„Priešingai nei visos kitos, žiemos šventės man pirmiausia asocijuojasi su galimybe pagulėti. Nėra taip, kad per kitas šventes ar įprastas dienas nemėgstu pagulėti, bet kaip sykis šios dienos gruodžio ir sausio sandūroje visada vilioja į lovą ar ant kanapos.“
Andrij Liubka
Nors Andrijaus Liubkos esė rinktinė vadinasi „Kažkas su manimi ne taip“, viskas su juo ir mumis gerai, ypač kai tarpušvenčiu užsiimame drybsologija. O šiuo metu geriausia kompanija – knyga arba filmas. Šį kartą siūlome ilgesnį filmų sąrašą ir knygas, kurios padės patikėti pasakomis ir jų galia.
Juk metams skaičiuojant paskutines dienas, norisi vis daugiau vilties – prie televizijos ekranų šildosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Ant stalo dar daug nesuvalgytų šventinio maisto likučių: neišgerto kisieliaus, kūčiukų, įdarytos žuvies, praluptų saldainių. Tarp dovanų popieriaus skiautelių ir šventinio nuovargio kviečiame nusikelti į pasakų pasaulį, pabūti vaikais, kurie tiki stebuklu šiame tamsiame ir neaprėpiamame pasaulyje. Tikriausiai šventes pasitikote su 90-inių klasika „Vienas namuose“, pametėte ir vėl radote Keviną. Bet siūlau prisiminti ir kitą filmą su Macaulay Culkinu (g. 1980 m.) – „Knygų valdovą“. Tai 1994 m. vaidybinis animacinis filmas, ne kartą rodytas per LNK televiziją. Šiame filme pasakojama apie berniuką, kuris, patekęs į stebuklingą biblioteką ir susidraugavęs su literatūros personažais bei knygomis, įveikia savo didžiausias baimes. Jį pakeičia ir išgelbėja knygose pasislėpęs stebuklas.
Vienas iš pagrindinių filosofijos, o galbūt ir žmogiškumo tikslų – prasmės siekis. O kur daugiau, jeigu ne pasakose, knygose galime atrasti prasmę ir stebuklą? Apie tapimą moterimi pasakose rašė Clarissa Pinkola Estés vienoje iš žymiausių šių laikų feministinės krypties knygų „Bėgančios su vilkais“ (1989). O kas rašė apie tapimo suaugusiu pasakiškumą? Bruno Bettelheimas knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo“ (2017) kalba apie tai, kaip pasakos suteikia vaikams įrankius savo vidiniam pasauliui suvaldyti, orientyrus sudėtingoms gyvenimo situacijoms suvokti ir metodą, kaip rasti iš jų išėjimą. Jos padeda vaikams giliau pažinti tikrovę, save bei kitus, atskirti gėrį nuo blogio, susitaikyti su gyvenimo tamsiosiomis pusėmis, suteikia drąsos ir mažina įtampą susiduriant su bauginančiais, nepažįstamais iššūkiais. Tie patys principai galioja ir suaugusiesiems. Juk ir mums reikia stebuklo, atsparumo neapibrėžtame pasaulyje – kad vilties galėtume suteikti ir savo pačių vaikams bei vaikaičiams.
Kviečiu pasiklausyti pasakiškų istorijų apie konkistadorus, mitines būtybes, išgelbėtas princeses ir begalinę meilę, įveikiančią net cholerą. Patogiai įsitaisykite ir klausykitės. Pasasakosiu jums ne vieną istoriją, o begalines pasakojimų versijas, jos kaip upė pavasarį išsilies per kraštus. Apsems slogias jūsų mintis ir nukels atgal į vaikystę, kai kažkas kitas jums skaitė pasakas, kai tikėjote stebuklais.
