Pradžia › Literatūra › Tarp eilučių ir kino. IV dalis. Garsas ir istorija kine

Tarp eilučių ir kino. IV dalis. Garsas ir istorija kine

2025-12-09

Prieš tai rubrikoje: Tarp eilučių ir kino. III dalis. Adaptacija, scenarijai ir kino kritika

🅭Licencija CC BY 4.0. Viršelyje panaudota Stasio Paškevičiaus nuotrauka. Berniukas minioje. Šiauliai, 1987

Daugiau „Roko maršo“ archyvų rasite virtualioje LTMK parodoje.

Užbaigiame keturių straipsnių ciklą (rubrikos „Kas tarp eilučių“ bei „Knyga ar kinas?“), skirtą projektui „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“ (finansuoja Lietuvos kino centras) apžvelgti. Visos aktyvios nuorodos šiame tekste yra intertekstualios, nukreipiančios leistis gilyn į baltojo triušio urvą – kaip „Matricoje“ arba pasakoje „Alisa stebuklų šalyje“.

„Intertekstualùmas (lot. inter – tarp + tekstas) – poststruktūralistinė literatūros teorijos ir kritikos samprata. Žymi teksto ir kultūros, kurioje tekstas gimsta ir egzistuoja, ryšio fenomeną, skirtingų tekstų dialogą.“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija)

„Intertekstualùmas – svarbiausia sąvoka Roland’o Barthes’o teksto teorijoje. Intertekstualumo samprata leido jam analizuoti literatūros kūrinį kaip tekstą, kurio nebeapriboja autoriaus veikla. Literatūros kūrinio kaip teksto ištakos – ne vientisa autorinė sąmonė, bet kitų tekstų (/kultūrinių/ kodų, įvairių citatų, diskursų) daugis, o literatūros kūrinio kaip teksto esatis – įvairių tekstų montažas.“ (Katkuvienė, 2005)

Specialioje „Tarp eilučių ir kino“ rubrikoje bandėme išnarplioti kiek įmanoma daugiau filosofinių, mitologinių, istorijos konstravimo ir jos vertinimo intertekstų. Liko vos keletas svarbių nuorodų. Todėl paskutinėje projekto „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“ apžvalgoje kviečiame susipažinti su garso dramaturgija, kuri kelia pačius įvairiausius jausmus ir prisirišimą prie tam tikrų kino filmų. Kartu kviečiame ir į ekranizuotas istorijos pamokas, kurios kartais skatina užjausti, o kartais – kaip tik nuteisti vienas kitą, kaip filmuose „Interesų zona“ (Jonathan Glazer, 2023) ar „Skaitovas“ (Stephen Daldry, 2008). O gal nesirinkti nieko? Kaip Alessandro Baricco personažas monologe „Novečentas“ – džiazo pianistas, gimęs ir užaugęs transatlantiniame laive, nusprendžiantis neišlipti iš laivo, nes pasaulis per didelis jo grojamai muzikai?

Protezinė atmintis

Istorinis kontekstas kine itin svarbus – jis tampa savotišku nuo mūsų nutolusių įvykių veidrodžiu. Alison Landsberg (2004) tai vadina protezine atmintimi – „viešai cirkuliuojantys prisiminimai, kurie nėra organiškai pagrįsti, tačiau vis dėlto išgyvenami kūnu – pasitelkiant įvairias kultūrines technologijas“. Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, JAV nepriklausomybę, Lietuvos nepriklausomybę, kolonializmą, karus ar kitus didžiuosiu istorinius įvykius mes išgyvename per medijas (kiną, literatūrą, meno parodas) – išgyvename, net jeigu ir esame šimtmečiais nuo tų įvykių nutolę. Atminties institucijos rūpinasi istoriniu paveldu, archyvais, kad ateities kartos galėtų pažinti savo protėvių baimes, neapykantą ir drąsą. Istorinė atmintis įgarsinta, jai suteikiamos naujos spalvos, kaip kad Peteris Jacksonas atkuria Pirmojo pasaulinio karo kadrus 2018 m. dokumentiniame filme „Jie niekada nepasens“ (angl. „They Shall Not Grow Old“). „Jis buvo sukurtas naudojant Britanijos imperatoriškojo karo muziejaus saugomus Pirmojo pasaulinio karo kadrus, kurių dauguma anksčiau buvo nematyti, o filmo pasirodymo metu visi jie buvo senesni nei 100 metų.“

Panašiai ir Giedrės Žickytės dokumentiniame filme „Irena“ (2025), kuriame rodomi realūs archyviniai kadrai iš tos siaubingos 1941 10 29 „Didžiosios akcijos“.

