Žemės ūkio akademija prieš 100 metų

Šiemet sukanka 100 metų nuo tada, kai Lietuvoje buvo įkurta antroji aukštoji mokykla – Žemės ūkio akademija. Iš viso Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu veikė net šešios aukštosios mokyklos. Kaip mažai valstybei – tikrai daug. Tarpukariu Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, todėl ruošdama kvalifikuotus specialistus Žemės ūkio akademija atliko labai svarbų vaidmenį.

Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugomi tarpukario laikotarpio Žemės ūkio akademijos bei jos personalo kūrimąsi, gyvavimą ir veiklą liudijantys dokumentai. Išsamiausiai šį laikotarpį nušviečia „Žemės ūkio akademijos metraštis“, leistas 1924–1940 m., „Žemės ūkio akademijos pirmojo dešimtmečio apyskaita“ (1924–1934), išleista 1934 m., bei kiti periodiniai leidiniai. Jų turinys ir įkvėpė straipsnio temą bei uždavinius. Bus analizuojamas aktyviausias Žemės ūkio akademijos raidos periodas – Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpis, kurį nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Universiteto veikla po atkūrimo galėtų tapti atskiro tyrimo objektu. Straipsniu siekiama apžvelgti universiteto ištakas, Akademijos susiorganizavimo niuansus, kaip buvo sprendžiamas patalpų klausimas, taip pat trumpai nušviesti universiteto ir jo personalo veiklą, neaplenkiant ir linksmesnės dalies – didžiausių institucijos švenčių.

Ištakos

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo labai svarbu kurti aukštojo mokslo įstaigas, sutvarkyti švietimo sistemą. Todėl kiekvienos aukštosios mokyklos įkūrimas tarpukariu buvo labai svarbus įvykis, naujas švietimo, mokslo ir kultūros raidos etapas. Čia didelį vaidmenį atliko visuomenė – mokslininkai, inteligentija. Nepriklausomybės pradžioje būta minčių atkurti Vilniaus universitetą, bet, kadangi trūko lėšų ir mokslo personalo, 1919 m. šios minties buvo atsisakyta ir nuspręsta stipendijomis remti užsienyje studijuojančius lietuvius, kad šie, grįžę į Lietuvą, galėtų čia įkurti aukštąją mokyklą.

Pirmasis aukštojo mokslo židinys buvo įkurtas Kaune 1920 metais. Tai buvo universiteto tipo privati aukštoji mokykla – Aukštieji kursai, 1922 m. išaugę į Lietuvos universitetą, kuriam 1930 m. buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Be šio universiteto Lietuvoje tarpukariu kūrėsi ir kitos aukštojo mokslo įstaigos: Žemės ūkio akademija, Konservatorija, Klaipėdos prekybos institutas, Klaipėdos pedagoginis institutas, Veterinarijos akademija, Aukštieji kūno kultūros kursai.

Mintis įsteigti specialią aukštąją žemės ūkio mokyklą Lietuvoje kilo valdančiajai Krikščionių demokratų partijai dar iki Lietuvos universiteto įsteigimo, tačiau specializuotai mokyklai trūko lėšų. Šios minties buvo laikinai atsisakyta. Visgi, 1922 m. lapkričio 7 d. Lietuvos švietimo ministras pranešė, kad Žemės ūkio ministerija numato Dotnuvos žemės ūkio technikumą pertvarkyti į aukštąją mokyklą. Kilo daug ginčų ir svarstymų, ar Lietuvai reikalinga nauja aukštoji mokykla, ar pavyks ją įsteigti ir išlaikyti, ar užteks jai patalpų, juo labiau kad prie Lietuvos universiteto jau veikė agronomijos ir miškininkystės skyrius. Didžiausias atskiro universiteto priešininkas buvo Gamtos ir matematikos fakulteto dekanas Zigmas Žemaitis. Jis teigė, kad ši naujai kuriama mokykla turi būti pavaldi Lietuvos universitetui (1, p. 23).