Nuo begalinių iki bekraščių istorijų knygose ir filmuose
„Todėl šiuolaikiniam vaikui dar labiau nei pasakų sukūrimo laikais svarbu pateikti vaizdinius herojų, kurie patys turi išeiti į pasaulį ir kurie, nors iš pradžių nežinojo svarbiausių dalykų, eidami teisingu keliu su giliu vidiniu pasitikėjimu randa saugią vietą pasaulyje.“
Bruno Bettelheim
Suaugusieji taip pat kuria savo pasakas ir savo herojus tam, kad išgyventų ir susigaudytų. Mito istorija sena kaip ir mūsų civilizacija. Istorijos, sakmės ir legendos buvo mūsų orientyrai. J. R. R. Tolkienas Viduržemę sukūrė iš to begalinio, prarastosios kartos egzistencinio skausmo. Karo beprasmybė, fabrikų dūmuose paskendęs natūralus pasaulis paskatino sukurti alternatyvą: elfus, hobitus, nykštukus, burtininkus, kovojančius prieš blogio imperijas. Bet blogio imperijos niekur nepradingo – vis dar kovojame, todėl mums reikia stebuklo, kuris, nors ir neišspręs problemų, bet paskatins nenuleisti rankų.
Per penkias vizualines ir užrašytas istorijas kviečiu ieškoti prasmės ir įkvėpimo
1. „Begalinė istorija“ (1984) – filmas, paremtas Michaelio Ende knyga „Begalinė istorija“, pasakoja apie berniuką Bastijaną, kuris, skaitydamas mistinę knygą, įsitraukia į paslaptingą Fantazijos pasaulį. Jį Bastijanui tenka padėti gelbėti nuo niekio, kuris grasina sunaikinti viską. Tai – nuotykių ir savęs atradimo istorija su magiška atmosfera.
„Keistas dalykas tos žmonių aistros, ir vaikai šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo suaugusiųjų. Tie, kuriuos jos apninka, nieko negali paaiškinti […]. Yra žmonių, kurie rizikuoja gyvybe mėgindami įkopti į kokią nors viršukalnę […]. Kiti švaisto sveikatą besistengdami užkariauti širdį asmens, kuris apie juos net girdėti nenori. Dar kiti žudo save, nepajėgdami atsispirti valgymo malonumams… arba gėrimo. Kai kurie visą savo mantą ir turtą iššvaisto azartiniams žaidimams arba paaukoja kažkokiam sumanymui, kurio neįmanoma įgyvendinti. Kiti mano, jog nebus laimingi ten, kur dabar yra, ir visą savo gyvenimą keliauja po pasaulį. O kai kas nenurimsta tol, kol nepasidaro galingas“ (p. 11–12).
Knygofilai susitapatins su pagrindiniu veikėju Bastijanu Baltazaru Buksu, kurio aistra – knygos, o ypač istorija, kuri niekada nesibaigia. Tokia visų knygų knyga. Jeigu ir jus traukia sužinoti, kas dedasi knygose, kol jos dar užverstos, koks gyvenimas ten verda, įsitaisykite mokyklos palėpėje su Bastijanu. Čia jis bando pabėgti nuo gyvenimo triukšmo, vienatvės, patyčių, įpykusių mokytojų, abejingo tėvo ir motinos praradimo. Kai aplinkiniai vaikui nesuteikia stabilumo ir nepaaiškina, kas yra gyvenimo prasmė, jis pats leidžiasi į kelionę. Bastijanas prisiima atsakomybę išgelbėti pasaulį nuo Fantazijos pragaišties ir visiško nupilkėjimo.
2. „Kai buvau tavo amžiaus, televizija buvo vadinama knygomis“ (William Goldman). „Princesė nuotaka“ (1987, rež. Rob Reiner) – romantinė pasakos elementų turinti nuotykių komedija, pasakojanti apie tikros meilės jėgą. Drąsus jaunuolis Westley išsiruošia gelbėti mylimosios Buttercup, kurią ketina prievarta vesti nedoras princas. Istorija žavi humoru, širdį šildančia romantika ir nuotykių dvasia. Filmas – amerikiečių autoriaus Williamo Goldmano (1973 m.) romano adaptacija. Kol kas šis romanas nėra išverstas į lietuvių kalbą.