„Kauno gete buvo paskelbta Didžioji akcija, visi geto gyventojai turėjo surinkti Demokratų aikštėje – dideli ir maži, darbingi ir sergantys. O tarp mūsų vaikščiojo gestapininkas Helmutas Rauka ir pirštu rodydamas nuspręsdavo, kurie žydai turi eiti į kairę, o kurie į dešinę. Aš jam žiūrėjau tiesiai į akis, o jis pasakė: „ta mergaitė turi gražias akis, eikit į dešinę“. Aš jį taip užhipnotizavau, kad jis turbūt nematė mano senelių. Su jais bėgome į tą gerąją pusę, ir taip aš likau gyva.“

iš Irenos Veisaitės prisiminimų

Kino kamera, fotoaparatas tampa galios ir pasipriešinimo įrankiu, karo nusikaltimų įrodymu. Šiandien fiksuojami karo nusikaltimai – tai medžiaga Tarptautiniam Teisingumo Teismui Hagoje, o ne tik liudijimai ateities kartoms. Tik klausimas: kas turi didesnę galią pakeisti istorijos siužetinę liniją – kiekvienas iš mūsų ar institucijos?

Istorinių filmų ir istorikų dialogai: tarp tiesos ir fikcijos

(Ne)ištikimybė pirminiam tekstui adaptacijose primena (ne)ištikimybę istoriniams faktams. Pastaraisiais metais į istorinius faktus ir jų reprezentaciją medijose žvelgiama labai lanksčiai, kartais net rizikingai. Perkuriami, dekonstruojami istoriniai įvykiai, jų dalyviai, kol galiausiai istorinis filmas virsta savęs parodija. Net jeigu istorija, kaip humanitarinių mokslų sritis, turėtų būti laikoma nešališka, ją veikia santvarkos, ideologijos, žmogiškosios klaidos. O Winstonui Churchilliui dažnai priskiriama citata „istoriją rašo laimėtojai“ iš tiesų nėra jo – tai dar viena interneto legenda. „Idėja, kad konflikto nugalėtojai kontroliuoja istorijos naratyvą, turi senas šaknis, panašios nuomonės buvo reiškiamos dar XIX amžiuje. Šis posakis rodo, kad istoriją formuoja valdžioje esančiųjų požiūris ir šališkumas, dėl to įvykiai aprašomi neišsamiai arba šališkai“. George’as Orwellas „1984-ųjų“ distopijoje rašė „Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį. Kas valdo dabartį, tas valdo praeitį“.

Archyviniai kadrai gali būti sumontuoti, perkurti, o fotografijos – parodyti ne visą vaizdą. Todėl kaip žiūrovai turime išlikti budrūs, atskirti realybę nuo fikcijos ir montažo. Istoriniai romanai ir filmai dažnai pasakoja apie hiperbolizuotus konfliktus, dramas, kurių galėjo ir nebūti. Net ir HBO seriale „Černobylis “ ne visi personažai iš tiesų dalyvavo Černobylio atominės elektrinės avarijos likvidavime. Pavyzdžiui, Ulana Khomyuk, branduolinės fizikos mokslininkė iš Minsko – tai fiktyvus personažas, paremtas to meto mokslininkų, tyrusių avariją, prototipais, o kartu ji atstovauja ir savotiškam moraliniam balsui tų žmonių, kurie nebuvo išklausyti ar įgarsinti.

„Mes gyvename šalyje, kurioje vaikai turi mirti, kad išgelbėtų savo motinas.“

Ulana Khomyak, HBO „Černobylis“

Nors mūsų istorijos vadovėliuose dramos ir emocijų netrūksta, kino režisieriai dar labiau užaštrina tam tikras temas ar faktus. Nors mokslininkai turi išlikti objektyvūs, pagrindinis Černobylio serialo personažas Valerijus Legasovas abejoja:

„Būti mokslininku reiškia būti naiviu. Mes esame taip susikoncentravę į tiesos paieškas, kad nepastebime, kaip mažai žmonių iš tikrųjų nori, kad ją rastume. Bet ji visada yra, nesvarbu, ar mes ją matome, ar ne, ar mes to norime, ar ne. Tiesa nesirūpina mūsų poreikiais ar norais. Ji nesirūpina mūsų vyriausybėmis, ideologijomis, religijomis. Ji visą laiką tykos. Ir tai, galiausiai, yra Černobylio dovana. Ten, kur anksčiau bijodavau tiesos kainos, dabar tik klausiu: kokia yra melo kaina?“

