Povilas Višinskis (1875–1906) išlieka viena ryškiausių lietuvių tautinio atgimimo asmenybių. Jo indėlis į politinę kultūrą ir visuomenės savimonės ugdymą formavo lietuvių demokratinę ideologiją. Pirmasis drąsiai iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės klausimą, jis nepabūgo teisiniu keliu Rusijos Senate ginti lietuviškos spaudos laisvės. Ši pasiekta pergalė 1904 m. tapo reikšmingu tautinio judėjimo raidos simboliu, sustiprinusiu visuomeninį politinės ir kultūrinės autonomijos siekį. Priklausydamas varpininkų kartai ir tęsdamas Vinco Kudirkos pradėtą misiją, P. Višinskis siekė tautiniam judėjimui suteikti apčiuopiamas strategines gaires, telkti bendraminčius ir, svarbiausia, įtvirtinti nuoseklią politinę kryptį kovoje prieš carinės Rusijos priespaudą.
Įsitraukimas į Vilniaus visuomeninį gyvenimą
Po 1904 m. laimėtos bylos Rusijoje (kai jis buvo išteisintas dėl kaltinimų platinus draudžiamą lietuvišką spaudą) Povilo Višinskio gyvenime prasidėjo naujas, itin aktyvus etapas. Išlaisvintas iš teismų ir persekiojimų, Višinskis grįžo į Vilnių, kur pradėjo aktyviai veikti tautinio atgimimo judėjime. Čia jis organizavo politinius susibūrimus ir skleidė „naujosios gadynės“ idėjas, kurios plito tiek šiuose susitikimuose, tiek „Vilniaus žiniose“ – pirmajame legaliame lietuviškame dienraštyje, kurį jis pats ir redagavo (1904–1905 m.). Šis periodinis leidinys tapo aktyvia platforma demokratinėms idėjoms skleisti, telkė intelektualus, suteikė viešą tribūną tautinio judėjimo diskusijoms ir skatino platesnę politinę savimonę (Būtėnas, p. 97–103). Redaguodamas „Vilniaus žinias“ Višinskis siekė ne tik informuoti, bet ir formuoti visuomenės politinį mąstymą, įtvirtindamas tautinio judėjimo kryptį viešojoje erdvėje.
Pasitraukęs iš „Vilniaus žinių“ redakcijos, Višinskis atsidavė kūrybiniam darbui – literatūrai ir ypač publicistikai. Jo publicistinės brošiūros – „Žmogaus tiesos“ (1905), „Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas“ (1905), „Kas tai yra konstitucija?“ (1906), „Vaina arba karė“ (1906) ir kitos – buvo leidžiamos jo paties įsteigtoje „Šviesos“ bendrovėje. Šiuos leidinius spausdino Juozapo Zavadzkio spaustuvė Vilniuje, glaudžiai susijusi su tautinio žodžio sklaida ir ne kartą bausta carinės valdžios už draudžiamų lietuviškų bei lenkiškų leidinių spausdinimą.
Politinio pobūdžio leidinių svarba ypač išryškėjo 1905 m. revoliucijos ir Didžiojo Vilniaus Seimo kontekste, kai lietuvių visuomenė pradėjo vis plačiau diskutuoti apie politinę autonomiją ir demokratinius principus. Višinskio tekstai tapo ne tik agitacinėmis priemonėmis, bet ir Lietuvos ateities vizijomis, kurios, nors ribotos carinės valdžios sąlygomis, padėjo įtvirtinti modernios politinės kultūros pamatus. Remdamiesi Ąžuolyno bibliotekoje saugomais P. Višinskio XX a. I dešimtmečio publicistiniais leidiniais, dabar ir aptarsime jo pagrindines demokratines pažiūras bei jas formavusius veiksnius.
Politinės idėjos ir jų šaltiniai
Povilo Višinskio politinės ir visuomeninės idėjos buvo artimos Vakarų pasaulio – Amerikos, Anglijos ir ypač Prancūzijos intelektinei tradicijai. XIX a. pabaigoje Prancūzija buvo laikoma demokratijos ir pilietinių teisių simboliu, o 1789 m. Didžiosios revoliucijos palikimas – konstitucija bei Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija – tapo kertiniais orientyrais daugeliui tautinių judėjimų Rytų Europoje. Revoliucija, panaikinusi feodalinę santvarką ir pradėjusi modernios demokratijos formavimąsi, tapo nuolatiniu Višinskio argumentu publicistikoje. Jo tekstuose ataidėjo revoliucijos principai – konstitucijos būtinybė, lygybė ir universalios žmogaus laisvės, kurių svarba, anot Višinskio, nenusileidžia net Dešimčiai Dievo įsakymų (Rinkimai, p. 17–20). Lietuvoje tokios idėjos buvo gana novatoriškos ir, deja, carinės Rusijos politinės priespaudos sąlygomis sunkiai realizuojamos. Nepaisant to, Višinskio tekstuose jaučiamas optimizmas ir suvokimas, kad pilietinis ugdymas yra būtinas žingsnis prieš siekiant platesnių politinių reformų.
