„Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu…“
Viljamas Šekspyras
Meilė
„Nebėr pasauly skaitymo! Aš tyliu…“
Donata Bocullo
Skaitymas
Apie rubriką
„Tarp kultūrų ir…“ – tai tekstai, kurie supažindina skaitytojus su skirtingomis kultūromis bei jų literatūra (kartais netiesiogiai) ir ieško universalių kodų: atmintyje, kalboje (balse), meilėje, teksto vertime, emigracijoje, traumoje. Čia rasite nuorodų į knygas ir kitus kontekstus, kurie tarpininkauja bandant susikalbėti su žmogumi iš kitos šalies ir kitokios praeities.
Prieš tai rubrikoje „Tarp kultūrų ir…“:
Šiame straipsnyje rasite:
- skaitymo atsakomybės klausimą;
- skaitymo spektaklio ir skaitymo kultūros dilemą;
- kvietimą panardyti, ne tik plaukti;
- skaitymo įvairovės pažadą.
Šį skaitymo sezoną su Ąžuolyno skaitytojų klubu ne tik tyliai skaitysime, bet ir mokysimės surasti prasmę tarp eilučių. Tai ne socialinių tinklų iššūkis, o natūralus poreikis kalbėtis apie literatūrą ir tai, kaip ji mus veikia. Danutė Gailienė knygoje „Ką jie mums padarė“ tyrinėja kolektyvines okupacinių režimų traumas. O kaip šiuolaikinius skaitymo kultūros dalyvius veikia autoritariškas skaitymas? Tai jokiu būdu neprilygsta karo, tremties ar rezistencijos traumoms, bet vis rečiau atsigręžiame ir susimąstome, kokią skaitymo kultūrą kuriame šiandien ir ką ji mums palieka – randus ar malonią tuštumą? Ar skaitome norėdami patirti malonumą, pasikelti statusą, reitingą, o gal tiesiog norėdami išgelbėti kitą žmogų (save)? Kai aplinkinis pasaulis griūva, o kultūros, religijos neranda bendro sutarimo, lyg ir ne vieta ir ne laikas pradėti žaisti atšaukimo kultūros (angl. cancel culture) karus. Ypač neverta pradėti skaldytis literatūros lauke.
Šį kartą norėsiu aptarti skaitymo kultūros, Kauno knygų mugės (2026) atgarsius ir diskusiją „Skaitymo kultūra ar skaitymo spektaklis? Kas nutinka, kai skaitymas tampa viešas?“, kuri sujudino vidinius skaitytojų spektaklius. Vieni skaitytojus knygų mugėse vadina proginiais intelektualais, o kiti pyksta, kad yra gėdinami dėl skaitomos literatūros (angl. „bookshaming“). Ir viena, ir kita pusė neturėtų skaldytis ir špilkuotis – diskusija turėtų vykti, nors ir nepatogiai. Vis vien visi esame tos pačios skaitymo rinkos dalyviai, visiems vietos turėtų užtekti – leidėjams, skaitytojams, rašytojams, bookstagramo ir akademiniams literatūrologams. Ko gali neužtekti – tai LKT finansavimo leidybai ir laiko knygoms gelbėti. Kol žarstomės kritika, savo nuomone, rusai masiškai naikina ne tik ukrainiečius, bet ir jų knygas (per vasarą sunaikinta apie 13 mln. knygų), JAV siunčia bibliotekoms draudžiamų knygų sąrašus, dirbtinis intelektas siurbia iš mūsų istorijas ir rašymo stilių. Ką galime padaryti kitaip?
Tekstui suprasti reikia laiko
K. Čiurlionis visada svarstydavo, „kodėl žmonės nežiūri, kodėl neįtempia dvasios“, kai lankytojai pirmosiose jo parodose krapštydavo galvas ir sakydavo, kad nieko nesupranta.
