Šis keturių straipsnių ciklas (rubrikos „Kas tarp eilučių“ bei „Knyga ar kinas?“) skirtas projektui „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“ (finansuoja Lietuvos kino centras) apžvelgti ir paskaitose bei filmuose išgirstoms mintims reflektuoti. Visos aktyvios nuorodos šiame tekste yra intertekstualios, nukreipiančios leistis gilyn į baltojo triušio urvą – kaip „Matricoje“ arba pasakoje „Alisa stebuklų šalyje“.
- „Intertekstualùmas (lot. inter – tarp + tekstas) – poststruktūralistinė literatūros teorijos ir kritikos samprata. Žymi teksto ir kultūros, kurioje tekstas gimsta ir egzistuoja, ryšio fenomeną, skirtingų tekstų dialogą.“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija)
- „Intertekstualùmas – svarbiausia sąvoka Roland’o Barthes’o teksto teorijoje. Intertekstualumo samprata leido jam analizuoti literatūros kūrinį kaip tekstą, kurio nebeapriboja autoriaus veikla. Literatūros kūrinio kaip teksto ištakos – ne vientisa autorinė sąmonė, bet kitų tekstų (/kultūrinių/ kodų, įvairių citatų, diskursų) daugis, o literatūros kūrinio kaip teksto esatis – įvairių tekstų montažas.“ (Katkuvienė, 2005)
Nors tik XX a. 7 dešimtmetyje buvo pradėta kalbėti apie tekstų dialogus, iš tiesų jie egzistuoja jau nuo tada, kai kūrėjo tapo nebeįmanoma atskirti nuo kultūros ir konteksto. Mitai turi savo pradžią ir tęstinumą, filosofija integruojama į filmus, kino istorija formuoja naujas kino mokyklas, o garso dramaturgija remiasi mūsų universaliomis ir laikmečio patirtimis. Pavyzdžiui, filme „Pietinia kronikas“ kompozitorius Vytis Puronas antropologiškai atkuria 90-inių skambesį: įsigyja tam laikmečiui būdingos garso įrangos, tyrinėja garso įrašų studijų veiklą. Taip kino patirtis, tekstuali ar garsinė, tampa autentiškesnė, kolektyviškai išgyventa. Panašius potyrius siūlė ir renginių ciklas „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“.
Kas už ekrano?
Viskas turi pradžią ir pirminį tekstą. Juk ir „pradžioje buvo Žodis“. Šiais metais bibliotekos svetainėje pasirodė ne vienas rubrikų „Kas tarp eilučių“ ir „Knyga ar kinas“ tekstas. Visi jie tarpusavyje kalbėdamiesi tarsi pradėjo projektą „Kinas bibliotekoje: teksto ir filmo dialogas“. Tai renginių ciklas, kuriame žiūrovas galėjo pažinti kino daugiasluoksniškumą ir perskaityti kultūrinius tekstus ekrane ir už jo. Amžiną dilemą „knyga ar kinas?“ išsprendė atsakymas „knyga ir kinas“. Abi formos tapo lygiaverčiais intertekstualaus dialogo dalyviais.
„Ekrane matomas kačiukas nėra tik kačiukas“ – taip per įžanginę „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“ diskusiją sakė filosofas doc. dr. Nerijus Čepulis. Ką tai reiškia ir kas slepiasi už vaizdinių ekrane? Semiotika – mokslas apie ženklus – jau nuo XIX a. aiškina, kad tai, ką matome, skaitome, tėra paviršius, kodas, kurį reikia iškoduoti arba praskleisti kaip matricos uždangą.