Darbe „Žmogaus tiesos“ Višinskis tituliniame puslapyje cituoja prancūzų teisininko ir politiko Gui-Jean-Baptiste Target (1733–1806) kalbos ištrauką, pasakytą 1789 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamajame susirinkime Paryžiuje: „Manau, kad žmogaus tiesas ne visi težino, kad reikia jas visiems nurodyti ir išaiškinti. <…> Išrėžkime ant vario lentos (estampo – S. V. pastaba) žmogaus tiesas, ir prašalinsime visas mųsų vyriausybės ydas ir savo vaikus apsaugosime nuo jų“ (kalba palikta tokia, kokia yra šaltinyje). Target akcentavo būtinybę aiškiai įvardyti ir išaiškinti žmogaus teises, kad jos taptų visuotinai suprantamos ir apsaugotų ateities kartas nuo valdžios ydų.
G. B. Target labai prisidėjo prie naujosios įstatyminės santvarkos kūrimo: jis buvo išrinktas į Prancūzų akademiją ir 1789 m. tapo Trečiojo luomo deputatu Generaliniuose luomuose. Būtent Trečiojo luomo atstovai, reikalavę lygiateisiškumo su privilegijuotais sluoksniais – dvasininkija ir bajorija, – pavertė Generalinius luomus į Nacionalinę Asamblėją, pradėjusią kurti naują konstitucinę tvarką. Politinis virsmas, kai valdžia iš monarcho ir aristokratijos perėjo į tautos – paprastų žmonių – rankas, ypač imponavo Višinskiui. Šią patirtį Višinskis laikė pavyzdžiu Lietuvai, ragindamas visuomenininkus telktis, siekti politinio atstovavimo ir kurti valstybę, kurioje lietuvių tautos balsas būtų girdimas. Taigi, cituodamas prancūzų revoliucionieriaus Target idėjas, jis simboliškai susiejo jas su lietuvių tautiniu judėjimu, siekdamas supažindinti tautiečius su žmogaus teisių samprata, kuri po ilgų carinės Rusijos priespaudos metų buvo paminta, užmiršta ar daugeliui net neįsivaizduojama.
Įkvėpimo Povilas Višinskis ieškojo Emmanuelio Josepho Sieyèso (1748–1836) idėjose („Žmogaus tiesos“, p. 9). Sieyèsas, vienas iš svarbiausių Prancūzijos revoliucijos ideologų, iškėlė tautos suvereniteto principą ir prisidėjo prie 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos rengimo. Jis teigė, kad teisės kyla iš tautos, o ne iš monarcho ar privilegijuotų luomų, todėl tik tauta turi „konstitucinę galią“ (pouvoir constituant) – teisę kurti ir keisti konstituciją. Sieyèso idėjos – visuotinė lygybė prieš įstatymą, piliečių teisė dalyvauti valdžioje ir konstitucinė valstybė kaip žmogaus teisių garantas – aiškiai paveikė Višinskį. Jis jas pritaikė Lietuvos politinei situacijai, tikėdamasis teisingesnės istorijos raidos ir šviesesnės ateities lietuvių tautai.
Višinskio tekstuose nuosekliai plėtojama konstitucijos reikšmė – ji suvokiama kaip teisinis pagrindas, užtikrinantis piliečių teises ir ribojantis valdžios savivalę. Jis taip pat akcentavo visuotinį balsavimą, laikydamas jį būtina tautos suvereniteto išraiška, o žmogaus teisių klausimus siejo su tautos išlikimu: be pilietinių laisvių tautinė kultūra negalėjo klestėti.