„Publika reikalavo paveikslus aiškinti. Tai stumdavo Konstantiną iš pusiausvyros: „Kodėl žmonės nežiūri. Kodėl neįtempia savo dvasios – juk kiekvienas kitaip prieina, kitaip priima meno kūrinį. Kodėl tu manęs neklausi: „Ką tai reiškia? Ką tai reiškia?“ Ir tas toks santūrus, lygus ir švelnus žmogus vos susivaldydavo nuo šiurkštaus žodžio.“
Iš Sofijos Čiurlionienės atsiminimų
Norint susikalbėti ir suprasti reikia laiko. Nesu aš „skaitymo Čiurlionis“ (grūmoju pirštu ir sakau: aš dar net ne Čiurlionis), kurios šiandien kažkas nesupranta, bet suprantu, ką norėjo pasakyti Jūratė Čerškutė įžangoje į Thomo C. Fosterio knygą „Skaityk literatūrą kaip profesorius“: mes prabėgame tekstų paviršiais. Kodėl skubame skaityti? Skubame, nes nuolat auga tekstų suvartojimo skaičiai. Ne tik literatūrinių tekstų – ir el. pašto žinučių, instrukcijų, DI generuoto turinio. Visi jaučiame savotišką FOMO (angl. fear of missing out – baimė praleisti) ir vis vien skaitome. Duomenų daug, o laiko mažai. Kultūra tapo atvira, daugiabalsė, ir ne viskas krypsta gerąja linkme. Vieni sakys: jeigu nenori, neskaityk, jeigu nenori, neklausyk kažkieno rekomendacijų, nenori – nerašyk. Galime bandyti žaisti literatūros anarchiją, bet demokratijoje egzistuoja toks žavus žodis: ATSAKOMYBĖ.
„Atsakomybė – žmonijos prigimties gija.“
„Kauno kantatos“ libretas (2022)
Ar esi tai, ką skaitai?
Kas bus atsakingas, jeigu ir toliau skaitydami tik vieno ar kito žanro literatūrą ir diskutuodami, kas turi teisę mums nurodinėti, kad ši literatūra vertinga, o ši ne, praleisime iš tiesų didžiulius pavojaus signalus? Medijų raštingumas kai kuriems galbūt jau skamba kaip nuvalkiota frazė, tačiau kultūros ir švietimo lauke vis dar sprendžiamos pačios įvairiausios su raštingumu (ne tik gebėjimu skaityti) susijusios problemos. Tiek dėmesio sutelkėme kovodami su dezinformacija žiniasklaidoje, socialiniuose kanaluose, bet ar pagalvojome, jog ir literatūroje gali sklisti klaidinga informacija, žalingi lyčių vaidmenys, skatinami toksiški santykiai, o gal ir nesantaikos kurstymas? Manome, kad skaitydami esame apsaugoti nuo netinkamo elgesio, klaidingos nuomonės ir moralinė policija neturi mums ko pasakyti. Bet juk viskas mus veikia, konstruoja mūsų informacinį srautą, suburia panašaus mąstymo žmones. Kalbėsiu kontroversiškai, bet ar galvojate, jog karo nusikaltimus vykdantys ir vykdę politikai, diktatoriai buvo neapsiskaitę žmonės? Galvojate, kad jie savęs nelaikė intelektualiais? Nenoriu garsinti jų vardų ir viešinti, ką būtent jie skaitė, bet tikrai rasite šaltinių, kurie atskleis, kokia literatūra formavo jų klaidingas ir pavojingas pažiūras.
Visiems gerai žinomas J. D. Salingeris savo romanu „Rugiuose prie bedugnės“ tiesiogiai nesikėsino į Johną Lennoną – gaiduką paspaudė Markas Davidas Chapmanas, įtikėjęs Salingerio sukurtu personažu. H. G. Wellsas nesukūrė nei atominės bombos, nei laiko mašinos, bet knygoje „7-asis klausimas“ Richardas Flanaganas aprašo grandininę reakciją, kurią paskatino realus ir išgalvotas H. G. Wellso romanas:
„Reakcija prasideda mokslinės fantastikos rašytojo H. G. Wellso romanu su Rebecca West, toliau veda per XX a. 4-ojo dešimtmečio branduolinės fizikos atradimus, supurto rašytojo Richardo Flanagano tėvą, kuris vergavo anglių kasykloje netoli Hirosimos, kai ant jos buvo numesta atominė bomba. Įvykių grandinė kulminaciją pasiekia Tasmanijos saloje: jaunas vyras atsiduria laukinės upės spąstuose ir nežino, gyvens jis ar mirs.“
Richard Flanagan „7-asis klausimas“
Kokios grandininės reakcijos link vedu šį tekstą? Kauno knygų mugėje organizuotame Skaitytojų klubų ir bendruomenių forume „Atviras skaitytojų klubas“ kaip viena iš pranešėjų, dalyvių ir scenos darbuotojų pasigedau stipresnio ATSAKOMYBĖS klausimo. Tai nėra atsakomybė kitam ar atsiskaitymas, ką skaitau – tai atsakomybė ir sau pačiam, bandymas suvokti, kaip tave veikia vienas ar kitas tekstas, žanras, klubo narys ar visas literatūros laukas. Skaitytojų klubuose nemažai laiko skiriame pokalbiams – kartais jie būna gilūs, kartais net nepatogūs, bet, pasibaigus laikinam spektakliui, uždanga nusileidžia, ir išeiname nepastebėdami, kad ten, kažkur viduje, dar kirba daugybė klausimų.
