Tekstą parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
* 90-inių kartos atstovė prisimena.
Šis tekstas – Ąžuolyno bibliotekos „Déjà vu. Geri dalykai kartojasi“ programos jubiliejinėje Kauno literatūros savaitėje dalis. Kviečiame į déjà vu – atpažįstamumo jausmą – kuriančias skaitymo veiklas gegužės 9–11 d.
Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
William Shakespeare, „Hamletas“, III veiksmas, I scena
Šį kartą rubrikoje „Penktadienio knyga ar kinas?“ siūlome ne šiaip vieną knygą ar vieną filmą, o jausmą, kad kažkur visa tai jau matyta ir skaityta. Įsikibkime į laiko kilpą, pabuskime iš sapno ir vėl į jį pasinerkime. Kartu išgyvensime déjà vu – gerus dalykus, kurie kartojasi. Literatūroje, mene labai daug pasikartojimų, intertekstualių nuorodų, iš kurių susikuriame savo ID – ne tapatybės kortelę, bet Idealią Dabartį. Tarsi pabėgimą nuo naujosios pasaulio tvarkos, naujos realybės.
Kokia jūsų literatūros ir kino suformuota ID (Ideali Dabartis)?
ID (ideali dabartis) ir DI (dirbtinis intelektas) – iš kultūros semiamės daug duomenų, juos prafiltruojame ir iš jų sukuriame kažką naujo – savo idealią dabartį. Literatūros ir kino suformuota ID veikia mūsų romantinius santykius, psichologinį atsparumą, kelionės krypčių pasirinkimą, karjeros sprendimus. Per atsikartojimus knygose ir ekranuose išgyvename tuos pačius jausmus. Kartais neprisimename pavadinimų, išnyksta autorių vardai, bet lieka tas nepaaiškinamas sapniškumo jausmas. Kaip sistemos klaida, realybės sutrikimas, trikdis matricoje – déjà vu.
Cituojant siurrealistus:
André Breton:
„Tikras siurrealizmas yra, kai sapno ir realybės pasauliai susilieja į absoliučią realybę – viršrealybę.“
Salvador Dalí:
„Aš sapnuoju savo paveikslus ir tapau savo sapnus.“
Siurrealistai gyveno amžiname déjà vu. Fantastinė literatūra, postmodernizmas ir tradicijų laužymas sukūrė pasaulį, kuriame tarsi multivisatoje vis iš naujo galime susipažinti su mums svarbiais personažais, istorijomis, aplinka. Fantastika leidžia mums kurti pasaulį, kurį naktimis sapnuojame. Filme „Kur nuneša sapnai“, sukurtame pagal Richardo Mathesono to paties pavadinimo romaną, pagrindinis personažas Krisas (aktorius Robinas Williamsas) savo pomirtinį gyvenimą kuria iš tų mažų gyvenimo déjà vu: matytų paveikslų, aplankytų vietų, išgyventų jausmų – vienintelės ir nepakartojamos meilės. Kai jaučiamės nesaugiai, konstruojame tą idealią dabartį skaitydami knygas, žiūrėdami vis tuos pačius filmus. Kai kur net rašoma, kad pakartotinis tų pačių filmų, serialų žiūrėjimas – tarsi terapija. Leiskite jūsų paklausti: kiek kartų matėte „Draugus“, „Biurą“, „Normalius žmones“, „Harį Poterį“, „Žiedų valdovą“, „Ameliją iš Monmartro“? Sąrašą galėčiau tęsti iki begalybės. Juk geri dalykai kartojasi. O ir muzikinius takelius vis sukame iš naujo. Gal pasidalinsite savo „on repeat“?
Kažkur jau matyta ir kažkada jau skaityta, kažkada ragauta ir išbandyta
Atpažinimo jausmas – kai susiduri su vaizdu ar tekstu, kuris tarsi kalba iš tavo atminties, bet nežinia, ar tai buvo tikra, o gal sapnuota. Atpažinimo jausmas – kai pirmą kartą susiduri su žmogumi, bet atrodo, kad pažįsti jį visą gyvenimą. Vienas ryškiausių atminties ir atpažįstamumo tinklą pynusių rašytojų – Marcelis Proustas ir jo „Prarasto laiko beieškant“. Šiame literatūriniame pasaulyje madlena ir arbata parbloškia laiku autorių ir skaitytojus. Tuomet prasiveržia prisiminimas apie vaikystę Kombrė mieste, močiutę, sekmadienio rytus… Apie tuos gerus dalykus, kurie kartojasi, nors kartais ir tik mūsų galvose bei sapnuose.