Visais būdais bandome ištaisyti istorines neteisybes ir netiesas, taip iškraipydami ir kartais net paneigdami tam tikrų visuomenės grupių skausmus, kančias. Istorijos išbraukymas, rektifikavimas, nutylėjimas neleidžia susitaikyti su kolektyvinėmis traumomis. Apie jas knygoje „Ką jie mums padarė?“ rašė Danutė Gailienė. Bet gyvename laikais, kai savo įsitikinimus ir pasipiktinimus galima greitai paviešinti ir kartu nuteisti ne tik kūrėjus, bet ir istorinius veikėjus. Ar tai ir yra dialogas? Šviesios atminties teatrologė, literatūrologė Irena Veisaitė niekada nesuprato bandymo nuteisti ar vertinti istorines asmenybes ir įvykius pagal dabartinius kultūrinius, politinius standartus. Kaip teigia Paulius Gritėnas, ji „kėlė sudėtingus moralinius žmogaus prigimties klausimus, bandydama suprasti blogio išsikerojimą ir įvertinti prielaidas gėrio apmąstymui ir sklaidai.“ Rodos, keičiame žodžius, sąvokas, bet kažkodėl nesikeičiame viduje.

„Neapykanta ir panieka slypi ne žodžiuose, o kaip jie pavartojami“.

Philippe Claudel

Kai visuomenėje mažėja autoritetų, o daugėja autoritarų, imame kurti ir perkurti istorijas. Suteikiame joms kitus vardus, veidus, praplečiame siužetus. Kuo tikime istoriniuose filmuose ir kiek juose apgaulės? Istoriniai filmai nesiekia sujaukti mūsų protų, bet kartais iš konteksto paimti epizodai gali pareikalauti išsamesnio istoriografinio tyrimo. Todėl vieni istorijos specialistai lygins fikcinį pasaulį su faktais ir išlikusiais šaltiniais, o kiti tokių griežtų standartų galbūt netaikys – juk visi suprantame, kad aktoriai nėra realios istorinės asmenybės, kad ir kokios panašios. Vaidybinis kinas sukuria iliuziją. Kino filmams, ypač vaidybiniams, reikalinga drama, konfliktas. Kartais neturime visos reikalingos medžiagos, kad galėtume rekonstruoti istorinius įvykius, todėl tuos tarpus užpildome. Ar tai būtų „Įsimylėjęs Šekspyras“ (1998), ar „Marija Antuanetė“ (2006) – mūsų laikų režisieriai interpretuoja istoriją, bet ne atkuria ją. Todėl visa, ką matome ekrane, yra istorijos butaforija, kopijos kopija, kuri irgi yra kopija.

Šiek tiek kitokius standartus taikome dokumentikai, kurioje panaudota daugybė archyvinių kadrų, šaltinių. Jie turi išlaikyti ryšį su vadinama „istorine tiesa“, o gal „istorine teisybe“. Žinoma, egzistuoja ir kiti žanrai, tokie kaip mokumentika (angl. mocumentary), kurios vienas iš šiuolaikinių pavyzdžių – istorinis, satyrinis lenkų serialas „1670“ („Netflix“). Čia pasakojama mokumentikos, net magiškojo realizmo stiliumi, bet remiamasi Abiejų Tautų Respublikos bendra istorija, ypač jos lenkiškąja puse. Stengiamasi parodyti, jog istorija nebūtinai gali būti tragiška – dažniau ji tragikomiška.

Jei ne garsas skamba tyloj, o tyla garse, ką apie tylą žinome mes?

Ką apie garsą kine žinome mes? Garsinio kino priešaušryje Charlis Chaplinas, vienas garsiausių nebyliojo kino kūrėjų, kalbantiems filmams (angl. talkies) davė vos trejus metus. Šiandien artėjame prie garsinio kino šimtmečio, kai 1927 m. ekranuose pasirodė pirmasis garsinis filmas „Džiazo dainininkas“ (angl. „The Jazz Singer“). Mums, lietuviams, šis filmas taip pat svarbus. „Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė iš Lietuvos kilęs artistas Eizeris Jeolsonas, JAV išgarsėjęs Alo Jolsono vardu.“ Nors gyvos muzikos, atliekamos taperių (pianistas, skambinantis kavinėse, restoranuose, šokių salėse; taip pat nebyliojo kino seanso metu), vaidmuo nebyliajame kine buvo itin svarbus, prabilę aktoriai kino ekrane atvertė naują istorijos puslapį. Pats Charlie Chaplinas pirmajame savo garsiniame filme „Didysis diktatorius“ (1940) prabilo drąsiai, reflektuodamas savo laikmečio problemas ir satyriškai vaizduodamas Europoje augančią pykčio imperiją ir jos lyderį Adenoidą Hinkelį (manau, suprantate, ką tuo metu įkūnijo Chaplinas).