Nėra vienos skaitymo kultūros – jų begalės
Jeigu nėra teisingos ir neteisingos skaitymo kultūros, galbūt yra begalės skaitymo kultūrų ir subkultūrų? Turiu vilties, kad skaitome ne tam, kad jaustume atskirtį vienas nuo kito. Turiu vilties, kad yra tas universalus raktas į mus visus. Leonidas Donskis visada ieškojo tolerancijos ir dialogo kultūroje, bet ir jam skaudėjo. O man, kaip kad pasufleravo mano 9-metė dukra, „skauda knygą“. Laikau ją rankose ir man skauda, kad kažkas jos neatvėrė, kažkas ant jos supyko, kažkas visam laikui atsisveikino su skaitymu. Man skauda, kai negaliu suprasti, ką skauda skaitytojų klubo nariui, kuris kiekvieną susitikimą ieško provokacijos. Man skauda. Bet negaliu jausti tik skausmo – noriu ir aš pajusti malonumą, pasinerti į skaitymą kaip į minkštus patalus. Nenoriu gėdytis, kad į mano lentyną papuolė populiarus romanas, nenoriu apsimetinėti, kad iki galo perskaičiau visas „rimtas knygas“.
Mes taip prisirišę prie savo kuriamo vaidmens, knygų suformuotos tapatybės, kad jau sunku suprasti, kur prasidedi tu ir kur baigiasi meilės romanas. Skaitymas į mūsų gyvenimus įžengia įvairiais būdais – vienas gimsta su knyga rankose, kitas tik sulaukęs brandos atsiverčia jį dar pakeisiantį romaną. Nors tas Babelio bokštas tebebraška ir skatina dar toliau ginčytis dėl sąvokų, skonių, tikėjimų, gal galime vis dėlto sutarti, kad skaitymas mums visiems svarbus, tik visi skirtingai jo imamės? Vieniems reikia viešos skaitmeninės erdvės, kitiems – fizinės; o gal gali nebūti jokios erdvės, tik aš, tu ir knyga.
„Skaitymo kultūra ar skaitymo spektaklis? Kas nutinka, kai skaitymas tampa viešas?“
Provokuojančios diskusijos nebūna patogios, kaip ir buvimas skaitytojų klubo moderatoriumi arba skaitytojų klubo nariu. Mūsų visuomenė nėra patogi ir pasaulis kasdien meta vis naują iššūkį. Kauno knygų mugėje vykęs Skaitytojų klubų ir bendruomenių forumas „Atviras skaitytojų klubas“ suteikė progą išgirsti vieniems kitus, tik gal iki galo nepavyko vieniems kito perskaityti. Juk visi esame tos pačios skaitymo rinkos ir skaitymo spektaklio veikėjai. Jeigu anksčiau mums reikėjo kito, kad galėtume klausytis pasakojimų, tai šiandien mes patys norime tapti pasakojimų kūrėjais, o parašę dalintis su bendraminčiais. Tekstų daugėja, vieša erdvė persipildė ir jau nebeturime laiko iki galo vienas kito perskaityti. Ir vėl pasikartosiu: Jūratė Čerškutė sako, kad mes tik prabėgame tekstų paviršiais. Ar su santykiais elgiamės taip pat – prabėgame paviršiumi vienas kito neišgirdę?
Poreikis turėti savo bendruomenę, gentį tik auga, nes, atrodo, ją tarsi praradome. Kartais nenorime į bendruomenę priimti nepatogaus žmogaus ar teksto. Kas nutinka, kai užsidarome burbuluose? Girdime vienas kito aidą, tas pačias mintis. Saugu turėti patogią erdvę, bet visuomenė veikia ne taip. Kad ir kokie esame bendruomeniški, kažkur kiekvieno viduje užsidega ta ego lemputė, kad šiandien geriau tu, o rytoj – aš, kaip kad sakė profesorius „Dievų miške“ apie išlikimą koncentracijos stovykloje. Prisitaikome prie to triukšmo, skaitymo spektaklių gausos ir nebelieka laiko tiesiog patylėti ir pabūti vienam su kitu.
Ką skaityti toliau?
Šį kartą nieko nerekomenduoju – skaitykite vienas kitą.
Parengė literatūrologė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