Ilgus metus man iš Kombrė neegzistavo niekas daugiau, tik mano gulti ėjimo scena ir drama, bet vieną žiemos dieną, kai parėjau namo sušalęs, mama, tai matydama, pasiūlė man arbatos, nors šiaip aš jos negerdavau. Iš pradžių atsisakiau, paskui nežinau kodėl apsigalvojau. Ji liepė atnešti man vieną iš tų nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių, kurie atrodo nulieti rantytose šventojo Jokūbo moliuskų geldutėse. Ir netrukus, prislėgtas niūrių dienos įspūdžių ir nelinksmo rytojaus perspektyvos, aš mašinaliai pakėliau prie lūpų šaukštelį arbatos su įmerktu pyragaičio gabalėliu. Vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto. Užliejo neapsakomas malonumas, su niekuo nesusijęs, be aiškios priežasties. Nuo jo visos gyvenimo staigmenos man tapo nesvarbios, jo smūgiai – neskaudūs, jo trumpumas – nerealus; tas malonumas veikė mane taip, kaip veikia meilė, jis pripildė mane brangios substancijos: ar gal veikiau ta substancija buvo ne manyje, ji buvo manimi.
Marcel Proust, „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“
O koks prustiškumas arba atpažįstamumo jausmas būdingas kinui?
Ieškokite ne siužeto, o laiko pajautimo, jutiminės atminties, nevalingų emocinių blyksnių… Kine tai reikštų šviesą, garsą, judesį, kuris grąžina ne sceną, o jausmą. Juk net ir kai klausomės filmo muzikinio takelio, ta laiko kilpa įtraukia į mylimų personažų siužetus, konfliktus, pirmas ir paskutines meiles.
Režisieriui Terrence’ui Malickui, pvz., filme „Gvenimo medis“ (angl. „The Tree of Life“), būdingas prustiškas kino braižas: lėtas tempas, jutiminiai perėjimai, vaizdiniai tiltai tarp praeities ir dabarties, vaikiški prisiminimai… Sapniškas kinas reikalauja kantrybės, laiko ir įsiskverbimo. Paviršutiniškai tokių filmų nepažiūrėsi ir panašios literatūros neperskaitysi. Reikia leistis į gelmę.
Kine prustiškumas ne šiaip atpasakoja istoriją – jis sukuria jausmą. Tai gali pasireikšti per:
- rankos prisilietimą;
- pro langą sklindančią šviesą;
- kvėpavimo garsą;
- stiklinę ant staltiesės.
Toks kinas beveik poetiškas. Ne visiems lengva jį sekti, iškoduoti. Kai kuriuose filmuose… laikas nepraeina. Jis kvėpuoja. O atmintis – tai ne prisiminimai. Tai kvapas. Šviesos mirgėjimas. Piršto prisilietimas prie arbatos puodelio. Tokie kinematografiški, prustiški išgyvenimai romantiški, filosofiški, juose realybė turi tam tikrą filtrą ar skydą, saugantį nuo šiuolaikinio skubančio pasaulio, nuo pykčio ir triukšmo. Nors Prousto kūryboje dažniau sutiksime atminties fenomeną, jam labai artimas, net seseriškas ir déjà vu. O gal tai – vienas iš kito užgimę fenomenai?
Atmintis ir déjà vu – kaip pasąmonės seserys?