Žmogaus teisės
Brošiūroje „Žmogaus teisės“ Višinskis nagrinėja žmogaus gerovės ir valstybės sąveiką, keldamas klausimą, kaip suderinti žmogaus laisves su valdžios ribojimais. Ieškodamas atsakymų, jis pateikė glaustą teisių istorijos apžvalgą (p. 4–8): nuo pirmųjų civilizacijų, kur, pasak jo, vyravo despotizmas, iki naujųjų laikų, kai ėmė plisti idėjos apie monarchų valdžios ribojimą pamatiniais valstybės įstatymais. Šią istorinę perspektyvą vainikuoja kertinė Višinskio mintis – „Visos žmogaus tiesos, tai pamatas gerai surėdytos valstybės“ (p. 15).
Remdamasis E. J. Sieyèso teiginiais, Višinskis suskirstė žmogaus teises į prigimtines ir tas, kurios atsiranda gyvenant valstybėje, t. y. pilietines (p. 9). Jo manymu, pagrindinis šių teisių tikslas – žmogui „tobulinti prigimtį“ (p. 8) ir „laisvai žengti pirmyn“ (p. 13). Todėl kiekvienas asmuo privalo rūpintis savimi ir savo laisvės įgyvendinimu, tačiau kartu gerbti kitų teises, nes tik jų tarpusavio derinimas sudaro teisingos ir harmoningos visuomenės pagrindą (p. 8–9).
Prigimtinės teisės, Višinskio skirstytos į materialines (p. 10–11) ir dvasines (p. 12–13), apėmė platų spektrą. Materialinės teisės užtikrino asmens ir nuosavybės neliečiamybę, laisvę judėti bei pasirinkti gyvenamąją vietą, darbo laisvę ir teisę į teisingai įgytą turtą. Tačiau svarbiausios, pačiam Višinskiui aktualiausios ir labiausiai išsiilgtos buvo dvasinės teisės, visą jo gyvenimą buvusios suvaržytos. Joms jis priskyrė sąžinės ir tikėjimo laisvę, susirinkimų bei draugijų steigimo teisę, žodžio ir spaudos laisvę, taip pat mokymosi ir mokymo teisę – kiekvienas, pasak Višinskio, turi teisę mokyti kitus rašyti, skaityti ir perduoti viską, ką pats moka ir laiko reikalinga.
Piliečių teisės (p. 13–15), kurias Višinskis laikė esminėmis lietuvių visuomenei, buvo grindžiamos lygybės principu: visi prieš įstatymą ir teismą turi būti lygūs, kiekvienas gali siekti valdžios pareigų, o mokesčiai turi būti proporcingi kiekvieno individualioms pajamoms. Greta šių nuostatų Višinskis akcentavo ir politines teises – teisę rinkti atstovus, dalyvauti leidžiant įstatymus ir valdant kraštą (p. 14).
Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. valstiečiai liko priklausomi nuo dvarininkų ir patyrė ekonominę priespaudą, todėl Višinskio reikalauta mokesčių lygybė ir galimybė užimti valdžios pareigas reiškė siekį iš esmės keisti demokratinės valstybės pagrindus. Šį siekį sustiprino kertinė Višinskio mintis: „Visos žmogaus tiesos priklauso visiems žmonėms lygiai be jokio skirtumo: ar tai jis būtų vargdienis, ar turtinguočius, išmintingas ar menkos galvos, vyras ar moteriškė, katalikas ar liuteris, lietuvis, žydas ar lenkas, jaunas ar senas, sveikas ar ligotas“ (p. 15–16). Tokiu būdu jis iškėlė universalią žmogaus teisių sampratą, kurioje nėra vietos luominei ar religinei diskriminacijai.
Rinkimai
Kaip ir žmogaus teisių klausimu, taip ir demokratinių valstybės valdymo įrankių srityje lietuvių visuomenė buvo menkai susipažinusi su moderniomis idėjomis. Todėl Višinskis savo brošiūrose „Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas“ ir „Kas tai yra konstitucija?“ paprastai ir suprantamai aiškino, kaip turėtų būti įgyvendinamos prigimtinės ir pilietinės teisės valstybėje.
Svarbiausia Višinskio demokratinės vizijos nuostata, remiantis užsienio šalių gerosiomis patirtimis, buvo visuotinis balsavimas, apimantis visus visuomenės sluoksnius, nepriklausomai nuo piliečių turto, lyties, tautybės ar religijos (Visuotinas, p. 6–7). Tačiau jis numatė ir išlygas – balsuoti negalėtų nepilnamečiai, „bepročiai“, teistieji asmenys ir tarnaujantys kariai bei policininkai (Visuotinas, p. 8). Jis akcentavo slaptą, tiesioginį balsavimą – be tarpininkų ir be išorinio spaudimo (Visuotinas, p. 10–11). Tokia vizija ryškiai kontrastavo su Rusijos imperijos Valstybės Dūmos rinkimų sistema po 1905 m. revoliucijos, kur balsavimo teisė buvo griežtai ribota, nelygi ir išlaikiusi Caro viršenybę – jis galėjo paleisti Dūmą, skirti ministrus ar vetuoti įstatymų projektus. Taigi autokratinė kontrolė Rusijos imperijoje išliko iki pat 1917 m. vasario revoliucijos.