Nepaisydama kilusių ginčų, Krikščionių demokratų partija ėmėsi skubių žingsnių įsteigti naują aukštąją mokyklą. Žemės ūkio ministrui kunigui Mykolui Krupavičiui primygtinai reikalaujant, Ministrų kabinetas 1924 m. balandžio 30 d. nutarė Dotnuvoje įkurti Žemės ūkio akademiją. Buvo parengtas ir 1924 m. liepos 31 d. priimtas skubotas statuto projektas. Lietuvos universiteto statutas, priimtas 1922 m., suteikė jam plačią autonomiją, o Žemės ūkio akademija visiškai priklausė nuo Žemės ūkio ministerijos (17, p. 95–98).

Kuriant aukštąją mokyklą, daug buvo nuveikta privačių asmenų iniciatyva: „Pirmieji profesūros nariai turėjo prieš akis labai sunkų uždavinį: reikėjo organizuoti antroji Lietuvos aukštoji mokykla – Ž. Ū. Akademija. Apžiūrėti vietos sąlygas ir galimybes, sudaryti mokslo planą, suvyčioti mokslo jėgas, nustatyti tinkamus santykius su technikumu, gauti reikiamų lėšų – vis tai buvo nelengvi uždaviniai“ (2, p. 28). Nemažai prie steigimo prisidėjo ir Žemės ūkio ministerija bei agronomijos studijas baigęs prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Akademijos darbo organizavimas

1924 m. spalio 15 d. įvyko iškilmingas Akademijos atidarymas Dotnuvos didžiųjų rūmų salėje, todėl ši data laikytina faktiška Žemės ūkio akademijos veikimo pradžia. Iškilmėse, be Akademijos ir Technikumo mokomojo personalo, Akademijos studentų ir Technikumo mokinių, dalyvavo Seimo pirmininkas prelatas Juozas Staugaitis, ministras pirmininkas Antanas Tumėnas, Žemės ūkio ministras kunigas Mykolas Krupavičius, Universiteto rektorius kunigas Pranciškus Petras Būčys, Žemės ūkio departamento viršininkas Apolinaras Vienožinskis, Matematikos ir gamtos fakulteto atstovas Tadas Ivanauskas ir kiti svečiai (7, p. 61).

Šia proga periodinis leidinys „Krivulė“ džiaugėsi: „Vos septintus savo nepriklausomybės metus begyvename, o sulaukėme antros aukštosios mokyklos – Žemės Ūkio Akademijos. […] Mums reik, jei nepralenkti, tai bent pasivyti pralenkusias mus tautas“ (14, p. 8).

Priešingai nei Lietuvos universitetas, turėjęs plačią autonomiją, Žemės ūkio akademija buvo pavaldi Žemės ūkio ministerijai: „Žemės ūkio akademijos statuto buvo numatyta, kad ji yra aukštoji su agronomijos ir miškininkystės skyriais mokykla Žemės Ūkio Ministerio žinioje. Statute buvo numatyta, kokie dalykai tuose skyriuose einami ir kurioms katedroms priskiriami“ (7, p. 60). Pirmoje prezidento Aleksandro Stulginskio paskirtoje profesorių taryboje buvo išrinktas ir pirmasis Akademijos rektorius profesorius Povilas Matulionis.

Nepaisant pradžioje buvusios Žemės ūkio akademijos steigimo šalininkų ir Lietuvos universiteto priešpriešos, jau įsteigus antrąją aukštąją mokyklą buvo džiaugtasi, kad ne tik tuose pačiuose Dotnuvos rūmuose veikęs Technikumas, bet ir Lietuvos universiteto agronomijos ir miškininkystės fakultetas „išdirbo visą eilę prityrusių pedagogų, kurie galėjo sudaryti žymią dalį būsimos profesūros (Žemės ūkio akademijai – aut. past.)“ (2, p. 27).