Nuo 1927 m. pradėtos kurti ir atnaujinti garso technologijos davė pradžią naujoms specialybėms: garsą aikštelėje įrašantys garso režisieriai (angl. production sound mixers), mikrofonus valdantys garso operatoriai (angl. boom operators), garso dizaineriai, kuriantys ir manipuliuojantys visais garso elementais, ir sinchroninių triukšmų kūrėjai (angl. Foley artist), įrašantys specifinius garso efektus.

Tobulėjant ne tik garso, bet ir vaizdo technologijoms kine, vienas svarbus elementas vis vien išlieka – dramaturgija. Kaip dramaturgas Matas Vildžiūnas sako, „dramaturgija – tai mąstymo būdas“.

Kinas, perėmęs teatrines dramaturgijos praktikas ir aristotelišką „Poetiką“, bandydamas jungti garso ir vaizdo pasaulius pritaikė tuos pačius principus.

„Dramaturgija yra sąvoka, kurios ribos vis plečiasi – funkciškai, teoriškai ir geografiškai. Šiandienos dramaturgija mums parodo, kaip vertybės veikia teatre, kine, televizijoje, internete ir kitose performatyviose medijų praktikose, kuriose žmogaus kūno-kūnui komunikacija perteikiama visuomenei.“

Janek Szatkowski

Muzika tampa personažų kūno ir emocijų tęsiniu, ir tai nėra susiję tik su miuziklo žanru. Garsų dramaturgija gali kardinaliai pakeisti pasakojimo toną, ritmą, suteikti dramos, ilgesio, romantikos, net siaubo pojūtį.

Garso dramaturgija

Nors kompozitoriai dirbo ir su nebyliuoju kinu, garso takelio, arba filmo temos, autoriai dažnai paryškina kino filmo emocijas ir sukuria savotišką filmo atpažįstamumą. Tokius filmus kaip „Nasrai“, „Žiedų valdovas“, „Haris Poteris“ atpažįstame iš pirmųjų akordų. Tie akordai gali sukelti baimę, džiaugsmą, gal net ilgesį ir norą grįžti į tą kino pasaulį, kuriame užaugai. Muzika yra nepamainomas kino elementas – kartu su dialogais (aktorių balsais) ir garso efektais formuojasi ir pati garso dramaturgija. Kaip ir montažas, apšvietimas, taip ir garsas turi galią manipuliuoti žiūrovo emocijomis. Šie trys su garsu susiję elementai turi derėti tarpusavyje:

Dialogas
Garso efektai
Muzika

Kartais, kai norime pažaisti žanrais, užtenka parinkti kitą muzikinį takelį, ir jau iš esmės pasikeičia viso filmo dramaturgija. Pavyzdžiui, jeigu garsusis siaubo filmas „Švytėjimas“ būtų sukurtas kaip Weso Andersono filmas. Tie patys kadrai, skambant kitam muzikiniam fonui, sukuria visiškai naują filmą ir jo žiūrėjimo patirtį.

Garso dramaturgija – tai strateginis ir meninis garso panaudojimas pasakojimui vystyti ir emociniam poveikiui stiprinti. Ji glaudžiai susijusi su žiūrovo patirtimi kine, teatre ir kitose performatyviosiose medijose.

Garsas svarbus tiek vaidybiniame, tiek dokumentiniame kine. Bibliotekoje rodytas istorinis dokumentinis filmas „Dahomėja“ (2024) puikiai išnaudoja garso dramaturgiją, į vizualinį pasakojimą įtraukdamas negirdėtos kultūros ir kalbos pasakojotą, kuris lyg magiška antgamtiška jėga išnyra iš tamsos. „Po 150-ies metų nelaisvės kelionę namo pradeda 26 senovės Dahomėjos karalystės artefaktai. […] Mati Diop prakalbina amžius skaičiuojančias skulptūras, kurios reflektuoja ilgą prievartinę kelionę ir atskleidžia postkolonijinio pasaulio sudėtingumą.“

Apdovanoti kino režisieriai nebijo sudėtingų temų. Steveno Spielbergo režisuotam filmui „Šindlerio sąrašas“ (1993) kompozitorius Johnas Williamsas sukūrė jautrų garso takelį. Tačiau pamatęs filmą dar be jo Williamsas pasakė režisieriui, kad jam reikės geresnio kompozitoriaus. Į tai Spielbergas atsakė: „Žinau, bet visi jie jau mirę“. Už geriausią garso takelį Johnas Williamsas buvo apdovanotas „Oskaru“. Istorijos ir garso dermė suvirpina ne tik žiūrovus – ji išjudina ir pačius kūrėjus.