Įdomu, kad į rinkėjų gretas Višinskis įtraukė ir moteris, kurios, jo teigimu, „taip pat turi savų rūpesčių ir interesų“ (Visuotinas, p. 6). Toks pasiūlymas buvo novatoriškas, nes tuo metu moterų politinės teisės pasaulyje dar nebuvo plačiai pripažintos. Galima numanyti, jog šią įžvalgą sustiprino ir Višinskio artima draugystė su intelektualiomis moterimis – Gabriele Petkevičaite-Bite, Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana ir kitomis šviesuolėmis, kurių išmintį ir draugiją jis vertino. Kaip pavyzdį Višinskis pateikė Naująją Zelandiją, kur moterims balsavimo teisė buvo suteikta jau 1893 m. Lietuvoje moterų rinkimų teisės įtvirtintos 1918 m. lapkričio 2 d., Laikinosios konstitucijos pamatiniuose dėsniuose sulyginus vyrų ir moterų teises. Netrukus moterims buvo leista kandidatuoti ir į Steigiamąjį Seimą, kuriame jos dalyvavo ir buvo išrinktos. Tai tapo vienu svarbiausių demokratijos žingsnių atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, o moterų dalyvavimas politikoje padėjo formuoti parlamentinę demokratiją tarpukario Lietuvoje, šioje srityje net aplenkiant kai kurias Vakarų Europos šalis. Taip Višinskio vizija iš tiesų realizavosi.
Visuotinių rinkimų metu išrinkti deputatai turėtų spręsti esminius krašto reikalus: mokesčių sistemą, akcizus ir muitus, įstatymų tobulinimą, teismų organizavimą, kariuomenės tarnybos trukmę, švietimo plėtrą (Visuotinas, p. 12). Višinskio siekis buvo aiškus – parodyti, kad demokratiniai mechanizmai yra ne abstrakti teorija, o praktiniai įrankiai, leidžiantys tautai dalyvauti valstybės valdyme. Tokia vizija buvo itin pažangi lietuvių politinei kultūrai, nes carinės Rusijos sąlygomis rinkimų teisė buvo ribota, o valstiečiai faktiškai neturėjo galimybės dalyvauti priimant sprendimus.
Konstitucija
Spaudoje vis dažniau pasirodant diskusijoms apie konstituciją, Višinskis išleido brošiūrą, kurioje paprastai ir suprantamai paaiškino visuomenei šį naują, mažai girdėtą dalyką. Jis šmaikščiai ramino skaitytojus, teigdamas, kad konstitucija yra „geras dalykas, kuris nulaužo valdininkams ragus“ (p. 3), t. y. riboja valdžios savivalę. Brošiūroje Višinskis pabrėžė, jog konstitucija yra įprastas dokumentas daugelyje pasaulio šalių, išskyrus Rusiją, Turkiją, Kiniją ir dar kai kurias Azijos ir Afrikos valstybes (p. 4). Nors konstitucijos įvairiose šalyse skiriasi, jų esmė, anot Višinskio, yra žmogaus laisvės – apie jas jis plačiau kalbėjo „Žmogaus tiesose“. Konstitucijoje visos laisvės aiškiai įtvirtinamos įstatymais, o už jų pažeidimą nuobaudas skiria teismas, ne policija ar valdžia (p. 5).
Višinskio konstitucijos samprata rėmėsi Apšvietos ir revoliucinėmis idėjomis, pabrėžiančiomis valdžios ribojimą ir piliečių teisių apsaugą. Jis konstituciją suvokė kaip pamatinių įstatymų rinkinį, užtikrinantį valdžios padalijimą (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė) ir žmonių dalyvavimą valstybės valdyme (p. 7–8). Tokia vizija buvo tiesioginė priešprieša carinės Rusijos autokratinei sistemai ir tapo svarbia lietuvių politinės kultūros modernėjimo gaire.
