Tekstą parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
*Kas antro mėnesio paskutinį penktadienį 90-inių kartos atstovė prisimena.
Laukiniai 90-iniai
„Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis) kyla žiūrimiausių filmų sąrašu aukštyn (žiūrėti Lietuvos kino centro statistiką). Nostalgijos 90-iniams paskatinti žiūrovai iš palėpių traukia treningiukus, vandamkes, apteškes, nupučia dulkes nuo kasečių (paklausykit, kaip muzons gerai plešia), vaizdo grotuvų. Prisipjaustę šlapenkos ir agurkiukų, prisimena anuos neatmenamus laikus – tuos laukinius, šiek tiek apgriautus, bet širdžiai mielus. Gal todėl, kad buvo jauni, pirmą kartą įsimylėjo ar pasimylėjo klausydamiesi „Bolero“?
Sunkūs laikai gimdo stiprius žmones.
Stiprūs žmonės kuria gerus laikus.
Geri laikai gimdo silpnus žmones.
Silpni žmonės kuria blogus laikus.
Tai – interneto folkloras, o kas jį paleido į pasaulį, jau sunku ir atsekti. Laukiniai 90-iniai neabejotinai buvo sunkūs laikai, kurių metu brendo stiprūs žmonės. Filmo personažas Rimantas Kmita ir dabartinis akademikas, literatas, literatūrologas dr. Rimantas Kmita susitikę pakeltų bokalą už tuos laikus, kurie juos suformavo. Kalbėtųsi apie prarasto laiko grožį, apie nutrintą Pietinį rajoną, apie pergalės ir pralaimėjimo jausmą. Knyga „Pietinia kronikas“ – savotiškas meilės laiškas tiems Šiauliams, kurių šiandien nebėra. Miestą pakeitė euroremontai, integracija, migracija. Ir personažai suaugo, susikūrė gyvenimą ir paliko 90-inius už nugaros.
Apie kalbos autentiškumą ir audiovizualinį nostalgiškumą
Kalbos dalykai romane „Pietinia kronikas“ galėjo pasirodyti įžūlūs, ypač VLKK, bet tokia šiauliečių tarmė, kurios neišbrauksi iš istorijos ar vadovėlių. Kmita pakėlė literatūroje vėją, kurio taip trūko. Autentiškos, nenušlifuotos kalbos grožis atspindi laikmetį, vietą ir žmones. Būtų kvaila norminti 90-inius ir rašyti tvarkingai, kai pats laikotarpis buvo suveltas, kai iš po prekystalio traukėme nupiratautus albumus, Gariūnų tašėse gabenome dešras ir liemenukus.
Į kino ekraną perkelta ne tik vietinė šiaulių šnekta, bet ir daug to laiko popkultūros ženklų. Personažus įklijavę į „Bix“, „Foje“ koncertus ar to laikotarpio turgų, filmo kūrėjai tikrai sukūrė audiovizualinės nostalgijos jausmą. Nors vis dar ginčijamės: ar tikrai galime jausti nostalgiją sovietizmui, postsovietiniam persitvarkymui, blokadai? Manau, kad galime ir privalome reflektuoti tuos laikus, kai buvome jauni, bet greta tos romantiškos nepritekliaus idilės svarbu suvokti ir prisiminti, kokia buvo Lietuvos ir žmogaus laisvės kaina.
Užaugimas (angl. coming of age), arba personažo arka
Bręsdami pamažu suprantame, kad gyvenimas yra padielkė, kaip tai raiškiai apibūdina pats Rimantas. Prieš akis atsiveria vis daugiau neteisybės. Tapimo savimi kelionė šioje knygoje ir filme kažkuo primena didelio populiarumo sulaukusį Sally Rooney romaną „Normalūs žmonės“ (prieš tai rubrikoje „Penktadienio knyga ar kinas?“), tik jeigu visa istorija būtų parašyta iš Konelio perspektyvos, o veiksmas vyktų 90-iniais Lietuvoje. Rimantas ir Konelis galėtų susitikti regbio lauke, kovoti vienas prieš kitą norėdami patikti aplinkiniams ar bent jau tai vienai merginai. Abu vaikinai ieško savęs, savo balso. Knygos ir rašymas abiem atvejais tampa keliu į brandą. Nors atrodo, kad teksto suvokimas, eilėraščių interpretacijos neatsakys visų gyvenimo klausimų, bet juk galima pabandyti.
Nu bet yra eilėraštis. Skaitau ašai tą eilieraštį i nepagaunu kampa konkrečiai. Nu jūs paklausykit.
Rytas geležinkelio stoty
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Pajutę spindulius, į pievą beriamus,
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,
Ir Morse mirksi mirgančiu variu.
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avižų.
Henrikas Radauskas
O be to, kaip mums aiškina, analizę reik’ rašyt’ ne palyginimais, o konkrečiai: erdvė, laiks, kas veik’ i ko nor’.