Muzikinės biografijos

Akivaizdu, kad ypač daug dėmesio bus skiriama garsui muzikinėse biografijose bei miuzikluose. Per pastaruosius dešimt metų didžiuosius kino ekranus išvydo biografiniai filmai apie garsiausius praėjusio amžiaus muzikantus: apie Johny Cashą filme „Ties jausmų riba“, apie Freddy Mercury „Bohemijos rapsodijoje“, apie Eltoną Johną „Rocketman“, apie Bobą Dylaną filmuose „Manęs čia nėra“ ir „Bob Dylan: visiškai nežinomas“. Muzika kuria santykius ir asmenybes, bet kartu veda jas link savidestrukcijos. Tokie filmai kaip „Taip gimė žvaigždė“, kuris jau nuo 1937-ųjų metų keturis kartus statytas skirtingų kino režisierių, rodo kelio į šlovę pasekmes. Kai kurios muzikinės istorijos yra fiktyvios, o kitos siekia atkurti tam tikro laikmečio dvasią. Pavyzdžiui, filme „Across the Universe“ (2007) skamba iš naujo interpretuota „The Beatles“ muzika, perteikianti Vietnamo karo laikus JAV.

Nepaisant to, kiek fiktyvumo yra kine, jis vis vien mus paveikia. Kai kurios muzikinės temos įsirašo jau ir į mūsų gyvenimo grojaraščius. Istorija kuria garsą ir garsas kuria istoriją. Leonidas Donskis Giedrės Žickytės filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ sakė, kad Sovietų Sąjungą sugriovė rokas ir džinsai. Roko maršai ir Sąjūdis buvo neatsiejami – taip kaip garsas ir vaizdas, kaip kino filmai ir žiūrovai, kaip rašytojai ir skaitytojai. Nors projektas „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“ (finansuoja Lietuvos kino centras) baigėsi, kaip ir ši speciali rubrika, taško nededame – skatiname paspausti kurią nors iš tekste pasislėpusių nuorodų, leistis gilyn į Baltojo triušio urvą ir išgirsti savo gyvenimo garso takelį.

„Aš tikiu muzika taip, kaip kai kurie žmonės tiki pasakomis.“

(F ilmas „Muzika, suradusi mus“)

Koks tavo gyvenimo garso takelis arba „Spotify Wrapped“?

Skirtingu gyvenimo etapu klausomės vis kitų dainų. Muziką mums rekomenduoja draugai, knygos ir kino filmai. Muzika formuoja mus ir mūsų pasakojimus. Kviečiu šiuose garso takelių sąrašuose paieškoti atpažįstamų dainų ir garsų, kurie su jumis kalbasi:

Ką verta paskaityti:

Ką verta pažiūrėti:

Virtuali paroda (Lietuvos teatro ir kino muziejus) „Dainuojanti revoliucija“
„Džiazo dainininkas“ (1927), rež. Alan Crosland
„Didysis diktatorius“ (1940), rež. Charlie Chaplin
„Taip gimė žvaigždė“ (2018), rež. Bradley Cooper
„Irena“ (2025), rež. Giedrė Žickytė
„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011), rež. Giedrė Žickytė
„Šindlerio sąrašas“ (1993), rež. Steven Spielberg
„Pianistas“ (2002), rež. Roman Polanski
„Ties jausmų riba“ (2005), rež. James Mangold
„Muzika, suradusi mus“ (2007), rež. Kirsten Sheridan
„Across the Universe“ (2007), rež. Julie Taymor
„Bohemijos rapsodija“ (2018), rež. Bryan Singer ir Dexter Fletcher

Tekstą parengė Donata Bocullo

Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė

Apie rubrikas:

„Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu knygų šalutiniu poveikiu (terapiniu, skatinančiu įsimylėti, mokytis, kurti spontaniškai, cituoti vieni kitus, užmegzti dialogą). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju ar žiūrovu. Šiame straipsnių cikle rubriką „Kas tarp eilučių“ papildo klausimas: „Kas už ekrano?“

„Knyga ar kinas?“ – šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais, o svarbiausia – niekad nesibaigiančią dilemą: geriau knyga ar filmas? O gal vis tik lygiavertiškai geri abu – knyga ir kinas?