„Semiotikos <…> terminą 1690 m. pirmąsyk pavartojo anglų filosofas Johnas Locke’as. XX a. susiformavo dvi skirtingos semiotikos mokyklos – amerikietiškoji ir europietiškoji.“
semiotika.lt
Sunkiasvorę sąvoką intertekstualumas į viešąjį diskursą įvedė Julija Kristeva. Nors kasdieniuose mūsų pokalbiuose šios sąvokos neišgirsite, visi esame linkę kalbėti užuominomis, kultūrinėmis nuorodomis. Net ir atvertę pirmąjį knygos puslapį dažniausiai rasite kito autoriaus arba autoriteto citatą. Tai galėtų būti paprastasis šios sąvokos paaiškinimas. Kultūros, istorijos suformuotų tekstų citavimas yra neatsiejama visuomenės raštingumo dalis. Ekrane matome pirminį vaizdą, bet ir jis yra tekstas, kuris slepia gilesnį kontekstą. Kaip ir knygoje, tai – tam tikras simbolių rinkinys, metaforos, metonimijos, paslėptos prasmės. Tai ženklai, kuriuos mes visuotinai sutarę pavadinome kalba.
Ir kinas turi savo kalbą, gramatiką, leksiką, semantiką. Kinematografija – tai rašymas judesiu, „judančių paveikslėlių kūrimo menas“. Sakysite, kad tekstas negali judėti, keistis? Tam paprieštarautų žymus prancūzų literatūros teoretikas, filosofas, lingvistas, kritikas ir semiotikas Roland’as Barthes’as, kuriam tekstas priminė bendražmogišką santykį, o ne tik autoriaus genialumo kūrinį. „Poezija pirmiausia parašoma autoriaus, o vėliau – skaitytojo“ yra gerai žinomos literatūros teorijos idėjos parafrazė: tekstas visiškai atgyja tik skaitomas, interpretuojamas. R. Barthes’as, 1967 m. paskelbęs autoriaus mirtį, teigė:
„Tekstą sudaro ne žodžių eilė, perteikianti vienintelę, tarytum teologinę prasmę (kuri būtų Autoriaus-Dievo „žinia“), o daugybės matmenų erdvė, kurioje jungiasi ir rungiasi skirtingi rašymai ir nė vienas iš jų nėra pirmapradis: tekstas – tai audinys iš citatų, ateinančių iš tūkstančio kultūros židinių.“
Roland Barthes, 1984
Mūsų kūriniai (ekrane ar ant popieriaus) neįsivaizduojami be šio citatų audinio ir bandymo juos interpretuoti. Paklausite, ar dar galime mėgautis kinu, patirti ekstazę, katarsį neieškodami paslėptų reikšmių? Gal, kaip Susan Sontag, atmeskime pragmatišką kūrinių interpretavimą ir pasitelkime jusles? „Šiandienos iššūkis – atgaivinti jusles. Turime mokytis geriau matyti, girdėti ir jausti.“ Kolektyvinėje monografijoje „Artimas tolimas medijų pasaulis. Virsmai, ribos ir būdai tai suprasti“ (2024) iškėliau panašų klausimą: kaip mokytis pažinti, suprasti ir jausti vaizdus? Kino edukacija – sparčiai auganti sritis, kartu aktualizuojanti ir kino semiotiką, tačiau ne visiems vienodai prieinama. Biblioteka, kaip atvira erdvė visiems, visoms amžiaus grupėms, gali tapti vieta, kuri nuolat kviečia susipažinti ne tik su tekstais kygose, bet ir kino kontekstais, praplėsti mūsų regos ir suvokimo ribas. Tokį tikslą turi ir „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“. Tai – proga prakalbinti auditoriją ir pačius kino kūrinius per filosofijos, mito, istorijos ir garso temas net ir filmo seansui ar projektui jau pasibaigus.
Su kuo kalbasi kino kūrėjai?
„<…> mums iš paskos velkasi praeities bagažai ir seni autoritetai. Kas mokytojas, kas tėvas.“
(Filmas „Kur nuneša sapnai“, 1998)
„Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“ renginių ciklą atidarė Mios Hansen-Løve filmas „Bergmano sala“ (2021 m.). Tai ryškus švediškos kino istorijos citatų rinkinys – nuo garsiausio švedų kino režisieriaus Ingmaro Bergmano ikoniškos lovos filme „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973 m.) iki kino kine vaizdavimo principų. Visi kino kūrėjai, rašytojai turi savo autoritetus, mokytojus, tėvus, kuriais seka. Jie tarsi kalbasi nesusitikę, kažkur už ekrano, tarp eilučių. O kas labiau nei Ingmaras Bergmanas vertino pokalbio kine reikšmę? Taip paneigiamas tiek vizualaus, tiek tekstinio kūrinio sėkmės principas „rodyk, o ne pasakok“ – vaizdas nebeatitraukia dėmesio nuo realybės. Išėję po kino seanso visada galvojate, kad šis filmas buvo „kitoks“, panašiai kaip senuose Kauno kino festivalio anonsuose.
