*Kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį tūkstantmečio, 90-ųjų, kartos atstovė prisimena.
Šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios (ir ne tokios geros) knygos virsta filmais arba serialais, o svarbiausia – niekad nesibaigiančią dilemą: geriau knyga ar filmas?
Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
Colleen Hoover knyga „Mes dedame tašką“
„Miela Elen,
Nuoga tiesa ne visada graži.“
– Colleen Hoover, „Mes dedame tašką“
Mes dedame tašką, nes romantizuoti smurto negalima, arba tai reikia daryti atsakingai. Tokios mintys sukasi peržiūrėjus filmą ir perklausius knygą, kuri tapo „Tik Tok“ sensacija, bookstagramerių totemu, kvepalų parduotuvių vitrinų eksponatu ir perkamiausiu romanu. Šis tekstas gali nepatikti tiems, kas skaitė knygą, žiūrėjo ekranizaciją ir abu kūrinius tiesiog įsimylėjo. Nepatiks ir beviltiškiems romantikams, užaugusiems su meilės istorijomis, kurios šiandien atrodo toksiškos. Ir pati buvau ta romantikė. Kaip kad viena filmo „Pusryčių klubas“ herojė sako, „kai užaugi, tavo širdis miršta“. Gal todėl paauglystėje pamėgti romantiniai filmai dabar atrodo ne tokie realistiški. Viduje kirba kritikas.
„Ne viskas auksas, kas auksu žiba“ ir ne viskas gyva, kas žydi.
Nors Colleen Hoover knyga „Mes dedame tašką“ kalba apie smurtą, patiriamą artimoje aplinkoje, kartais ji skausmą tiesiog užglaisto romantinės meilės istorijos prieskoniais. Gal tai ryškiau jaučiasi pernelyg suspaustame ir pagreitintame šią vasarą ekranuose pasirodžiusio kino filmo siužete. Ten trūksta tikros gyvybės, trūksta oro. Nemeluosiu, filmo pabaigoje verkiau, bet ne dėl iširusių Lilės ir Railio santykių, o dėl to, ką ji pasakė jam ir kad pati auginu dukteris ir nežinau, kas jų laukia, kokius vyrus sutiks savo kelyje. Darosi neramu.
Po gėlėtomis suknelėmis, kvepalų linijomis ir mergaitiškais pokalbiais pasislėpė tikroji šios istorijos žinutė. Smurto ciklą reikia nutraukti. Holivudinis kinas* ir populiarioji literatūra dažnai stengiasi pagražinti realybę (arba priešingai – visiškai ją sunaikinti, kaip kitame šios vasaros filme „Deadpool ir Ernis“), užtušuoti skausmą. Bet tam yra ir atsvara, magiškasis realizmas, nepriklausomas kinas ir rašytojai bei rašytojos (Charles’as Bukowkis, Alice Walker, Toni Morrison, Irvine’as Welshas, Maya Angelou), kurie rodo visuomenės paraštes, gyvenimo brutalumą. Žinoma, ne visos istorijos turi būti kaip Fernandos Melchor „Uraganų sezonas“ – atvirai skaudžios, persisunkusios tamsa, tokios, kurias nejauku skaityti. Ir ne visi romanai turi būti skirti „Hallmark“ atvirukams – ypač tie, kuriuose liečiamos jautrios visuomenės problemos: smurtas, benamystė, prievarta. Colleen Hoover knygoje, o ypač jos ekranizacijoje, smurtas atrodo vaizduojamas tik tarp kitko, tarsi atsitiktinis. Railis tarsi netyčia trenkia Lilei per veidą, tarsi netyčia nustumia ją nuo laiptų. Šį klausimą viešojoje erdvėje keliu ne aš viena: ar smurtas vaizduojamas tinkamai?
*Holivudinis kinas yra komercinio kino pramonė, kilusi iš Holivudo, Los Andželo rajono, Kalifornijos, JAV. Jis apima filmų kūrimą, gamybą, platinimą ir rodymą, dažnai su dideliais biudžetais, garsiais aktoriais ir plačiu auditorijos pasiekiamumu visame pasaulyje. Holivudinis kinas garsėja efektyviais pasakojimo metodais, vizualiniais efektais ir dideliu pramoginiu poveikiu. Tai yra viena iš įtakingiausių kino industrijų pasaulyje, kuri suformavo daug kino žanrų, stilių ir standartų.
Janetės Fitch romane „Baltasis oleandras“ galime užčiuopti stipresnes smurto šaknis, jo pasekmes. Ši autorė nesiekia linksminti skaitytojų – ji meistriškai perteikia sudėtingus ir neretai skausmingus santykius, kurie dažnai būna susiję su smurtu artimoje aplinkoje. Romanas tyrinėja, kaip tokie santykiai gali formuoti jauno žmogaus tapatybę ir jo sugebėjimą mylėti bei būti mylimam. To pasigedau Colleen Hoover romane. Kaip smurtinė aplinka pakeitė, paveikė pačią Lilę? Ar jūs tai pajutote?
Personažai paviršiuje – o kur jų šaknys?
