Prasidėjus karantinui apklausėme 110 savo lankytojų, darbuotojų ir draugų, kaip jiems sekasi būti pasikeitusioje kasdienybėje. Dalį rezultatų jau pristatėme – su jais galite susipažinti čia >>>. O štai ir likusieji – apie ateitį, slaptas dureles ir vizijas.
Ateitis
Ne paslaptis, kad nežinioje nelengva ne tik kasdienius darbus atlikti, bet ir į ateitį žvilgtelėti. Tačiau mes pamėginome ir štai ką sužinojome. Net 45 proc. apklausos dalyvių vadovaujasi moto „čia ir dabar“ ir mano, kad „the time is now“ – kaip aistringi ir bebaimiai kaubojai atšiauriuose amerikietiškuose vesternuose! Jiems pritaria 19 proc. bendraminčių, supratusių, kad planai tegyvena sau, o jie sau – kiekvienas skirtingais keliais traukia ir vargo nemato. Panašu, kad nemažai bibliotekos draugų džiaugiasi dabartimi ir nebėga ilgų ateities maratonų mintimis ar žiūrėdami į kalendorius. Bet pasitaikė ir svajoklių – beveik ketvirtadalis apklaustųjų turi „didelių ir pūkuotų, nors ir labai miglotų „ateities planų“. Taip ir įsivaizduoju rūke šokančias cukrines aveles – gal pavyks vieną kitą pačiupti, o gal ir ne. 12 proc. respondentų horizonte mato „susitraukusias kaip džiovinta razinka“ perspektyvas ir mano, kad gal ir „negražios tos razinkos, bet vis tiek saldžios.“ Galbūt, šiek tiek svajoja, bet ne per daug, kažko nori, bet saikingai, laimės sausainukų ragauja nepersivalgydami, fermentuoto vyno geria neapgirsdami.
Taigi, tik kelios savaitės netikrumo, o jau gerokai paskrudino šonus įvairiems terminams ir ateities planams – vienus sudegino, kitus užšaldė, paslėpė po paslapties marška, išbarstė tai šen, tai ten, ar daržus apsodino ir pievas nuspalvino. Bet Mikė Pūkuotukas tikrai galėtų viską paaiškinti, nes juk „tokie jau tie nelaimingi atsitikimai. Jie niekad neatsitinka, kol atsitinka.“
Už slaptų durų
Bet kiek daug įdomių dalykų pamatėte už slaptų bibliotekos lentynos durų! Jei būčiau pasakų bobutė, istorijų senelis ar kompiuterinių žaidimų kūrėja, jie būtų didžiausias įkvėpimo šaltinis. Tad dalijamės, gal ir jus įkvėps baigti senus ar pradėti naujus sumanymus.
Nemaža dalis bibliotekos draugų už durų pamatė, tai, kur dabar šiukštu negalima nuvykti: SPA centriuką, vyno rūsį, barą, Italiją, sporto salę, slaptą vakarėlį, muzikos kambarėlį ar direktorės kabinetą. Kiti nuklydo į savo vaikystę, kai žaisdami žaidimą „Ages of Mithology“ pavirto troliu, ar į savo namus – miegamąjį, šaldytuvą ar kambariuką, kuriame galima slapta pamiegoti, pasimylėti ir paskaityti.
Bibliotekos ir knygų entuziastams slaptosios durys asocijavosi su knygų namais ir šnarančiomis istorijomis. Ten jie matė:
- biblioteką prieš 70 metų, kai ji tik kūrėsi ir į lentynas gulė pirmosios knygos,
- voratinkliais aplipusį ir apkerpėjusį tamsų tunelį, vedantį link stebuklingo knygų personažų pasaulio, kuriame gali sutikti ne tik Merę Popins, bet ir Kristijaną Grėjų.
- milžiniškus rūmus su milžinišku sodu. Juose yra apsigyvenę VISI rašytojai – buvę, esami ir būsimi. Ir su visais jais galima bendrauti, kalbėti ir kurti naujus knygų scenarijus.
- neskaitytų ir niekam nerodytų knygų lobyną, kurį saugo liūtai su dviem galvomis.
- A. Lindgren knygos vietą – Varnų salą.
- Narniją, Alisos stebuklų šalį, Hogvardsą.
Skaitydama šias įtaigias fantazijas nė nepajutau, kaip pati į Hogvardsą nukeliavau ir Hario Poterio burtų lazdelę iš ten parsigabenau. Bet tęskime, gal dar pavyks kur nors nuvykti. Štai daugybė žmonių už slaptų durų išvydo įvairius pasaulius – slaptus, dulkėtus, kupinus galimybių ir nuotykių, anapusinius ir nepažintus, slepiančius tamsias paslaptis ir svajones, paralelinius, pasakojančius kitokias pažįstamų žmonių istorijas. Jiems prieš akis atsivėrė požemių, karalių ir karalienių karalysčių, Viktoro Pelevino fantasmagorijos pasaulis, rojus žemėje, XIX a. pilies svetainė ar dar neatrastos žemės.
Buvo žmonių, kurie klaidžiojo po savo vidinius labirintus – svajones, viltis, baimes, savęs pažinimą ar net pabuvojo ezoterikos salone. Dalis jų ramybės ieškojo gėlėtoje pievoje, švelnioje šviesoje, deginosi saulėtoje, žalioje, žydro vandenyno apsuptoje saloje, matė tunelius, liftus, tamsius rūsius, valytojos kambarėlį ar tiesiog nugriuvusią lentyną.
