiūrėdami nieko nesuprantame, nes žmonės kalba mums nepažįstamomis kalbomis arba jų dialektais, atlieka ritualus, kurie mums svetimi, nepažįstami. Jų moralinės nuostatos vertybės visiškai skiriasi nuo mūsų.“
Kino filmai turi savo kompoziciją ir pasakojimo taisykles, ir jeigu istoriniai faktai trukdo filmo kompozicijai, jų tiesiog atsisakoma. Būtent todėl istorikai palieka filmavimo aikšteles, – paskaitoje kalbėjo A. Dambrauskas, atskleidęs keletą skirtingų požiūrio kampų į istorinį kiną. „XX a. vid. istorikas modernistas klaustų, kaip filmas reprezentuoja mūsų istorinę atmintį. XX a. pab. istorikas postmodernistas klaustų: gal mes tiesiog nuolat perkonstruojame tas pačias istorijas, tik su kitais istoriniais dalyviais?“ Istorinio pasakojimo konstravimas priklauso nuo laikmečio, pasakotojų ir pasirinktos medijos. Sudėtingą istorijos ir kino dialogą atidžiai stebi kino istorikai ir svarsto, ką iš tiesų tai pasako apie kino meną, jo raidą, filmo kūrėjus ir žiūrovus. Į šiuos svarstymus įsitraukti ir pasidalinti savo mintimis turėjo galimybę ir projekto renginių dalyviai.
Paskaitų turinį prasmingai praplėtė ir papildė bibliotekos literatūrologės Donatos Bocullo parengta keturių straipsnių serija „Tarp eilučių ir kino“, kurioje analizuojama kino intertekstualumo tema.
Straipsnius galite skaityti:
Tarp eilučių ir kino. I dalis. Filosofija ir kinas
Tarp eilučių ir kino. II dalis. Mitas ir kinas
Tarp eilučių ir kino. III dalis. Adaptacija, scenarijai ir kino kritika
Tarp eilučių ir kino. IV dalis. Garsas ir istorija kine
Projekto akimirkas rasite bibliotekos Facebook.
Projektą „Kinas bibliotekoje: filmas kaip intertekstualus dialogas“ finansavo Lietuvos kino centras.