Atmintis
Remiasi praeities patirtimi
Gali būti sąmoninga (valinga) arba nesąmoninga (jutiminė)
Grįžta su detalėmis, aplinkybėmis
Proustas: „atmintis per skonį, kvapą“
Gali būti paaiškinama logiškai
Déjà vu
Atrodo kaip praeities patirtis, bet objektyviai jos nėra
Beveik visada nesąmoninga, jutiminė, momentinė
Grįžta kaip jausmas be paaiškinimo
Panašu, bet lyg „paslėpta atmintis“ – nežinia iš kur
Déjà vu priešinasi logikai – tai realybės sutrikimas
Per ilgo sakinio drama: arba jis turi būti nubrauktas, sunaikintas ir užmirštas, arba – tęstis ir niekada nesibaigti. Jei daugtaškis bus padėtas ne vietoje, teks sunaikinti ir visų ilgiausią sakinį.
Leonidas Donskis, „Paralelinės tikrovės“
Vis dar svarstome, ar déjà vu yra sutrikimas, ar tam tikra smegenų iškrova, bet pats jausmas stipriai veikia kūrėjus, siurrealistus, rašytojus fantastus, kartais net ir akademikus. Esame apsupti įvairiausių tekstų ir simbolių, kurie kai kada randa vietos mūsų pokalbiuose, pasakojimuose. Tarsi gyventume rašydami labai ilgą sakinį, kurį kažkas tęsia net ir pasibaigus rašalui arba gyvenimui.
Krzysztofas Czyżewskis po savo draugo profesoriaus Leonido Donskio mirties tęsė jo mintį apie tai, kad „draugo mirtis – tai įvykis, išlaisvinantis mintyse įstrigusią knygą“.
K. Czyżewskis: „Tai vienas iš jautriausių Leonido aforizmų. Jis dažnai grįždavo prie nuostatos, keičiančios netekties suvokimą kūryboje, besistengdamas pasakyti, jog mūsų artimiausių žmonių mirtis – tam, kad nepasėtų mumyse tuštumos absurdo – yra savita auka mūsų tolesnei ateičiai kurti.“
Filmai pratęsia knygas, o jos – kitas knygas. Skaitydami mes tęsiame pasakojimą. Dažnai net nesusimąstome, kokie susieti esame. Net egzistuoja teorija, kad kiekvieną iš mūsų pasaulyje skiria kiti šeši žmonės (kaip filmuose „Babelis“ ar „Nereikalingi žmonės“). Arba ta romantiška idėja, kad kažkada mūsų visų atomai buvo greta vienas kito – kaip filme „Kilmė“ (angl. „I Origins“). Gal todėl susitikę nepažįstamą žmogų galvojame, kad pažinojome jį anksčiau – nes dar prieš didįjį sprogimą mūsų atomai glaudėsi vienas šalia kito? Net sapnuose sutinkame visus tuos žmones, su kuriais vienu ar kitu būdu susidūrėme anksčiau – ekrane, gatvėje, o gal kažkur tarp eilučių. Apie tokius susitikimus galite skaityti:
- David Mitchell „Debesų žemėlapis“: šešios persipinančios sielos, šeši laikmečiai. Kiekvienas gyvenimas palieka žymę kitame.
- Milan Kundera „Nemirtingumas“: ne žmogaus kūnas, o jo gestas tampa nemirtingas. Mes atsimename vieni kitus per… neapčiuopiamas smulkmenas.
- Olga Tokarczuk „Bėgūnai“: ši knyga – tarsi sapnas, sudėliotas iš kelionių, susitikimų, dingimų. Visi kažkada buvome visai šalia vienas kito.
- Yōko Ogawa „Atminties policija“: maži dalykai išnyksta iš pasaulio – ir iš žmonių atminties. Tik ar iš tikrųjų išnyksta?
Sapnai mus sukrečia, nes susikeičia vietomis su tikrove ir palieka be atsakymo, ar esame laimingi ir saugūs.
Leonidas Donskis, „Paralelinės tikrovės“
Straipsnyje „Negaliu to apibūdinti“: keletas pastebėjimų apie apie déjà vu patirtį ir sapno būseną, taip pat kalbą ir atmintį“1 vaikų neuropediatras Rüdigeris Lorenzas per savo paties ir kitų kultūrines patirtis bando suvokti jausmą, kurį stengėsi iškoduoti dar antikos filosofai. Tai sapniška būsena, susijusi su atmintimi, kalba arba jos ribotumu, pažodinio vertimo negalimybe ir menu kaip vienu iš geriausiai déjà vu perteikiančių tarpininkų. Gal būtent tas jausmas mus ir traukia žiūrėti vis tuos pačius filmus, sekti tuos pačius siužetus?