Akademijos rektorius Juozas Tonkūnas taip apibrėžė svarbiausius akademijos veikos uždavinius: „Ž. Ū. Akademijos uždaviniai savaime išeina iš tų siekių, į kuriuos mūsų atgimusi tauta nukreipė savo žvilgsnį. Kiekvienas Tamistų žino, kad žemės ūkis yra tvirčiausias ir beveik vienintelis mūsų ekonominio gyvenimo pagrindas visų mūsų krašto žmonių, visų jo gyventojų luomų gerbūvis ir krašto kultūrinis klestėjimas visai pareina nuo mūsų žemės ūkio būklės. […] Todėl mums, žūt būt, reikia kelti galvos aukštyn, kad kaimynai neužstotų gaivinančios šviesos. Bet kad statomieji mūsų savitos kultūros rūmai būtų erdvūs, gražūs ir tvirti, reikia, kad jų pamatai būtų tvirti, kad būtų jėgų ir medžiagos jiems statyti. Tie pamatai, jėgų ir medžiagos šaltinis yra mūsų žemės ūkis. Mūsų tautos ateitis – mūsų žemės ūkio ateitis. Užtat mums, žūt būt, reikia vytis Vakarų Europos tautos. […] Tad jei nenorime atsilikti, būti kitų nustelbti ir suvirškinti, turime įtemti visas pajėgas ž. ū. Kultūros kėlimo darbe. […] Iš čia seka svarbus Žemės Ūkio Akademijos uždavinys. […] Mums reikia energingai kelti mūsų žemės ūkis, be vadovų jis negali pasėkmingai kilti, o vadovus turi paruošti Žemės Ūkio Akademija“ (3, p. 17).

Pagrindinės Žemės ūkio rūmų funkcijos buvo:

1. Rūpintis kaimo žmonių žemės ūkio švietimu ir patriotiniu auklėjimu per žiemos žemės ūkio klases, mokyklas ir kursus, Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos veiklą ir žemės ūkio specialistų paskaitas.
2. Organizuoti žemės ūkio parodas, paskaitas ir ekskursijas.
3. Organizuoti periodinę žemės ūkio spaudą, populiarių bei mokslinių knygų leidybą ir specialias radijo laidas.
4. Atkurti tautodailę ir amatus, namudinius verslus, besiremiančius lietuvių tautos tradicijomis ir pritaikytus nūdienos gyvenimui.
5. Rūpintis ūkininkų, organizuojančių agrarinę veiklą, ir ūkininkių, tvarkančių namų ūkio reikalus, profesinės kvalifikacijos kėlimu.
6. Rūpintis kraštui svarbiausių žemės ūkio šakų plėtra ir derinimu, tam parenkant tinkamiausius būdus ir priemones.
7. Įvairiapusiškai padėti žemės ūkio ekonomikos, kooperatinėms, profesinėms organizacijoms ir prižiūrėti jų veiklą.
8. Stebėti ekonominę ir teisinę padėtį žemės ūkyje, siekiant teikti Ministrų kabinetui žinias, pasiūlymus ir patarimus visais žemės ūkio reikalais.
9. Plėsti žemės ūkio mokslinių tyrimus, kad kiltų žemės ūkio kultūra ir modernėtų ūkiai (8).

Laikydamasi šių gairių Akademija dirbo visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį. Nors kūrėsi esant sudėtingomis sąlygomis, tačiau gana greitai, ypač Žemės ūkio ministerijos ir privačių asmenų iniciatyva, savo veiklą išplėtojo ir išaugo kaip aukštoji mokykla.

Akademijos patalpų klausimas

Žemės ūkio akademija buvo įsikūrusi ankštose Dotnuvos žemės ūkio technikumo patalpose. Jose tilpo trijų kursų Akademijos studentai ir technikumo moksleiviai. Patalpų trūko būtiniausiems kabinetams, auditorijoms, bendrabučiams, dėstytojų butams. Dalis studentų nuomojosi butus Dotnuvos miestelyje, esančiame už 3 km nuo Akademijos, kita dalis, pasak Č. Mančinsko, gyveno Akademijos patalpose po 25–35 žmones viename kambaryje. 1927 m. buvo išplėstas agronomijos skyrius, vėliau įsteigti namų ūkio ir miškininkystės skyriai, bet prie Akademijos patalpų prisidėjo tik namų ūkio sekcijos pastatai. Nors viso tarpukario laikotarpiu Akademija dirbo sunkiomis sąlygomis, neturėjo autonomijos, tai buvo vienintelė žemės ūkio srities aukštoji mokykla ir ji daug prisidėjo prie krašto vystymosi (17, p. 111–112).