Ar gyvenimą taip pat analizuojame konkrečiai? Ar ieškome prasmės erdvėje, laike ir tikrai žinome, ko norime? Jeigu jau seniai išaugote mokyklinį suolą, bet dar sapnuojate bendraklasius, egzaminus, ar nesijaučiate įstrigę laike? Kaip būdami aštuoniolikos galėjome žinoti, kuo, kur ir su kuo būti? Skaitydami eilėraščius apie nuvažiuojančius traukinius ar besibaigiantį gyvenimą, galėjome nieko nesuprasti ir visai ne tai tarp eilučių įskaityti. Buvome griežtai vertinami už eilėraščių analizes, bijojome suklysti.
Kitoje šalyje, Didžiojoje Britanijoje, Edinburge, 1993 m. Irvine’as Welshas išleido „Traukinių žymėjimą“. Šiame romane personažai darė žymiai daugiau klaidų – tiesa, dėl heroino. Kam reikalingas gyvenimas, kai galima gauti dar vieną dozę? Šalia, palyginus, gana tvarkingų Rimanto ir Konelio pristatome Rentoną:
Visuomenė sukuria melagingai įmantrią logiką, kad įtrauktų ir pakeistų tuos, kurių elgsena nesutampa su vyraujančia. […] Pasirink mus. Pasirink gyvenimą. Pasirink mokėjimus pagal užstato dydį; pasirink skalbimo mašinas; pasirink automobilius; pasirink sėdėjimą ant suolelio ir stebėjimą, protą bukinančius ir sielą naikinančius reginius, kišdamas su****ą šlamštą kartu su valgiu sau į burną. Pasirink puvimą, apsišlapinimą ir pasidergimą namuose ir erzink egoistiškus, su****us vaikpalaikius, kuriuos pats pagaminai. Pasirink gyvenimą. Ką gi, aš pasirenku nepasirinkti gyvenimo.
Irvine Welsh „Traukinių žymėjimas“
Rentonas – destruktyvus personažas, tvarkingo gyvenimo išgąsdintas jaunuolis, kuris, kaip ir Rimantas, pats supranta, kad „gyvenims yra debils“. O kad toks nebebūtų, reikia pasikeisti. Tokie pokyčiai kino filme ar knygoje vadinami „personažo arka“, savotiška adaptacija. Kitoje garsioje knygoje ir filme „Kovos klubas“ (autorius Chuckas Palahniukas, režisierius Davidas Fincheris) minimas kino juostos pakeitimas, dar vadinamas cigaretės nudeginimu (angl. cigarette burn). Tik mažas pasikeitimas, kurio eilinis žiūrovas greičiausiai nepastebėdavo, bet istorija tęsiasi, kino juosta toliau sukasi.
Matau čia tvirčiausius ir ištvermingiausius pasaulio vyrus. Tačiau jūsų gabumai švaistomi veltui. Po velnių, visa karta dirba degalinėse arba padavėjais. Vergai su baltais antkakliais. Reklama išmoko mus norėti mašinų ir drabužių, dirbti nemylimus darbus ir pirkti mėšlą, kurio mums visai nereikia. Istorijoje mes tikri vidutiniokai. Be tikslų ir be vietos. Neturim nei didžiojo karo, nei didžiojo nuosmukio. Mūsų didysis karas dvasinis, nuosmukis – tai mūsų gyvenimas. Užaugome prie televizorių ekranų svajodami tapti milijonieriais ar pramogų pasaulio įžymybėm, bet to nebus. Pamažu imame tai suprasti. Ir todėl labai pykstame.
Chuck Palahniuk, David Fincher „Kovos klubas“
Ar tokie įniršę vyrai kelia chaosą? Kodėl jie kovoja ir prieš ką?
Kokia viso to prasmė?
Jūra nieka nenor’, o aš noriu būt’ kai jūra. Bet vis tiek, vis tiek sėdiesiu čia i lauksiu. Kol prais visi galvojimai, skaudiejimai i visi durni nuorai.
„Taikos“ laikai gimdo silpnus žmones, kurie sukuria sunkius laikus. Istorija kartojasi, o jei ir nesikartoja, tai tikrai rimuojasi, kaip kad sakė Markas Twainas. Prisitaikymas prie laukinių laikų augina skūrą, ruošia mus kovai. Rimantas, Konelis ar Rentonas galėtų įkurti savo kovos klubą, bet jame susiremtų ne su vartotojiška kultūra, o šiuolaikinio pasaulio politinėmis grėsmėmis. Ištrauktų kastetus ir eitų į kovą už laisvę būti, į Krasnojarską siųstų megztinius su užrašu „gaidys“.
Karoče, knyga ieškuokite čionais, nes ašai jau baigiau.
Apie rubriką
Šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais, o svarbiausia – niekad nesibaigiančią dilemą: geriau knyga ar filmas?
Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
