*Kas antro mėnesio paskutinį penktadienį 90-inių kartos atstovė prisimena.
Būti lenktynininku reiškia lenktyniauti su kitais. Ir jei nebesieki pranašumo ten, kur atsiranda tarpas – tu jau nebe lenktynininkas.
Ayrton Senna
Ką pasirinksi?
- Kinas ar lenktynės?
- Knyga ar kinas?
Ką įdomaus literatūrologė** gali parašyti apie vairavimą, atvirą kelią ir „Formulės-1“ lenktynes? Ką tik kino ekranus pasiekęs vasaros hitu vadinamas režisieriaus Josepho Kosinskio „F1 filmas“ – netradicinė vaidybinė ekranizacija. Čia nėra įprasto pirminio teksto (knygos), bet yra lenktynių įkvėptų istorijų ir realaus adrenalino, kurį patiria ne tik lenktynininkai, bet ir lenktynių žiūrovai. 90-inių karta užaugo žiūrėdami, kaip dėl čempiono titulo kovoja Michaelis Schumacheris – vokiečių lenktynininkas, septyniskart „Formulės-1“ pasaulio čempionas. O štai 90-inių vaikų tėvai stebėjo, kaip 1994 m. San Marino „Grand Prix“ lenktynėse Imolos trasoje žuvo visų laikų geriausias „F1“ lenktynininkas Ayrtonas Senna. Jo laidotuvės Brazilijoje priminė atsisveikinimą su Velso princese Diana 1997 metais.
**iš rubrikos iliustracijos galima nuspėti, kurią „F1“ komandą palaiko autorė
Po šių pasaulinio garso netekčių 90-inių vaikai užaugo, bet tebesėdi prie ekranų ir stebi jau kitą pirmaujančių lenktynininkų kartą: Lando Norrisą, Oscarą Piastrį, Charlesą Leclercą, Maxą Verstappeną. Žiūrovai laukia arba nelaukia saugos automobilių, skaičiuoja dienas iki dar vieno „Formulės-1“ savaitgalio. Šiems adrenalino, svylančių padangų kvapu besimėgaujantiems „benzingalviams“ žiūrovams sukurtas ir vaidybinis filmas. Ar jie liks patenkinti? O tie, kurie niekad nesidomėjo lenktynėmis, ar pradės jas stebėti?
Kai kelias mašinas sudaužo Bradas Pittas, čia „pelningiausias vasaros filmas“, o jei aš, tada jau būna „teisinė atsakomybė“ ir „draudimo rizika“.
Žiūrovo atsiliepimas „Letterboxd“
Apie ką „F1 filmas“?
Kartais pralaimėjęs iš tiesų laimi.
„F1“ premjera sutraukė pilnas sales fanų, pasipuošusių lenktynių komandų atributika. Kepurėlės, marškinėliai su komandų ir automobilių gamintojų logotipais – kaip sutartinis aprangos kodas. Filmas, įkvėptas „Formulės-1“ nutrūktgalvių, tarsi laiko mašina prikelia ne tik geriausias, bet ir kraupiausias lenktynių akimirkas. Iš realių šiandieninių lenktynių vaizdų ir pavienių archyvinių kadrų filmo kūrėjai sumontavo adrenalino prisotintą čempionatą.
„F1“ – tai ne tik filmas, o adrenalino, kino ir lenktynių pasaulių susidūrimas. Vos paskelbus apie projektą, tapo aišku: jis bus didelis. Prie vairo – „Aso Maveriko“ (angl. „Top Gun: Maverick“) kūrėjų komanda, vienas iš prodiuserių – ne kas kitas, o pats Lewisas Hamiltonas. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Bradas Pittas besiruošdamas sėdo į tikrą F2 bolidą ir suko ratus legendinėse „F1“ trasose: Silverstone, Monzoje, Spa, Suzukoje, Las Vegase. Specialiai šiam filmui buvo sukonstruotas unikalus bolidas, sukurtas kartu su „Mercedes-AMG F1“ – tai ne dekoracija, ne specialieji efektai ar dirbtinis intelektas, o gyvas, riaumojantis greičio monstras.