Laikui bėgant, Akademija plėtėsi, tačiau su nepritekliais susidūrė visą savo gyvavimo laiką. „Perėmusi visą Technikumo turtą Akademija […] gavo iš įvairių Technikumo įstaigų mokslo priemonių bei kito kilnojamo turto 277.430 litų vertės. Iš to negalima daryti išvados, kad Akademija iš karto visu kuo buvo visiškai aprūpinta ir turėjo gana patenkinamas dirbti sąlygas. Aukštesniosios mokyklos mokslo priemonių aukštosios mokyklos reikalams buvo per maža ir teko rūpinti įvairių Akademijos įstaigų turtas didinti. Buvo nemažų sunkumų ir su patalpomis“ (7, p. 63).

Kadangi trūko vietos, netgi buvo planuota Akademiją įkurdinti kitoje vietoje – Raudondvario pilyje: „Todėl, tik įsikūrus Akademijai, tuoj iškilo patalpų padidinimo klausimas. Pradžioje buvo sumanyta tą klausimą išspręsti, perkeliant Žemės Ūkio Akademiją į Raudondvarį. […] Tačiau apžiūrėjus 1934 metų lapkričio mėnesį Raudondvario dvaro trobesius Akademijos komisijai […] buvo pripažinta, kad ten patalpų yra per maža, ir kad jų Žemės Ūkio Akademijos reikalams pritaikymas ir naujų pastatymas per brangiai atsieitų“ (7, p. 63). Todėl buvo imtasi žygių išplėsti patalpas pačioje Akademijoje. Pirties ir skalbyklos pastatas buvo paaukštintas vienu aukštu ir pritaikytas gyventi. Buvo pradėta rūpintis statyti bendrabutį, tačiau dėl iškilusių finansinių sunkumų tai nebuvo įgyvendinta. 1927 m. buvo likviduotas Žemės ūkio technikumas, tada Akademijos padėtis šiek tiek pagerėjo (7, p. 63–64).

Žemės ūkio akademijos „trobesius“ sudarė Akademijos sodyba su dvaro, laukų bandymo ūkio, selekcijos stoties, pradžios mokyklos ir kitomis sodybomis, įsikūrusiomis apie 20,5 ha Akademijos plote (7, p. 148–161).

Nepaisant visą laiką varginusio patalpų trūkumo, dėstytojai ir studentai jau pirmaisiais veikimo metais buvo nusiteikę optimistiškai: „Tačiau profesūros ir studentijos kilnus entuziazmas prie mokslo ir mokymosi yra tiek aukštas, kad jis ramina kančias, su dideliais vargais pergali trūkumus; ir gal jau neužilgo išvys lietuvių tauta savo laukuose ir miškuose naują, skaisčią šviesą, taip senai ir vargingai lauktą“ (18, p. 19).

Tiesa, Dotnuvoje Akademija veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Vėliau prasidėjo naujas veiklos etapas ir vyko transformacijos. Aukštoji mokykla savo veiklą 1945 m. atnaujino Kaune, buvusios Žemės ūkio ministerijos patalpose. Be to, 1946 m. aukštajai mokyklai buvo perduota Noreikiškių tarybinio ūkio dalis. 1989 m. miestelyje įsikūrė Vandens ūkio ir žemėtvarkos bei Ekonomikos fakultetų rūmai su auditorijų ir mokomųjų laboratorijų korpusais. Miškų ūkio ministerija pastatė mokomosios girininkijos patalpas. Buvo įrengti devyni bendrabučiai bei Akademijos gyvenvietė, kurioje šiuo metu gyvena daugelis Akademijos profesorių, docentų, dėstytojų bei darbuotojų. Įrengtas mokymo poligonas, plėtėsi bandymų stotis. Akademija 1996 m. buvo pervadinta į Lietuvos žemės ūkio universitetą, o 2011 m. jam buvo suteiktas Aleksandro Stulginskio vardas. 2019 m. sausio 1 d. universitetas tapo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (20).