Žinoma, galima bandyti suprasti personažų pasirinkimus, jų priešistorę, ko filme ir knygoje šiek tiek trūksta. Numesti tokį sunkų akmenį kaip Railio ir jo brolio tragedija ir į tai nebesigilinti atrodo šiek tiek žiauru. Kas vyko Lilės gyvenime iki Railio, žinome, bet kokį gyvenimą gyveno Railis arba Etlasas? Tik nuotrupos pasakoja, kas nutiko. Ar to mums užtenka? Tiesa, yra knygos tęsinys „Mes pradedame iš naujo“. Jame girdimas Etlaso balsas, bet gal autorė kaip Stephenie Meyer greit parašys dar vieną knygą ir iš Railio perspektyvos?
Kadangi knygoje bei filme daug dėmesio skiriama santykiams, jų vystymuisi, gylio pritrūksta patiems personažams. Knygą pradėjusi skaityti paskatinta jos populiarumo ir ką tik pasirodžiusios ekranizacijos, šiek tiek stebėjausi personažų charakteristika, kuri gal kiek per daug šaržuota: gėlių pardavėja Lilė Blosom Bloom, kuri myli gėles, benamis paauglys, tobulos išvaizdos, turtingas neurochirurgas.
Kur visų šių personažų šaknys? Skaitydama kartais prisimindavau panašias romantinių istorijų klišes, kuriomis naudojosi ne vienas populiarus šiuolaikinis rašytojas (Nicholas Sparks, Stephenie Meyer, E. L. James). Knygos pabaigoje yra autorės komentaras, ir jame ji pasakoja, kad romaną „Mes dedame tašką“ įkvėpė jos motinos drąsa nutraukti smurtinius santykius su tėvu: „Rašau tam, kad linksminčiau, o ne norėdama informuoti ar šviesti.“ Čia mūsų nuomonės tikriausiai ir išsiskiria, nes renkantis tokias sunkias temas kaip smurtas, savižudybė, prievarta ir kt. tikslas linksminti nėra pats geriausias pasirinkimas. Noras linksminti gali turėti ir blogų pasekmių, jeigu normalizuosime ir romantizuosime smurtą, iškreipsime realybę, ypač atsižvelgus į tai, kad Colleen Hoover romanus skaito paaugliai. Net nežinau, į kurią knygų lentyną ją padėti. Ar tai meilės romanas? Ar psichologinis romanas? Knygą perskaičius linksmintis tikrai nesinori.
Klaidinanti filmo viešinimo kampanija ar netinkama (plat)forma?
Jeigu peržvelgsite filmo viešinimo kampaniją, ten rasite nemažai disonanso. Filmas apie moterį, patiriančią smurtą, bet žinutėse daug saldumo, gėlių aromato ir mergaitiškų pagrindinės aktorės Blake Lively pokalbių. Nors filmo režisierius Justinas Baldoni bando taisyti situaciją ir skleidžia žinutę, neseniai socialiniuose tinkluose filmo komunikacijos tonas šiek tiek pasikeitė. Režisierius pasisamdė viešųjų ryšių įmonę, kuri turėtų padėti ištaisyti klaidas. Taigi šiuo metu aplink filmą sklando nemalonus konflikto kvapas. Nėra aišku, kas teisus, kas su kuo susipyko filmavimo aikštelėje, bet peržiūrėjus filmą akivaizdu, kad labai daug dalykų liko tarp eilučių arba tiesiog pasiliko pačioje knygoje. Net ir bandant užglaistyti padarytas komunikacijos ir ekranizacijos klaidas, romano jau neperrašysi. Vis tik įdomu, kodėl knyga turėjo tokį didelį pasisekimą? Ar tai lėmė supaprastintas problemos vaizdavimas, pirmosios meilės išbandymai, santykių tema, o gal gėlės?
Gal istoriją būtų išgelbėję kitų aktorių, kitos studijos, o gal net formato pasirinkimas. Tai galėjo būti HBO serialas, bet ne vasaros filmas, kaip kad tai išsprendė Lianės Morris knygos „Nekaltas melas“ ekranizacija. Šioje knygoje taip pat vyrauja smurto artimoje aplinkoje tema, tik čia nėra tiek romantikos, daugiau nuogo skausmo.
Vieni sako, kad žmonių santykius gadina išmaniosios technologijos, kad nerealistiškus lūkesčius kelia socialiniai tinklai, pornografija. Turbūt romantiniai filmai ir romantinės istorijos atsidurtų tame pačiame sąraše. Mes – dopamino visuomenė, ieškanti malonumo, gražių akimirkų ir tobulų istorijų. Ir kuo geriau gyvename, tuo blogiau jaučiamės. Mūsų smegenys kasdien apdoroja tiek klaidinančios informacijos, kad sunku ir suprasti, kas teisus, kas ne.
Knyga ar kinas?
Vilties yra
Ne viskas knygoje ar jos ekranizacijoje tik blogai – autorė stengiasi vaizduoti komplikuotą Lilės santykį su Railiu: „Penkiolika sekundžių. Tai viskas, ko reikia norint visiškai pakeisti viską apie žmogų. Penkiolika“. Nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis, ir tą vieną žingsnį kai kurie taip lengvai peržengia. Galbūt vilties yra, kad, net ir per saldžiai kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje, vis vien išgirsime pagalbos šauksmą.
El. knyga: Colleen Hoover „Mes dedame tašką“
Parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė ir Ąžuolyno skaitytojų klubo koordinatorė
Donata Bocullo
Jei šis tekstas jus išprovokavo, padėjo susimąstyti, o gal ieškote pagalbos: apie smurto prevenciją daugiau sužinoti galite čia.