Višinskio teigimu, konstituciškai įtvirtinti įstatymai yra ilgalaikiai ir nekaitaliojami, todėl vadinami pamatiniais, o jų pakeitimai galimi tik žmonių valia, dokumente nustatyta tvarka (p. 3–4). „Ten, kur yra konstitucija <…> be žmonių sutikimo negali nieko svarbaus daryti nė karaliai, nė ministeriai, nė kiti valdininkai“ (p. 6), – rašė jis. Priešingai, ten, kur konstitucijos nėra, „žmonės turi mokesčius mokėti, klausyti valdžios, visokias nuo jos skriaudas kentėti ir vis tylėti – niekur ir niekada neprasitarti, kad valdžia negerai padarė; jei jau leidžiama kalbėti apie valdžią, tai tik pagyrimus“ (p. 6). Tokios mintys atskleidžia Višinskio siekį parodyti konstituciją kaip valdžios ribojimo ir piliečių teisių apsaugos garantiją. Jo argumentai buvo tiesioginė reakcija į carinės Rusijos autokratinę sistemą, kurioje tebebuvo juntamos spaudos draudimo, lietuvių kalbos ribojimų ir religijos persekiojimo pasekmės. Anot Višinskio, rusų „valdžia vis dar šiaušiasi“ prieš naujas demokratines idėjas, nes „žino, kad konstitucijai atsiradus, bus didelės permainos žmonių naudai“ (p. 7).
Demokratas
Višinskis neapsiribojo publicistine veikla – jis aktyviai įsitraukė į politinį Lietuvos gyvenimą. 1902 m. Aleksandrijos dvare (Šiaulių r.) vykusiame varpininkų suvažiavime jis tapo vienu iš Lietuvos demokratų partijos (LDP) steigėjų, o po Vinco Kudirkos mirties iškilo kaip svarbiausias varpininkų judėjimo lyderis. Šūkiu „Kilk ir kelk“ Višinskis ragino aplinkinius kovoti prieš valdžią, kelti į šią kovą kitus ir siekti laisvos Lietuvos (Credo; Būtėnas, p. 93–94). Višinskis dalyvavo rengiant partijos programą, kurioje buvo įtvirtintos demokratinės ir tautinės nuostatos.
Neramiais 1905 metais Didžiajame Vilniaus Seime jis argumentuotai pagrindė Lietuvos nepriklausomybės idėją, pabrėždamas būsimos valstybės demokratinį pobūdį ir lietuvių kultūros sąsajas su Europos kultūriniu kontekstu. Seime dalyvavo įvairių politinių pažiūrų lietuvių veikėjai, todėl tautinio judėjimo modernėjimas nebuvo vienalytis procesas (Būtėnas, p. 97–98). Vis dėlto amžininkai išskiria Višinskį kaip „taikintoją“ (Būtėnas, p. 107) – asmenį, gebėjusį suartinti politiškai skirtingas grupes ir telkti jas bendram tikslui – spaudos laisvei, švietimui ir tautinei kultūrai stiprinti. Sėkmę, jų teigimu, lėmė Višinskio pastangos išlaikyti vienybę tarp skirtingų pažiūrų žmonių, nes jis aiškiai suprato, jog tautinio judėjimo pažanga priklauso nuo gebėjimo bendradarbiauti.
Išvados
Povilas Višinskis buvo reikšminga modernėjančios Lietuvos politinės ir kultūrinės minties figūra. Jo idėjos apie konstituciją, visuotinį balsavimą ir žmogaus teises suformavo modernios tautos sampratą ir prisidėjo prie politinės kultūros plėtros carinės priespaudos sąlygomis.
Nors jo gyvenimas buvo trumpas, Višinskio mintys darė ilgalaikį poveikį tautiniam judėjimui ir tiesiogiai atsiliepė 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimams, kurie vėliau kūrė intelektinį pagrindą 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybei. Jis aiškiai parodė, kad tautinis judėjimas negali apsiriboti vien kultūrine veikla – būtina politinė organizacija, solidarumas ir demokratinių principų įtvirtinimas.
Savo publicistika Višinskis skatino lietuvius suvokti save kaip politinę bendruomenę, turinčią teisę į savivaldą ir nepriklausomybę. Jo tekstai, kritikuojantys carinę santvarką ir aiškinantys demokratinio valdymo principus, ragino imtis praktinių veiksmų: organizuotis, kurti politines struktūras, siekti socialinio teisingumo ir „naujos gadynės“ valstybingumo.
Straipsnio autorė Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresnioji metodininkė Sandra Veprauskienė, 2025 m.