Veikla, studijos ir studentai

Iš pradžių Žemės ūkio akademija turėjo du skyrius – agronomijos ir miškininkystės. Po 1926 m. valstybės perversmo miškininkystės skyrius buvo uždarytas, o agronomijos skyrius padalintas į tris sekcijas – žemdirbystės, gyvulininkystės ir žemės ūkio ekonomijos. 1930 m. buvo įsteigta ketvirtoji sekcija – namų ūkio. 1936 m. sekcijos buvo panaikintos, o vietoj jų įsteigti du skyriai – agronomijos ir namų ūkio. 1938 m. buvo atkurtas miškininkystės skyrius (17, p. 98–99).

Po šešerių veiklos metų iškilo svarbus naujas aspektas – namų ūkio sekcijos organizavimas. Teigiama, kad jis buvo skirtas išskirtinai moterims šeimininkėms. Didžiausia kliūtimi šiai sekcijai įkurti vėlgi tapo patalpų mokslui ir studenčių bendrabučiui stoka. „Ši kliūtis buvo prašalinta 1930-ais Vytauto Didžiojo metais, nes tų metų sąmatoje Ministerių Kabinetas paskyrė lėšų namų ūkio sekcijos rūmams statyti […]. Tuo būdu, nuo 1930 m. rudens semestro Žemės Ūkio Akademijos mokslai paskirstyti keturioms sekcijoms: žemės dirbimo, gyvulių ūkio, žemės ūkio ekonomijos ir namų ūkio sekcija“ (10, p. 7).

Atsižvelgiant į atidarymo išvakarėse kilusius nesutarimus ir prieštaravimus bei vykdomas reformas, buvo teigiama, kad „Aukštosios žemės ūkio mokyklos organizavimas Lietuvoje buvo pasunkintas dar ir tuomi, kad jai vos pradėjus įeiti į normales darbo vėžes buvo daromos įvairios reformos, kurios ilgą laiką neleido Akademijai nustatyti pastovų jos veidą ir trukdė pradėti darbą“ (5, p. 7). Tik 1931 m. buvo konstatuota, kad Akademijos gyvenimas įsivažiavo.

Paruoštų abiturientų skaičiai įvairiuose šaltiniuose skiriasi, tačiau, Česlovo Mančinsko paskaičiavimu, Žemės ūkio akademija 1924–1940 m. išleido 151 specialistą (17, p. 176–177). 1930 m. ten dirbo 6 ekstraordinariniai profesoriai ir 10 docentų, o 1938 m. – 8 ekstraordinariniai profesoriai ir 6 docentai (17, p. 219). Per visą Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpį Žemės ūkio rektoriaus pareigas ėjo trys asmenys: prof. Povilas Matulionis, prof. Juozas Tonkūnas ir prof. Vincas Vilkaitis.

Žemės ūkio akademijoje nebuvo ginamos mokslų daktaro disertacijos, bet vis dėlto čia buvo atliekami gana svarbūs moksliniai tyrimai. Juos publikuodavo nuo 1926 m. leistame Žemės ūkio metraštyje (iki 1940 m. buvo išleista 13 metraščio tomų). Taip pat buvo išleista keletas vadovėlių, monografijų ir kitų mokslinių darbų. Mokomojo ir mokslinio darbo tikslams Akademija turėjo 470 ha žemės, 2500 ha miško ir selekcijos stotį. Buvo atlikti geobotaniniai kai kurių aukštapelkių tyrimai, pradėti žemės ūkio mašinų bandymai (17, p. 219–220).

Priimant į I semestrą pirmenybė buvo teikiama tiems, kas jau buvo studijavę aukštojoje mokykloje ir buvo išlaikę bent vieno Žemės ūkio akademijoje dėstomo dalyko egzaminus. Toliau pagal eilę ėjo baigę aukštesniąją žemės ūkio mokyklą arba kokiame nors ūkyje vienerių metų praktiką atlikę asmenys (4, p. 26).