Vos galą su galu suduriančios „F1“ komandos vadovas (akt. Javier Bardem) vienam perspektyviausių praeityje laikytam lenktynininkui Soniui Hejesui (akt. Brad Pitt) pasiūlo sugrįžti į prestižines „Formulės-1“ lenktynes. Pirmiausia – kad perteiktų savo patirtį jaunam komandos lenktynininkui, o antra – kad galbūt ir pats dar kartą pabandytų sėsti už labiausiai pasaulyje svaiginančio automobilio vairo. Brado Pitto vaidinamas personažas, Sonis Hejesas, nėra tikras „Formulės-1“ lenktynininkas, kaip ir jo globotinis „Nojus“ Pirsas. Kaip ir kituose išgalvotuose sporto filmuose, „F1“ juostoje bus įpinta realių pasaulinės sporto lygos elementų, tačiau siužetas nebus paremtas tikrais istoriniais veikėjais ar įvykiais.
Nors filmo aprašymas sako, jog viskas šiame filme išgalvota, negaliu visiškai sutikti. Siužetą įkvėpė „Lotus“ „F1“ britų lenktynininko Martino Donnelly (g. 1964 m.) siaubinga, karjerą nutraukusi avarija Cherese 1990-aisiais. Tam tikra prasme šis filmas suteikia antrą šansą mirties išvengusiam lenktynininkui. Sonis Hejesas savo nutrūtgalvišku lenktyniavimu bei bėgimu gelbėti komandos draugo lenktynių metu primena ir Ayrtoną Senną.
90-inių Holivudo lenktynių kino žvaigždė Bradas Pittas sugrįžta į didžiuosius ekranus, kur šiuolaikinis žiūrovas jau, rodos, nebesirenka filmų pagal aktorius. „F1 filmo“ siužetas remiasi kanoninėmis kino strategijomis: iš vargo į šlovę (angl. from rags to riches/race), lenktynininko perspektyva, mirties ir pergalės neišvengiamybė. Sonis – adrenalino, o ne šlovės ištroškęs lenktynininkas, bandantis įrodyti, kad lenktyniauja ne dėl pinigų. Jam nerūpi socialinių tinklų triukšmas, tik atviras kelias. Gal pagrindinis veikėjas ir romantizuotas, bet aplink jį verda FIA pasaulio, akcininkų intrigos, lenktynininkų konkurencija. Bet galiausiai lenktynėse norisi žiūrėti į bolidą, važiuojantį link besileidžiančios saulės, grojant emocingai muzikai.
Kaip šiandien vyksta „Formulė-1“?
„Formulę‑1“ sudaro 16–17 etapų, kuriuose lenktynininkai varžosi dėl „Grand Prix“ prizų. Lenktynės vyksta Australijoje, Brazilijoje, Vokietijoje, Argentinoje, Italijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje ir kitur. Vienas „Formulės‑1“ etapų nuolat rengiamas Monake, Monte Carlo gatvėmis, tai – vienos įdomiausių lenktynių pasaulyje, ypač Europoje. Nuo 1958 komandos varžosi dėl konstruktorių taurės. Daugiausia laimėjimų pasiekė „Ferrari“, „Williams“, „McLaren“, „Lotus“, „Mercedes“, „Red Bull“ komandos.