1. Lorenz, R. “I can’t describe it”: Some observations on the déjà vu experience and dreamy state, as well as language and memory. Berlin Journal of Critical Theory, 5.
Déjà vu yra jūsų subjektyvaus „pojūčio, kur esate“, pirmojo asmens perspektyvos, kuri iš dalies sudaro sąmoningą patirtį, keistenybė. Déjà vu yra gilios sąmonės mnemoninės struktūros (atminties pagrindu veikiančią) įrodymas ir simbolizuoja tai, kaip gyvūnams, tokiems kaip mes, sekasi orientuotis ir tvarkytis mums svarbioje aplinkoje. Manau, kad déjà vu yra specifinis pakartojimo ir atpažinimo dinamikos iškraipymas. Søreno Kierkegaard’o raštų apie pasikartojimą ir subjektyvumą garbei šį požiūrį vadinu „kierkegoriškuoju“. (Joseph Neisser, 2020)
Kaip orientuojamės chaotiškoje aplinkoje? Kokius socialinius vaidmenis ir ryšius konstruojame paskatinti kino ir literatūros? Gal kartais pastebite, kaip kalbėdami vartojate tas pačias mylimų personažų frazes, atkartojate kūno kalbą, gyvenate scenarijais (Claude’o M. Steinerio knyga „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“), kuriuos išvydote ekrane? Kinas ir literatūra – galingas ginklas. Kartais jis veikia išvien, o kartais gali atsisukti prieš mus. Mūsų pasirinkimas: ar atsijungsime nuo tos matricos ir pradėsime gyventi? O gal ir toliau vis iš naujo ir iš naujo išgyvensime tą patį, tuos gerus jausmus, kurie mus užliūliuoja ir apsaugo nuo kančios?
Ką skaityti ir žiūrėti vis iš naujo ir iš naujo?
Šį kartą filmai ir knygos, apie kuriuos skaitote, nėra tiesioginės adaptacijos rezultatas – tai labiau vis atsikartojančios kultūrinės ir kolektyvinės patirtys.
Filmai:
- „Jausmų galia“ (angl. „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“: kai atmintis bando pamiršti, o širdis – prisiminti.
- „Pradžia“ (angl. „Inception“): sluoksnis po sluoksnio… kaip sapnas, sapnuojantis save.
- „Kovos klubas“ (angl. „Fight Club“): bet pirmoji taisyklė… na, žinote.
- „Tamsos riteris“ (angl. „The Dark Knight“): nes kai kurie filmai tiesiog sprogsta galvoje.
- „Atvykimas“ (angl. „Arrival“): laikas ten… nelinijinis.
Knygos:
- Hermann Hesse „Stepių vilkas“: tiems, kurie vaikšto tarp pasaulių.
- Clarissa Pinkola Estés „Bėgančios su vilkais“: kai reikia grįžti į instinktyviąją sielą.
- Italo Calvino „Jeigu keliautojas žiemos naktį“: tai knyga apie skaitymą. Apie tave.
- Jorge Luis Borges: bet kuri jo apsakymų rinktinė. Nesibaigiančios bibliotekos – tarsi atspindžiai begalybėje veidrodžių.
- Virginia Woolf „Bangos“: tarsi skaitytum vėją jūroje.
Vietoj pabaigos
„Adidas“ reklaminė kampanija skelbia, kad „originalas niekada nesibaigia“ (angl. original is never finished), o Rolandas Barthesas rašė, kad autorius miršta, kai atsiranda skaitytojas. Iš tiesų niekas nesibaigia – mes tiesiog iš naujo ir iš naujo kartojame tuos pačius pasakojimus, cituojame vieni kitus, o atsikandę prustiško sausainio grįžtame į vaikystę.
Apie rubriką
Šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais, o svarbiausia – niekad nesibaigiančią dilemą: geriau knyga ar filmas?
Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