Filosofija kaip pagrindas kinui
„Filosofija nėra opozicija kinui, o kinas – filosofijai. Filosofija atsigręžia į pasaulį, kuriame egzistuoja judantys kinematografiniai vaizdiniai, ir klausia apie tokio pasaulio egzistavimo sąlygas ir charakteristikas. Tačiau būtų neteisinga manyti, kad sąryšis tarp filosofijos ir kino – vienakryptis, kur filosofijai priklauso besąlygiškas iniciatyvos monopolis.“
Nerijus Milerius, 2007
Dar 2007 metais Nerijus Milerius klausė: kaip galima kino filosofija? Aš pratęsiu šį klausimą: ar filosofija yra pagrindas kinui, o galbūt kinas yra pagrindas filosofijai? Šį klausimą ir santykį tarp kino ir filosofijos bandysime išnarplioti aiškindamiesi ne tik tai, kas slypi tarp eilučių, bet ir kas už ekrano.
„<…> mintis reali, o fizinis kūnas – tik iliuzija.“
(Filmas „Kur nuneša sapnai“, 1998)
Platono šešėliai olose verčia mus susimąstyti: kas tikra, o kas – tik iliuzija? Kinas kurį laiką buvo laikomas pramoga, iliuzijų menu, žaidimu su šviesa. Net ir paveikslus, realybės atvaizdus Platonas vadino svaiginančiais, atitraukiančiais nuo realybės. Bet, kaip teigia doc. dr. Nerijus Čepulis, „kinas – ne tik pramoga, bet ir erdvė filosofinėms idėjoms skleistis.“ Jis svarsto, kaip filmai tampa žmogaus prigimties, moralės ir visuomenės klausimų veidrodžiu. Graikų filosofai buvo ta visuomenės dalis, kuri nebijodavo kelti klausimų, net jeigu ir neįmanoma rasti atsakymo. Mūsų laikų, šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis kalbėdavo apie kritinę masę: „Kalba eina ne apie ypatingus žmones, o apie tam tikrą kritinę masę protingų, mąstančių žmonių, kurie moka susėsti prie stalo, susitarti, nugalėdami skirtumus. Kol bus ši kritinė masė, tol galėsime į reikalus žvelgti optimistiškai“. Autorinis, filosofinis kinas priartėja prie tos kritinės masės.
Gimęs kaip pramoga, kinas ilgainiui pradėjo kelti giluminius, filosofinius klausimus, svarstyti socialines problemas. Garsi fantastinė trilogija „Matrica“ (rež. Lana Wachowski, Lilly Wachowski) remiasi prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o knyga „Simuliakrai ir simuliacija“.
„Mes esame visatoje, kurioje vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės.“
Jean Baudrillard. „Simuliakrai ir simuliacijos“
Bandymas apibrėžti hipertikrovę kine įgavo naują realybės formą. Žiūrovui buvo pasiūlyta permąstyti tikrovės idėją – ekranų eroje ji persvarstoma vis iš naujo ir iš naujo. Kinas simuliuoja mūsų emocijas, išgyvenimus. Gyvename savotiškoje papildytoje realybėje. Filosofinės idėjos virsta gyvenimo dramaturgija. Kinas tiek ekrane, tiek už jo mezga dialogą su filosofinėmis idėjomis, padėjusiomis pagrindus demokratijai ir nulėmusiomis etikos bei moralės normų raidą.