Visuotinė lietuvių enciklopedija
Gyvenimo ir troškimų adaptacija
Pastaraisiais metais išpopuliarėjo realaus gyvenimo lenktynių – net ne asmenybių istorijų, bet pačios lenktyviavimo, žaidimų ir pramogų kultūros – perkėlimas į didžiuosius ekranus. Tai mes vadiname transmedialumu, kada mums jau nebeužtenka tik lenktynių, knygos, kino filmo, bet norime daugiau pasakojimo formų: teminių pramogų parkų, suvenyrų, serialų, susitikimų su žvaigždėmis, jų kuriamo turinio socialiniuose tinkluose ir t. t. Tik kyla klausimas: ar gerbėjams neužtenka tiek skirtingų pasakojimo formų? Gal jų labiau reikia industrijos atstovams, rinkodaros specialistams? Transmedijų visata gali būti begalinė, o tą pačią istoriją galime multiplikuoti ir multiplikuoti, kol kaip nemigos kamuojamiems viskas tampa kopijos kopija (Chuck Palahniuk, „Kovos klubas“) arba haliucinacija, kaip dirbtiniame intelekte.
Kartais ir iš esmės jokio tekstualaus pagrindo neturintys žaidimai, pvz., „Minecraft“, virsta filmais. Rodos, adaptacija ir mediatizacija (tarpininkavimas, istorijų pasakojimas skirtingose medijose) apima visas mūsų gyvenimo, pramogų sritis – nuo „Eurovizijos“ iki Sportovizijos. Nenuostabu, kad itin populiarios „F1“ lenktynės sulaukia ir kino kūrėjų dėmesio. Žinoma, ir iki Josepho Kosinskio filmo „Netflix“ siūlė pratęsti pažintį su „F1“ lenktynininkais dokumentiniame seriale „Drive to Survive“ (2019–) ar 2024 m. seriale „Senna“. „F1“ lenktyninkų ir jų komandų („Ferrari“, „McLaren“, „Williams“, „Red Bull“) įkūrėjų biografijos masina žiūrovus ir gerbėjų bendruomenes. Net britų dainininkas Robbie Williamsas 2000 m. išleido dainą „Supreme“, kurios vaizdo klipe vaidina išgalvotą lenktynininką Bobą Williamsą, kovojantį su realiu „F1“ čempionu Jackie Stewartu (klipe panaudota tikra archyvinė filmuota medžiaga iš lenktynių). Tai daina apie šlovės troškimą ir troškimą gyventi. Tai nostalgija 70-inių „F1“ lenktynėms.
Kodėl mus taip masina greitis?
Ir dabar jaučiame troškimą lėkti ir nostalgiją tam, kas pasilieka už nugaros, kai įvažiuojame į posūkį. Skaitydami ar žiūrėdami filmus apie lenktynes, esame saugūs išoriškai, bet viduje vyksta daug sprogimų. Kažkam važiuojant nukrito padanga, kažkas rėžėsi į apsauginę tvorą, apsivertė du kartus ore ir liko gyvas. Šiandien „Formulės-1“ bolidai jau saugūs, bet vis vien kažkur viduje kirba nerimas: o jeigu šis posūkis bus lemtingas? O kas sukant ne pirmą lenktynių ratą sukasi pačių lenktynininkų galvose?
„O domino mane tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštantys visko vienu metu, tokie, kurie niekada nežiovauja ir nešneka banalybių, bet dega, dega, dega kaip pasakiški geltoni fejerverkai, sproginėjantys it žvaigždės.“
Jackas Kerouacas, „Kelyje“
Apie degantį troškimą keliauti ir būti laisvais nevaržomai rašė bytnikai****. Jacko Kerouaco romanas „Kelyje“ tapo jų kelionių, laisvės ir maišto „biblija“. Bet tokių užsidegusių keliautojų-rašytojų buvo ne vienas.