Mokslas kainavo gana nebrangiai, o geriausieji studentai papildomai gaudavo nemažas stipendijas: „Teoretinis Žemės Ūkio Akademijos kursas visoms sekcijoms tęsiasi 3 metus – 6 semestrus. Jį išklausę, privalo atlikti pasirinktoje specialybėje vienerių metų praktiką. […] Už mokslą Akademijai mokama po 150 litų – 75 lt. pusmečiui. […] 45-iems Žemės Ūkio Akademijos studentams-ėms yra duodama Valstybinė stipendija po 100 litų mėnesiui; be to stipendininkai atleidžiami ir nuo mokesnio už mokslą“ (4, p. 27–28). 1932 m. buvo panaikinta privaloma praktika žemės ūkiuose ir nutarta, kad akademijai baigti pakaks praktiką atlikti pačios Akademijos įstaigose: laboratorijose, Akademijos dvare, mokomajame darže (10, p. 9).

Žemės ūkio akademijoje veikė daugybė studentų organizacijų. Vienos jų buvo įsikūrusios ideologiniu pagrindu: Žemės ūkio akademijos Studentų ateitininkų sąjunga, korporacijos „Agricola“, „Gabija“, „Jaunoji Lietuva“, „Fraternitas Samogitiae“, „Tėviškė“, klubas „Algimantas“. Kitos veikė kultūriniais ir profesiniais pagrindais: Šaulių būrys, Vilniui vaduoti Žemės ūkio akademijos skyrius, choras, orkestras ir „Akordo“ būrelis, Akademinis sporto klubas, Visuomeninė agronomijos draugija, studentų miškininkų draugija „Šilas“, Išeivijos draugų būrelis. Kelios organizacijos buvo ekonominės: Studentų ekonominė draugija, Žemės ūkio akademijos smulkaus kredito draugija ir kooperatyvas „Laumė“ (7, p. 274–297).

Nors Akademijoje studentų gyvenimas taip pat buvo palyginti aktyvus, tačiau ji buvo toli nuo kultūros centrų. Česlovo Mančinsko nuomone, joje vyravo provincialumo ir uždarumo atmosfera, ir tai turėjo įtakos studentų pažiūroms (p. 228–229). Žemės ūkio akademijos metraštis taip nurodė jos koordinates: „Žemės ūkio akademija randasi Kėdainių apskrity apie 1 kilometrą nuo Dotnuvos geležinkelio stoties. Susisiekimui su Kaunu reikia apie 2 1/2 val., su Šiauliais apie 2 valandas“ (4, p. 25).

Juozo Karklo slapyvardžiu pasivadinęs studentas sukūrė ilgą, nostalgišką, išsamų ir šmaikštų eilėraštį apie studijas ir „popamokinę“ veiklą Dotnuvoje:

Dotnuva…

Ach, Dotnuva! – Tai pasakiškas, šventas žodis!
Kiek daug negrįžtančios jaunystės brangių atsiminimų…
Štai, slenka, bėga jie lyg ekrane, ant baltos paklodės
Ir pinasi, rikiuojasi jie tarp pilkųjų rimų.

Didingi rūmai… Parkas… Dotnuvėlė…
Laukai taip lygūs, platūs tiesias ligi horizonto.
Gamta – kukli, tačiau žavi ir troškulį gyventi kėlė, –
Zubrų kalnely dažnas juk eiliuodavom ekspromtu…

Kaip daug, tikrai, čia prakaito išlieta:
Ar Ruokio chemija, ar Galaičio mineralai –
Su storais konspektais mes lankėm čia kiekvieną ramią vietą
Ir valandom, su ilgesiu, skaičiavom šio „vargo“ galą.

Sunki paimti buvo mokslo ši tvirtovė:
Kankino smegenis įvairios formulės, planimetro teorija…
Atrodė, kad mokytojai tyčia, mokslu apsikrovę,
Sadistiškai kankinti mus tik nori jie.

Nelengvos buvo gi ir praktikos laukuose:
Sodinti braškės, pomidorai, kasti bulvės ar burokai;
Gana privargome su p. Nacevičium daržuose
Ir su kitais moderniškais auklėtojais privargom gerokai…

[…]

Dažnai gi rūmuose buvo robaksai ir vakarėliai.
Ar aktas, ar minėjimas, su šokiais, muzika finale, –
Tad polkų, valsų bangose mes supdavomės, kaip pašėlę,
Tada ir nejautriausias Biko geodeziją pamesdavo į šalį.