Ši istorija turi du erdvėlaikius: 1) realistinį ir 2) fantastiškąjį. Realybėje senelis sergančiam anūkui skaito herojiškos meilės ir keršto istoriją, perduodamą iš kartos į kartą. Beskaitant pasakos eilutes, istorija atgyja: gražuolė princesė, gyvenanti fantastiškame pasaulio kampelyje, sutinka savo gyvenimo meilę, tačiau šis, neturtingas darbininkas, išplaukia laivu ir nebegrįžta. Prabėga penkeri metai. Princesė nebetiki, kad jos mylimasis gyvas, tad išteka už turtingo sosto paveldėtojo. Iki frazės istorijos pabaigoje „ir jie gyveno ilgai ir laimingai“ laukia ilgas ir vingiuotas kelias.
„Tada jis iškėlė knygą.
– Paskaitysiu tau ją, atsipalaiduosi.
[…] – Ar ten yra kokio sporto?
– Yra fechtavimo. Kovų. Kankinimų. Nuodų. Tikrosios meilės. Neapykantos. Keršto. Milžinų. Medžiotojų. Blogiukų. Geručių. Gražuoliausių damų. Gyvačių. Vorų. Įvairiausios prigimties ir išvaizdos pabaisų. Skausmo. Mirties. Drąsuolių. Bailių. Pačių stipriausiųjų. Gaudynių. Pabėgimų. Melo. Tiesos. Aistros. Stebuklų.
– Gal ir visai nieko, – atsakiau ir truputį užsimerkiau.“
3. „Bekraštė istorija“ (2006, rež. Tarsem Singh) – unikalus vizualinis tikrovės ir vaizduotės pasaulius jungiantis pasakojimas, savo struktūra ir pasakojimo stiliumi primenantis Italo Calvino romaną „Nematomi miestai“. Abu kūriniai naudoja pasakojimą kaip metaforą – įtaigų, fragmentišką ir vizualiai įkvepiantį būdą tyrinėti tikrovės, vaizduotės ir žmogiškosios patirties idėjas. Dažnai filmas lyginamas su jau aptarta M. Ende „Begaline istorija“, nes abiejuose kūriniuose naratyvas kuriamas per pasaką, stipriai paveikiančią veikėjus ir jų emocinę raidą. Tokiuose pasakojimuose herojaus transformacija labai ryški, dažnai magiška.
Filmo veiksmas vyksta 1920-aisiais metais Los Andželo ligoninėje, kur maža mergaitė Aleksandrija (vaidina Catinca Untaru), atsigavusi po nelaimės, susipažįsta su sunkiai sužeistu kaskadininku Rojumi (Lee Pace). Rojus pradeda Aleksandrijai pasakoti epinę istoriją apie penkis didvyrius, kurie prisiekia atkeršyti už tironiško valdovo žiaurumą. Jo pasaka kupina nuostabių egzotiškų peizažų ir fantastiškų veikėjų. Tačiau palaipsniui Aleksandrija ima suprasti, kad iš tiesų Rojui šis pasakojimas – būdas slėpti savo egzistencinį skausmą. „Bekraštėje istorijoje“ pilka ligoninės realybė kontrastuoja su įspūdingomis fantazijos pasaulio spalvomis.
„Rojus: Nagi, užsimerk. Ką matai?
Aleksandrija: Nieko.
Rojus: Patrink akis. Matai žvaigždes?
Aleksandrija: Taip.“
4. „Versmė“ (2006, rež. Darren Aronofsky) – filosofinis filmas, kuriame per tris laiko linijas pasakojamos istorijos apie meilę, mirtį ir amžinybės paieškas. Atmosfera meditatyvi, čia keliami egzistenciniai klausimai. Tai vienas iš tų pasakojimų, kuris atspindi simbolinį žmogaus mėginimą pabėgti nuo problemų. Tris pagrindinius veikėjus įkūnija vienas ir tas pats aktorius Hugh Jackmanas:
- XV a. konkistadoras Tomas Creo keliauja į Naująjį pasaulį ieškodamas Gyvybės medžio, kuris, anot legendos, gali suteikti amžinybę. Šioje istorijoje Tomas yra karalienės Izabelės (Rachel Weisz) ištikimas karys ir gelbėtojas.