****býtnikai (Beat Generation) – XX a. 5–6 dešimtmečio visuomeninis literatūrinis judėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Degantys ir ir lekiantys bytnikai:
- Jack Kerouac
- Allen Ginsberg
- Lawrence Ferlinghetti
- Gregory Corso
- William Burroughs
Bytnikai, arba Walto Whitmano verlibrinės poezijos tęsėjai – tai pokario maištautojai prieš miesčionišką, utilitarią Ameriką ir Šaltojo karo paranoją. Jie rinkosi ne elitinę literatūrą, o gyvą žodį – skaitymus kavinėse, džiazo ritmu pulsuojantį sąmonės srautą, poetinius manifestus čia pat, gatvėse. Panašiai kaip šiandienos slemeriai. Tik bytinikai vietoj racionalaus stabilumo rinkosi dvasines klajones, dzenbudizmo tylą, Freudo šešėlį ir Emersono dvasios aidą. Jų herojus – tai bastūnas, ieškantis prasmės kelionėje, gamtoje, ekstazėje; alkoholis, narkotikai ir laisva meilė – ne tik maišto simboliai, bet ir būdai išsilaisvinti iš socialinių normų. Jų kūryboje jungiasi siurrealistinis automatizmas, montažo principai, improvizacinis džiazas – ir viskas, kas gyva, kas dega, tai, kas kalbama gatvėse, jų šnekamoji kalba taikėsi tiesiai į paširdžius. Lenktynės kažkuo panašios į bytnikų dvasią. Gal tik be narkotikų ir laisvos meilės. Lenktynės nėra betikslė kelionė – tai gyvenimo būdas, užsibrėžtas tikslas, noras įrodyti, kad esi geriausias, greičiausias.
Marijonas Mikutavičius „Degančios rankos“
Tai toliausioji jo kelionė
Pas tave, jau šįkart be kūnų,
Virš grandinių, ginklų ir karūnų,
Virš liežuvių aistringų vargonų.
[…]
Lana del Ray „Ride“
[…]
Nes gimiau būti ta kita
Kuri niekam nepriklauso
Kuri visiems priklauso
Kuri nieko neturi
Kuri visko nori
Kuri dega noru viską patirti ir yra apsėsta laisvės
Kuri taip gąsdino, kad negalėjau nė kalbėti apie ją
Ir pastūmėjo mane į klajoklišką beprotybę
Kartu ir žavinčią, ir svaiginančią.
[…]
Vietoj pabaigos
Socialinės medijos visus mus įrėmino, suteikė virtualią agorą*****, kurioje lenktyniaujame, bet po nuolatinių bandymų užpildyti tuštumą tik nusidėvi mūsų padangos. Metas važiuoti į boxus ir pasikeisti naujas, kad ir toliau galėtume užpildyti tuos tarpus tarp eilučių ir klausimų.
*****agorà (gr.) – senovės Graikijoje laisvųjų žmonių susirinkimas, jo vieta, miesto pagrindinė aikštė.
Rekomenduojame pažiūrėti:
„Netflix“:
„Formula 1: Drive to Survive“ (2019–)
„F1: The Academy“ (2025–)
„The Seat“ (2025)
„Schumacher“ (2021)
„Senna“ (2025)
„Senna. No Fear. No Limits. No Equal“ (2010)
„Go3“:
Transliuoja „F1“ lenktynes
Kino ekranuose:
„F1 filmas“ (2025)
Kiti filmai:
„Ferrari“ (2023)
„Ferrari: Race to Immortality“ (2017)
„The Art of Racing in the Rain“ (2019)
„Rush“ (2013)
„Rebel Without a Cause“ (1955)
Rekomenduojame paskaityti:
Jackas Kerouacas „Kelyje“, nors ir ne visai apie „F1“ ar lenktynes
Eduardas Jakas ir Algimantas Kurzikauskas „Nuo rato iki greičio rekordų“ I–III knyga
Jonas Rinkevičius „Automobilių istorija“
Valdas Valiukevičius „Benzingalviai“
Valdas Valiukevičius „Dakaro kariai“
Valdas Valiukevičius „Auksinės trasos“
Jon Bentley „Autopia. The Future of Cars“
J. R. MacGregor „Henry Ford – Auto Tycoon“
Quentin Wilson „Ultimate Sports Cars“
Saverio Villa, Marco de Fabianis Manferto „Ferrari. Legenda iš arti“
Apie rubriką
Šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais, o svarbiausia – niekad nesibaigiančią dilemą: geriau knyga ar filmas?
Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
Tekstą parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