Rež. Asghar Farhadi „Komivojažierius“ (2016). „Oskaro“ apdovanojimas už geriausią užsienio filmą
Nerijaus Čepulio paskaitoje prieš filmo „Komivojažierius“ peržiūrą žiūrovai galėjo išgirsti trumpą filosofijos ir kino dialogo pagrindimą. Filosofas apibūdino autorinį kiną kaip tai, kas pažadina, kas kelia daugiau klausimų nei suteikia atsakymų. Išskirdamas tris principus, kurie stimuliuoja filosofinį mąstymą – 1) ekstazė, 2) abejonė ir 3) ribinės situacijos, – N. Čepulis priartėjo ir prie socialinės bei filosofinės autorinio kino prasmės. Kino festivaliuose rodytas iraniečių režisieriaus Asgharo Farhadi filmas kupinas ribinių situacijų, jis iš esmės kviečia abejoti ir griauna išankstines nuostatas, susijusias su islamo kultūra, Artimaisiais Rytais. Filme griūva santykiai, namai, o gal ir santvarkos.
Kinas turi ne tik filosofinį, bet ir tarpkultūrinį pagrindą. Ne veltui 2020 metų kino akademijos apdovanojimuose pristatydama geriausią tarptautinio filmo kategoriją Penélope Cruz kiną įvardijo kaip globalią kalbą. Kiekviena kultūra ir šalis turi savo ikoniškų filmų, kurie mus skatina atsiverti, suabejoti savo išankstinėmis nuostatomis, susikalbėti. Ilgainiui tie ikoniški filmai cituojami kitų kūrėjų darbuose. Panašiai kaip ir filme „Komivojažierius“, kuris dalį pavadinimo ir konteksto skolinasi iš amerikiečių dramaturgo Arthuro Millerio pjesės „Komivojažieriaus mirtis“. Čepulis kelia klausimą: kodėl iranietiškame filme cituojama amerikietiška pjesė? Žvelgiant į dabartinį geopolitinį kontekstą tarp JAV ir Irano, toks citavimas gali pasirodyti kontroversiškas. Tačiau kitos šalies socialinės problemos gali visiškai atspindėti ir jai priešingos kultūros tragedijas. Filmai kalbasi tarp kultūrų ir kontekstų, todėl prasminga autorinio kino patirtis kelia ekstazę, abejonių ir panardina žiūrovą į ribinių situacijų jūrą.
Paskaitos prieš filmą „Komivojažierius“ metu įstrigo vieno iš žiūrovų klausimas: ar meilė yra pagrindas filosofijai? O aš noriu Jūsų paklausti: ar meilė yra pagrindas kinui?
Rubrikose „Kas tarp eilučių“ bei „Penktadienio knyga ir kinas“ ir toliau bus reflektuojamos intertekstualios „Kinas biliotekoje“ patirtys. Laukite tęsinio…
Ką verta paskaityti:
- Jean Baudrillard „Simuliakrai ir simuliacija“
- Kolektyvinė monografija „Artimas tolimas medijų pasaulis“
- Roland Barthes „Teksto malonumas“
- Susan Sontag „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“
- Kolektyvinė monografija „Kinas ir filosofija“
- Irina Melnikova „Intertekstualumas: teorija ir praktika: studijų knyga“
- Irina Melnikova „Literatūros (inter)medialumo strofos, arba Žodis ir vaizdas“
- Kęstutis Nastopka „Literatūros semiotika“
- Kolektyvinė monografija „Semiotiniai skaitymo modeliai: grimzdimas“
Ką verta pažiūrėti:
- Asghar Farhadi „Išsiskyrimas“ (2011)
- Ingmar Bergman „Septintasis antspaudas“ (1957)
- Ingmar Bergman „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973) arba HBO serialas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (2021)
- Charlie Kaufman „Synecdoche, New York“ (2008)
Tekstą parengė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
Apie rubrikas:
„Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu knygų šalutiniu poveikiu (terapiniu, skatinančiu įsimylėti, mokytis, kurti spontaniškai, cituoti vieni kitus, užmegzti dialogą). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju ar žiūrovu. Šiame straipsnių cikle rubriką „Kas tarp eilučių“ papildo klausimas: „Kas už ekrano?“
„Knyga ar kinas?“ – šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais, o svarbiausia – niekad nesibaigiančią dilemą: geriau knyga ar filmas? O gal vis tik lygiavertiškai geri abu – knyga ir kinas?
