William Faulkner gimė 1897 m. Niu Olbenyje, Misisipės valstijoje. Jo tėvas dirbo traukinio palydovu, o šeima persikraustė į Oksfordą, kur jaunasis Faulkneris mokėsi, nors nebuvo gavęs vidurinės mokyklos baigimo atestato. Po studijų Misisipės valstijos universitete, jis dirbo universiteto pašto skyriaus viršininku, tačiau buvo atleistas už tai, kad darbo metu skaitydavo knygas. Faulkneris rašė daug knygų, tačiau viena iš jo svarbiausių yra „Triukšmas ir įniršis”. Knygoje pasakojama apie dviejų pasiklydusių moterų, Kedės ir jos dukters, tragediją. Faulkneris sakė, kad ši knyga jam suteikė daugiausia širdgėlos ir skausmo, nes jis penkis kartus pradėjo ją rašyti, mėgindamas papasakoti tą istoriją. Viena iš knygos veikėjų Dilzė yra vienas mėgstamiausių rašytojo personažų, nes ji narsi, drąsi, kilni, švelni ir dora. Faulkneris sakė, kad Dilzė yra daug narsesnė, doresnė ir kilnesnė už jį patį.
Šio rašytojo mylimiausias kūrinys „Triukšmas ir įniršis” atveria reikšmingus klausimus apie žmogaus sąmonę ir jos ribas. William Faulkner, modernizavęs amerikiečių literatūrą, yra įkvėpęs ir lietuvių postmodernistą Ričardą Gavelį. Gavelis savo tekste „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris” ne tik aprašo, kaip žaisti Vilniaus pokerį, bet ir kaip įveikti Faulknerio „Triukšmą ir įniršį”. Tačiau Gavelis taip pat suabejoja, ar Faulkneris sugebėjo įveikti Demiurgą, pasaulį iš amžinos pirmapradės materijos, chaoso kuriantį Dievą Platono filosofijoje.
Gavelis teigia, kad Faulkneris savo kūrinyje artėjo prie esminio klausimo apie žmogaus sąmonę ir pasiekė ribą, tačiau nesugebėjo jos peržengti. Romano pabaigoje, pasak Gavelio, Faulkneris vėl pasidavė Demiurgui, kuris ir laimėjo. Ši knyga yra iššūkis skaitytojams, nes reikalauja susitelkti ir įsitraukti į veikėjų vidinius išgyvenimus, o tai gali būti sunku šiuolaikiniams skaitytojams, kurie yra įpratę greitai skaityti. Tačiau, skaitydami šią knygą, skaitytojai gali patirti stiprias emocijas ir pajusti sausmedžio kvapą, kuris visoje knygoje pranašauja tragiškas nelaimes.
Faulkneris savo romane „Triukšmas ir įniršis“ iš tikrųjų nebuvo toks drąsus ir toli nužengęs, kad paliktų vietos šiuolaikinei nežinomybei arba takiai modernybei, kokią puikiai suprato postmodernistai, tokie kaip Gavelis. Romane jis neieško absoliučios tiesos arba vieno neginčijamo žodžio, kurį galėtų pasakyti demiurgas. Faulknerio tikslas buvo atskleisti žmogaus būties sudėtingumą ir tragiškumą, o ne išspręsti visas pasaulio mįsles.
Faulkneris rašė šį romaną tiesiogiai nedalyvavęs kare, neišgyvenęs sovietų priespaudos, trėmimų ar tiesioginio rasizmo. Temos, kurias jis lietė romane, buvo bendražmogiškos ir istoriškos, bet tuo pačiu labai būdingos pietinėms Amerikos valstijoms. Autorius pasirinko kalbėti vienos aristokratų Kompsonų šeimos narių vidiniais balsais: nebyliojo Bendžio, lengvabūdės Kedės, manijos apsėsto Kventino ir nenumaldomo Džeisono. Visi šie personažai yra tragiški, gyvenantys tragiškus gyvenimus.
Jei reikėtų apibūdinti kiekvieną personažą ir jų pasakojimus vienu žodžiu, tai Bendžis Kompsonas būtų sumišęs, Kventinas Kompsonas – apsėstas, Džeisonas Kompsonas III – pasipiktinęs, Dilzė Gibson – stipri, o Kedė Kompson – sudėtinga.
Gyvenimo tragizmo suvokimas skatina šio romano herojų dvasinę raidą, tačiau ne visi personažai pajėgūs ištverti vidinio pasaulio ir aplinkos nesantarvę. Romane dažnai pasikartoja sąvoka „Reductio ad absurdum”, kuri reiškia argumentavimo būdą, kai siekiama parodyti, kad tam tikra idėja ar teiginys yra absurdiškas arba prieštarauja logikai. Ši sąvoka dažnai pasikartoja romano puslapiuose ir padeda atskleisti herojų vidinę būseną ir jų pasaulėžiūrą.
Faulknerio romano „Triukšmas ir įniršis“ rašymo stilius pasižymi drąsiais ir novatoriškais pasakojimo eksperimentais, kurie atspindi personažų vidinę sumaištį, tamsą ir traumas. Naudodamas fragmentišką ir nelinijinį pasakojimą, autorius audžia sudėtingą, tarpusavyje persipynusių personažų gyvenimo linijų audinį. Kiekviena linija atspindi skirtingą veikėjo perspektyvą ir patirtį, nutrindama ribas tarp praeities ir dabarties, atminties ir tikrovės.
Ši netradicinė pasakojimo struktūra iššaukia tradicines pasakojimo konvencijas, pabrėždama laiko trapumą, chaotiškumą ir žmonių tamsiąją prigimtį. Panašiai kaip vokiečių sukurtame seriale „Tamsa“, Faulknerio romane svarbūs sudėtingi laiko, šeimos, tragedijų, netekčių, kraujomaišos ir žmogaus psichologijos klausimai.
Faulknerio proza taip pat pasižymi ryškiais vaizdais ir simbolizmu, kurie perteikia veikėjų vidinę sumaištį ir Kompsonų šeimos irimą. Šis gilus, introspektyvus ir daugiasluoksnis pasakojimo stilius panardina skaitytojus į sudėtingą veikėjų psichiką ir tuo pačiu gvildena gilias laiko, atminties, tapatybės ir žmogaus būsenos temas.
Vertėja: Violeta Tauragienė
Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyka
2003 m.
Knygą galite užsisakyti čia.