Niekaip nesugrupuojami dalyvavo komunikabilių orangutangiukų sąskrydyje, plaukiojo su delfinais, matė pamiškę su savo svajonių namais, lankėsi paslaptingame kambaryje, kur sename krėsle sėdėjo ne kas kitas, o Pingvinas!
O štai keli, turintys detektyvo gyslelę, išsiaiškino, kad už slaptų durų yra sandėliukas, kuriame paslėptos visos medicininės kaukės, ar vieta, kurioje galima rasti atsakymą, kada pasibaigs visa ši velniava.
Galiausiai keli mokslinės fantastikos gerbėjai, pasibalnoję laiko mašiną, nuskriejo į 2050 ir 2120 metus. Deja, nepapasakojo, kaip sekėsi. Gal labai patiko ir ten pasiliko? Bet pabandykime atspėti, ką gi jie galėjo pamatyti.
Ateities vizija, arba scenarijai po Covid-19
Vizijų buvo tiek daug, kad, matyt, nepavyks visomis pasidalyti, bet pamėginkime. Klausimas apie ateities viziją ir galimus scenarijus turbūt geriausiai parodė, kaip žmonės vertina situaciją – optimistiškai, realistiškai, pesimistiškai, o gal su kupinais vaizduotės žvilgsniais ir kūrybai atvirais delnais.
Taigi, optimistai mano, kad viskas bus O.K., džiugins paprasti dalykai, nustosime lėkti kaip išprotėję, o skirsime daugiau laiko sau, savo artimiems, pasirūpinsime gamta, naujai atrasime senus dalykus, seniau varginusi rutina ateityje džiugins, turėsime daugiau galimybių dirbti iš namų, o eidami į darbą tuo džiaugsimės ir nebeniurzgėsime. Tikėtina, kad bus daug pailsėjusių, darbo išsiilgusių žmonių, kurie noriai kibs į naujas veiklas, organizuos susitikimus ir pasimatymus. Tapsime sąmoningesni, draugiškesni, savotiškai lygesni – gal pajamos ir sumažės, bet nebus kur jų leisti, ir tai mažai rūpės. Daugelis pradės vertinti tai, ką turi, o ypač sveikatą, artimuosius, santykius, darbą. Kai kam gal išsipildys svajonė įsigyti namus, nes sumažės būstų kainos. Svarbiausia, kad visi gyvens ilgai ir laimingai.
Realistai teigia, kad po karantino, kaip po sunkios ligos, reikės pamažu grįžti į gyvenimą. Taigi, pradžioje daug kalbėsime apie tariamus vertybinius pokyčius ir didelį poreikį bendrauti su artimaisiais ir jais rūpintis, tačiau labai greitai visi vėl sėdėsime kavinėse, kino teatruose, sporto salėse, darbovietėse, pradėsime skubėti ir pamiršime karantino metu duotus pažadus, vėl bėgsime kaip voverės rate ir net rankas pamiršime nusiplauti išėję iš tualeto, nes juk atmintis tokia trumpa!
Pesimistų vizija, kaip ir dera, kupina nuosmukio. Jie mano, kad grįšime į 2008–2012 metus, o gal patirsime kažką panašaus, ką žmonės patyrė pokariu. Labai tikėtinas autoritarinis valdymas, sumišęs su žmonių įtarumu: „Gal serga? Gal išdavikas?“ Žmonės dar labiau susvetimės, taps atsargesni, bijos vieni kitų, prisilietimų, paviršių, bučinių, negalės tiek daug keliauti, turės taupyti, dalis žmonių neteks artimųjų, liūdės, bus gili ekonominė krizė, gal net grįšime į Viduramžius, o blogiausia tai, kad Corona niekur taip ir nedings.
O štai mūsų fantastai, pasikinkę vaizduotę ir drąsą, sukūrė net kelis filmų scenarijus. Tikėtina, kad teks gyventi postapokaliptiniame distopiniame pasaulyje, kuriame smuks grikių, konservų ir makaronų industrijos, nes pasibaigus karantinui niekas jų nepirks ir nė žiūrėti į juos nenorės. „Akropoliui“ prasidės aukso amžius, pažintiniams takams ir miškams – didžioji depresija. Bus privalomos dujokaukės ir kosmonautų skafandrai, valgysime tik skystą maistą su sertifikuotu ir testuotu šiaudeliu, gausime maisto ir degalų talonų, kas 7 dienas turėsime atlikti privalomus tyrimus. Kai paskelbs karantino pabaigą, Lietuva taps panaši į Tokiją, nes visi žmonės vienu metu išeis į lauką, arba 2021 metais visa šalis patirs kandžių invaziją. Labai tikėtina, kad gatvėse sutiksime vieną kitą serialo „The Walking dead“ personažą. Nuo jų mėginsime gelbėtis populiariuoju šūkiu „Laisvė papūgoms!“ Visgi šias išsigelbėjimo kortas gali sumaišyti kuriamo siaubo filmo scenarijus, kuris prasideda taip: „Biblioteka atidaroma, pro duris kaip per Lidlo atidarymą suplūsta minia, skanduodama „Knygų, norim knygų“, nuo sukeltų dulkių debesies bibliotekininkė užsikosėja, ir šalyje vėl paskelbiamas karantinas“. Pabaiga.
Ačiū visiems už istorijas, pasakojimus, mintis ir juokus. Buvo smagu keliauti drauge.
Apibendrinimą parengė Ieva Dryžaitė