[…]

Ach, Dotnuva Tu, Dotnuva taip miela…
Tave prisimenu kaip gražų, pasakišką rojų;
Tu ketveris metus mane auklėjai, šlifavai mano sielą,
Davei man atestatą ir dar priedo… hemorojų… (16, p. 7).

Įdomu tai, kad Dotnuvos technikumo, vėliau Akademijos studentams, dalyvavusiems kovose dėl Klaipėdos, įamžinti buvo pastatytas paminklinis akmuo. 1923 m. maždaug 5 t sveriantį akmenį išrinkta komisija rado Dotnuvos dvaro lauke, Dotnuvos upėje. Iš ten jį iškėlė bėgiais ir užridenusi ant vagono atstūmė į Dotnuvos parką. Teritorija aplinkui buvo apsodinta eglėmis. Tais pačiais metais prie akmens susirinko 71 žmogus ir pasodino po uosį. Akmuo buvo nudailintas ir 1924 m. per Jonines pašventintas. 1926 m. prie paminklinio akmens buvo prikalta lentelė su 75 klaipėdiečių pavardėmis, kurių 71 buvo technikumietis ir 4 akademikai. „Nuo to laiko paminklo išvaizda nebesikeitė. Pasodintieji uosiai gražiai prigijo, eglikių gyvatvorės išsikerojo, paminklinis akmuo apsamanojo ir apnoko“ (19, p. 42).

Kaip universitetas šventė

Universitetas ne tik rūpinosi organizaciniais reikalais bei intensyviai dirbo, bet ir šventė. Nuo pat pirmųjų akademijos veiklos metų kaip ir Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete vykdavo iškilmingos imatrikuliacijos iškilmės: „Nuo pat ryto didieji akademijos rūmai tautine vėliava pasipuošė. Lygiai 10 val. puošni ir šauni studentų korporacijų kolona su vėliavomis įėjo jaukion bažnytėlėn. Susirinko profesūra ir jaun. mokomasis personalas. […] Iš bažnyčios nuvykta rektoriaus […] pasveikinti, pasižadėti būti tikrai tvirtais garbingosios Alma Matris sūnumis. Iškilmingo imatrikuliacijos posėdžio visi iškilmių dalyviai susirinko 12 val. Aktų salėje. Atvyko rektorius ir Akademijos Taryba“ (15, p. 325).

Žemės ūkio akademijos dešimtmečio proga laikraštis „Jaunoji karta“ rašė: „Iš menkos mokyklos akademija dabar išaugusi į rimtą įstaigą. […] Ž. Ū. Akademijai, žengiančiai į antrąjį dešimtmetį, linkėtina ir toliau eiti giliu moksliniu keliu, kelti savo žemės vaikų meilę sodžiui, gerai pasiruošti atsakingam vadovavimo darbui“ (10, p. 669).

Prezidentas Antanas Smetona džiaugėsi kad „Akademijos darbas buvo per tą dešimtmetį metų labai platus ir gausingas, išsišakojęs įvairiomis žemės ūkio sritimis. Kaip tvirtas bičių avilys, ji leido iš tarpo spiečius, užūgdė miškininkų ir kultūrtechnikų mokyklas, sutvirtino ir suderino dėstytojų eiles, laimingai rinko ir auklėjo klausytojus, davė plačią pradžią mokslinei žemės ūkio literatūrai, paruošė vyriausybės ir visuomenės įstaigoms mokytų agronomų“ (13, p. 7).

Pats dešimtmečio minėjimas praėjo, kaip ir priklauso, iškilmingai. Iškilmės prasidėjo pamaldomis, kuriose dalyvavo ir prezidentas Antanas Smetona, ministrai. Po pamaldų visi susirinko į aktų salę, kur savo pasveikinimus tarė garbingi asmenys: rektorius, prezidentas, Vytauto Didžiojo universiteto atstovai, Žemės ūkio rūmų, Agronomų sąjungos, Miškininkų mokyklos, Veterinarijos gydytojų sąjungos ir kiti atstovai. Už svečių nugarų puikavosi organizacijų vėliavos (11, p. 373).