- Šiuolaikinis mokslininkas Tomas Creo desperatiškai bando išgydyti nuo vėžio mirštančią savo žmoną Izabelę (Rachel Weisz). Medžių ekstraktų tyrimai – jo pastangos pratęsti gyvenimą ir kovoti su mirties neišvengiamumu.
- Ateities astronautas Tomas Creo medituoja ir keliauja per kosmosą kartu su mirštančio medžio likučiais. Šioje istorijoje jis siekia susitaikyti su praradimu ir pasiekti transcendenciją.
Kiekviena istorija su pagrindiniais veikėjais susijusi simboliškai, tematiškai ir emociškai. Laikas, gyvenimas, mirtis ir atgimimas pinasi į vientisą teologinę ir filosofinę prasmę. Pasakojimai – savotiškas būdas išgyventi netektį.
„Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti.“
Pradžios knyga 3:24
5. „Meilė choleros metu“ (2007, rež. Mike Newell) – pagal Gabrielio Garcíos Márquezo romaną sukurtas filmas apie Florentino Arizos neišsipildžiusią, tačiau neišblėsusią meilę Ferminai Dasai. Šioje kelis dešimtmečius besitęsiančioje istorijoje apie kantrybę ir aistrą stebuklų nėra, bet žinant, jog Márquezas yra magiškojo realizmo meistras, net ir pati meilė čia tampa magiška.
„Atrodė, tarsi jie būtų peršokę sunkią santuokinio gyvenimo kavaleriją ir nukeliavę tiesiai į meilės širdį. Jie buvo kartu tyloje kaip sena sutuoktinių pora, atsargiai žvelgianti į gyvenimą anapus aistros spąstų, anapus žiauraus pasityčiojimo iš vilties ir nusivylimo fantomų: anapus meilės. Juk jie gyveno kartu pakankamai ilgai, kad žinotų, jog meilė visada buvo meilė, bet kada ir bet kur, bet ji buvo tuo tvirtesnė, kuo arčiau mirties.“
Gabriel García Márquez
Išsigulėkite su knygomis ir filmais žiemą, kad pavasarį pabudę jaustumėte viltį ir norą nuversti kalnus, iššluoti kiemus, įveikti didelius atstumus. Junkitės prie A. Liubkos pasiūlytų intensyvių „drybsologijos“ kvalifikacijos kėlimo kursų. Jų nuovargio visuomenei kaip tik ir trūksta. Kartais kokybiškas išsigulėjimas gali būti tikra pasaka.
„O per žiemos šventes apskritai galima surengti intensyvius kvalifikacijos kėlimo kursus. Ne galima – privalu. To ir jums linkiu.“ Andrij Liubka
Apie rubriką
*Kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį tūkstantmečio, 90-tinių, kartos atstovė prisimena.
Šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais.
Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
*Ar visi prisimenate savaitės pabaigoje lauktą penktadienio filmą? Augome laikais, kai nebuvo galimybės TV programos atsukti ar sustabdyti. Nebuvo tiek kino filmų ir serialų platformų. VHS kasetės, DVD tapo niekam nereikalingi, nelegalus filmų žiūrėjimas kartu su Titaniku nugrimzdo į praeitį… Siūlome kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį spręsti amžiną dilemą, kas geriau: knyga ar filmas? Kviečiame susipažinti su kino adaptacijos teorija, bet labiausiai jos rezultatais – visiems žinomais, o gal ir mažiau žinomais filmais ir serialais. Keliausime per SVOD (angl. Subscription-based Video on Demand – užsakymu pagrįstos turinio paslaugos), pavyzdžiui, „Netflix“, platformas ir bibliotekos knygų lentynas, kad rastume, ką kiekvienas skaitėme, bet nematėme ekranuose, o gal atvirkščiai – peržiūrėję nesusimąstėme, kad geriausios knygos virsta filmais.
Parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė ir Ąžuolyno skaitytojų klubo koordinatorė
Donata Bocullo