„Trimito“ žurnalistas pabrėžė, kad Žemės ūkio akademija – labai svarbi Lietuvos, kaip ūkio krašto, aukštojo mokslo įstaiga, kurioje rengiami kraštui labai reikalingi specialistai: „žemės dirbimo, gyvulių ūkio, žemės ūkio ekonomijos ir namų ūkio“. Akademija savo lygiu prilyginta Vytauto Didžiojo universitetui (10, p. 824).

Žemės ūkio akademija Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu augo ir plėtėsi, patyrė reformų, tačiau prie jų prisitaikė ir tapo svarbiausia ir įtakingiausia ūkiškojo ugdymo organizacija šalies ekonominiame ir socialiniame gyvenime. Čia buvo parengta profesionalių agronomų, miškininkų, namų ūkio specialistų, kurie toliau dirbo Lietuvos žemės ūkio labui. Pats Lietuvos žemės ūkis per aptariamąjį laikotarpį padarė milžinišką pažangą. Pagal žemės ūkio pažangos tempus Lietuva buvo tarp pirmaujančių valstybių Europoje.

Tekstą parengė vyresnioji metodininkė Jovita Jankauskienė

Šaltinių ir literatūros sąrašas:

1. „Žemės ūkio akademijos steigimo chronologinė eiga“. Žemės ūkio akademijos metraštis 1925-1926. Kaunas.
2. „Žemės ūkio akademijos veikimas 1924–25 ir 1925–1926 m.“ Žemės ūkio akademijos metraštis 1925-1926. Kaunas.
3. „Žemės ūkio akademijos uždaviniai“. Žemės ūkio akademijos metraštis 1928–1929. Kaunas.
4. „Norinčiųjų Žemės ūkio akademijoje studijuoti dėmesiui“. Žemės ūkio akademijos metraštis. 1927–1928. Kaunas.
5. „Žemės ūkio Akademija 1924–1930 m“. Žemės ūkio akademijos metraštis 1929–1930. Kaunas.
6. „Žemės Ūkio Akademija 1931 metais“. Žemės ūkio akademijos metraštis 1931–1932. Kaunas.
7. Žemės ūkio akademijos pirmojo dešimtmečio apyskaita. 1924–1934. Kaunas.
8. Aleksa, Valentinas. „Žemės ūkio rūmai: istorija ir jų vaidmuo Lietuvos kaimo raidai“. Mokslo Lietuva. Prieiga per internetą: http://mokslolietuva.lt/2015/03/zemes-ukio-rumai-istorija-ir-ju-vaidmuo-lietuvos-kaimo-raidai-2/
9. V. 1933. „Žemės Ūkio Akademija 1932 metais“. Žemės ūkio akademijos metraštis 1932–1933. Kaunas.
10. V. 1934. „Žemės Ūkio Akademijai 10 metų“. Jaunoji karta: 41. Kaunas.
11. Gaidžiūnas, Balys. 1934. „Dešimtmečio iškilmės Ž. Ū. Akademijoje“. Akademikas: Kaunas.
12. „Žemės ūkio akademijai 10 metų“. Trimitas: 42. Kaunas.
13. K. 1935. „Ž. Ū. Akademijos 10 m. sukakties iškilmės“. Žemės ūkio akademijos metraštis 35: 1. Kaunas.
14. L. 1924. „Žemės Ūkio Akademija“. Krivulė: 11. Kaunas.
15. 1937. „Imatrikuliacijos iškilmės Ž. Ū. Akademijoje“. Akademikas: 15. Kaunas.
16. Lazauskas, J. 1937. „Dotnuva…“, Dotnuva 1919–1927. Dotnuvos žemės ūkio technikumo almanachas. Kaunas.
17. Mančinskas, Česlovas. 1996, Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940 metais.
18. Matulionis, Povilas. 1926. „Įžanga“. Žemės ūkio akademijos metraštis. Kaunas.
19. Savickis, J. 1937. „Kaip buvo pastatytas Klaipėdos paminklas“. Dotnuva 1919–1927. Dotnuvos žemės ūkio technikumo almanachas.
20. VDU ŽŪA vakar ir šiandien. Prieiga per internetą https://zua.vdu.lt/apie/vakar-ir-siandien/